Žanras: Perpasakojimas; BDSM romanas
„Skaitau, kaip
Piktadarys“ teminį mėnesį pradėjau su Katee Robert penkta Wicked Villains
knyga, „The Sea Witch“. Vis dar ne visai suprantu, kodėl ar kaip šios knygos yra perpasakojimai,
bet ką jau čia. Skaitosi bent neblogai, dabar kai blogiausios jau – praeity
(dar viena liko, tikiuosi neprisišnekėjau).
Apie Knygą: Ursa
gavo Jūrų Raganos pravardę dėl mėgstamiausio būdo nusikratyti priešais, net
tada, kai neturėjo jokios prieigos prie jūros. Moteris privalėjo būti
negailestinga, kad išgyventų šiame plėšrūniškame pasaulyje. Ypač po to, kai ją
išdavė vienas geriausių jos draugų. Kuo iš vis galima pasikliauti, jei negali
pasikliauti tais, kuriuos vadini draugais? Prisiekusi atkeršyti Ursa laukė ir
statė savo nusikalstamą imperiją, augino galią ir ieškojo geriausios vietos
durklui. Iki, pagaliau, planas gavo pajudėti, kai tarpdury pasirodė Zari, Ursos
senojo draugo dukra. Čia atviliota Žaviojo Princo melų.
Mano Nuomonė: Pakankamai įdomi, kad būtų lengva sekti siužetą, ne tokia įdomi, kad labai
prikaustytų. Veikėjai – paprasti, su savo funkcijomis, be jokių netikėtumų.
Tiesmukas siekis ir tiesus kelias iki jo. Didžiausias minusas šioje buvo tas,
kad jau labai nusibodo labai vienodi veikėjai, net jei išoriškai ir įvairūs,
vidiniais monologais – bene identiški. Pati istorija truputį gal ir netikėta. Mažosios Undinėlės archetipą į Hadą atveja gera širdis, noras išpirkti iš kontrakto mylimą vaikiną, tą patį Žavųjį Princą kurio vardo nebeatsimenu. O čia ima ir paaiškėja, koks gilus tas jos naivumas. Kol kas mėgstamiausia daugumos šių knygų dalis yra ta, kad du bosai labai dažnai tiesiog pakalba ir tuo baigiasi jų ten vos ne dešimtmečius trukę vaidai.
Skaičiau daug
blogesnių, ši gali sau turėtis 3/5.
 |
