Vallerie Tasso - Nimfomanės užrašai

 Pirmiausia su Vallerie Tasso susipažinau per jos knygos “Nimfomanės užrašai“ (Diario de una Ninfomana; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-138-0; 415[1]p.) ekranizaciją, kuri gan lengvai susižiūrėjo, nors nepaliko didelio įspūdžio. Dabar gi prisikasiau eilėje ir iki knygos, kuri pasirodė kur kas geresnė ir pilnesnė tų visų smulkmenų, kurios mane traukia prie biografijų, memuarų ir internetinių dienoraščių, kurių, pasiskųsiu, ankščiau būdavo daugiau.

  „Prieš savo valią staiga pasijutau lyg Margaretė Duras – apsėsta beribės aistros meilužiui, kuris jai apsuko protą, kai šiai buvo vos penkiolika, ir visą gyvenimą rašiusi apie aistrą, kuri ją amžiams įkalino anoje paauglystės akimirkoje.“ 54p. 

   Knyga lengvai skaitosi ir kaip supratau, pasakoja apie pačią rašytoją, tiksliau, ji pati pasakoja apie save, mat knyga – dienoraščio tipo. Prancūzė Val nupasakoja itin įdomų savo gyvenimo tarpsnių, kai yra priverčiama išmokti keisti odą kaip gyvatė ir susitaikiusi su kuo nors nemaloniu – tuoj pat rasti kaip prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo ir per ilgai savęs nesigailėti. Buvo ir itin įdomių dalykų, tarkim jos buvusio kaimyno Felipės darbas – pardavinėti roles. Už pinigus jis žmogų viena dienai paverčia nuotykio herojumi, tarkim, ateinat ir paprašot – noriu, kad mane pagrobtų, o išgelbėtų kokia žavi damulė iš indėnų genties – ir jis tą suorganizuoja. Knygoj labai gerai viskas paaiškina ir stebėtinai glaustai. Smagiausia man buvo visgi tiesiogiai nepateiktas klausimas – jei plevėsa vyras – eržilas, tai kas tokią pat moterį daro kale? Kadangi knygos herojė – savotiška nimfomanė (galėčiau ginčytis), tai beabejo iki paskutinio puslapio spėja permiegoti su nemaža eile vyrų, o visgi abejoju ar atsirastų daug perskaičiusių knygą ir blogai atsiliepusių apie heroję (bent jau ta konkrečia prasme). Gali pasirodyti, kad knyga apie seksą, bet tuo aš vėlgi, abejoju. Žiūrint kas labiausia akis badys, mat kas nors vis vien badys, visada bado.

  Na, ir kaip visada... Vertimas. Vertimas geras. Iš tiesų, visai neprastas, tik poroj vietų visiškai nereikšmingos klaidos, kurios tekste nieko nesudaro, tad keliu skrybėlę prieš Ievą Baranauskaitę. Pati knyga skaitosi tikrai labai lengvai, tad ilgai neužtruks net ir lėčiausi skaitytojai, juoba, kad jos toks formatas – dideli tarpai tarp eilučių, nemažas šriftas, tarp skyrių – tuščia erdvė. Ir nors pati istorija toli gražu nėra pati įdomiausia, vis vien duosiu bent 6/10, vien dėl paprasto pagvildenimo tokių atrodytų, sudėtingai kasdieniškų dalykų. O po knygos siūlau ir filmą pažiūrėt, kodėl gi ne, tik subtitrų neužmirškit susirast. 

(Treilerio šį kart nedėsiu)

Dalia Jazukevičiūtė - Anarchistės Išpažintis

Maždaug tame laikotarpyje, kai ėmiau skaityti padoriai rimtas knygas, ėmiau pastebėti ir autorių bandymus kaip nors gerai užbaigti knygą. Tai tikrai sugeba ne kiekvienas ir reta tokių knygų, kur paskaitęs padėtum ir pasakytum – maloniai pasibaigė. Malonu pastebėti, kad šį talentą turi nemažai Lietuvos autorių, įskaitant ir Dalią Jazukevičiūtę, bei jos knygą „Anarchistės Išpažintis“ („Tyto Alba“ 2007; ISBN 978-9986-16-549-1; 322[6]p.), kurią baigiau vos prieš porą dienų ir niekaip neprisiruošiau išdėt gi minčių į popierių (o tada ir į virtualius lapus).

„Verta gimti. Vien tam, kad paneigtum savo mirtingumą.“ 9p.

  Skaitai knygą ir jauti įtaką jai, įtaką sau, įtaką personažams. Visada mėgau pasiimti knygą apie skaitytojus, kurių lentynos lūžta nuo tomų tomelių storiausių. Čia ir pataikiau, ne tik pas skaitytoją į svečius, Katariną N., bet gi ir pas neblogai pakvaišusią anarchistę. Patiko man jos paprastas požiūris, kad reikia gyvent ir kitam leist gyventi. Taip paprasta ir teisinga, bet taip sunkiai pritaikoma. Patiko ir tas minčių srautas, besiliejantis dešimtimis lapų, su vienu kitu dialogu, kuriuos vėl seka ta žmogiškoji filosofija. Aišku, knyga ne apie tai, kaip moteriškė ant knygų sėdėjo ir galvojo. Visko pilna. Darbų keitimo, draugų žūčių, vyrų, netgi tos baimės tapti kaip visi – pilkąja mase, kuria deja ne mąstome, kai patys ja tampame. Taip grubiai imant – knyga apie gyvenimą, ne tokį, kokio norime, ne tokį, kokio bijome, o tiesiog gyvenimą tokį, koks jis yra, iš puikios perspektyvos, kuri ne kartą mane privertė prisiminti pažystamus žmones ir palinkėt jiems stiprybės.
  Knyga parašyta pirmu asmeniu. Minčių liejimas kažkur pažystamas, bet neatgaminu kur (manau lyg ir „Prozaiko Kartoj“, bet galiu klysti). Bet kuriuo atveju, jis labai geras, suprantamas ir paprastas. Autorė nepagailėjo paminėti ir literatūros veikėjų, tiek, kad keleto netgi mano naktim džiūvantis protelis nebesusekė. Istorija truputėlį panaši į Daivos Vaitkevičiūtės knygą „Kamilė nori mirti“ ar gal net „Monikai reikia meilės“, tik viskas sukasi ne ta serialų linkme, o kur kas brandesne, priimtesne tikrai didesnei auditorijai skaitymo veteranų. Buvo keletas painių momentų, tačiau jie pateisinami – herojė per visą knygą keitėsi ir pati tartum augo, tad keitėsi ir požiūris į tam tikrus dalykus.
  Patiko man knyga. Prie mėgstamų nedėsiu, bet autorę prisiminsiu, kaip vertą dėmesio. Jau iki Kovos Klubo tas lengvas ir paprastas anarchizmas buvo gražus pažiūrėti, tad ir dėl gerai parašytos knygos ir dėl įdomiai parašytos knygos, ir vien iš simpatijų, duosiu 9/10 ir rekomenduosiu kaip labai neprastą skaitalą porai dienelių.

Anotacija: „Anarchistės išpažintis“ – žinomos žurnalistės, eseistės, poetės Dalios Jazukevičiūtės pirmasis romanas. Autobiografinių bruožų turinti pagrindinė romano veikėja Katarina N., vadinanti save anarchiste, nėra destrukciją sėjanti maištininkė – tai žmogus, turintis aiškią vertybių skalę ir ginantis ją visa savo nežabota ir kartu pažeidžiama esybe. Spalvingi gyvenimo posūkiai Katariną blaško tarp Paryžiaus ir Maskvos, tarp Lietuvos ir Latvijos, tarp psichologo kabineto Vilniaus senamiestyje ir beprotybę varančių nejaukių betoninių namų naujuose miesto rajonuose.

Jude Deveraux - Apgavystė

Džudi Devero, kaip ir Nora Roberts yra tos autorės, kurios išpila tai, ko kiti vengia bijodami parašyti „banaliuką“. Bet jų abiejų turiu ir pamėgtų knygų, tai galvojau, na, kodėl gi ne? Knyga plona, maža, stambiai prirašyta ir taip nuskaityta, kad jau tikėjausi kažko. Deja, Jude Deveraux knygai „Apgavystė“ (A Perfect Arrangement; „Tyrai“ 2000; ISBN 9955-01-063-0; 190p.) neturiu komplimentų ir šį kart velnio advokatu nebūsiu.

“Rovena neklausė tėvo ir pelnė jo meilę bei naudojosi laisve. Dabar Dorė kiekviena proga neklausydavo pono Hanterio, ir jis galų gale įsimylėjo ją.“ 181p.

  Viskas vyksta 1882 metais, Amerikoje. Turtinga beveik-senmergė išsigąsta sesers gerų norų surasti jai vyra ir prasideda tada aišku... Žinot tuos filmus, kur vyras ar moteris įkalba draugą ar draugę apsimesti šiuo tuo daugiau, o filmo pabaigoje jie iš tiesų įsimyli? Tai čia kaubojiška šio siužeto versija. Truputėlį juokinga, šiek tiek erotiška, bet šiaip jau neverta to laiko gaišimo, nebent jau visai nėra ką skaityti.
  Knyga taip bendrai imant parašyta gerai ir suprantamai, kalba atseit apie tai, kaip moteris neturėtų būt vertinama paviršutiniškai ir tuo pačiu labai greit bjaurųjį ančiuką paverčia gražuole, kas man visada buvo dilema smegeninėje – tai kodėl taip svarbu, kad ji vis tiek taptų gražia? Arba kodėl tada iš pradžių atrodė bjauriai, jei visgi yra graži? Oi, oi, vaje, vaje. Žodžiu, duosiu štai, 2/10 ir užsičiaupsiu.

Anotacija: Panelė Lethem buvo iš tų vargšelių, kurių vyrai niekada nepastebi. Nors gamta jos neapdovanojo nei nuostabiu grožiu, nei patrauklia figūra, bet ji turėjo kandų liežuvį ir guvų protą. Todėl Koulas Hanteris, šaunus kaubojus ir moterų numylėtinis, buvo priblokštas įžūlaus neišvaizdžios moters prašymo ją vesti.
  Iš pradžių priešiškai nusiteikęs Hanteris vėliau pakeičia savo nuomonę ir suvokia, kad tai jo svajonių moteris.

Peter Freund - Laura ir Sidabrinės Sfinksės Mįslė

Neturiu kuo skųstis, bet jei šitą Peter Freund knygą „Laura ir Sidabrinės Sfinksės Mįslė“ (Laura und das Orakel der Silberen Sphinx; „Alma Littera“ 2005; ISBN 9955-08-983-0; 464p.) būtų įbrukęs prieš aštuonis ar dešimt metų... Smagus, paprastas ir toks tikras nuotykis, su kuriuo galima gerai pailsėti. Bendrai imant, tai tarsi pasaka, su visais reikiamais dalykais – drakonais, magiškais kalavijais, pilimis, misteriais Šauniaisiais ir dramomis, kurios tiek juokingos, tiek beveik ašarą spaudžiančios.
  Jei nesumaišiau skaičių, tai turbūt jau įpusėjau Lauros serija, nes tai trečia knyga iš šešių. Kiekviena buvo geresnė už ankstesniąją, bet kartu ir priversdavo gailėtis, kad neėmiau jų bent keletu mėtų ankščiau, mat štai, kai perbruka per galvas žmonėm „Stiklo Karoliukų Žaidimą“, „Nusikaltimą ir Bausmę“, „Meistrą ir Margaritą“ – imi darytis reiklesnis ir baksnoji į kiekvieną smulkmę, į kurią tikrai nereikėtų baksnoti. Kaip, kad aš vis dariau iki maždaug pusės knygos, o tada veiksmas pagreitėjo ir nebeliko kada.

