knygos apžvalga | Jeff Guinn "Go Down Together" | Bonės ir Klaido biografija

Autorius: Jeff Guinn
Pavadinimas: Go Down Together
Serija: -
Žanras: Tikri Nusikaltimai, Biografija
Psl.: 468
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Visada mėgau istorijas apie Bonę ir Klaidą, bet kažkaip niekad nepasidomėjau jokiais faktais. Nei kokio dokumentinio, nei kokios knygos. Bet čia kurią dieną Netflix pažiūrėjau labai gerą vaidybinį filmą apie tuos, kur juos gaudė. Vadinosi "The Highwaymen". Tai po to ir sumečiau, kad turbūt reikia imt vieną turimą knygą, Jeff Guinn "Go Down Together".

Apie Knygą: Visi girdėjo apie garsiausią bankų plėšikų porą, kurie iš meilės verčiau kartu mirė, nei viens kitą išdavė. Bet reta kas ką žino, apie tikrus asmenis už romantizuotos istorijos. Tiek Bonė, tiek ir Klaidas užaugo ir gyveno Didžiosios Depresijos laikais, kai Amerikos ekonomika buvo tokia smukusi, jog jaunas vaikinas sunkiai rasdavosi darbo, o jauna mergina greičiausia prisidurdavo savarankiškai ieškodama kitokio tipo klientų. Bonė norėjo išgarsėti. Klaidas norėjo būti gerbiamas, norėjo, kad jo bijotų. Tad susitikę ir pamilę viens kitą jie ilgai netruko šokti į vogtą automobilį ir skrieti kuo toliau nuo namų, ieškoti tinkamų biznių apvogti. Tik, vėlgi, didžiosios depresijos laikai. Laimikis dažnai tebūdavo kelios dešimtys dolerių. Didieji Bonė ir Klaidas su savo šilko apdarais miegodavo krūmynuose, miškuose, ir tenkinosi šaltais užkandžiais, mat buvo nesaugu kurti ugnį, kad kas nepastebėtų. Nuo miego automobiliuose, iki sužalojimų, kurie juos abu paliko invalidais. Nuo garsiausių, mylimiausių gangsterių, kurie suteikė tiek džiaugsmo praturtindami kitų gyvenimus savo istorijomis, iki kino žvaigždžių. Jie, visgi, išgarsėjo. Tik, kažin ar jiems patiktų žinoti kokia kaina tai įvyko.

Mano Nuomonė: Tai tamsi istorija apie likimo tikrai labai nemylėtus vaikus. Bet jie toli gražu nebuvo niekuo dėti ir nekalti. Į nusikaltimus jų niekas nepastūmėjo, tik jų pačių ego. Ir taip, nuo šiurpių aprašymų apie skyles kaukolėse, ar iki kaulo variklio rūgštimi nudegintą Bonės koją, prie žavių, bene juokingų situacijų, dėl kurių jie abu ir gyveno. Matot, publika juos tikrai nuoširdžiai mėgo. Jie vogė iš biznių, bankų, bet retai kada paimdavo ir klerko piniginę. Jie pavogs tavo automobilį, bet paliks jį, kur galėsi rasti. O jei nori verčiau gauti draudimo pinigus, tereikia gražiai paprašyti ir Bonė su Klaidu mielai ją nutrenks griovy ir padegs. Nenuostabu, jog žmonės dažnai tiesiog apsimesdavo jų nepažinę, kai šie pasiprašydavo nakvynės. Juk jie visada atvykdavo su dovanomis, maistu, kurio visiems stigo, doleriu ar dviem. Paprastam žmogeliui šie du dailūs jaunuoliai atrodė tikra išsipildžiusia svajone apie nuotykius.

Autorius tikrai labai gerai parašė šią knygą, viskas papasakojama labai išsamiai, bet nenuobodžiai. Tikrai galiu rekomenduoti norintiems sužinoti daugiau apie Bonės ir Klaido nuotykius, kurie, dievaži, labai verti dėmesio. Duodu 5/5.

Ne Grožinė | Phil Leonetti "Mafia Prince"

Autorius: Phil Leonetti
Pavadinimas: Mafia Prince
Serija: -
Žanras: Biografija, Tikri Nusikaltimai
Psl.: 328
Įvertinimai: 5/5 | Goodreads

Skaičiau šitą knygą du kartus, nes labai norėjau tikrai suprasti, kas joje įvyko. Tai labai graži istorija apie žmogaus asmeninę evoliuciją. Sugebėjimą praaugti gyvenimą, į kurį buvai gimęs.

Apie Knygą: Graži ir tamsi istorija apie dažnai romantizuojamą temą: mafijos šeimą. Mažasis Nikis Skarfo vadovavo Filio Mafijos Šeimai, La Cosa Nostra "Šitam mūsų reikalui" (This Thing of Ours). Jam vadovaujant su jais skaitėsi visi, mat visi jų bijojo. Buvę atvejų, kai įsibauginę vien veidų žmonės pasirinkdavo savižudybę, bijodami, jog jie atėjo jų žiauriai pribaigti. Jo sūnėnas, Pakvaišęs Filas Leonetis valdė Šeimą kaip jo dešinioji ranka, šventai paklusdamas taisyklėms. Bet kuo toliau, tuo labiau jis ėmė abejoti savo dėdės teisumu. Net geriausi vyrai mirdavo vien dėl to, kad jo dėdei pasirodė, kad jie per daug didžiavosi savo geru darbu. Ištikimybė ėmė nieko nebereikšti. Ir Filas nebuvo vienintelis, kuriam mirtinai įsiėdė bukas ir žiaurus bosas.

Mano Nuomonė: Mėgstu žmones, kurie moka pakilti aukščiau savo būties, tamsos, aklumo. Čia labai geras to pavyzdys. Leonetis gimė į mafijos šeimą, laikė tai viena tikra tiesa, pakluso jos taisyklėms. Bet smūgis po smūgio ir tas netikęs veidrodis ėmė skilt, ir jis pradėjo matyti tai, kas slypėjo už jo: augo jo sūnus, su juo jam nebuvo leista net į zoologijos sodą eiti, nes Šeimos vyrai turi rimtesnių reikalų. Jo dėdė užsakinėjo žudynes kairėn ir dešinėn, mirė begalės gerų, ištikimų vyrų, ir dėl ko? Dėl buko senio užgaidų. Tad jis griebė pirmą pasitaikiusį šansą pakeisti savo gyvenimą, bei padėti iš jo išlysti visiems tiems, kas irgi norėjo išeiti.

Gera knyga. Sveika pamatyti kitokią perspektyvą, iš vidaus. Čia ne Sopranai. Duodu 5/5, puiki knyga apie Šitą Mūsų Reikalą ir Šeimą.

Shane Dawson "It Gets Worse: A collection of Essays"

Net nežinau kuo tiksliai, bet antroji Shane Dawson memuarų knyga "It Gets Worse: A Collection of Essays" (ISBN 1501132857; 256p.; Goodreads) man jau ne taip labai patiko, kaip pirmoji. Atrodo, geriausias ir tamsiausias istorijas jis jau papasakojo. Bet vis tiek, buvo smagu paskaityti.

Shane istorija čia prasideda maždaug po jo išsiskyrimo su Linse. Dauguma istorijų sukasi apie jo mylimą močiutę po jos mirties, t.y. paranormalių reiškinių istorijos, kurių geriau jau nebūčiau skaitęs vidury nakties, bei jo naujai atrastą orientaciją. Kaip dažnai nutinka, pagaliau supratęs, kas tau gyvenime trukdo, koks savęs apribojimas ėda akių šviesą, imi geriau suprasti ir didelę dalį likusios gyvenimo patirties. Tad Shane čia tiesmukai viską ir išdeda, nepagailėdamas piktų žodžių tiek siaurapročiams religijos fantikams (Shane ir pats yra tikintis, tad čia tikrai nėra stūmimo ant religijos ir religingų žmonių, jei tik jie nėra bukapročiai), nepasidrovi papasakoti apie baimes dairantis vaikino pasimatymų programėlėse. Įdomiausia skaityti buvo turbūt apie jo pradžią, kaip filmų ir filmukų kūrėjo, režisieriaus karjerą. Prasidėjo viskas mokykloje ir žmogus taip labai skatinęs jo kūrybinį proveržį - visiškai nesuprato jo juokų ir išdėjo viską į šuns dienas!

Džiaugiuosi, kad perskaičiau šias knygas. Jei bus trečia, paskaitysiu ir tą. Shane yra tikrai labai įdomus žmogus, su ne visiems perkandamu (kas matosi ir knygoje) humoro jausmu. Duodu 4/5, nes blogiau visgi nebuvo.

