Pavadinimas: Lapvona
Serija: -
Žanras: Tamsi grožinė literatūra
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads
Ottessa Moshfegh
knygą „Lapvona“ radau „jei tau patiko šios knygos, esi bjaurus“ sąraše.
Sumečiau, kad turbūt tiks į „Skaitau, kaip Piktadarys“ temą. Nesuklydau, knyga
absoliučiai siaubinga, buvo sunku padėti, atitraukti akis.
Apie Knygą:
Lapvonos kaimo gyventojai, valdomi keisto pono ir jo kunigo ant kalvos,
sunkumus atlaiko padedami tikėjimo, kad čia ir dabar kenčia tam, kad po mirties
nereikėtų. Atkentė jie viską, baisų nepriteklių, badus, marus, sausras, net
juos nuolat puldinėjančius banditus ir vadino tai dorybe. Galų gale, juk
gerasis ponas jiems visada šio to atseikėja, kad galėtų gyventi toliau, ir
gyvulių, ir naujų kaimynų. Bet kiekviena kančia vis dilina paviršių, šis ima trūkinėti,
o iš įtrūkimų – sunktis tamsios tiesos. Pateisintos žmogžudystės. Pateisinti
raganiški ritualai. Atleistas kanibalizmas, kur net mėsos valgymas buvo
laikytas nuodėme. Juk Dievas gali nuplauti visas nuodėmes, ar ne? Svarbiausia
tikėti. Tik, ką daryti tiems, kurie palaužti, Dievo kančioje nerado? Ką daryti
tiems, kurie vietoje apvaizdos – regėjo tiesą?
Mano Nuomonė: Absoliučiai
šlykšti istorija, kurią buvo labai sunku padėti į šalį. Lapvona funkcionuoja,
kaip labai keistas viduramžiškas kultas, pilnas labai griežtų nurodymų ir
tikėjimo, kuris ima trupėti, kai žmonės nebegali pakelti naštos. Tada jau ir
ponas jų akyse netenka to blizgaus šarmo. Kiekvienas veikėjas nuostabiai
parašytas, bet neturi nei vieno atperkančio bruožo. Jie tarsi visi
nuolat bando pateisinti blogį, jį racionalizuoti ir patys sau atleisti,
nusiraminti už tai, ką padarė. Parašyta irgi absoliučiai meistriškai. Jeigu
skaitėt „Mes, gyvuliai“ tai ši dar baisesnė ta gerąja prasme. (bet jei ana
nepatiko, nes per bjauri (o ne dėl to, kad vidutiniškai parašyta), tai šią
geriau lanku aplenkti)
Stiprus 5/5.
„Bet gyvas juk po
žėrinčiais luobais
Nakties ir barbarų, ir kraujo ilgesys.“
- Herman Hesse (Stiklo Karoliukų Žaidimas)
 |