„- Kad ir koks būtų Laurai teksiantis išbandymas, aš bent jau tikiuosi, kad jai neteks įminti Sidabrinės Sfinksės mįslės.“ 31p.

  Turbūt ne visi žino, kad man tiesiog pasiutusiai patinka drakonai. Tam yra tam tikrų priežasčių, kurių bus protinga neatskleisti, mat turint galvoje, kad atsirado žmonių, nepatenkintų „nosferatų“ vardu tikriems knygų mylėtojams, tai atsiras ir tokių, kurie gerokai sunerims dėl mano psichinės būklės, jei paaiškinčiau, kas ten per Drakonai mano galvelėj riaumoja. Tai va, šitoj Lauros knygoj ima ir atsiranda drakonų. O sekančios knygos pavadinimas dar labiau džiugina, nes ten jau ir pavadinime yra Drakonas! Gerai, gerai, žinau, kad čia ne visiems rūpi skaityt apie jaunuoliams skirtas knygeles, bet po galais, pakentėkit, aš greit, tik trys beliko, o skaitau su pertraukom ir taip toliau, pramaišiuj su kitomis knygomis. Taigi, taigi. Laura šį kart turi veikti lyg ir viena, tad aišku be visokiausios košės – neapsieinama. Be to, yra ir tokių paaugliškai juokingų situacijų, kur juokiausi balsu, nes jau seniai nieko panašaus neteko skaityti. Ir šiaip jau, man labai patinka, kai tokiuose, na, magiškuose knygose, naudojami mitai, epai ir kitokie tikrai egzistavę ar egzistuojantys ezoteriniai... E... Palikimai. Patiko man tie galvosūkiai ir laukimas, na, kada gi pagaliau jūs susiprasit.
  Tai daugiau nebesiplečiant, mat ir taip nugrybavau, galiu pasakyti, kad jei jūs dar ne užkietėjęs, kiek susnobėjęs skaitytojas, kuris užaugo su Hariu Poteriu, Dina – Gėdytojos Dukra ir dar kokiais ten nors smagiais dalykais, tai ir Lauros knygos turėtų patikti. Jos paprastos, įdomios ir lengvai skaitomos. Tad duosiu 8-10 ir greitu laiku imsiuosi tų kitų jos drakonų.
  Beje, pastabėlė redaktoriams – žmonėms, kurie nežino, kad Vokietijoje tam tikri dalykai skaičiuojami iš kito galo, pavyzdžiui aukštai arba pažymiai – bus neaišku, kodėl dvejetas – geras pažymys, o penketas – nepatenkinamas. Jei šis dalykas buvo minėtas pirmoje knygoje, tai aš jau pamiršau, manau pamirš ir jaunasis skaitytojas – tokius dalykus galima arba išversti sulietuvinant, taip sakant, arba paaiškinti ne vieną kartą. Ir dar pastabėlė vertėjui, Teodorui Petrauskui, vertimas geras, tikrai, bet lietuviškų sakinių struktūra toli gražu ne visada tokia pati, kaip vokiškų. Sukeitus žodžius vietomis – būtų idealu ir neatrodytų versta pažodžiui, nes pažodžiui neversta, tad tamsta tarsi pats sau koją pakišot. Bet tik tiek.

Anotacija: Laurai tikrai trylika, bet ji turi nepaprastų savybių ir gerų draugų. Jų padedama ji rodos, be jokios vilties laimėti kovoja su Juoduoju Kunigaikščiu Borboronu, laikančiu nelaisvėje jos tėvą. Kad jį išgelbėtų, narsi mergaitė privalo rasti mamiškąjį kardą Švitrį ir nukeliauti į atkampius Likimo kalnus. Tenai jos laukia milžiniška Sidabrinė Sfinksė, praleidžianti tik tą, kuris teisingai atsako į jos klausimą. Neteisingas atsakymas reiškia neišvengiamą mirtį. Lydima tiktai savo žirgo Viesulo, Laura klaidžioja po nelemtas džiungles, kol pagaliau atsiduria prieš rubinines šiurpą keliančio fantastinio padaro akis...

C.C. Humphreys - Vlad: The Last Confession

Tai ne pirma C.C. Humphreys knyga ant kurios padėjau savo leteną. Bet „Vlad: The Last Confession“ (ISBN 978-1-4091-0330-1; „Orion“ 2009; 446p.) tikrai pati stipriausia. Nors įsivažiavau sunkiai, bet džiaugsmo ji suteikė daug ir ėjosi itin sklandžiai.

„ ‘I got careless,’ Ion replied. ‘I forgot that a man’s not dead until he’s dead.’ „ 169p.

  Vladą Drakulą Smeigiką turbūt visi pažysta kaip vampyrą Drakulą iš Transilvanijos, vis Bram Stoker dėka. Bet Humphreys nė neketino dar kartą šio vyriškio versti antgamtine būtybe. Galų gale, to ir nereikėjo. Jo darbai kalbėjo už jį patį. Suprantama kodėl istorijos su jo vardu buvo taip mėgiamos ir tada ir dabar, juk žmonės mėgsta baisias pasakėles, antžmogiškumą ir seksą, ko tuometiniuose pamfletuose netrūko taip, kaip dabar to netrūksta internete. Bet atskirti tiesą nuo pramanų, pasakotų įaudrintos vaizduotės ar jo priešų – sunku. Bet autoriui tai puikiai pavyko.
  Tai istorinis romanas, pasakojamas iš išpažintį atliekančių asmenų pozicijų. Istorija sukasi apie tuometinės Valachijos princą ir jo kovą su uzurpatoriais, išdavikais, nusikaltėliais, luomų skirtumu – bajorais, bei visą pasaulį grasančia praryti Osmanų Imperija. Iki šių dienų liko knygoje iškeltas klausimas – tai kas gi jis buvo? Drakula – Velnio sūnus, žiaurus tironas, ar Drakula – Drakono sūnūs, teisingumo simbolis? Istorija aprėpia jo paauglystę, meilę, berniokišką įkarštį veikti ir maištauti, nuolat besikeičiantį pasaulį, jį patį jame ir tą kovą siekiant išgyventi neaprėpiamoje skausmo, išdavysčių ir neteisybės jūroje, tiek fizinio, tiek moralinio.
  Labai stipri knyga, parašyta nuostabiai, tikrai talentingo autoriaus. Kiekviena žiauri ar šlykšti scena privers sudrebėti, o pabaiga paliko mane be žodžių, bet su šypsena. Vladą Drakulą ir istoriją apie jį mėgstantiems – patiks. Turėtų patikti ir šiaip istorinių romanų mėgėjams, manau ypač vyriškai auditorijai (neįsižeiskit, mielos moterys, puikiai žinau kaip jūs mokat priimti viską tolerantiškai, bet vyrus kartais tenka įkalbinėt ką nors paskaityti). Tik įspėju, tai – ne silpnų nervų skaitytojams, mat nereikalingų detalių netrūksta. Duosiu knygai 10/10, nes ne kartą apgavo su savo posūkiais.

P.S. Dracul turi dvi reikšmes – Drakoną ir Velnią, tad kartais Dracula (-a [draculea] reiškia „sūnų“, kai prirašoma prie reikiamo/tinkamo žodžio, šiuo atveju, prie „Dracul“) būdavo pavadinamas ir vienu ir kitu vardu.

Anotacija: Dracula. A name of horror, depravity and the darkest sensuality. Yet the real Dracula was just as alluring, just as terrifying, his story not of a monster but of a man… and a contradiction. For the one they called ‘The Devil’s Son’ was both tyrant and lawgiver, crusader and mass slaughterer, torturer and hero, lover and murderer.
  Vlad’s extraordinary tale is told by those who knew him best. The only woman he ever loved and whom he has to sacrifice. His closest comrade and traitor. And his priest, betraying the secrets of the confessional to reveal the mind of the man history would forever remember as Tepes – ‘The Impaler’.

John Ajvide Lindqvist - Įsileisk Mane

Tai turbūt baisiausia mano kada skaityta knyga apie vampyrus. Pats mitas

John Ajvide Lindqvist knygoje „Įsileisk Mane“ (Lat den Ratte Komma In; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-105-2; 606 [2]p.) pirmą kartą atrodė tiek bjaurus ir nemalonus, kad turbūt pirmą kartą atrodė ir kaip tikras prakeiksmas, o ne kažkokia nemirtingumo dovana (kurią turbūt dažnas mūsų mielai griebtų nedvejodami).

„Ji niekada nemiegodavo, kai būdavo pas mane. Tik gulėdavo mano lovoje ir laukdavo, kol ims švisti. Bėgimas yra gyvenimas.“ 362p.

  Knyga gerai parašyta (nors į galą redaktoriams ar kam reikėtų atidžiau žiūrėti ką rašo, o ne tikėtis, kad Word programa viską pataisys), bet į ją reikia įsivažiuoti. Įsivažiavus einasi stebėtinai greitai ir lengvai, ir tiek įdomiai, kad nebesinori knygos dėti į šalį. Daug pusiau nuspėjamų dalykų, kurie glumina iki pat akimirkos, kai autorius patvirtina – taip, taip ir yra, tikrai. Stiprus kūrinys, kuris vertas dėti prie modernios vampyrų klasikos.
  Istorija ne tiek paini, kiek vingiuota, tad sunku neišplepant pasakoti, kas gi ten dėjosi. Paraleliai vyksta bent trejetas skirtingų gyvenimų, kuriuose dominuoja būreliai žmonių arba poros. Bet svarbias čia jaunuolis, berniukas, kurį sunkūs išbandymai privertė suaugti ir netgi kiek sužiaurėti (paaugliškai taip, mat žmonių žudyt jis visgi nepuolė). Manau jame daugelis atpažins kažką pažystamo ar iš savęs, ar asmenų aplink save. Ir gal būt tai padės kokiam nors kitam Oskarui ištempti dieną nuo ryto, kai reikia keltis į mokyklą, iki vakaro, kai vėl eini gulti.

 

  Knygoje įtampa kilo neišpasakytu greičiu ir mastu, kartais netgi atrodydavo, kad jau viskas, tiesiog nebeįmanoma išnarplioti šito juodo mazgo. Tarkim, vampyriškas užkratas čia plinta beprotišku greičiu vien nuo įkandimo. Ir tas užkratas turi savo protą, jam tereikia tavo kūno. Nebūsi budrus – tapsi jo vergu, nes tavo smegeninė jam nereikalinga. Užkratui tereikia tik kūno. Kūno ir dar kraujo. Be to, knygoje žmogžudystės nelieka nepastebėtos, kūnai nelieka „dingę be žinios ir pėdsakų“. Tad vampyrams kraustytis tenka ne vien dėl nesikeičiančios išvaizdos, bet ir dėl pavojaus, kad žmonės nėra akli idiotai...
  Čia ne romantiškai paaugliukas „Saulėlydis“. Ne istorijų ir grožio pilnos Vampyrų kronikos. Ne karštos Lousianos naktys su tingiomis dienomis Sukės Stekhaus knygose. Tai – kažkas kitokio. Kažkas šalto ir bauginančio. Kažkas nemalonaus, bet pavergiančio. Tad įsileiskit...
  Tikrai duosiu 9/10 ir rekomenduosiu. Iki dešimtuko pritrūko labai mažai. Tiek mažai, kad net negražu duot devynis...