Shane Dawson - I Hate Myselfie: A collection of essays

Mėgau Shane Dawson. Tada pradėjau nemėgti. Tada vėl pamėgau ir po to jau, taip ir iki dabar mėgstu, bei žiūriu. Patinka man ir visoki memuarai, tad nenuostabu, jog pasiėmiau ir Shane Dawson "I Hate Myselfie: A Collection of Essays" (ISBN 1476791546; 228p.; Goodreads). Labai lengvai susiskaitė. Buvo ir humoro, satyros, labai, labai juodo humoro, bei dramos ir tiesiog širdį žeidžiančių dalykų, kurių kitą syk nelinkėtum priešui, o jie štai nutiko vaikui.

Knyga parašyta trumpais skyriais, kiekvienas sau, netęsiant papasakotos istorijos, ir be kažkokios konkrečios tvarkos. Prieš kiekvieną įrašą buvo po iliustraciją ir trumpą pasisakymą, apie autorius, už ką Shane keliu skrybėlę - visada malonu matyti didelius menininkus, kurie savo švieson bando įsprausti kuo daugiau kitų. Pačios istorijos matyt atrinktos pagal vieną kriterijų: jos leido jam tapti geresniu asmeniu, ar mažų mažiausiai - tapti stipresniu. Nei vienoje iš jų Shane neprašė jo pagailėti. Jis nebijojo pasijuokti ir pats iš savęs, pripažinti savo klaidų, bei gėdingų dalykų.

Shane Dawson užaugo su dviem broliais ir tėvais, kurie galiausia išsiskyrė. Prie ir taip menko jo draugų rato gero nepridėjo ir poreikis persikraustyti toliau, pakeisti mokyklą. Labai apkūnus paauglys, kaip galite spėti, nebuvo pats populiariausias egzempliorius, tad Shane dienas leido su mama, vienas, arba tokių pačių nepritapelių bury. Bet Shane, net perėjęs visas negandas, patyčias, užgauliojimą, bei gavęs šansų atsimokėti skriaudikams, netapo nei cinišku, nei pagiežingu, už ką tikrai galiu jį gerbti, kaip asmenį.

Nežinau, ar šita knyga patiktų tiems, kas nežiūri Shane Dawson. Tiesiog, pasirodė per daug asmeniška, kad būtų išimta iš tos YouTube personos konteksto. Bet man ji labai patiko, tad duodu 5/5 ir tikrai paskaitysiu tą antrą kolekciją.

Eddie Izzard - Believe Me

Ach, Eddie. Sunku nemylėti šio nuostabaus žmogaus, su jo paprastu ir nuoširdžiu humoru. Kartą juokiausi iki ašarų, kai skėlė juoką apie printerį, jei rasiu video, pridėsiu apačioje. Tai, kai pamačiau jo memuarą "Believe Me: A Memoir of Love, Death, And Jazz Chickens" (Patikėk: Memuaras apie Meilę, Mirtį, ir Džiazo Viščiukus; ISBN 1611764696; 368p.; Goodreads), tuoj pat griebiau. Mat tai juk tas vienas ir vienintelis: Eddie Izzard.

Va čia yra tokio tipo memuaras, kokį aš mėgstu - apie viską, išsamiai, nuo pradžių, papildant. Eddie Izzard - labai lankstus žmogus, gebantis prisitaikyti prie, atrodo, bet ko. Pradėjęs karjerą nuo paprastų vaidinimų gatvėse, perėjęs prie rimtesnių, tada įlindęs ir į komikų vakarus, jis galiausia prasimušė bene visur, ir į televiziją, ir į komediją, teatrą. Ko pasekoje mes jį žinome ir kaip tą transeksualų komiką su suknele, ir kaip šaltakraujį žudiką (tarkim, Hannibal seriale).

Kai Eddie buvo dar visai mažas, mirė jo motina. Tėvas, negalėdamas ir dirbti, ir rūpintis vaikais, išsiuntė juos į internatinę mokyklą. Tad Eddie jautėsi kiek apleistas. Prie viso to prisidėjo ir jo paties silpnoka sveikata, ko pasekoje Eddie darė tiesiog vaikiškai genialius atradimus, kurie knygoje mane juokino iki ašarų. Tarkime, vieną dieną jų klasėje buvo paklausta, ar kas nors norėtų pereiti į kitą, dabar nebepamenu ar geresnę, ar gal net aukštesnę. Ir kažkoks vaikas, Eddie dar net nespėjus sugromuliuoti šios idėjos, pakėlė ranką ir štai, buvo perkeltas į kitą klasę. Iš to mažasis Eddie padarė išvadą: jei pakankamai greitai pakeli ranką, tai kitą syk gali tapti net šalies prezidentu!

Eddie Izzard tikrai nuostabus žmogus. Memuaras, deja, gan painus, pilnas pastabų, gilių šalutinių sakinių ir, prie viso to, dar ir išnašų. Kartais dar ir kartojasi. Bet buvo labai smagu pamatyti jo gyvenimą iš vidaus, tad duodu 10/10, nes negaliu duoti mažiau.

Amy Schumer - The Girl with the Lower Back Tattoo

Patinka man Amy Schumer stand-up'ai, mėgstu ir žmonių reakcijas į jos juokus. Galėčiau ilgai ir nuobodžiai pasakoti, kas, kaip ir kodėl, bet tiek tos. Pasiėmiau tad jos biografiją "The Girl With the Lower Back Tattoo" (Mergina su tatuiruote nugaros apažioje; ISBN 1501139886; 323p.; Goodreads), ir nors negaliu teigti, jog man patiko taip pat, kaip ir jos komedijos, turiu pripažinti, jog ji pateikė labai gerų minčių, dėl kurių šią knygą buvo verta paskaityti.

Ši nuostabi komikė viską pasakoja atvirai ir niekam neleidžia savęs dėl to gėdyti. Vietoje to, ji pati apsiima atsistoti ant to gėdos stulpo, pasakyti teisybę, ir taip bent jau turėti šiek tiek kontrolės. Jei ji apšmeiš pati save, tai niekas kitas to jau nepadarys, ir tai nuostabu. Tarkim, viename skyriuje ji pasakojo apie Young Money, Naujų Pinigų, Jaunų Pinigų stigmą Amerikoje. Seni Pinigai, Old Money, yra tie, kuriuos paveldi iš šeimos, t.y. esi gimęs turtingoje šeimoje, tad esi Old Money, rafinuotas vaikelis geroje mašinoje. Young Money - kai buvai vidutiniškoje, ar net skurdžioje šeimoje, bet prasimušei. Paprastai šie žmonės leidžia sau pagyventi, kas, dievaži, nėra jokia ten nuodėmė. Ir pati Amy Schumer smagiai pripažįsta, jog elgėsi, kaip treilerių parko baltoji šiukšlė, kuri ką tik laimėjo loterijoje - švaistėsi, ir nesidrovėjo. Bet viskas juk priklauso nuo žmogaus. Čia ji labai gražiai pabrėžė, kaip malonu yra, kažkam padėti, kiek laimės ji turėjo tą dien, kai galėjo leisti sau išrašyti sesei dešimties tūkstančių dolerių čekį, ir, kaip būtent tai yra Jaunų Pinigų bruožas, kurio Seni Pinigai dažnai neturi, mat tiesiog nesupranta ką reiškia nepriteklius. Tad ji negailestingai save išdrėbė, nupasakodama visus kvailus dalykus, kurių pridarė vos gavusi pinigų, ir kaip vietoj taupymo tada, verčiau maitinos vien koldūnais vėliau. Ir tokiu būdu nusiplovė stigmą: manęs niekas neteis, aš save jau nuteisiau, prisipažinau, ir man ne gėda!

Tai tik vienas iš smagesnių pavyzdžių, yra ten ir ne tokių juokingų, ir net labai liūdnų epizodų. Tarkim, jos gerokai sutrupėjusi šeima, pasiligojęs tėvas, laimės nerandanti motina, priverstinis cinizmas, apsaugantis nuo prisirišimo prie žmonių, kurie vis vien tuoj iš tavo gyvenimo pabėgs.

Deja, negaliu pasakyti, jog labai patiko. Kažko labai trūko, ir visos tos smulkios istorijos tarp didelių, deja nesudarė tokio sklandaus ir įdomaus veikalo, kaip tarkime Felicia Day memuaras. Bet duosiu bent 8/10, nes, na, nežinau, ne grožinė gi čia literatūra, kaip ją vertinti?

