Thomas Harris - Avinėlių Tylėjimas

 

Lenkiu galvą prieš ponią Jūratę Juškienę. Kas skaitot mano rašliavą, žinot, kad supeikiau „Raudonojo Drakono“ vertėją, bet antroji Thomas Harris knyga „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-34-0; 352p.) verstas kitos moters ir labai džiaugiuosi, kad galiu pasakyti – vertimas puikus. Ponia Juškienė tikrai turi solidų žodyną, o ir knygos istorija geresnė nei pirmoji.
  Jei kam neaišku, tad štai, aiškinu. Nepaisant to kada knygos parašytos ir išverstos – stengiuosi skaityti pagal istorijos, o ne leidimo chronologiją. Thomas Harris Hanibalo saga prasideda nuo „Hanibalas: Pradžia“, tada eina „Raudonasis Drakonas“, „Avinėlių Tylėjimas“ ir „Hanibalas“. Pradžios neskaičiau, nes neradau jos bibliotekoje, o labai jau norėjosi kitas dvi pasiimt, tai ir pasiėmiau. Išleistos jos manau, tiksliau, jei gerai pamenu – „Avinėlių Tylėjimas“, „Hanibalas“, „Raudonasis Drakonas“ (Priešistorė) ir „Hanibalas: Pradžia“ (priešistorės priešistorė).

  „Ir šiltinė, ir gulbės – viskas iš to paties šaltinio.“ 28p.

  Šioje knygoje daugiau Hanibalo-Kanibalo, jo charakteris tampa kiek aiškesnis. Blankiai paminimi „Raudonojo Drakono“ įvykiai, kai esame supažindinami su Klarise Starling, kylančia FTB žvaigžde. Šioje knygoje nebuvo nepateisinto „super-detektyvo“ personažo įvaizdžio, tad tiesiog buvo malonu žiūrėti, kaip ji vis artėjo prie tikslo. Ir Lekteris sužibėjo, ypač pabaigoje. Knygose man jo personažas patinka kur kas labiau nei filmuose, nors veidą vis vien „matau“ Hopkinso.
  Kadangi tai ne detektyvas – spaudžia skaitytoją psichologiškai. Nemačius filmo efektas turėtų būt fantastiškas, bet per daug reikalas vis vien nesugadinamas. Manau būtent šių knygų dėka galima pamėgt trilerio žanrą. O kaip minėjau, tai dar ir vertimas geras, ponia Jūratė šauniai rinkosi žodžius.
  Na, taip trumpai kalbant – vėl naujas maniakas, šis irgi taikosi į moteris, tik dėl labai skirtingų priežasčių. Hanibalas-Kanibalas vėl pasitelkiamas į pagalbą ir šį kart bendrauja kur kas mieliau, bet tuo pačiu ir sukčiau. Jis, net būdamas kalinamas, pats renkasi kam pateiks informaciją, o ką pasiųs klaidingais keliais. Naujoji detektyvė Klarisė į jį tarsi ir nežiūri lyg į absoliutų monstrą, tarsi nepajėgtų tos minties apčiuopti bendrąja prasme. Vietoje to, bando jį perprasti jo paties taktikomis. Duosiu knygai pilną 10/10, nes nėr čia ko šiuo atveju smulkintis.




  Filmas irgi visai neblogas. Abi "Raudonojo Drakono" filmo versijos vienaip ar kitaip buvo ne itin įdomios, bet bent jau tas naujesnis perteikė "Super-Detektyvo" įvaizdį, kurio beje, net knygoje trūko. Tačiau "Avinėlių Tylėjimas" mano nuomone geresnis, net jei kartais ir sunku suprasti na kokio galo reikėjo taip viską pateikti...