P.S. noriu įspėti skaitančius anotacijas – tai, kad du pagrindiniai herojai – vaikai, nieko nereiškia. Imkit ir skaitykit. Norėjau ir dar kažką pridurti, bet jau nebepamenu ką...

Anotacija: Kai Blakeberge prasideda nesuvokiami dalykai, iš pradžių niekas nieko nepastebi. Vėlyvas 1981-ųjų ruduo, priemiesčio gyvenimas teka sava vaga. Kai gretimoje gyvenvietėje atrandamas bekraujis paauglio lavonas, ima sklisti gandai apie ritualinę žmogžudystę. Kol kas niekas nenujaučia, kas vyksta. Dvylikametis Oskaras susidomi žmogžudyste, bet tai – ne svarbiausias dalykas jo gyvenime. Kaimynystėje apsigyveno mergaitė. Jie tampa draugais. Daugiau nei draugais. Bet ji kažkokia kitokia. Kažkas ne taip. Į lauką mergaitė išeina tik naktimis...




  Na, o kalbant apie filmus, tai juos patariu žiūrėti po knygos. Ir siūlyčiau pradėti nuo švediškos (Let the Right One In 2008) versijos, mat amerikietiškoji (Let Me In 2010)... Et. Atrodo, kad jie net neskaitė knygos, tiesiog pasiėmė filmą, pažiūrėjo ir pasakė „ei, o davai iš šito filmo padarom tikrą, riebų, amerikietišką reikalą? Pavadinsim Oskarą Ovenu, vaikus paversim paaugliais, bet sakysim, kad jiems tik po dvylika, kas ten supras, nepaaiškinkim, kad Eli, kurį pavadinsim Abby iš tiesų yra gan traumuotas vaikelis, nes niekam nereikia žinoti, kodėl tas vaikis sakė „aš ne mergaitė, aš niekas“, nes taip nebūna ir šiaip jau, tegul viskas vyksta Amerikoj. Parodysim tiem Švedam.“ Ir gavosi, kas gavosi. Labiausia nesuprantu tai kam reikėjo vardus visgi keist? Oskaras ne toks jau ir išskirtinai švediškas vardas. O knygos neskaičiusieji turbūt liks nesupratę kas yra Eli. Oi, atleiskit. Abby.




  Švediškas filmas gal ne toks malonus akiai, kaip retro kvepiantis amerikietiškas, bet nesukelia tokio erzulio tiems, kas jau pažystami su knyga. Ten daugiau dėmesio skirta detalėms. Čia - ... Na, pažiūrėkit. Dar pridursiu, kad abu filmai savaip neblogi, tad verta pažiūrėt abu.

Chuck Palahniuk - Pasprink

 

Tie kas skaitė Chuck Palahniuk knygą „Kovos Klubas“ paėmę į rankas „Pasprink“ (Choke; „Obuolys“ 2009; ISBN 978-609-403-024-6; 304p.) net jei bus nematę autoriaus, turbūt iš kart supras kas gi ją parašė. Tas pats maištas prieš standartus, tvarką, tas pats išprotėjimas, kuris atrodo ir progresuoja ir gyja lygiai tiek pat, bangomis. Tas pats srautas nuostabių minčių, kurios iš žmonių visumos ištrauks individą.

„Tikriausiai Dievas norėjo, kad mes patys susikurtume savo išganytoją, kai būsime pasirengę. Kai mums jo labiausiai reikės.“ 277p.

  Knyga pasakoja apie vaikiną, na, vyruką vardu Viktoras. Jo būdas toks, elgsena tokia, kad knygos pabaigoje sunku ir prisiminti, tai kuo gi jis buvo vardu. Visas jo gyvenimas – iškraipytas meilės siekimas. Seksoholizmas. Baimės. Springimas dėl galimybės sukurti herojų, dėl galimybės būti savimi, silpnu, verkiančiu vaiku. Jis nori būti reikalingas.
  Istorija vaizduoja daugiausia tris vietas – darbą, slaugos kliniką ir namus. Darbe Viktoras yra septyniolikto amžiaus airis-samdinys. Ten jis kemša šlamštą į vaikų galvas, nes pamažėle jį ima užknisti tų mažių barbariškumas, grubi nepagarba viskam. Slaugos klinikoje jis lanko motiną, tačiau jos suskystėjusio protelio dėka Viktoras tampa viskuo tik ne jos sūnumi – Viktoru. Vieną syk jis advokatas, kitą syk dar kažkas. Jam nerūpi. Svarbi tik baisi kaina už mamulės gydymą, kurią jis vos išgali sumokėti. O namuose jis auka, kurią kažkas išgelbėjo. Čia jis rašo padėkos laiškus šimtams – ačiū už sveikinimo atviruką, beje, man trūksta šiek tiek grynųjų protinio danties operacijai.
  Ir tai dar ne viskas. Sąlyginai plonoje knygoje taip stipriai perkoštas Viktoro gyvenimas, jo bjauri vaikystė, jo išprotėjusi mamulė, jo bandymas pereiti dvylikos etapų išgijimo nuo seksoholizmo stadijas. Ketvirtoji – turi užsirašyti visą savo gyvenimą, visas savo nuodėmes. Ten jis ir užstrigo, tad protarpiais tarp scenų matome Viktorą vis kvailesnėse situacijose su moterimis. Tik jo draugų dėka matome Viktoro gerąsias puses – jo medicininį išsilavinimą, jo slepiamą gerumą.
  Knyga parašyta labai gerai ir išversta taip pat gerai. Palahniukas visada turi ką pasakyti, tiek daug, taip stipriai, kad kurį laiką ir pats vaikštai persismelkęs kažkokia šizofrenija, pamišimu. Nežinia ar tampa lengviau ar sunkiau suprasti pasaulį po to, kai jis išgvildenamas visai iš kitos pusės. Net nežinau ar kas nors ką nors supras iš šio bandymo aprašyti knygą, bet mano galvoje, kai ką tik padėjau šią knygą, verda tikrų tikriausias Pirmapradis Sultinys. Duodu knygai 9/10 ir rekomenduoju. Bet tik tiems, kurie žino pirmąsias dvi Kovos Klubo taisykles. Kiti – rizikuokit savo pačių sąskaita.

P.S. šią knygą įdėjau į sena.lt jei kas norėtų.

Anotacija: Viktoras Mačinis sukūrė planą, kaip gauti pinigų, reikalingų sumokėti už sergančios motinos priežiūrą: restorane suvaidina, kad užspringo maistu, ir leidžia kokiam nors geradariui „ištraukti jį iš mirties nagų“. Pagal kinų tradiciją, jei kam išgelbėji gyvybę, tampi už ją atsakingas. O kai tų gelbėtojų šimtai, Viktorui kas savaitę plaukia čekiai... Be to, Viktoras pramogauja su draugeliu, vaikšto į seksoholikų reabilitacijos kursus ir lanko mamytę, kuri pusę jo vaikystės prasėdėjo kalėjime. Juk ne taip paprasta atrasti save.
  Tai nepaprastai originalus, šmaikštus ir žaižaruojantis kandumu kūrinys.

Becca Fitzpatrick - Crescendo

  Kaip ir pirmoji Becco`s Fitzpatrick knyga „Puolęs Angelas“ (Hush, Hush;), taip ir antroji „Crescendo“ (kurios pavadinimo nieks nepasivargino išversti) („Alma Littera“ 2011; ISBN 978-609-01-0095-0; 360p.) susiskaitė per porą dienų. Iki jos imantis perskaičiau keletą mėgstamų blogų apie knygas ir turiu pripažint, kad šiek tiek stebėjausi kaip visi teigia, jog antroji knyga geresnė. Prie pirmos knygos mat buvo prie ko kibti – paprasti jaunimui skirti romanų siužetai dažnam užkliūna ir negaliu jų kaltinti. Bet pirmoji knyga mane papirko paprastumo šarmu, kai kažkas pasakoma ir nebekvestionuojama, tad ar su ar be gerų atsiliepimų, vis vien mielai paėmiau šią knygą į rankas.

„- Oho, mūsų nuotaika bloga! Kas prisiusiojo į tavo dribsnius?
- Skotas Parnelis.
Iš tiesų – Lopas“ 78p.

  Pagrindinę knygos heroję, Norą, vėl norima nužudyti. Dabar jau kitas puolęs angelas nori ją paaukoti, kad taptų žmogumi. Viskas pinasi, veliasi, posūkiai siužete tikrai neprasti. Net ir jos didžiausi priešai šioje knygoje turi ką pasakyti. Turi ką pasakyti apie jos motiną. Merginos (draugės Nora ir Vi) lyg pakvaišusios vis iš naujo tai kartu, tai atskirai vis lenda į pavojus. Buvo įdomu, nes įtampos netrūko, o maišalynė buvo tokia, kad intriga sekė paskui intrigą ir net pabaiga užbaigta dar viena intriga, tiksliau, paliktas veiksmas įdomiausioje vietoje.
  Skaitau tokias knygas ir vis galvoju – ko jie prie jų limpa? Kam Bilui, Erikui ir kitiems reikia Sukės (nepaisant jos fėjiškos kilmės), kam Tarikui Džordanui reikėjo Keidės Long? Kam tam angelui-sargui iš Jude Deveraux „Kamilės Angelo“ reikėjo Kamilės? Ir kam po galais Nora reikalinga Lopui? Beje, šioje knygoje sužinom jo tikrąjį vardą. Merginos neatrodo nei įdomios, nei kažkuo ypatingos, vienas pliusas – jos gan paprastos. Visa kita man lieka klausimas. Gal reikėjo daugiau dėmesio kreipti į išvaizdos aprašymus? Taip tad, nepaisant viso to, knygai duosiu kokius 7/10, bet tie keli atimti taškai nereiškia, kad knyga prasta. Tiesiog manau, būtų buvę įdomiau skaityti originalo kalba, mat keletas vertimo keistenybių labai nustebino (bet vertimas nėra blogas, tiesiog... persistengta su kai kuriais dalykais). Ir dar – šarmas kuriuo pasižymėjo pirma knyga gerokai prablėso vis laistoma ašaromis. Nepriimkit to tiesiogiai.

Anotacija: Ši knyga – New York Times bestselerio „Puolęs angelas“ tęsinys.
  Noros gyvenimas toli gražu netobulas. Mergina susidraugauja su savo angelu sargu Lopu (jis, jei nekreipsime dėmesio į pareigas, yra visai ne angeliškas), tačiau jų meilei nelemta sužydėti. Lopas ima nuo jos tolti, ir Nora negali suprasti, ar jis tai daro jos labui, ar dėl to, kad Lopo dėmesį patraukė didžiausia Noros priešė Marsė Milar. Maža to, Norai vaidenasi nužudytas tėvas, ir mergina pasiryžta išsiaiškinti tėvo mirties kaltininką.
  Kuo labiau Nora gilinasi į šią mįslę, tuo dažniau jai kyla klausimas, ar tėvo žūtis nesusijusi su jos – nefilinės – krauju. Be to, Noros gyvybei nuolat gresia pavojus. Nesulaukusi pagalbos iš Lopo, Nora imasi veikti pati. Per daug pasitikėdama savo angelu sargu mergina dažnai rizikuoja. Tačiau ar Lopas vertas jos pasitikėjimo? O gal jo siela – tamsi paslaptis?