Lilly Singh - How to be a Bawse: a Guide to Conquering Life

Pastaruosius porą mėnesių dirbau dvigubai daugiau, nei paprastai. Labiau nei nuolatinis nuovargis demotyvuoja tokio darbo naudos stoka, mat tos naudos kol kas tiesiog nesimato. Todėl Lilly Singh ir jos "How to be a Bawse: A guide to conquering life" (Kaip būti Bawsu: Gyvenimo Užkariavimo Gidas; ISBN 0425286460; 272p.; Goodreads) buvo natūralus pasirinkimas mano pavargusiai ir išsunktai galvai. Knyga - biografinė, bet ne biografija. Ir tai ne kažkokia ten "Paslaptis" ar kitokia tokia, bet irgi motyvuojanti eiti toliau, pirmyn. Tai knyga padėsianti pagerinti savo darbo žaidimą, ir padėsianti užkariauti gyvenimą, o ne tik bandyti jį išgyventi.

"Jei nemokamas tortas yra kažkokio veiksmo rezultatas, tą veiksmą reikia kartoti." - Lilly Singh

Mano gyvenimą dažnokai apsunkina savaitgalio darbštuoliai. Tokie žmonės, kur savo darbui atlikti turėjo mėnesį ar daugiau, bet į mane kreipėsi paskutinį savaitgalį (pirma pamoka: terminai). Tada jie pyksta ir derasi dėl kainos, kuri pirmenybės darbams su labai trumpais terminais - didesnė (antra pamoka: derėkis). Bėda su jais ta, kad jie jaučia į tai, kažkokias ten teises, juk tai jų brangus laikas, jų brangus poilsis, ir mano niekingas darbas (trečia pamoka: susireikšminimas). Norėčiau taip, kadanors, išversti jiems ne tik jų darbus, bet ir šią knygą (ketvirta pamoka: tikslai). Lilly, naudodama savo gyvenimo pavyzdžius, ir pridėdama dar vieną kitą iš kokių nors Sostų Karų, mus smagiai moko, kaip reikia griebt gyvenimą, ir darbą - už ragų. Eskalatoriaus į sėkmę nėra, yra tik laiptai, ir dabar pats tas metas pradėti jais lipti. Tam žinoma reikės išmokti įvertinti save, kitus, valdyti emocijas, ir jas išjungti dirbant, mokėti rasti tas duris "iš dėžės", planuoti įkvėpimą, nes nėra čia ko pasikliauti atsitiktinėmis mūzomis, ir taip toliau. Šią knygą tikrai galiu rekomenduoti visiems savo sunkiai vargstantiems draugams. Nusipirkit popierinę, ir prie to pačio dar užrašinę, bei gal vieną kitą spalvotą žymeklį. Nes, oi, kiek čia žymėtis reikėjo...

"Prašykite daugiau, nei reikia, nes dar niekam nedavė daugiau nei prašė." - Lilly Singh

Labai nepatiko tik vienas skyrius arti galo. Vienas vienintelis. Lilly dažnai mokė ir primindinėjo: nėra nieko neįmanomo, bet kai kurių situacijų - nepakeisi. Negali visko kontroliuoti, bet gali valdyti savo reakciją į tai, kas vyksta. Ačiū savo praeities Aš, kad paklausė, ir judėjo pirmyn. Ir taip toliau. Bet tada ėmė ir skėlė: kad neišsipūstumėt, ir nepamirštumėt būti dėkingi už tai ką turite - tikėkite aukštesne jėga. Esu nereligingas žmogus, ir man lengviau tikėti Minecraft atsitiktiniu atsiradimo tašku: arba pasidarysi naują pasaulį, nes kur atsiradai - turėjo per mažai resursų, arba pasodinsi tų medžių, nukasi tą kalną, ir pritaikysi tą suknistą vietą prie savo prakeiktų poreikių! Khem, žodžiu. Anot Lilly, gerai tikėti aukštesne galia, ir nepamiršti jai padėkoti, nes be tos galios mes nieko neturėtumėme, ir taip toli nebūtumėme nuėję. Mano supratimu, esu kur esu, turiu ką turiu, nes dirbu ir naktim nemiegu, kad dar daugiau dirbčiau. Ką turėsiu ateity irgi bus to rezultatas. Tad nusprendžiau apsimesti, kad šis skyrius neegzistavo, ir skyriaus pavadinimą / teiginį "nepamiršk, kad nesi didžiausias Bawsas" priimti su kito skyriaus mintimi "visada esama žmonių, iš kurių gali pasimokyti". Duodu knygai 9/10, ji tikrai labai gera.

Felicia Day - You're never weird on the internet (Almost)

Esu gan impulsyvus žmogus. Jei nusprendžiau kažko išmokti - skirsiu tam visą mielą dieną. Kažkada taip nusprendžiau išsiaiškinti, tai kas čia per YouTube, nes Lietuvoje tada tai buvo tik platforma, kur dalinomės fanų video, katėmis, ir muzika. O aš norėjau būti tas vaikis, kur laukė trečiadienio, kada bus įdėta nauja serija kokio nors šou, kurio net nerodo per jokį ten teliką (vos ne "fui"). Pirmiausia radau režisuotus vlogus (video blogai). Tada jau tuos gerus vlogus. O tada, šiaip taip, ir tikrus rimtus mini-serialus, kurtus būtent tokiai platformai. Tame tarpe, vienas pirmųjų ir pačių mylimiausių tapo The Guild (ten spauskit "load more" ir varykit žemyn, jie visi pačioje apačioje, iš viso - 6 sezonai). Taip radau Felicia Day, ir nuo to laiko ją tebeseku. Ir štai pagaliau, po, atrodo, poros metų nuo išleidimo, prisėdau ir prie jos knygos "You're Never Weird on the Internet (Almost)" - Internete tu niekad ne keistas (beveik)" ar kažkaip taip (ISBN 1476785651; 260p.; Goodreads). Ir nors Felicia mums beveik visur pristatoma, kaip geek'ų karalienė, originalioji gamer girl, neapsirikite, ši knyga - biografija apie žmogų, kuriam žaidimai tiek padėjo, tiek ir tapo baisia adikcija (ant žaidimų ji tikrai nestumia, vis dar juos noriai žaidžia ir net streamin'a į twitch), o visa kita - net ne apie tai.

Tai knyga apie namuose mokytą keistuolę merginą (ji iš laimės šokinėjo, kai mama gavo dėžę vadovėlių, ir verkė bijodama, kad nebegalės mokytis matematikos), kuri išbėgo į Holivudą paskui svajones. Ten ją sutrynė į miltus kartą, du, ir daugiau. Bet ji atsikėlė, ir vėl puolė krapštyti tas sienas, kol vieną dieną pavyko pasidaryti savo pačios nišą. Čia turiu omeny - be plastinės nosies operacijos, krutų padidinimo, visokių B lygio siaubo filmų dušo scenų, ir t.t. Ji vaidino reklamose, buvo ta mergina, pas kurią ateina paverkti plakato centre stovinti herojė, ir taip toliau, žodžiu, "Velnias dėvi Pradą" ji nevaidino. Bet visi žiūrintys Supernatural turbūt pamena Charlie, raudonplaukę hakerę, kuri būtų tikusi į Winchester sesutes.

Kariaudama su šia nedraugiška industrija ji smuko į depresiją, nuo kurios šiek tiek gelbėjo MMO žaidimai (tie internete, kur daug žmonių: massive multiplayer online; šiuo atveju konkrečiai - World of Warcraft, aka WoW). Gelbėjo ir sukūrė tą komforto zoną, kurią turbūt kiekvienas mūsų esame radę knygose, filmuose, serialuose, ar tuose pačiuose žaidimuose. Ir, jos žodžiais, tapo nuo to priklausoma. Čia Felicijos istorija kiek patamsėja: ji nenorėjo niekur eiti, vaikinas po nosimi padėdavo maisto, o ji nė akių nuo ekrano nepatraukdama - jį sukirsdavo, nežinodama nė kas tai buvo. Ji nebekūrė, ji nebejudėjo pirmyn.

