Chuck Palahniuk - Nematomi Monstrai

  Trečia mano perskaityta Chuck Palahniuk knyga. Ir atrodo, kuo tolyn, tuo jos tamsesnės. Kovos Klubas, lyginant su knyga "Nematomi Monstrai" (Invisible Monsters; "Kitos Knygos" 2010; ISBN 978-609-427-023-9; 229p.) buvo pasakos vaikams. Čia gi sužinojau daugiau nei norėjau, apie operacijas ir keistus seksualinius pomėgius. Baisiausia buvo ta vieta apie žandikaulio atstatymo operaciją, kur ant kaklo mėnesį ar daugiau tabaluotu gyvos odos atraižos... brr. Bet ei, buvo verta paskaityti.
  Turime modelį, gražuolę merginą. Ją - pašovė ir nuplėšė žandikaulį. Turime jos brolį, neblogą vaikiną. Tėvai jį išmetė iš namų dėl jo seksualinės orientacijos, ko pasekoje jis mirė. Turime Evi, jos stambių kaulų draugę, agresyviai besiveržusią modeliauti. Nelabai jai sekės, tiesa. Ir turime jos vaikiną, policininką-detektyvą, kuris gaudė iškrypėlius apsimesdamas vienu iš jų. Visos šios istorijos - tikros, bet jau mirusios. Nei vienas iš jų nebėra tuo, kuo buvo. Visi jie - melas, pilnas nuoskaudų, nusivylimo ir neapykantos, kuri vieną dieną juos visus iš naujo sutraukia draugėn. Tik vieniems kitus atpažinti darosi vis sunkiau, tiek pokyčių, tiek operacijų, tiek traumų, vaistų, narkotikų...
  Apačioje pridedu oficialų knygos aprašymą, mat nebežinau, kaip paaiškinti tai, ką perskaičiau. Sakyčiau, jog tai buvo tikrai neprastas detektyvas, toks kur viena vedė prie kito, užuominos mėtėsi, bet į akis nelindo. Buvo bjauru ir smagu! Duosiu stiprų 8/10, mat visgi įsivažiuoti buvo sunku, o kai kurių dalykų įsivaizduoti tikrai nenorėjau, bet detalūs aprašymai - brukte įbruko tai galvon.


Ji – populiari manekenė, kurios gyvenimą aukštyn kojom apverčia nelaimingas atsitikimas. Iš dėmesio nestokojančios gražuolės ji virsta negalinčia kalbėti pabaisa, kuriai ne kiekvienas turi drąsos pažvelgti į akis. Sunkiausiu metu jos gyvenime pasirodo Brendi Aleksander, super megakaralienė, laukianti lyties keitimo operacijos. Ji išmokys pabaisą, kad kuriant save iš naujo reikia ištrinti praeitį ir susikurti kai ką geriau. Ir kad išsigelbėjimas slypi ten, kur mažiausiai norėtum jo ieškoti.

Chuck Palahniuk - Pasprink

 

Tie kas skaitė Chuck Palahniuk knygą „Kovos Klubas“ paėmę į rankas „Pasprink“ (Choke; „Obuolys“ 2009; ISBN 978-609-403-024-6; 304p.) net jei bus nematę autoriaus, turbūt iš kart supras kas gi ją parašė. Tas pats maištas prieš standartus, tvarką, tas pats išprotėjimas, kuris atrodo ir progresuoja ir gyja lygiai tiek pat, bangomis. Tas pats srautas nuostabių minčių, kurios iš žmonių visumos ištrauks individą.

„Tikriausiai Dievas norėjo, kad mes patys susikurtume savo išganytoją, kai būsime pasirengę. Kai mums jo labiausiai reikės.“ 277p.

  Knyga pasakoja apie vaikiną, na, vyruką vardu Viktoras. Jo būdas toks, elgsena tokia, kad knygos pabaigoje sunku ir prisiminti, tai kuo gi jis buvo vardu. Visas jo gyvenimas – iškraipytas meilės siekimas. Seksoholizmas. Baimės. Springimas dėl galimybės sukurti herojų, dėl galimybės būti savimi, silpnu, verkiančiu vaiku. Jis nori būti reikalingas.
  Istorija vaizduoja daugiausia tris vietas – darbą, slaugos kliniką ir namus. Darbe Viktoras yra septyniolikto amžiaus airis-samdinys. Ten jis kemša šlamštą į vaikų galvas, nes pamažėle jį ima užknisti tų mažių barbariškumas, grubi nepagarba viskam. Slaugos klinikoje jis lanko motiną, tačiau jos suskystėjusio protelio dėka Viktoras tampa viskuo tik ne jos sūnumi – Viktoru. Vieną syk jis advokatas, kitą syk dar kažkas. Jam nerūpi. Svarbi tik baisi kaina už mamulės gydymą, kurią jis vos išgali sumokėti. O namuose jis auka, kurią kažkas išgelbėjo. Čia jis rašo padėkos laiškus šimtams – ačiū už sveikinimo atviruką, beje, man trūksta šiek tiek grynųjų protinio danties operacijai.
  Ir tai dar ne viskas. Sąlyginai plonoje knygoje taip stipriai perkoštas Viktoro gyvenimas, jo bjauri vaikystė, jo išprotėjusi mamulė, jo bandymas pereiti dvylikos etapų išgijimo nuo seksoholizmo stadijas. Ketvirtoji – turi užsirašyti visą savo gyvenimą, visas savo nuodėmes. Ten jis ir užstrigo, tad protarpiais tarp scenų matome Viktorą vis kvailesnėse situacijose su moterimis. Tik jo draugų dėka matome Viktoro gerąsias puses – jo medicininį išsilavinimą, jo slepiamą gerumą.
  Knyga parašyta labai gerai ir išversta taip pat gerai. Palahniukas visada turi ką pasakyti, tiek daug, taip stipriai, kad kurį laiką ir pats vaikštai persismelkęs kažkokia šizofrenija, pamišimu. Nežinia ar tampa lengviau ar sunkiau suprasti pasaulį po to, kai jis išgvildenamas visai iš kitos pusės. Net nežinau ar kas nors ką nors supras iš šio bandymo aprašyti knygą, bet mano galvoje, kai ką tik padėjau šią knygą, verda tikrų tikriausias Pirmapradis Sultinys. Duodu knygai 9/10 ir rekomenduoju. Bet tik tiems, kurie žino pirmąsias dvi Kovos Klubo taisykles. Kiti – rizikuokit savo pačių sąskaita.

P.S. šią knygą įdėjau į sena.lt jei kas norėtų.

Anotacija: Viktoras Mačinis sukūrė planą, kaip gauti pinigų, reikalingų sumokėti už sergančios motinos priežiūrą: restorane suvaidina, kad užspringo maistu, ir leidžia kokiam nors geradariui „ištraukti jį iš mirties nagų“. Pagal kinų tradiciją, jei kam išgelbėji gyvybę, tampi už ją atsakingas. O kai tų gelbėtojų šimtai, Viktorui kas savaitę plaukia čekiai... Be to, Viktoras pramogauja su draugeliu, vaikšto į seksoholikų reabilitacijos kursus ir lanko mamytę, kuri pusę jo vaikystės prasėdėjo kalėjime. Juk ne taip paprasta atrasti save.
  Tai nepaprastai originalus, šmaikštus ir žaižaruojantis kandumu kūrinys.