Peter Freund - Laura ir Septynių Mėnulių antspaudas

  Taip jau gavosi, kad šią knygą pradėjau pernai, o baigiau šiemet. Taip, Peter Freund „Laura ir Septynių Mėnulių Antspaudas“ (Laura un das Siegel der Sieben Monde; „Alma Littera“ 2004; ISBN 9955-08-649-1; 496p.) tapo pirmąja šiais, kaip pranašaujama – paskutiniais, 2012 metais perskaityta knyga. Ir galiu pasakyti, kad ji geresnė nei pirmoji.
  Daugiau ar mažiau knyga pasakoja apie ypatingą mergaitę, gimusią ypatingu metu ir aišku turinčią ypatingų galių. Nėra aišku ko čia šiom knygom lygintis su Hariu Poteriu, bet norintiems prisiminti tuos laikus, kai būtent tos septynios (ar trys pirmos) imponavo kaip šedevras, tuomet Laura turėtų visai neblogai sueiti. Aišku man dėl šios pačios priežasties irgi buvo smagu prisiminti tuos laikus skaitant antrą šešių (lyg ir) knygų seriją apie Laurą.

"- <...> Palauk, aš tave dar pačiupinėsiu! Taip išdirbsiu kailį, kad net velniai juoksis, garantuoju. Tol duosiu, kol bus visas žalias ir mėlynas!" 476p.

  Antroje knygoje daugiau intrigos ir įtampos nei galėjau tikėtis iš, kaip turėtų būti, vaikiškos knygos (na, neįsižeiskit, tarkim – knygos jaunuoliams). Nuotykių Laura apturėjo dvigubai daugiau, o skyriai užsibaigdavo panašiai, kaip baigiasi Tikro Kraujo serialo serijos – su staiga nutrauktu įtampos momentu. Beje pasitaikė ir visiškai ne vaikiškų epizodų. Ir dar tiek ir tokios painiavos...
  E... žodžiu, štai ir nebežinau ką čia daugiau apie ją. Pasiilgusiems Hario – knyga bent pusėtinai tikrai sueis, jei tik nemėginsit piktuoju lygint – talentai ne vienodi, o jei ir yra panašumų, tai jie dar nieko nereiškia. Jei jau nusibodo dėt protingas knygas į šalį ir atsipalaidavimui imt banalų romaniūkštį, tai Lauros knygos tikrai tiks. Duosiu turbūt... 7/10

  Anotacija: Laurai tikrai trylika, bet ji drąsi ir turi fantastinių gabumų, kurių jai reikia, kad laimėtų tiesiog beviltišką kovą su kunigaikščiu Borboronu, laikančiu nelaisvėje jos tėvą. Ją remia profesorius Morgenšternas, mokyklos direktorius, kol jis neįtariamas, kad nužudė aklą slaptojo archyvo bibliotekininką. Laimė, Laurai padeda Alarikas, Baltojo Riterio Paravano ginklanešys, kurį lemtis atnešė iš jo planetos Aventeros į Žemę. Jo padedama Laura įsigauna į Borborono tvirtovę. Tačiau Juodasis Kunigaikštis įveikia Laurą ir priverčia ją rinktis tarp tolesnės kovos už gėrį ir jos tėvo gyvybės. Tai sunkiausias pasirinkimas jos gyvenime. Jai dabar gali padėti tiktai Septynių mėnulių anspaudas, tačiau įminti jo paslaptį – sunkiausia pasaulyje užduotis. Ir net profesorius abejoja, ar Laurai tai pavyks...

Charlaine Harris - Dead Recknoning

Jei gerai pamenu, tai Charlaine Harris knyga „Dead Reckoning“ („Gollancz“ 2011; ISBN 9780 575 09652 3 (cased); ISBN 978 0 575 09653 0 (Export Trade Paperback); 325p.) yra vienuolikta Sukės Stekhaus (Sookie Stackhouse) knyga. „Dead in the Family“, jei nosferatai sąžiningai skaitot ką rašau, išgyriau tiek ir tiek. Šią knygą ėmiau su šiokiu tokiu nerimu, nes jų fantastinis realumas labai padeda atitrūkt nuo realybės. Ir štai, pabaigiau ir nebežinau kaip čia taip...

„I felt somehow guilty about the breach between them, though it certainly wasn’t my fault. Or was it? I ran it through my mind. Nope, it wasn’t.” 257p.

  Sukei kaip visada – bėda po bėdos. Visi sako, kad myli, kas nesako – dažnai nuoširdžiai siekia jos mirties ir taip toliau. Dar blogiau, kad mylintys draugai labai nori padėt ir pareguliuot jos gyvenimą, kas manau įsiutintų ir lengvesnio būdo žmones, ne tik panelę Stackhouse. O dar tos fėjos visur, tokių naujovių su jom vis išpuola, kad kai kada jau ir erzint ima. Būtų galima nepastebėt, kaip aš tarkim nepastebiu ką ji ten apie drabužius tauškia, bet, kad labai jau tampriai su siužetu jungiasi.
  Šį kart Sukė eis prieš vampyrus viršesnius už Eriką Normaną (Eric Northman), su juo ir Pem (Pam) iš šonų, bei kirpėju, padavėju... Manau per visą knygą man mieliausia skaityt būtent aukščiausias įtampos vietas, kaip toji kova, bei neutralias, tarkim, kai Sukė sėdi kokioj verandoj ar virtuvėj, dieną ar naktį ir kiek atvaizdavus aplinką ima viską galvoj krėst. Tenka pripažint, kad kai įsivaizduoju šiltą naktį, šalia savo, jaukaus ir šilto namuko tolėliau nuo miesto šviesų – imu jame įsivaizduot ir biblioteką, bei save. Nosferatams juk irgi namų reik, ar ne? Gaila tik, kad manęs Sukės sėkmė su pinigais nelydi, ir jokios turtingos pusseserės nemiršta ir apie mane nepagalvoja. Heh, na, nesibjaurėkit ten, kitoj ekrano pusėj...
  Veiksmas rutuliojosi kažkaip nei šiaip nei taip. Kaip visada buvo kelios pagrindinės ir pora šalutinių linijų, bet šį kart jos pynėsi ir vis bandė pervažiuot į kitą eismo liniją šitam greitkelyj. Ėmė darytis sunku ir nelabai smagu viską aprėpt, ypač kai aplink tiek daug vardų ir dar keistų pavadinimų visokių. Gerai bent tiek, kad ir Sukė kai kada apie vienus ar kitus dalykus pamiršdavo ir jau būdavo galima atsikvėpt. Arba kaip tik – pakrizent už knygos – va, pamiršai, ką? Trūko ir praeitos knygos juokelių, lyg Sukei liežuvis nudilęs būtų. Nebuvo ir jokios padorios intrigos ar mįslės. Bet skųstis nenoriu, nes skaitėsi lengvai ir greitai, kaip visada ir buvo smagu šen ten apie ką nors vis ką nors sužinot. Na, kad ir Desmond Cataliades – tai, pasirodo yra baltiškas vardas. Nežinia iš kurios šalies, bet anot jų ten – baltiškas. Be to, dabar jau visiškai aišku iš kur Sukės gebėjimas skaityti mintis. Tai nėra tiesiog dėl to, kad ji fėja, tą įtakojo dar vienas dalykas...
  Taigi, šiaip ar taip, knyga nebloga, net jei viena iš prastesnių savo serijoj. Vis tiek galiu duot bent 7/10. Manau rekomenduot nereikia – jei jau skaitysit, tai skaitysit visas, nebent jau nuo pirmų nepatiks. Nors tada, gal pažiūrėsit serialą ir apsigalvosit...

Žmonėms, kurie mažai pažystami su Tikro Kraujo (True Blood) reiškiniu, pasakysiu, kad serialas per BTV eina trečiadieniais, 23:20, ar vis dar rodo, bet lyg ir rodo, ir nežinau kelinta serija, bet jei neturit kitų būdų pažiūrėt – pažiūrėkit bent ten, o prieš BTV keliu skrybėlę. Serialą galima žiūrėti ir skaičius knygas ir ne. Tik pirmas sezonas tapatinasi su pirma knyga, toliau kiekvienas sezonas (sezonas turi 12 serijų) vis labiau tolsta nuo knygų, palikdamas vien pagrindus ir išsisklaidydamas į begalybę istorijų. Knygose visos istorijos vedamos per Sukės akis, kas man asmeniškai priimtiniau – ne tiek daug maišalynės ir garantija, kad neatsiras epizodo, kurį bandysiu prašokt, nes man tiesiog neįdomus tas ar anas veikėjas. Visgi knygos mano manymu geresnės ne vien tuo. Praeitame sezone (dabar jau yra keturi, laukiame penkto, kuris pasirodys vasarą) tiesiog išsišaipė iš fėjų ir privėlė tiek šalutinių istorijų, dar ir su veikėjais kurių knygose nėra, kad man jau net nebeįdomu ėmė darytis. Aišku, vis tiek žiūrėsiu ir toliau, bet po galais, kas per velniava?!




Lietuviškai Obuolys.lt jau pateikė mums šias knygas (bjauriais, kietais ir brangiais viršeliais), eilės tvarka:
Miręs iki Sutemų (Dead until Dark), Mirusios Širdys (Living Dead in Dallas), Mirusiųjų Klubas (Club Dead), Miręs Pasauliui (Dead to the World), Mirtis už Durų (Dead as a Doornail), Neabejotinai Miręs (Definitely Dead), Gyvi ir Mirę (All Together Dead). Toliau seka, jei kas norit ieškotis angliškų - From Dead to Worse, Dead and Gone, Dead in the Family (Aprašas), Dead Reckoning;

Anotacija: There's a reckoning on the way... Sookie Stackhouse is a cocktail waitress in Bon Temps, Lousiana. It's a job which has its own challenges, but now the vampires and the shapeshifters are finally 'out', you'd think the supernaturals would get on with each other. But nothing is that simple in Bon Temps!
  ...and Sookie has a knack of being in trouble's way; not least when she witnesses the firebombing of Merlotte's, the bar where she works. Since Sam Merlotte is known to be two-natured, suspicion immediately falls on the anti-shifters in the area. Sookie suspects otherwise, but before she can investigate something else - something even more dangerous - comes up.
  Sookie's lover Eric Northman and his 'child' Pam are plotting something in secret. Whatever it is, they seem determined to keep Sookie out of it; almost as determined as Sookie is to find out what's going on. She can't sit on the sidelines when both her work and her love life are under threat - but as their plans gradually become clear Sookie finds the situation is deadlier than she could ever imagined.

Melvin Burgess - Heroinas

  Tiksliai nežinau, nepamenu, bet manau, kad tai pirma tokio tipo knyga. Ji žemai, aukštai iš ne itin geros pusės, o tada vėl žemai. Liūdna ir kažkokia sudirginta. Viskas tarsi verčiasi ir verčiasi kol nebesupranti kas kieno batuose atsidūrė. Va taip susisuko ta Melvin Burgess „Heroino“ (Junk / Smack; „Alma Littera“ 2002; ISBN 9955-08-132-5; 301 [3] p.) istorija.

  „Anarchizmas mėgsta teatrališkumą. Štai kur esmė. Žmonės tai pamiršta. Iš velnio reikia šaipytis, o ne kovoti su juo. Jie visuomet turės daugiau ginklų, jų bombos visados bus galingesnės.“ 81p.