Iš liūno išlipti jai padėjo grupelė kūrybingų žmonių, kurie skatino vieni kitus siekti tikslų. Tik tiek. Ne "mesk savo žaidimus", o "pirmiausia, tik, padaryk, ką nori padaryti". Taip, po jos išsisukinėjimų, ir jų tempimo, galiausiai gimė The Guild, ir pasaulis pamatė Felicia Day. Neturėdama biudžeto ji rankiojo daiktus iš šiukšlių, mat būdama perfekcioniste - norėjo tobulos scenos tam ar kitam herojui; viską filmavo savo namuose, kuriuos, kaip tą patį šiukšlyną, po to reikėdavo tvarkyti nuo grindų iki lubų. Ir, galiausiai, pati rašė blogeriams, po laišką kiekvienam, prašydama pažiūrėti į jos kūrinį. Jei vis dar jaučiatės blogai, kad kažkam, kažkada spamminot, norėdami, kad ateitų paskaityti ir jūsų blogo apie knygas, žinokit, kad Nosferatu visada labai mielai laukia tokių komentarų. Nes jūs, kaip ir Felicia, darote viską, ką tik galite, kad pasiektumėte to, ko norite. Aš tai suprantu ir gerbiu.

Taigi. Knyga gera, tikrai labai juokinga, ant video žaidimų tikrai nestumiama, tikrai, pažadu. Duodu jai 10/10, ir gailiuosi tik, kad perskaičiau vienu prisėdimu, nes būtų buvę gerai to turėti ir kitai dienai. Dabar kviečiu visus tvarkingai eiti paspausti ant nuorodų pas mane dešinėje, nusipirkti kokį knygos skirtuką, ar apyrankę, ir palikti man komentarą su savo blogo nuoroda (galit ir el. paštu, ar feisbuku), aš ateisiu pažiūrėti.

Enid A. Goldberg & Norman Itzkowitz - Vlad the Impaler: The real count Dracula

  Kas dar nežino, tai aš renku visokias knygas apie Drakulą ir Ramzį Trečiajį, nors apie pastarąjį - ne su tokiu užsidegimu. Nusipirkau šią knygutę senokai, bet istorinę-biografinę Enid A. Goldberg ir Norman Itzkowitz knygą apie Vladą Drakulą "Vlad the Impaler: The Real Count Dracula" (Vladas Smeigikas: Tikrasis Grafas Drakula; A wicked history; "Scholastic" 2008; ISBN 0531125998; 128p.) perskaičiau tik dabar. Viršelis klykia "Vicious" (žiaurus), tad gero ir nesitikėjau.
  Knyga - plonytė, pilna iliustracijų, parašyta stambiu šriftu, prisėdai ir per valandą neliko, bet aš labai daug žymėjausi ir tikrinau, tai prireikė trijų dienų. Daug svarbių faktų - nepaminėti. Pasakyta "išdavė" ar "nesilaikė pažado", ar net "nužudė", o nei kaip, nei kas, nei kodėl - nepaminėta. Žodžiu - buvo žiaurus žudikas, nes buvo žiaurus žudikas, nesigilinkim. Man tai buvo pats didžiausias knygelės minusas, mat tik retuose intarpuose minima daugiau nei priešų propaganda, anekdotai ir "anot legendos". Kita vertus, buvo įdomu paskaityti ko gi mus moko. O moko mus, kad Drakula buvo Stalinas ir Hitleris. Tik, tada kyla klausimas, kodėl Rumunai, Bulgarai ir kai kurie aplink juos, jį mini su žodžiais "jis darė, ką reikėjo daryti".
  Taigi, kažkur prie galo mums lepteli, kad Vladas gynė Europą nuo turkų, kol anie stebėjo - kieno sostas atsilaisvins, kad užėmus, bet iš kart po to primena, jog jis nužudė mažiausiai 40,000 žmonių. Kitaip tariant, kaip istorinė-biografinė knygelė, ši verta gal kokių keturių iš dešimties, su sąlyga, kad netingėsi pasitikslint kiekvieno fakto, bei kas kart perskaitęs apie "bėgo, žudė, norėjo būt princu, žudė, bėgo" - klausi "kodėl?". Tačiau, iliustracijų čia tikrai daug, o kai kurie faktai - labai naudingi ir tikslūs, t.y. daugiausia tai datos, gimimo data, užėmimo data, perėmimo data, pergalės data ir taip toliau. Tad sudėjus minusus ir pliusus, duosiu knygelei 6/10, kad sąžiningai galėčiau pasakyti, jog išlaikiau nešališkumą.

Prie progos, pranešiu, kad nuo kovo 6d, t.y. rytojaus, manęs Lietuvoje nebus iki balandžio 1d., skaitysiu Anne Rice "Body Thief", serijoje tai knyga iš kart po Vampyrų Karalienės, tad tikiuosi išvers ją mums greitai ir galėsit papasakot man ir savo įspūdžius. Bėda tik ta, jog nežinau ar galėsiu ją aprašyti per tą laiką, kurį leisiu Anglijoje (įsivaizduokit sau, atostogos! Man!), tad belieka viltis, jog Nosferatu, being me, mokės to hook up. 

Oscar Wilde - De Profundis

  Oskaras Vaildas, ar Oscar Wilde, kaip kam patogiau, turbūt vienintelis toks, sugebantis parašyti knygos apimties laišką "De Profundis" ("Charibdė" 2007; ISBN 978-9955-739-005; 141p.), tarsi nedidelę išpažintį prieš pradedant naują gyvenimą. Ir tam pačiam "tu sugriovei man gyvenimą, bet aš tavęs nekaltinu" dar ir paskirti pasimatymą, kuris viliuosi buvo paskutinis, mat asmuo kuriam šis "laiškas" buvo skirtas - nejuokais pykdo, jei tik ką skaitėme - tiesa.
  Kai ir mano kantrybės taurės persipildo, aš irgi puolu rašyti ilgų, piktų laiškų (ne tokių ilgų), bet jie paprastai amžiams lieka paslėpti nuo dienos šviesos, mat jei kažko negaliu pasakyti į akis - tuomet nemanau, jog verta apie tai pranešti laišku. Bet čia jau neįtikėtina buvo.  Skaityti ne itin lengva, mat tai vienas didelis skyrius, be jokio stabtelėjimo, todėl kai pasiseka ir puslapis užsibaigia tašku - siūlau padaryti mažytę pertraukėlę, tuomet bent jau aiškiau pastebėsit, kaip subtiliai mūsų mylimas Wilde savo kankinimąsi sulygino su Jėzaus ir dar po to, kai praktiškai ateistu apsiskelbė (neturiu nieko prieš jokius religinius požiūrius, tol kol jų man nebruka. Tiki - gerai. Netiki - gerai. Kuo tiki - man nelabai rūpi...), arba, kaip ten buvo, netikinčiu broliu? Žodžiu, jis tiki tuo ką mato, Dievo nemato, vadinasi - abejoja jo egzistencija. O tada atpasakoja Jėzaus gyvenimo detales, kurios jį pateisina, išaukština nuodėminguosius, mat jie turi kur tobulėti ir panašiai. Wilde tikrai įdomi persona ir ši jo mini-autobiografija tikrai praturtina žinias tokių kaip aš, kuriems seniai mirę skandalingi autoriai kažkuo prie širdies (šiais laikais skandalai - neįdomūs), taip pat. Nupasakoja jis čia kaip ir kodėl jis žlugo, kaip liko be skatiko, be vaikų, be žmonos, be tam tikros saujelės draugų, šlovės ir taip toliau. Teigia, kad net ir tai jo nepalauš. Paskaičius gal ir aiškiau, kodėl jo paminklas gadinamas lūpdažiais pariebintais bučiniais, mat vilties jo "tik nuo dugno galima atsispirti ir vėl kilti" (kaip "Kovos Klubas") tikrai suteikia.
  Skaitinys išverstas gerai, tik mano supratimu redaktoriai galėjo dar šiek tiek padirbėti, mat labai nedaug trūksta iki idealumo. Kai kurie sakiniai tokie tarsi neišbaigti, be reikalo painūs, bet jų nedaug, ir galų gale, jie vis vien suprantami. O. Wilde - žavus, keistas ir gal šiek tiek komiškai tragiškas asmuo. Ir nors tokios knygos turbūt nereikėtų vertinti, bet jei imti kaip paprastą skaitalą, duočiau tvirtą 8/10, kas reikštų - laiko nesugaišom, net jei prie mėgiamiausių nepridėsim.

Anna Sam - Kasininkės Vargai ir Nuotykiai

  Nagi nagi, nuėjau čia kurią dieną į IKI ir aišku negalėjau praeiti pro tą didžiulę, grotelėmis padabintą mobilią lentyną su knygų išpardavimu "Iki 85%". Knyga kainavo 18LT be nuolaidos, su nuolaida sumokėjau 5LT, tad nė nesuvokiu kiek gi man čia nuleido. Ir turbūt ne tik man visada įtaru pirkti tokias knygas, lyg ir dvejoji - negi ji tikrai tiek nedaug verta? Bet kitas balselis kužda - o ar jau kaina nusako knygos vertę? Ši Anne Sam knyga "Kasininkės Vargai ir Nuotykiai" (Les Tribuliations D'une Cassiere; "Baltos Lankos" 2010; ISBN 978-9955-23-324-4; 125p.) tokia mažytė, plonytė, tad sumečiau, net jei bus prasta, tai tokią bent padėt rasiu kur. Ir ką jūs manot...