  Iš pradžių viskas netgi neįdomu. Nuskriaustas vaikinukas ir išlepus mergiūkštė. Jis sprunka, nes tėvas ant jo išlieja pyktį ir širdgėlą. Ji sprunka, nes jai neleidžia susitikinėti su abejotinos reputacijos draugais ir panašiai. Jis būtų šauniai prasisukęs. Bet ji vis vien maišėsi po kojom, o jis ją myli, tad aišku ir sekioja paskui, daro kas jam liepta iki sūpuoklės ima suktis ratu. Jai bet kokios priemonės pateisinamos, kad tik būtų galima „pasivaikyti drakoną“. Kuo šlykščiau elgiasi, tuo kiečiau jaučiasi. Tad galų gale sėdi sau ant adatos, bet pasaulį įtikinėji – esi stipriausias, esi burtininkas, esi stipresnis už narkotikus. Ir nejauti, kad tai tave drakonas ryja.
  Buvo keletas tiesiog šlykščių epizodų, kuriuos manau įbruko ten pačiu laiku. Kas kart kai jau atrodydavo, kad ne taip ir baisu, ne taip ir blogai, tuoj vėl bus tvarka, ką ten tie keli metai... BUM.
  Istorija apie išsigelbėjimą, degradaciją, mirtį ir gyvenimą, kad ir kaip tai nuobodžiai skambėtų, bei – bandymus, bent devyniasdešimt aštuoniais procentais neveiksmingus, išlikti švariam nuo narkotikų. Knyga net baigiasi kažkaip... Baikščiai. Lyg su nerimu – pavyks ar ne? Pavyks ar ne?
  Knyga pakankamai nebloga, tinkama plataus amžiaus grupei, nes, bent jau man nepatinka, kai piktybiškas ir idiotiškas elgesys lieka be atpildo. Tad čia – pats tas kūrinys kurį duočiau jaunam maištautojui, pagalvoti ar tikrai reikia skubėti gyventi, kad mirtum toks pats susenęs ir tik pagal popierius – dvidešimties. Tekstas parašytas taip, kad užtektų ir dienos perskaityt, bet mane lankė sesuo, tai laiko praktiškai visai nebuvo, o ji skaitančių nesupranta. Knygai duosiu kokius... 5/10. Pabaiga įdomi, vidurys erzino, pradžioj buvo nemažai gero anarchijos ir „Kovos Klubo“ kvapo (tos filosofijos), bet kaip blėso, taip išblėso.

Anotacija: Melvinas Burgessas – britų rašytojas, aštuonių knygų autorius.
„Heroinas“ – paauglių Džemos ir Taro draugystės ir meilės istorija, pasakojama daugeliu balsų: kiekviename skyriuje pirmuoju asmeniu kalba vis kitas veikėjas. Pasakojimas stulbina atvirumu ir įtaiga.
„Heroinas“ apdovanotas „Guardian“ skiriama Jaunimo literatūros premija ir Carnegie medaliu. Knyga išversta į daugelį pasaulio kalbų ir sulaukė pasaulinio skaitytojų pripažinimo.

Manuel Puig - Moters Vorės Pabučiavimas

  Labai retai kada tyčia, kai žinau, kad tuoj skaitysiu knygą, vis tiek imu ir pažiūriu filmą pirmiau. Bet su Manuel Puig „Moters Vorės Pabučiavimu“ (El Beso De La Mujer Arana; „Kitos Knygos“ 2011; ISBN 978-609-427-032-1; 238p.) deja būtent tokį triuką ir padariau. Šiek tiek gaila, nes maniau, kad filmas tikrai gražus, bet štai ėmė ir pasirodė, kad knyga kur kas geresnė, todėl manau jog efektas būtų buvęs stipresnis, jei nebūtų tekę laukt „na, tai kada gi čia?“...
  Knyga pasakoja apie du vyriškius kalėjimo kameroje ir pamažėle atskleidžia jų vidinius konfliktus, bei reakcijas vieno į kitą. Vienas iš jų, Valentinas, sėdi kaip politinis kalinys. Antrasis, Molina, homoseksualas pasodintas aštuoniems metams už nepilnamečių tvirkinimą. Beje, skaitant knygą manau visi suabejos šiais klausimais, mat jie tiesiog absurdiški. Stebint jų kasdienį bandymą gyventi toje nė kiek nejaukioje aplinkoje kyla klausimas – tai kas galų gale daro vyrą tikru vyru? Ir nors pabrėžiu šį klausimą – jis nėra nei vienintelis, nei pats svarbiausias.

"-  Man gaila, nes pamilau tuos personažus. Filmas baigėsi, ir jie, regis, mirė." 41p.

  Molina – gan motiniškos prigimties vyriškis, tad, kad ir pačiam būtų mažiau liūdna, ir kad jo „kambariokas“ nors kiek lengviau užmigtų, jis kas vakarą pasakoja kokius nors įdomius matytus filmus, stengdamasis įtikti ir jo skoniui, ir savam. Po kiekvieno filmo, ar bent jau per pauzes tarp pasakojimo, vis atsiskleidžia kas nors apie kurį nors vyriškį. Jiedu susigretina su filmų herojais, veiksmais filmuose, žmones ima lyginti su savo pažystamais. Labai įdomu stebėti kaip keistai mainosi pačių kalinių rolės.
  Knyga aišku taip nesibaigia, ištisai visko vien kalėjime nesiklausysim. Pamatyt leis ir daugiau, leis įlysti giliau į sielas herojų ir jiems svarbių žmonių. Ir nors pats rašymo stilius ne pats maloniausiais akiai, knyga vis vien – dienos ar dviejų skaitalas. Ilgiau užtrunka perskaityt turbūt paties autoriaus pastabas po tekstu, mat jos kartais išsiplečia iki poros lapų smulkiu šriftu. Vieniems buvo įdomu, man asmeniškai visa informacija jau buvo žinoma iš tokių knygelių kaip Homoseksualizmo Istorija, tad kai ką ryžausi praleisti. Aišku prieš tai vis vien pasiklausinėjau, ar ten nėra reikšmingos informacijos pačiam istorijos tekstui. Bet kuriuo atveju knygą rekomenduoju norintiems ko nors maistingo sielai. Būtent sielai. Aišku, turbūt reikia ir nebūt labai jau siauraminčiu, mat vis vien, vienas pagrindinių herojų yra homoseksualus ir elgiasi kaip gan miela moteris (pabrėžiu, kad būtent kaip miela moteris, o ne tos „merginos“ į kurias žiūrint akis skauda nuo oranžinio švytėjimo). Duosiu knygai 10/10, nes smulkintis dėl footnotes manau negarbinga.

Anotacija: „Moters vorės pabučiavimas“ žymi J. Perono diktatūros priversto emigruoti kairiųjų pažiūrų rašytojo posūkį į žmogaus laisvės problematiką. Romane pavaizduotas pigmalioniško tipo herojus – dėl „nepadoraus elgesio“ persekiojamas homoseksualas. Abu personažai susitinka toje pačioje kameroje tarytum šiuolaikiški Marato ir de Sado prototipai, įkūnijantys amžiną kovą už politinę ir asmeninę laisvę. Homoseksualas, pasinaudojęs vien kino istorijų apžavais, sugeba sugundyti politinį kalinį savo nuoširdumu bei gebėjimu pasakoti pačias neįtikinamiausias istorijas.

[jei galiu pridėt – anotacija tiesiog juokinga...]




  Filmas irgi gražus, aktoriai savaip atitinka reikiamą vaizdą, tad pažiūrėti verta. Gėda, bet prisipažystu, jog labai apsidžiaugiau, kad jis anglų kalba, mat labai nemėgstu skaityt subtitrų. Paprastai tai lemia, kad nespėju ir žiūrėt ir skaityt, tad istorija šiek tiek susimala krūvon. Bet, kad jau toks patogus, tai rekomenduoju PO knygos pažiūrėt ir filmą. Bet tikrai geriau žiūrėti PO knygos.

Thomas Harris - Avinėlių Tylėjimas

 

Lenkiu galvą prieš ponią Jūratę Juškienę. Kas skaitot mano rašliavą, žinot, kad supeikiau „Raudonojo Drakono“ vertėją, bet antroji Thomas Harris knyga „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-34-0; 352p.) verstas kitos moters ir labai džiaugiuosi, kad galiu pasakyti – vertimas puikus. Ponia Juškienė tikrai turi solidų žodyną, o ir knygos istorija geresnė nei pirmoji.
  Jei kam neaišku, tad štai, aiškinu. Nepaisant to kada knygos parašytos ir išverstos – stengiuosi skaityti pagal istorijos, o ne leidimo chronologiją. Thomas Harris Hanibalo saga prasideda nuo „Hanibalas: Pradžia“, tada eina „Raudonasis Drakonas“, „Avinėlių Tylėjimas“ ir „Hanibalas“. Pradžios neskaičiau, nes neradau jos bibliotekoje, o labai jau norėjosi kitas dvi pasiimt, tai ir pasiėmiau. Išleistos jos manau, tiksliau, jei gerai pamenu – „Avinėlių Tylėjimas“, „Hanibalas“, „Raudonasis Drakonas“ (Priešistorė) ir „Hanibalas: Pradžia“ (priešistorės priešistorė).

  „Ir šiltinė, ir gulbės – viskas iš to paties šaltinio.“ 28p.

  Šioje knygoje daugiau Hanibalo-Kanibalo, jo charakteris tampa kiek aiškesnis. Blankiai paminimi „Raudonojo Drakono“ įvykiai, kai esame supažindinami su Klarise Starling, kylančia FTB žvaigžde. Šioje knygoje nebuvo nepateisinto „super-detektyvo“ personažo įvaizdžio, tad tiesiog buvo malonu žiūrėti, kaip ji vis artėjo prie tikslo. Ir Lekteris sužibėjo, ypač pabaigoje. Knygose man jo personažas patinka kur kas labiau nei filmuose, nors veidą vis vien „matau“ Hopkinso.
  Kadangi tai ne detektyvas – spaudžia skaitytoją psichologiškai. Nemačius filmo efektas turėtų būt fantastiškas, bet per daug reikalas vis vien nesugadinamas. Manau būtent šių knygų dėka galima pamėgt trilerio žanrą. O kaip minėjau, tai dar ir vertimas geras, ponia Jūratė šauniai rinkosi žodžius.
  Na, taip trumpai kalbant – vėl naujas maniakas, šis irgi taikosi į moteris, tik dėl labai skirtingų priežasčių. Hanibalas-Kanibalas vėl pasitelkiamas į pagalbą ir šį kart bendrauja kur kas mieliau, bet tuo pačiu ir sukčiau. Jis, net būdamas kalinamas, pats renkasi kam pateiks informaciją, o ką pasiųs klaidingais keliais. Naujoji detektyvė Klarisė į jį tarsi ir nežiūri lyg į absoliutų monstrą, tarsi nepajėgtų tos minties apčiuopti bendrąja prasme. Vietoje to, bando jį perprasti jo paties taktikomis. Duosiu knygai pilną 10/10, nes nėr čia ko šiuo atveju smulkintis.




  Filmas irgi visai neblogas. Abi "Raudonojo Drakono" filmo versijos vienaip ar kitaip buvo ne itin įdomios, bet bent jau tas naujesnis perteikė "Super-Detektyvo" įvaizdį, kurio beje, net knygoje trūko. Tačiau "Avinėlių Tylėjimas" mano nuomone geresnis, net jei kartais ir sunku suprasti na kokio galo reikėjo taip viską pateikti...

Charlaine Harris - Dead in the Family

  Ne kartą tyliai ir ne visai tyliai pykau ant visokių skaitytojų-skaitovų, už purkštavimą dėl absoliučiai nereikšmingų dalykų. Kai knyga laikoma prasta vien dėl, tarkim, fakto, kad joje aprašomas ir banalus meilės romaniūkštis, man tai tolygu teiginiui, kad filmas buvo blogas, nes nepatinka ta aktorė ar aktorius. Po galais, juk ne ten žiūri! Panašiai vis nutinka ir su Charlaine Harris Sukės Stekhous serijos knygomis. Dabar baigiau dešimtą „Dead in the family“ („Gollancz“ 2010; ISBN 978-0-575-08934-1; 311p.) ir džiaugiausi kiekvienu knygos lapu, nepaisant to, kad ne visiems patinka istorija apie merginą, kuri kreipia dėmesį kaip kas apsirengęs, kas su kuo draugauja ir taip toliau. Juk tai tik šalutiniai dalykai, jie neturi sugadinti puikios istorijos, kuri užkabina pradžioje ir iki paskutinių lapų neleidžia atskleisti atsakymų į „kas“, „kur“, „kodėl“, „su kuo“.

„He put his arms around me. This was 'hug Sookie' season, and no one had told me ahead of time.“ 229p.

  Dešimta Sukės (Sookie Stackhouse) knyga, kaip išduoda pavadinimas, sukasi apie šeimą. Ne tiek jos pačios, kiek tų jai artimų. Ypač vampyrų. Pagaliau gausim susipažinti su tikruoju Eriko (Eric Northman) kūrėju (ne, jis nebuvo Godfrėjus-Godrikas (Godfey-Godric), nors amžius tas pats ir šiaip jau... buvo keli panašumai) ir vienu Rusijos caraičiu iš Romanovų. Sukė atras kiek kitokią savo pusę, o vilkolakiai ją supažindins su savo teismo procesais, kuriuose jai teks itin įdomi rolė. Džeisonas (Jason Stackhouse) irgi gaus pasireikšti ir paaiškės, kad jis ne visiškas kvailys. O Sukė vis labiau ir labiau ims suvokti kokia didelė jos dalis – tiesiog žmogus. Senstantis žmogus. Tai beje buvo gan juokinga. Ir šiaip jau juokų čia netrūko, autorė vietoj ir laiku ką nors vis pakišdavo, visą knygą aplanksčiau kai žymėjausi.
  Žmonėms, kurie mažai pažystami su Tikro Kraujo (True Blood) reiškiniu, pasakysiu, kad serialas per BTV eina trečiadieniais, 23:20, ar vis dar rodo, bet lyg ir rodo, ir nežinau kelinta serija, bet jei neturit kitų būdų pažiūrėt – pažiūrėkit bent ten, o prieš BTV keliu skrybėlę. Serialą galima žiūrėti ir skaičius knygas ir ne. Tik pirmas sezonas tapatinasi su pirma knyga, toliau kiekvienas sezonas (sezonas turi 12 serijų) vis labiau tolsta nuo knygų, palikdamas vien pagrindus ir išsisklaidydamas į begalybę istorijų. Knygose visos istorijos vedamos per Sukės akis, kas man asmeniškai priimtiniau – ne tiek daug maišalynės ir garantija, kad neatsiras epizodo, kurį bandysiu prašokt, nes man tiesiog neįdomus tas ar anas veikėjas. Visgi knygos mano manymu geresnės ne vien tuo. Praeitame sezone (dabar jau yra keturi, laukiame penkto, kuris pasirodys vasarą) tiesiog išsišaipė iš fėjų ir privėlė tiek šalutinių istorijų, dar ir su veikėjais kurių knygose nėra, kad man jau net nebeįdomu ėmė darytis. Aišku, vis tiek žiūrėsiu ir toliau, bet po galais, kas per velniava?!

„  I love spring for all the obvious reasons. I love the flowers blooming; I love the birds twittering; I love the squirrels scampering across my yard.
   I love the sound of werewolves howling in the distance.
    No, just kidding.“ 37p.

  Tad taip, pirmyn, griebkit knygas, pažiūrėkit serialą, praskaidrinkit savo pilką gyvenimą baltomis iltimis, raudonu krauju ir juoda, karšta Luizianos naktimi. Knygai duosiu 10/10, nors norėjau balą atimti už keletą kvailokų reiškinių, bet paskui jie man pasirodė absoliučiai nereikšmingi. Tai tikrai viena geresnių knygų serijų apie vampyrus iš žmogiškosios pusės (Anne Rice tarkim pasakoja iš vampyrų pusės), o netgi net ir ne tiek apie vampyrus, kiek apie antžmogiškus padarus bendrai imant, tokiam plačiam spektre, kad man jau „Kovos Klubą“ primint pradeda – jie tiesia mūsų kelius, jie gydo mus kai sergame, jie ruošia mūsų maistą ir taiso mūsų automobilius...







Anotacija: It‘s all about family... Sookie Stackhouse is dealing with a whole host of family problems, ranging from her own kin (a non-human fairy and a telepathic second cousin) demanding a place in her life, to her lover Eric‘s vampire sire, an ancient being who arrives with Eric‘s „Brother“ in tow at a most inopportune moment. And Sookie‘s tracking down a distant relation of her ailing neighbour (an ex), Vampire Bill Compton.
  In addition to the multitude of family issues complicating her life, the werewolf pack of shreveport has asked Suokie for a special favour, and since Suokie is an obliging young woman, she agrees. But this favour for the wolves has dire results for Suokie, who is still recovering from the trauma of her abduction during the Fairy War.

Lietuviškai Obuolys.lt jau pateikė mums šias knygas (bjauriais, kietais ir brangiais viršeliais), eilės tvarka: 

Miręs iki Sutemų (Dead until Dark), Mirusios Širdys (Living Dead in Dallas), Mirusiųjų Klubas (Club Dead), Miręs Pasauliui (Dead to the World), Mirtis už Durų (Dead as a Doornail), Neabejotinai Miręs (Definitely Dead), Gyvi ir Mirę (All Together Dead). Toliau seka, jei kas norit ieškotis angliškų - From Dead to Worse, Dead and Gone, Dead in the Family, Dead Reckoning;

Sarah Dunant - Kurtizanės Draugijoje

 

Būna knygų, kurias įdomu skaityti iki liekant keliems skyriams ligi pabaigos. Atrodytų – geriausia knygos vieta, bet kaip tik joje dažniausiai ir sunaikinamas visas prieš tai buvęs idomumas. Tokia ir Sarah Dunant knyga „Kurtizanės Draugijoje“ (In the company of the Courtesan; „Alma Litera“ 2008; ISBN 978-9955-24-833-0; 392p.). Negaliu teigti, kad knyga prasta, bet aukštai kilusi gan skaudžiai slystelėjo ir kelionės į aukštumas nepabaigė.
  Įdomu skaityti knygą apie gražuolę kurtizanę iš jos partnerio neūžaugos perspektyvos. Puikus kontrastas tarp grožio ir bjaurumo, moters ir vyro, moteriško tvirtumo ir vyriško karštakošiškumo. Tenka pripažinti, jog iš tokios perspektyvos nei Romos, nei Venecijos, nei kokio kito miesto ar šalies pasaulyje dar niekad nemačiau.

„Jei yra manančių, kad Viešpačiui priklauso šlovė, tai šetonui – sėkmė, ir jis pats pasirūpina savimi.“ 19p.

  Romane labai švariai sužaista istorija, už tai autorei didelis pliusas. Kas nepritiko – pakoreguota, bet niekur nepridaryta akį rėžiančių nesąmonių. Čia pat duosiu pliusą ir vertėjai, Laimutei Pacevičienei, vertimas toks tvarkingas, kad buvo labai malonu skaityti, tikslintis ir matyti kaip gerai atidirbta.
  Knygoje buvo keletas įvykių, kurie labai gundančiai padvelkė egzotika. Ar bent jau geresne šalutine intriga, nei neišsikildžiusi, bet užglaistyta kurtizanės meilė. Bet nei vienas iš tų dvelksmų nebuvo išnaudotas. Panaudoti jie tik kaip paspirtis, bet man to deja nepakako. Tačiau minusas net ne čia slypi. Minusas slypi pernelyg išpopintoje pabaigoje. Dar net neįlindus į atomazgą viskas jau buvo aišku – sena gera drama, pomirtiniai palikimai ir prisipažinimai, bei pabaiga ne ten kur reikia. Neturiu nieko prieš banalybes, o ši knyga netgi nėra visiškai tokia. Tiesiog... Viskas taip paprasta. Taigi. Knyga gera, bet iki tobulybės pritrūko dar kelių laiptelių, todėl duosiu 7/10 ir rekomendaciją. Neblogas skaitalas, vertas sugaištamo jam laiko, neabejotinai.

Anotacija: Kurtizanės draugijoje – tai romanas apie malonumo nuodėmes ir nuodėmės malonumus. Veiksmas vyksta viename nuostabiausių pasaulio miestų – Venecijoje – lemtingiausiu istorijos metu.

Kurtizanės draugijoje – Saros Dunant epinis romanas apie gyvenimą XVI a. Renesanso Italijoje. Kurtizanė Fjameta ir jos kompanionas neūžauga Bučinas 1527 m. sprunka nuo žudynių Romoje ir, prarytų deimantų raižomais pilvais, patraukia į Veneciją – didybe ir turtais žėrintį miestą, kuris kartu ir dvokianti, purvina, siekianti pasipelnyti vieta, suklestėjusi dėl prekybos tarp Rytų ir Vakarų. Drąsa ir klasta padeda jiems tapti Venecijos visuomenės nariais. Jie tinka vienas kitam: sąmojingas neūžauga ir jo energingoji ponia, nuo pat gimimo mokyta žavėti, linksminti ir patenkinti vyrus. To meto žodžiais kalbant, tai garbinga kurtizanė. Bet sėkmingai partnerystei grėsmę ima kelti meilužis, trokštantis daugiau nei jam paskirtosios naktys, ir besižavinčio turko, ieškančio naujovių sultono dvarui, dėmesys. Tačiau didžiausią smūgį suduoda jauna neįgali moteris, užvaldžiusi jų gyvenimus ir širdis bei sukėlusi skaudžias pasekmes.

Adam Thirlwell - Politika

Juk ne tik man sunku suprasti žmones, ar ne? O štai paskaičiau Adam Thirlwell "Politiką" (Politics; "Tyto Alba" 2004; ISBN 99-88-16-370-6; 285[3]p.) ir kažkas jau aiškiau. Ir dar atrodo taip paprasta, kad dabar jau nebesuprantu kito dalyko - kam reikėjo skaityti beveik 300p. apie žmogų, porą, trijulę, draugystę, seksą ir architektūrinį grožį, kad suprasčiau ir taip akivaizdų dalyką?
 
"Matot, kai pobūvių mėgėjas turi kokių minčių apie architektūrą, jis iškart gali jas kam nors išsakyti. Kai toks pobūvių mėgėjas ar mėgėja netikėtai atranda naują teoriją apie visuomeninės paskirties pastatų projektavimą Veimaro Vokietijoje, jo ar jos visi mielai klausysis. Na o žmonės, kurie tik sėdi, skaito ir mąsto, tegali būti žavūs patys sau." 59p.