  "Taigi, jūs tapote kasininke... Atsiprašau! Kasos darbuotoja." 11p.

Turiu tiek pažįstamų, tiek giminių, kuriems teko ragauti kasos darbuotojų duonos ir jei ne ši knyga ar pats paprasčiausias žmogiškumas , tai bent jau jų istorijos tikrai būtų privertę elgtis bent kiek nors mandagiau. Kartą net su pora tuštučių apsibariau, mat labai jau pagiežingai ėmė aiškintis su kasininke, kodėl keliais centais kaina ant kompaktinio disko skiriasi nuo tos, įmuštos čekyje. Negaliu klausyt ir visokių senų krienų, kurie stovėdami dvimetrinėje eilėje Kalėdų rytą garsiai skundžiasi "ar negali jos greičiau??", kai merginų veidais jau prakaitas srūvą, o dar nė 9 valandų nėra. Ar namie kalakutas dega, dieduk? Vakar apsipirkt nebuvo laiko? Žodžiu, esu piktas nosferatas, neteisybė man nepatinka, ir netikiu "žemesnio rango darbuotojo" mitu. Net ir didžiausias liūtas gali turėti mažyčių utėlių kurios jį kramtys, o jų - ne. Bet kur aš čia nuplaukiau? Dievaži, gi net plaukt nemoku...
  Pasirodo Anna Sam savo "karjeros" laikais rašė blogą apie didžiausius nuotykius su klientais. Kaip jie tave iškoneveikia, it šunį, kaip mėgina pajuokinti ar net paflirtuoti. Kaip ieško būdų apsivogti. Ir skaitytojai ją paskatino sudėti tai į knygą, ką ji ir padarė. Knygos pabaiga tikrai labai graži, su paskutiniu jos pinigų dėžutės turinio skaičiavimu, ir gęstančiomis šviesomis. Bet buvo ir tokių istorijų, kaip, kad apie porelę, atėjusią apsipirkti 5 minutės iki uždarymo ir sau iš lėto, netgi prieblandoje, besirinkusiai keksiukus. Už viršvalandžius kasininkei nieks nemoka, o jų paprasčiausiai išspirti irgi negalėjo. O jie? Kasininkė kalta, kas gi daugiau.
  Knyga išversta manau gerai, bet redaktoriaus ar -ės - nerasta. Negaliu vertėjos kaltint už tai, ko net aš savo vertimuose nedarau, o palieku redaktorei sutvarkyti, tad kaip už 5lt, kaip už gerą istoriją, kaip už kažką, kas gal būt padarys vieną kitą piktą dėdę ar tetą - geresniu žmogumi, jei tik jie malonės ką nors į galvą įsidėti, knygai duosiu stiprų 9/10. Geriausiai išleisti 5LT, rimtai.

  Galvoju dabar, kaži kiek čia nepilnamečių ir panašiai skaito? 50 Pilkų Atspalvių gerbėjams/oms turiu rieboką atsvarą tikro BDSM, bet mąstau vis kiek gi reikėtų sucenzūruoti aprašymą... Bet jei jau internetą turit, tai turbūt netyčia nepasiūlysiu kažko, ko dar nebūtumėt matę, ar ne?

Donna Woolfolk Cross - Popiežė Joana

  Mano supratimu, Donna Woolfolk Cross knyga „Popiežė Joana“ (Pope Joan; „Alma Littera“ 2011; ISBN 978-9955-38-402-1; 464p.) yra labai įdomi istorija, tik parašyta šiek tiek silpnokai. Tik šiek tiek, rimtai. Be to, tas jos silpnumas slypi paprastume, tad geriau jau turininga ir pernelyg paprastai parašyta knyga, nei turiniu bevertė šiuolaikinė, mat su abiem galima pailsėti, bet su šia kai ko liks ir galvoje.

„Susidūręs su legenda ir ėmęs į ją gilintis, gali būti tikras rasiąs istorinį įvykį.“ Vallet de Viville

  Kaip ir teigia pavadinimas, pasakojama apie moterį, kuri norėdama mokytis ir įrodyti, kad moteris nėra lygu menkai protaujančiam gyvuliui, gavo apsimesti vyru. Ir, dievulėliau, kiek tas dėdė Joana daug pasiekė! Spėkit kiek. Žiūrėkit į pavadinimą ir spėkit iki ko ji prieit sugebėjo. Aha. Bet smagiausia tai, kad tai stipriai faktais paremtas pasakojimas, apie egzistavusią asmenybę ir būtas klaidas.

  Iš ties buvo įdomu skaityti apie jos gyvenimą, tuos pirmus uždraustus žingsnius link gebėjimo skaityti, skaičiuoti, mokytis. Buvo gaila jos pagonės motinos ir ne syk norėjau, kad Joana verčiau būtų su ja į Torą tikėjus ir saksų kalbos mokiusis, nei Šventą Raštą citavus ir į vienuolynus laksčius. Visgi, nuobodu nebuvo stebint kaip durims užsivėrus ta maža mergaitė rasdavo pravirą langą. Autorė nestokoja iškalbos, todėl gudrūs ir protingi disputai su Joana visada bus neblogas kąsnelis pasidžiaugti. Buvo ir įtampos ir meilės, kam ko reikia, bet ne per daug, puikiai susikoncentruota į vieną, aiškų tikslą.

  Knyga lengvai skaitoma, vertėja, Julija Lapienytė padarė puikų darbą. Aišku, būtų bent du kart įdomiau, jei pirmiausia žioplai nebūtų man filmas papuolęs. Tada Maximoj per išpardavimą pasiėmiau šitą knygą už 15lt ir, kaip matot, tik dabar iki jos prisikasiau. Tad jei dar nematėt filmo, patariu pirma imt knygą. Duosiu jai stiprų 8/10 ir dar kartą pagirsiu autorę ir vertėją, štai dvi puikios ir protingos moterys, kurioms nereikėjo apsimesti vyrais, kad padarytų šaunų darbą.

Anotacija: Ar iš tiesų popiežiaus sostą valdė moteris? Gal tai tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, neįmanoma? Vakarų istorijoje ji beveik nežinoma asmenybė, nes sunaikinti visi jos buvimą įrodantys dokumentai. O Romos dvasininkai turėjo svarbių priežasčių šiuos faktus ištrini iš istorijos...

  „Popiežė Joana“ – visų pirma tai pribloškianti istorija apie nepaprastą moterį, aistringai mylinčią, kovojančią ir drąsiai žengiančią nepaisant Viduramžių prietarų ir visuomenės tamsumo.

  Apie popiežės Joanos fenomeną buvo kuriami filmai, o tarp jų 2009 m. pasirodžiusi ir šios knygos ekranizacija

Filmas, beje, irgi geras, vertas pažiūrėti.

Vallerie Tasso - Nimfomanės užrašai

 Pirmiausia su Vallerie Tasso susipažinau per jos knygos “Nimfomanės užrašai“ (Diario de una Ninfomana; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-138-0; 415[1]p.) ekranizaciją, kuri gan lengvai susižiūrėjo, nors nepaliko didelio įspūdžio. Dabar gi prisikasiau eilėje ir iki knygos, kuri pasirodė kur kas geresnė ir pilnesnė tų visų smulkmenų, kurios mane traukia prie biografijų, memuarų ir internetinių dienoraščių, kurių, pasiskųsiu, ankščiau būdavo daugiau.

  „Prieš savo valią staiga pasijutau lyg Margaretė Duras – apsėsta beribės aistros meilužiui, kuris jai apsuko protą, kai šiai buvo vos penkiolika, ir visą gyvenimą rašiusi apie aistrą, kuri ją amžiams įkalino anoje paauglystės akimirkoje.“ 54p. 