  Knyga parašyta ne itin maloniu, bet lengvu stiliumi. Po prasto vertimo klodais dar galima surasti ir daug pasislėpusių, bei stirtas tiesiai šviesiai pateiktų genelių minčių. Nežinau ar kas pamenat, bet ši knyga sukėlė tikras audras, kai buvo išleista. Vieni jos nekentė, kiti šlykštėjosi, o treti žavėjosi. Juk čia toks mišinys, toks kratinys tokių gerų ir žinomų autorių... Na, o aš save priskirsiu ketvirtai grupei. Kokiai? Manau jog aš ir ši knyga dabar esame draugai. Juk galų gale, ji apie draugystę, ar ne?...
  Istorija pasakoja tikrai šaunių dalykų. Pabuvojam ir Venecijoje, ir Budapešte, aišku daugiausia laiko sėdim kažkur Londone, o dar ir veiksmas prasideda lovoje. Ir kuo toliau, tuo grėsmingiau žada aplink tą pilną buduarą suktis. Bet skaitant, ir net gilintis per daug nereikia, mat autorius labai interaktyviai bendrauja su skaitytoju, jog visai ne tame esmė. Jog grėsmė slypi kitur. Čia reikia bijoti įskaudinti draugą, sumenkinti kito meilę. "Ši knyga ne apie seksą. Nieko panašaus. Ji apie gerumą."
  Manau visi žinot apie seksą trise. Būti trimis draugais, taip ne vietoj paminėsiu, išmokė matyt Haris Poteris. Bet kaip trise būti pora? Tai savaip graži istorija bandanti išnarplioti tokį bohemišką reiškinį, kaip menage a trois. Nors išversta bjaurokai, o parašyta irgi keistokai, bet turi puikaus šarmo ir puikių vaizdų. Lyg žiūrėtum seną prancūziškos meilės ir aistros dvasia dvelkiantį filmą apie tris šiuolaikinius įsimylėjusius draugus ir vieną ironiškai sveiko proto gimdytoją. Duosiu knygai stiprų 8/10 ir rekomenduosiu tam tikrai grupei žmonių. Nežinau, kas čia nosferatauja mane sekdami ir skaitydami, tad patys nuspręskit, ar esat dalis TOS grupės.

Anotacija:  Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad "Politika" - tai romanas apie seksą, tiksliau, apie seksą trise. Jauni Londono gyventojai - teatro aktorius, architektūros studentė ir televizijos reklamų aktorė - leidžiasi į seksualinius eksperimentus. Kuo čia dėta politika? Romane gausu humoristinių aliuzijų į "didžiąją" politiką, jos padeda subtiliai ir žaismingai atskleisti tai, ką galima pavadinti jausmų politika. Autorius gilinasi į žmogiškųjų santykių logiką, savotiškus susitarimus, mainus, netgi sandėrius, į kuriuos žmonės leidžiasi siekdami meilės, intymumo, seksualinio pasitenkinimo. "Politika" - tai mūsų laikų knyga, kurioje seksas iškyla kaip subtilus ir komplikuotas dalykas, o kadaise tokia reikšminga politika tėra miegamojo peripetijų iliustracija.
  Taigi "Politika" visai ne apie politiką. Kaip teigia pats rašytojas, jo knyga yra "komedija apie gerumą". Tačiau joje rašoma ir apie Milaną Kunderą, pirmininko Mao asmeninę higieną, Vaclavą Havelą, Bolivudą, pomėgį pirkti, Hitlerį seksualiai jaudinusius fetišus, egoizmą, Osipą Mandelštamą, Michailą Bulgakovą, priešlaikinę ejakuliaciją, velionę karalienę motiną, pienligę, Stalino bendravimo telefonu įpročius, mandagumą, pūkuotus antrankius, siurrealistų seksualinę ištvermę ir daugybę kitų dalykų.

Maksas Frajus - Amžinybės glėbyje

  Visada malonu matyti autorius minint kitą literatūros kūrinį ir tiksliai žinoti apie ką kalbama. Makso Frajaus Echo Labirintų serijos antroje knygoje "Amžinybės glėbyje" (Volontiery Večnosti; "Nieko Rimto" 2005; ISBN 9955-683-03-1; 396p.) radau ne vieną tokią vietą, bet jau vargiai pamenu kas ten buvo, tad nesigilinsiu.

"- Ramiau, mieloji mano, ramiau! <...>
- Nei aš tavo, nei mieloji! <...>
- Gerai! Svetima ir bjauri!" 88p.

  Kadangi tai antra knyga, tai jau galiu drąsiai daryti tam tikrus teiginius, tarkim, kad šiose knygose sunku įsivažiuoti. Nuojauta kužda, kad dėl to labai kaltas baisus knygos formatas - stora, tankiai smulkiu šriftu prirašyta knyga gali net ir užkietėjusius Nosferatus išgąsdinti. Bet kai jau persilauži ir įlendi į tą stebuklingą sapnų pasaulį, tai tik laikyk veidą, kad juokiantis neplyštų. Tai, beje nereiškia, kad knyga - vien juokingas rašliavos siuvinukas. Anaiptol. Čia net pastebėt nesuspėji, kaip visi senovės filosofai raudonuot ima - pasirodo, gyvenimo tiesas galima buvo išgvildenti įdomiai ir dar - visiems suprantama kalba.
  Jei, kaip ir aš, užaugot su Šuriko nuotykiais, Operacija "Y" ir dar ten kokia Brilijantine ranka, tai knyga kaip tik jums. Rusiško prieskonio pilnas humoras geras, vietoj, laiku ir toks labai tinkamas. Labai. Knygoj daug ir nuotykių, kurie neleidžia nuobodžiauti, bet smegeninės nieku gyvu nenuvargina. Detektyvinio poreikio surast nusikaltėlį prieš tai atliekant tiems, kurie ir turėjo tai atlikti - turbūt nepajusit. O jei pajusit, tai greit pasimokysit ir imsit tą jausmą ignoruoti - čia tikrai sunku suprast kas dėl ko kaltas, gal dėl to, kad tiesiog ne tame knygos esmė.
  Taip va, antra kieta knyga serijoje. Vėl Maksui bėdos, naujovės ir žavūs nutikimai. O paskaičius turbūt kils didis noras stipriai užsimerkus vidur tamsios nakties pro duris namie pirmyn atgal pašokinėt. Ar čia tik man toks noras kilo?... Dar kilo noras pažiūrėt Tomą ir Džerį. Todėl duosiu dar vieną 10/10, nes juokiaus balsu, sukau galvą ir vos spėjau žymėtis geriausias vietas.

"- <...> Manyje atbunda tarsi poetas, tarsi kažkoks neišnešiotas dievas, besiilgintis savo neįgytos galybės..." 241p.

  Anotacija: "Amžinybės glėbyje" - antroji ciklo "Echo labirintai" knyga. Maksas laimingas. Jį supa draugai ir neduoda užmigti stebuklingi nuotykiai. Tačiau gal viskas kybo ant plauko? O gal jo laimė - tik sapnas?

  Perėjau per tuščius buvusios bibliotekos kambarius, pakilau į trečia aukštą, o iš ten - į mažutį stebėjimo bokštelį. Ten trenkė drėgme ir dulkėmis, todėl ryžtingai atvėriau langą: gaivus Churono vėjas šiam apleistam statiniui nepakenks!
  Žvilgtelėjęs pro langą, iš susižavėjimo palingavau galvą: iš čia atsivėrė nuostabus Echo vaizdas. Juk Gauruotasis Namas - vienas iš aukščiausių pastatų mūsiškėje dviejų trijų aukštų sostinėje.
  Sėdėjau ant palangės ir žiūrėjau žemyn, į mozaikinį grindinį ir sidabrinę šaltojo Churono juostą. Nuostabusis stebuklų miestas iš mano vaikystės sapnų kažkokia galybe tapo realia, svarbiausia mano gyvenimo veiksmo vieta.
                            Maksas Frajus

Michael Scott - Burtininkas

Keista, kaip knygai, kuriai idealiai sukūrė viršelį - sugebėjo kvailai išversti pavadinimą. Istorija į pabaigą susikoncentruoja į nekromantiją, pasakoja apie nekromantą, knyga vadinasi "Necromancer", t.y. nekromantas, o mes turim Michael Scott "Burtininkas: Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" (The Necromancer: The Secrets of the Immortal Nicholas Flamel; "Obuolys" 2011; ISBN 978-609-403-188-5; 351[1]p), bet aišku, tai ne pirma ir ne paskutinė knyga, kuriai išvertė pavadinimą kaip patiko.
  "Burtininkas", metant temą apie pavadinimus, yra ketvirtoji serijos apie "nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptis" knyga. Pirma man labai nepatiko (Alchemikas), antroji buvo tiesiog neįdomi (Magas), trečia, "Kerėtoja", jau lyg ir nieko buvo, nes buvo vietų nuo kurių norėjosi skaityti dar ir dar. "Burtininkas" tokių irgi turėjo, bet mažiau. Na, bent jau pabaigoj, kaip pridera serijai, paliko intrigėlę. Ne tokią didelę ir graužiančią, kokia galėjo būti, bet vis šis tas.

"- Čia dar negreitai, - atsakė Juodasis Vanagas. Džipas šovė pirmyn, o variklis užkaukė, kai visi keturi ratai beveik pakilo nuo žemės. - Va, dabar bus greitai.
-  Tuojau mane supykins, - pažadėjo Makiavelis, - o kai supykins, vemsiu į tavo pusę." 122p.

  Dar šis tas, knyga turi pastabą apie sutapimų atsitiktinumą. Kokio galo? Žinoma, alchemiko knygos kažkokiu būdu prisibrovė iki "suaugusiųjų skyriaus" bibliotekoje (yra "jaunimo" arba "vaikų" ir yra "suaugusiųjų" kur patenka žmonės baigę 10 klasių), kai "jaunimo skyriuje" pilna "kietesnių" egzempliorių, bet kam tas įspėjimas? Ir jei jis yra čia, tai ar yra ir ant "da Vinčio Kodo"? Tikiuosi, kad yra. Protaujantis žmogus tikrai suvoks, jog tai fantastikos žanro knyga, o vaikui manau tiek ir terūpės ir tas įspėjimas ir tie panašumai. Bet, ei, tai tik mano nuomonė.
  Visos keturios knygos tempiamos per dieną ar dvi. Tai reiškia, kad pasakojimo laikas, o ne skaitymo, trunka apie dieną ar dvi. Tai visai įdomu, mat nepalieka vietos mąstyti - o ką jie po galais veikė? Visada aišku - reikia judėti, nes mirtis, o kartu ir žmonijos pražūtis - čia pat. Daug knygoj ir dvejonių, bei susipriešinimų. Bet ankščiau nebuvo taip aišku, kas blogi, o kas geri. Nors tai vis dar neidealiai išnarpliota, tad skaitytojai ras kuo piktintis, dėl ko galvą sukti. Tai pliusas knygai. Tai, tai, tai.
  Istorija lyg ir turėtų būti pilna magijos, siaubingos senovinės galios, senųjų technologijų įspūdžio, varančio baimę ir pagarbą. Deja, sunku visa tai pajusti. Judama per greit, kapotai, nerišliai, šokinėjant nuo vieno herojaus prie kito, prie prisiminimų ir dar kažkokios velniavos. Paprastai man netrukdo tokie dalykai, tad čia jau kažkur minusas slepiasi. Duosiu 5/10 ir pasiūlysiu patiem jį surast. Nors, jei turit ką skaityt - tai ramia širdim apie Flamelį pamirškit iki to laiko, kai jau norėsis ko nors truputį vaikiškai magiško.

Anotacija: Laikas pražūtingas Kodeksą praradusiems Nikolui ir Perenelei. Vienintelė jų viltis - Sofi ir Džošo pagalba. Bet su aukso ir sidabro auromis gimę dvyniai sutrikę: jiems nepavyko įgyti tiek stebuklingų galių, kad galėtų apsiginti patys, juos ir toliau persekioja visatą pavergti užsimojęs Džonas Di ir vis dažniau kyla abejonių, ar globėjas nemanipuliuoja jais savo naudai. Kaip išgelbėti pasaulį, kai net nežinai, kas tavo priešai, o kas - draugai? Tai ketvirtoji populiaraus ciklo apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį knyga.

Lian Hearn - Giedančios Grindys

Ne taip ir dažnai tenka knygą sulyginti su neblogu anime (japanimation), bet būtent taip ir norisi apibūdinti Lian Hearn knygą "Giedančios grindys" (Across the Nightingale floor; "Alma Littera" 2005; ISBN 9955-08-871-0; 300p.). Japonišką filmą, su skraidančiais aktoriais ir panašiai iš šios istorijos padaryt būtų net per lengva. Bet nujaučiu, kad tai gali patikti ne visiems, tad turiu dar keletą kortų rankovėse.
  Istorija lengvai skaitoma, bet stropiai įtempta, o pajudinta posūkių - garsiai dūzgia skaitytojo smegeninėje. Gal iki pusės skaičiau atsainiai, ne itin "kibo", bet sakyt, kad neįdomu irgi negalėjau. O tada ir prasidėjo - melodija po melodijos iki... Nutrūko styga, sukeldama tiesiog siaubingą garsą! Žodžiu, įvyko labai stiprus ir labai vietoj bei laiku pritaikytas posūkis. Antru žodžiu - nors kažkur ties dviem prieš pabaigą (na, to konkretaus įvykio) jau buvo galima tikėtis, kad čia kažkas turi įvykti - visgi įvyksta ne visai tai, ko tikėtasi. Pasistengsiu neatskleist per daug, bet... Juk beveik kiekviena gera istorija turi bjaurų, galingą pašlemėką, kurį turi nudėti kitas galingas, pavojingas, bet teisingumu tikintis herojus, ar ne? Čia ir paliksiu jus, nosferatai...

"Buvau įniršęs, nes jaučiausi atsakingas už juos. O jie turėjo klausyti manęs. Galėsiu apginti juos tik tada, kai jie paklus man." 70.

  Didelio nuspėjamumo kaip ir nebuvo, prie vertimo - neturiu ko prikibti, keliose vietose C raidė kur laisvai galėjo būti K aišku pasimaišė po akim, bet šiąnakt jaučiu poreikį atleisti. Knygą vertinsiu gerai, kokiais 9/10, bet turiu pripažinti, kad iki šio rango ji vos vos užsiropštė, dar kiek ir būtų pritrūkę oro. Arba rašalo.
  Tai tiek.

Anotacija:  Baimindamasis pasikėsinimo galingas ir žiaurus valdovas Iida savo tvirtovėje Inujamos mieste pasidirbdina giedančias grindis, kuriomis niekas negali pereiti neišgirstas. Tokios grindys iš tiesų būdavo klojamos Japonijoje, ir dabartiniams inžinieriams tik visai neseniai pavyko įminti jų mįslę.
  Atokiame kalnų kaimelyje tarp taikių ir dvasingų žmonių auga nepaprastas berniukas Takeo. Painūs likimo vingiai galų gale atves jį į Inujamos tvirtovę... Ar pavyks jaunuoliui atlikti neįmanomą užduotį, ar lemiamą akimirką nesučiulbės po jo kojomis grindys?

Carmen Bin Ladin - Mano Gyvenimas Saudo Arabijoje

"Mano beatodairiškos drąsos nevaržė niekas. Nes nieko nežinojau." 34p.

 
Tūkstančio ir vienos nakties pasakos leido tik sekundėlę žvilgtelėti į šiuos kraštus. Ir toli gražu neleido manyti, kad tose pasakų šalyse gali būti taip sunku ir baisu. Carmen Bin Ladin knyga "Mano Gyvenimas Saudo Arabijoje: Kita Karalystės Pusė" (Inside the Kingdom: My life in Saudi Arabia; ISBN 978-9955-24-975-7; "Alma Littera" 2008; 204p.) detaliai nupasakoja tuos esminius skirtumus tarp laisvo žmogaus ir arabo moters.
  Visada maniau, kad jei žmogus norėtų taikos ir ramybės, tai būtent ją ir turėtų. Bet žvelgiant į praeitį - akivaizdu, jog to norėta ne visada. Taip ir su tomis beveidėmis moterimis, baisiausiam karščiui tvoskiant vaikštančiom su apdaru, kuris dengia visą kūną, netgi akis, storiausiomis juodomis pirštinėmis ir tokiomis pat kojinėmis. Labai keista, bet ši knyga privertė suprasti, kad nors ir ne visos, bet tikrai yra nemažai tokių, kurios tokiai griežtai, religija motyvuojamai paniekai pritaria. Tai tarsi garbės reikalas - kai nieko kito negali gauti, bent būk gerbiama dėl savo tiesiog agresyvaus tikėjimo. Negaliu teigti, kad nustebau, bet labai nusivyliau, mat ta sauja ar dvi tikrai iš paskos skandina ir norinčias bent elementariausių žmogaus teisių.
  Knyga aišku ne apie tai. Tai biografija Osamos Bin Ladino (kai kalbama apie juos visus, tuomet rašoma "Bin Laden", pavieniai jie "Bin Ladin") brolio Jeslamo žmonos Karmen. Čia noriu pridurti, kad mane jau ima erzinti žmonių nenoras sutvarkyt visko iki galo. Jos vardas visur rašomas Carmen. Kitur vietoje akivaizdžios Č raidės palikta CH garsas. Vardan šventos ramybės, manau derėtų vardą rašyt bent kartą paminint tikrąjį tarimą, arba atvirkščiai - išversti ir kartą paminėti originalą. Nežinau, kaip mano smalsiai močiutei reikėtų paaiškint, kad tai ne TSarmen... Žodžiu, tęsiam. Ji nebuvo visiškai svetima Saudo Arabijos kultūrai, bet vis vien suvokė, kad pateko tikrai ne į tą Arabijos Naktų svąją iš savo vaikystės. Tenka pripažinti, kad ir tai mane gerokai nuliūdino, nes jau nuo seno žavėjausi vaizdais iš Tūkstančio ir Vienos Nakties. Visa laimė, kad greičiausiai taip nėra visur (nors autorė beveik primygtinai teigia atvirkščiai), ar bent jau nebus visada.

"Tai šalis kurioje nėra vietos švelnumui, gailestingumui, užuojautai ir abejonei." 202p.

  Iš knygos šiek tiek sužinome ir apie patį Osamą Bin Ladiną. Epizodais nupasakojamas jo kilimas į tas šiurpias aukštumas, kurių pasiekė, bet tai tikrai nėra pagrindinė knygos tema, kas visiškai natūralu, o kodėl, tai suprasit paskaitę. Viena lieka šiek tiek neaišku - kaip labai moraliai jį rėmė ar smerkė jo tikrai didžiulė brolių, seserų, savų vaikų, žmonų ir kitų giminių šeima? Mat nors teigtas išsižadėjimas, bet iš knygos galima aiškiai suprasti, kad, cituoju "kad ir kiek tu būtum teisi, mano brolis niekada nesuklys". Kitais žodžiais tariant - brolybės ryšys ten beveik "dzin-šei", galingas ir sunkiai išjudinamas reiškinys.
  Knyga nebloga, informatyvi, bet kartais per daug buvo paprasčiausio purvo pilimo. Jis aišku pateisinamas, bet man nelabai įdomu klausytis tūkstančius suknelių, namų dekorą ir kitų moterų skonio trūkumą. Lygiai taip pat, jei kokio žmogaus imčiau labai nemėgt, galėčiau pilt purvą ir teigt, kad vajė, tas ar anas geria arbatą, kad ir kokią brangią, bet tik pakeliuose, fe! Negražu, ar ne? Man irgi nepatiko. Kaip biografija - nepersistengta, bet ko reikėjo, to ir pateikė. Pabaigos pilnai nesuvokiau, nes viskas prasideda nuo pabaigos, tada nuo pradžios, o tada aišku vėl turi baigtis, tad yra dvi pabaigos ir jos skirtingos. Bet pliusas knygai, dabar tikrai pasidomėsiu šios moters gyvenimu, jau vien tam, kad sužinot, ar ji ir jos dukros gyvos, sveikos ir svarbiausia - laisvos. Tad duosiu knygai ... kokius 6/10 ir rekomenduosiu norintiems sužinoti daugiau apie Saudo Arabiją, bei jos moteris.

Anotacija: "Pasakojimas, perkeliantis mus į pačią Saudo Arabijos valdančiosios klasės širdį ir į turto pertekusius Bin Ladenų genties patriarcho namus. Pinigai plaukia, moterys vertos kiek kupranugaris, tarnai - kur kas mažiau, alkoholis draudžiamas, plėšikams nukertamos rankos, viešpatauja vahabitų islamas, kuris su kiekviena diena vis stiprėja. Viduramžiai dykumoje, su gausybe dolerių.
Ji pabėgo iš klano, kovojo gelbėdama vaikus, viešai pasmerkė Osamą ir kritikavo Saudo Arabiją - tai tikrai daug."  .......................... Le Figaro
"Kita karalystės pusė. Mano gyvenimas Saudo Arabijoje" atskleidžia karčią Carmen Bin Ladin santuokos istoriją, drauge nuostabiai ryškiai kalba apie tai, koks yra gyvenimas griežčiausioje musulmonų pasaulio teokratijoje... Autorės sąžiningumas, jautrumas kultūros detalėmis ir nuoširdi pagarba kai kuriems jos arabams giminaičiams sustiprina jos žodžius. Tai ne kerštinga "išklosiu viską" tipo knyga, o drąsios moters pasakojimas apie išsivadavimą atsisakant nepakantumo ir renkantis laisvę." ....................Time Out New York
"Šešėliniai verslo sandoriai, kovos tarp brolių dėl valdžios, ryšiai su karališkąja šeima ir parama labiausiai ieškomam planetos teroristui... Savo knygoje Carmen atskleidžia gilias galingiausio Saudo Arabijos klano paslaptis." ................. VSD

Carmen Bin Ladin pasakojimas perkelia mus į vieną iš galingiausių, slapčiausių ir represyviausių karalysčių pasaulyje. 1974 metais ši įspūdinga moteris, kurios motina - persė, o tėvas - šveicaras, ištekėjo už Jeslamo Bin Ladino (Osamos Bin Ladeno brolio) ir atsidūrė didžiulio ir sudėtingo klano viduje, visuomenėje, kurios ji iki tol nepažinojo ir nesuprato. Knygoje pasakojamas šios moters gyvenimas Saudo Arabijoje, prisimenami rugsėjo 11-osios įvykiai.