   Knyga lengvai skaitosi ir kaip supratau, pasakoja apie pačią rašytoją, tiksliau, ji pati pasakoja apie save, mat knyga – dienoraščio tipo. Prancūzė Val nupasakoja itin įdomų savo gyvenimo tarpsnių, kai yra priverčiama išmokti keisti odą kaip gyvatė ir susitaikiusi su kuo nors nemaloniu – tuoj pat rasti kaip prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo ir per ilgai savęs nesigailėti. Buvo ir itin įdomių dalykų, tarkim jos buvusio kaimyno Felipės darbas – pardavinėti roles. Už pinigus jis žmogų viena dienai paverčia nuotykio herojumi, tarkim, ateinat ir paprašot – noriu, kad mane pagrobtų, o išgelbėtų kokia žavi damulė iš indėnų genties – ir jis tą suorganizuoja. Knygoj labai gerai viskas paaiškina ir stebėtinai glaustai. Smagiausia man buvo visgi tiesiogiai nepateiktas klausimas – jei plevėsa vyras – eržilas, tai kas tokią pat moterį daro kale? Kadangi knygos herojė – savotiška nimfomanė (galėčiau ginčytis), tai beabejo iki paskutinio puslapio spėja permiegoti su nemaža eile vyrų, o visgi abejoju ar atsirastų daug perskaičiusių knygą ir blogai atsiliepusių apie heroję (bent jau ta konkrečia prasme). Gali pasirodyti, kad knyga apie seksą, bet tuo aš vėlgi, abejoju. Žiūrint kas labiausia akis badys, mat kas nors vis vien badys, visada bado.

  Na, ir kaip visada... Vertimas. Vertimas geras. Iš tiesų, visai neprastas, tik poroj vietų visiškai nereikšmingos klaidos, kurios tekste nieko nesudaro, tad keliu skrybėlę prieš Ievą Baranauskaitę. Pati knyga skaitosi tikrai labai lengvai, tad ilgai neužtruks net ir lėčiausi skaitytojai, juoba, kad jos toks formatas – dideli tarpai tarp eilučių, nemažas šriftas, tarp skyrių – tuščia erdvė. Ir nors pati istorija toli gražu nėra pati įdomiausia, vis vien duosiu bent 6/10, vien dėl paprasto pagvildenimo tokių atrodytų, sudėtingai kasdieniškų dalykų. O po knygos siūlau ir filmą pažiūrėt, kodėl gi ne, tik subtitrų neužmirškit susirast. 

(Treilerio šį kart nedėsiu)

C.C. Humphreys - Vlad: The Last Confession

Tai ne pirma C.C. Humphreys knyga ant kurios padėjau savo leteną. Bet „Vlad: The Last Confession“ (ISBN 978-1-4091-0330-1; „Orion“ 2009; 446p.) tikrai pati stipriausia. Nors įsivažiavau sunkiai, bet džiaugsmo ji suteikė daug ir ėjosi itin sklandžiai.

„ ‘I got careless,’ Ion replied. ‘I forgot that a man’s not dead until he’s dead.’ „ 169p.

  Vladą Drakulą Smeigiką turbūt visi pažysta kaip vampyrą Drakulą iš Transilvanijos, vis Bram Stoker dėka. Bet Humphreys nė neketino dar kartą šio vyriškio versti antgamtine būtybe. Galų gale, to ir nereikėjo. Jo darbai kalbėjo už jį patį. Suprantama kodėl istorijos su jo vardu buvo taip mėgiamos ir tada ir dabar, juk žmonės mėgsta baisias pasakėles, antžmogiškumą ir seksą, ko tuometiniuose pamfletuose netrūko taip, kaip dabar to netrūksta internete. Bet atskirti tiesą nuo pramanų, pasakotų įaudrintos vaizduotės ar jo priešų – sunku. Bet autoriui tai puikiai pavyko.
  Tai istorinis romanas, pasakojamas iš išpažintį atliekančių asmenų pozicijų. Istorija sukasi apie tuometinės Valachijos princą ir jo kovą su uzurpatoriais, išdavikais, nusikaltėliais, luomų skirtumu – bajorais, bei visą pasaulį grasančia praryti Osmanų Imperija. Iki šių dienų liko knygoje iškeltas klausimas – tai kas gi jis buvo? Drakula – Velnio sūnus, žiaurus tironas, ar Drakula – Drakono sūnūs, teisingumo simbolis? Istorija aprėpia jo paauglystę, meilę, berniokišką įkarštį veikti ir maištauti, nuolat besikeičiantį pasaulį, jį patį jame ir tą kovą siekiant išgyventi neaprėpiamoje skausmo, išdavysčių ir neteisybės jūroje, tiek fizinio, tiek moralinio.
  Labai stipri knyga, parašyta nuostabiai, tikrai talentingo autoriaus. Kiekviena žiauri ar šlykšti scena privers sudrebėti, o pabaiga paliko mane be žodžių, bet su šypsena. Vladą Drakulą ir istoriją apie jį mėgstantiems – patiks. Turėtų patikti ir šiaip istorinių romanų mėgėjams, manau ypač vyriškai auditorijai (neįsižeiskit, mielos moterys, puikiai žinau kaip jūs mokat priimti viską tolerantiškai, bet vyrus kartais tenka įkalbinėt ką nors paskaityti). Tik įspėju, tai – ne silpnų nervų skaitytojams, mat nereikalingų detalių netrūksta. Duosiu knygai 10/10, nes ne kartą apgavo su savo posūkiais.

P.S. Dracul turi dvi reikšmes – Drakoną ir Velnią, tad kartais Dracula (-a [draculea] reiškia „sūnų“, kai prirašoma prie reikiamo/tinkamo žodžio, šiuo atveju, prie „Dracul“) būdavo pavadinamas ir vienu ir kitu vardu.

Anotacija: Dracula. A name of horror, depravity and the darkest sensuality. Yet the real Dracula was just as alluring, just as terrifying, his story not of a monster but of a man… and a contradiction. For the one they called ‘The Devil’s Son’ was both tyrant and lawgiver, crusader and mass slaughterer, torturer and hero, lover and murderer.
  Vlad’s extraordinary tale is told by those who knew him best. The only woman he ever loved and whom he has to sacrifice. His closest comrade and traitor. And his priest, betraying the secrets of the confessional to reveal the mind of the man history would forever remember as Tepes – ‘The Impaler’.

Carmen Bin Ladin - Mano Gyvenimas Saudo Arabijoje

"Mano beatodairiškos drąsos nevaržė niekas. Nes nieko nežinojau." 34p.

 
Tūkstančio ir vienos nakties pasakos leido tik sekundėlę žvilgtelėti į šiuos kraštus. Ir toli gražu neleido manyti, kad tose pasakų šalyse gali būti taip sunku ir baisu. Carmen Bin Ladin knyga "Mano Gyvenimas Saudo Arabijoje: Kita Karalystės Pusė" (Inside the Kingdom: My life in Saudi Arabia; ISBN 978-9955-24-975-7; "Alma Littera" 2008; 204p.) detaliai nupasakoja tuos esminius skirtumus tarp laisvo žmogaus ir arabo moters.
  Visada maniau, kad jei žmogus norėtų taikos ir ramybės, tai būtent ją ir turėtų. Bet žvelgiant į praeitį - akivaizdu, jog to norėta ne visada. Taip ir su tomis beveidėmis moterimis, baisiausiam karščiui tvoskiant vaikštančiom su apdaru, kuris dengia visą kūną, netgi akis, storiausiomis juodomis pirštinėmis ir tokiomis pat kojinėmis. Labai keista, bet ši knyga privertė suprasti, kad nors ir ne visos, bet tikrai yra nemažai tokių, kurios tokiai griežtai, religija motyvuojamai paniekai pritaria. Tai tarsi garbės reikalas - kai nieko kito negali gauti, bent būk gerbiama dėl savo tiesiog agresyvaus tikėjimo. Negaliu teigti, kad nustebau, bet labai nusivyliau, mat ta sauja ar dvi tikrai iš paskos skandina ir norinčias bent elementariausių žmogaus teisių.
  Knyga aišku ne apie tai. Tai biografija Osamos Bin Ladino (kai kalbama apie juos visus, tuomet rašoma "Bin Laden", pavieniai jie "Bin Ladin") brolio Jeslamo žmonos Karmen. Čia noriu pridurti, kad mane jau ima erzinti žmonių nenoras sutvarkyt visko iki galo. Jos vardas visur rašomas Carmen. Kitur vietoje akivaizdžios Č raidės palikta CH garsas. Vardan šventos ramybės, manau derėtų vardą rašyt bent kartą paminint tikrąjį tarimą, arba atvirkščiai - išversti ir kartą paminėti originalą. Nežinau, kaip mano smalsiai močiutei reikėtų paaiškint, kad tai ne TSarmen... Žodžiu, tęsiam. Ji nebuvo visiškai svetima Saudo Arabijos kultūrai, bet vis vien suvokė, kad pateko tikrai ne į tą Arabijos Naktų svąją iš savo vaikystės. Tenka pripažinti, kad ir tai mane gerokai nuliūdino, nes jau nuo seno žavėjausi vaizdais iš Tūkstančio ir Vienos Nakties. Visa laimė, kad greičiausiai taip nėra visur (nors autorė beveik primygtinai teigia atvirkščiai), ar bent jau nebus visada.

"Tai šalis kurioje nėra vietos švelnumui, gailestingumui, užuojautai ir abejonei." 202p.

  Iš knygos šiek tiek sužinome ir apie patį Osamą Bin Ladiną. Epizodais nupasakojamas jo kilimas į tas šiurpias aukštumas, kurių pasiekė, bet tai tikrai nėra pagrindinė knygos tema, kas visiškai natūralu, o kodėl, tai suprasit paskaitę. Viena lieka šiek tiek neaišku - kaip labai moraliai jį rėmė ar smerkė jo tikrai didžiulė brolių, seserų, savų vaikų, žmonų ir kitų giminių šeima? Mat nors teigtas išsižadėjimas, bet iš knygos galima aiškiai suprasti, kad, cituoju "kad ir kiek tu būtum teisi, mano brolis niekada nesuklys". Kitais žodžiais tariant - brolybės ryšys ten beveik "dzin-šei", galingas ir sunkiai išjudinamas reiškinys.
  Knyga nebloga, informatyvi, bet kartais per daug buvo paprasčiausio purvo pilimo. Jis aišku pateisinamas, bet man nelabai įdomu klausytis tūkstančius suknelių, namų dekorą ir kitų moterų skonio trūkumą. Lygiai taip pat, jei kokio žmogaus imčiau labai nemėgt, galėčiau pilt purvą ir teigt, kad vajė, tas ar anas geria arbatą, kad ir kokią brangią, bet tik pakeliuose, fe! Negražu, ar ne? Man irgi nepatiko. Kaip biografija - nepersistengta, bet ko reikėjo, to ir pateikė. Pabaigos pilnai nesuvokiau, nes viskas prasideda nuo pabaigos, tada nuo pradžios, o tada aišku vėl turi baigtis, tad yra dvi pabaigos ir jos skirtingos. Bet pliusas knygai, dabar tikrai pasidomėsiu šios moters gyvenimu, jau vien tam, kad sužinot, ar ji ir jos dukros gyvos, sveikos ir svarbiausia - laisvos. Tad duosiu knygai ... kokius 6/10 ir rekomenduosiu norintiems sužinoti daugiau apie Saudo Arabiją, bei jos moteris.

Anotacija: "Pasakojimas, perkeliantis mus į pačią Saudo Arabijos valdančiosios klasės širdį ir į turto pertekusius Bin Ladenų genties patriarcho namus. Pinigai plaukia, moterys vertos kiek kupranugaris, tarnai - kur kas mažiau, alkoholis draudžiamas, plėšikams nukertamos rankos, viešpatauja vahabitų islamas, kuris su kiekviena diena vis stiprėja. Viduramžiai dykumoje, su gausybe dolerių.
Ji pabėgo iš klano, kovojo gelbėdama vaikus, viešai pasmerkė Osamą ir kritikavo Saudo Arabiją - tai tikrai daug."  .......................... Le Figaro
"Kita karalystės pusė. Mano gyvenimas Saudo Arabijoje" atskleidžia karčią Carmen Bin Ladin santuokos istoriją, drauge nuostabiai ryškiai kalba apie tai, koks yra gyvenimas griežčiausioje musulmonų pasaulio teokratijoje... Autorės sąžiningumas, jautrumas kultūros detalėmis ir nuoširdi pagarba kai kuriems jos arabams giminaičiams sustiprina jos žodžius. Tai ne kerštinga "išklosiu viską" tipo knyga, o drąsios moters pasakojimas apie išsivadavimą atsisakant nepakantumo ir renkantis laisvę." ....................Time Out New York
"Šešėliniai verslo sandoriai, kovos tarp brolių dėl valdžios, ryšiai su karališkąja šeima ir parama labiausiai ieškomam planetos teroristui... Savo knygoje Carmen atskleidžia gilias galingiausio Saudo Arabijos klano paslaptis." ................. VSD

Carmen Bin Ladin pasakojimas perkelia mus į vieną iš galingiausių, slapčiausių ir represyviausių karalysčių pasaulyje. 1974 metais ši įspūdinga moteris, kurios motina - persė, o tėvas - šveicaras, ištekėjo už Jeslamo Bin Ladino (Osamos Bin Ladeno brolio) ir atsidūrė didžiulio ir sudėtingo klano viduje, visuomenėje, kurios ji iki tol nepažinojo ir nesuprato. Knygoje pasakojamas šios moters gyvenimas Saudo Arabijoje, prisimenami rugsėjo 11-osios įvykiai.

Conn Iggulden "Tyrų Vilkas"

"-Mes esam sidabro žmonės, mongolai. Kai kas paklaus, sakykit, genčių čia nėra. Pasakykit, kad aš esu žaliuojančių platybių chanas, ir jie pažinos mane tuo vardu - čingis. Taip, pasakykit jiems tai. Pasakykit, kad aš esu Čingis ir kad toli nujosiu." 465p.

Baigiau skaityti Conn Iggulden knygą "Tyrų Vilkas" (Wolf of the Plains; ISBN 978-9986-16-766-2; "Tyto Alba" 2010; 474p.) ir nors ilgai užtrukau, bet buvo verta.
Niekad mongolais nesidomėjau. Težinojau, kad vienas šiek tiek pažystamas žmogus didžiuojasi turįs to kraujo. Net nežinau, kaip čia taip išėjo, kad pasiėmiau šitą knygą. Na, tiesą pasakius mane dažnai sugundo pavadinimai su "vilkais", tai gal ir žinau. Nedažnai jos būna vertos tokio pavadinimo pagražinimo, bet ką jau padarysi. Galų gale, tai turbūt daugiau skonio reikalas. Juk vieni "Saulėlydį" myli, kiti nekenčia, tretiems mažiau rūpėti nė negali.
  Šį kartą knyga pateisino vardą su kaupu. Jau net po pirmų poros skyrių (lyg ir, gal keliais daugiau) į "reikia perskaityti" užrašinę įpaišiau "Lanko Viešpatį", antrą šios knygos dalį, kurios mūsų biblioteka panašu, kad dar neturi... Žodžiu, knyga man labai patiko, o kuo, tai jau čia sudėtingai ir ilgai pasakoti galėčiau, tad bandom trumpinti. Pasiutusiai mėgstu knygas apie gerus karo vadus. O Čingischanas tikrai neeilinis karvedys.
  Istorija prasideda jo vaikystėje, tiesą pasakius, netgi ankščiau - jam gimstant, paties proceso metu, kurio detaliai neaprašinėja, tad nesipurtykit čia. Ir nuo pat tos akimirkos viskas taip įtemptai juda, posūkiai tiesiog muša iš vėžių. Ši knyga pasakoja, kaip vaikas Temudžinas (geležis) virsta mongolų legenda - Čingischanu. Ir nė minutei neleis nuobodžiauti. Vietoj to vers niršti, pykti, siusti, juoktis ir liūdėti.

"Didžiausias džiaugsmas, kokį gali patirti vyras, yra nugalėti priešus ir varyti juos pirma savęs. Joti jų žirgais ir atimti jų turtą, matyti jų brangių žmonių veidus, paplūdusius ašaromis, ir glausti glėbyje jų žmonas ir dukteris." - Čingischanas 471p.

  Įspūdį paliko ir dar vienas dalykas. Tik knygos gale supratau, jog šis vyrukas GALI būti ne tik negailestingas, bet ir yra gan žiaurus. Tikrai buvo keista tai suvokti, nes skaitant - viskas atrodo logiška, TU turi tai padaryti vardan to ir ano. Štai ir pataikė patiekti atsakymą į mįslę, kodėl kartais tautos myli net tuos valdovus, kurie virš jų kybo Tironais. Tereikia tinkamos perspektyvos.

"Kaip mongolas, Temudžinas buvo aukštas ir turėjo "katės akis". Net užsigrūdinusių žmonių tautoje jis išsiskyrė ištverme kęsti šaltį ir karštį ir visai nesijaudino dėl žaizdų. Buvo itin ištvermingas, tobulai valdė kūną. Mongolų tautos žmonės turi puikius dantis ir regėjimą, jie juodaplaukiai, rusvos odos ir tiki esą giminingi su Amerikos čiabuvių gentimis, kurios maždaug prieš penkioliką tūkstančių metų perėjo tada dar užšalusiu Beringo sąsiauriu ir pateko į Aliaską. Tų tautų panašumas stulbinamas." 471-472p.
 
  Puikus, trumpas ir informatyvus buvo ir baigiamasis autoriaus žodis. Iš tiesų, tie pora puslapių apie mongolus man papasakojo tiek, kad žinias apie tuos žmones turbūt padvigubinau. O jei dar pridėtumėme ir likusią knygą... Duodu 8/10 ir imu skaityti kitą knygą, bet nekantriai laukiu, kada galėsiu imti šios tęsinį.

Anotacija: Conn Iggulden (Konas Iguldenas; g. 1971m.) - britų rašytojas, vienuolikos knygų autorius. "Istorija pilna nuostabių pasakojimų", - sako jis. Ne veltui "Imperatorių" ir "Užkariautojų" serijos, skirtos žymiausiems pasaulio istorijos herojams, jau patraukė daugelio šalių skaitytojų dėmesį.
  Kaip gimė didieji užkariautojai, palikę kruviną pėdsaką istorijoje?
  Conno Igguldeno romanas "Tyrų vilkas" - krauju ir ugnimi alsuojantis pasakojimas apie Mongolijos stepių siaubą - Čingischaną, jo gimimą, vaikystę ir pirmųjų pergalių skonį.
  - Hiulana, jis gimė su mirtimi dešinėje rankoje. Tai - geras ženklas. Jis - chano sūnus, ir visur jį lydės mirtis. Jis bus didis karys.
  Ši įtampos ir nuotykių kupina istorija - apie berniuką, kuris buvo priverstas tapti vyru greičiau, nei pats to norėjo, apie žiaurius genties įstatymus, apie ištremtojo kartėlį ir didvyrio triumfą.
  Temudžinas reiškia "geležis". Chano naujagimio sūnaus likimas jau nulemtas: karas, kraujas ir pergalės. Tačiau po tėvo mirties jaunasis Temudžinas praranda viską - net savo gentį. Ištremtas ir vienišas, atskirtas nuo genties, jis klajoja atšiauriose Mongolijos stepėse. Tačiau jo mintys didingos: atstumtas, medžiojamas tarsi vilkas, jis svajoja suvienyti savo tautą. Jis taps didžiu kariu. Jis grįš kaip nugalėtojas, ir visi nuolankiai jam paklus. Jis įgis naują vardą, kurį išgirdęs drebės visas pasaulis. Tas vardas - Čingischanas.
  -  Pasakykit, kad aš esu žaliuojančių platybių chanas, ir jie pažinos mane tuo vardu - Čingis. Taip, pasakykit jiems tai. Pasakykit, kad aš esu Čingis ir kad toli nujosiu.
  Pergalingi nuotykiai prasideda: "Tyrų vilkas" - pirmasis pasakojimas apie Čingischaną. Laukite tęsinio.

O dabar į rankas imu Jessica Gregston knygą "Angelų kūrėjos". Kažkada, kai bibliotekoje buvo dingusi elektra ir negalėjau atsižymėti ir išsinešti knygų - paskaitinėjau ją. Pradžia gal kiek ir patraukė, tad nusprendžiau - blogiau nebus, imu. Pažiūrėsim, kaip ten...

Magijos raida

Eh, kadangi grįžo sesuo iš Anglijos čia, aplankyti, tai šią mažulytę knygą skaičiau tiesiog pasiutusiai ilgai. Tai Alan Baker knyga "Burtininkas: Magija amžiams bėgant" (The Wizard; Alma Littera 2004; ISBN 9955-08-368-6; 248p.).
Šioje knygoje labai puikiai pavaizduoti gyvenimai spalvingų asmenybių, kurios vienaip ar kitaip paliko ženklą okultizmo istorijoje. Lengvai ir informatyviai esame supažindinami su įvairiomis okultizmo ir magijos atšakomis. Kiekvienas skyrius papasakoja apie sau skirtą temą įdomiai ir detaliau nei daugumoje tokio pobūdžio knygų.
Drąsiai teigiu, kad knyga labai įdomi ir lengvai skaitoma. Informacija tinkama ir suvokiama kiekvienam, viskas dėstoma labai aiškiai ir niekad neverčia nuobodžiauti.
Labai mėgstu, kai skaitant okultines ar ezoterines knygas randu paaiškinimus (ar platesnį, "moksliškesnį" pasakojimą) kokiems nors reiškiniams iš savo mylimiausių grožinės literatūros knygų. Šioje knygoje tokio džiaugsmo radau tikrai daug.
Tad bendrai imant: ezoterinio-okultinio pobūdžio knyga, kurioje aprašyti ne tik istoriniai veikėjai, bet ir jų atlikti ritualai, bandymai, kerai, burtai, iššaukimai ir kita panaši okultinė veikla (kas taip detaliai tikrai retokai aprašoma), duota šiek tiek jų biografijos ir tinkami gyvenimo epizodai. Bet visų geriausia mano nuomone yra tai, kad knyga labai nuosekli ir tolygiai veda mus per raidą tos magijos, apie kurią čia ir kalba. Puiki knyga. Drąsiai duodu 9/10 ir rekomenduoju tuo besidomintiems.
Iš vienos pusės man ši knyga priminė "Šešėlių Žmones", bet ten ieškota paaiškinimų viskam. Čia viskas pateikta iš ne tokios skeptiškos, bet paprasčiausiai protingos pusės - gal taip ir buvo, neneigsim, nes tiksliai juk nežinom, tačiau gali būti taip, taip ir dar taip... Jokio išankstinio nusistatymo.
Na o dabar imsiu skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė", parašyta šalia "Savaitgalio knyga", kaip suprantu tai dėl jos stambaus formato, mat knyga, jei ne didokas jos išplėtimas teksto atžvilgiu, turbūt sutilptų į kokius 100p. Kol kas perksaičiau gal tik 20psl ir... na, kol kas nesužavėjo. Įdomu, bet ne taip, kad kibtumei lyg į gimtadienio tortą. Bet kai kurios knygos tik prasideda prastai. Tikiuosi, taip bus ir čia - tik pradžia bus šiaip sau.

Elizabeth Wurtzel "Prozako Karta"

Apie ketvirtą ryto baigiau skaityti Elizabeth Wurtzel knygą "Prozaco Karta" (Prozac Nation; TYTO ALBA 2000; ISBN 9986-16-160-6; 345p.) mat niekaip negalėjau užmigti.

"Kai kitą kartą pažvelgsit į tą nuotrauką, patikėkit, manęs jau nebebus. Aš būsiu ištrinta iš istorijos, kaip išdavikai Sovietų Sąjungoj." 66p.

Manau su depresija teko vienaip ar kitaip susidurt kiekvienam. Kas lengvą jos formą patyrė paauglystėj (kas ir dabar ją jaučia), kas sunkesnę, kas matė nuo jos kenčiančius draugus ar tėvus. Kartais beabejo sunku atskirti paprastą maištavimą, kvailą pyktį, aikštingumą ar perdėtą emocionalumą nuo tikros bėdos, bet ši knyga aiškiai nurodo - stengtis atpažinti būtina.

Tai labai stiprus kūrinys, išpažintiniai memuarai, parašyti moters, kurią slėgė juoduma bene dešimt metų, jei ne daugiau. Įsivaizduoti save dešimt metų gyvenant tamsoj, kokiam nors drėgnam sandeliuke nepakaktų, mat fizinis nepatogumas nė per kur neprilygsta emociniam kritimui žemyn į bedugnę. Autorė labai drąsiai aprašė visa kas su ja darėsi labai puikia ir savaip sklandžia forma. Skaitant

sukuriama tam tikra frustracija, erzulys, įvairiausios emocijos kurios vienaip ar kitaip leidžia mums saugiai prisiliesti prie esmės nuo jos nenukenčiant.
Tai nėra lengvo pasiskaitymo knyga, tačiau tikrai kažkas, ką bent dėl bendrų žinių, bendro suvokimo derėtų perskaityti. Tik štai, dabar priėjom tą dalį, kai papasakosiu apie minusus, tad iš jų spręskit - gal verta ieškoti kokio nors perleidimo, kuris būtų išverstas ko nors, kas savo darbą išmanė kiek geriau...
Nors pernelyg ir netrugdo, ypač jei yra kokių nors anglų kalbos žinių galvoj, bet vis vien labai nemalonu matyti kaip vertėja nevykusiai bandė sulietuvinti, pusiau sulietuvinti ar lietuviškai užrašyti neverstus žodžius, o kitus išvertė pažodžiui, o ne pagal konteksto prasmę. Vienas iš geriausiai matomų - ant viršelio besipuikuojantis žodis "Prozaco"... Suprantu, viršelis - stilius. Tačiau kodėl knygos viduje VISUR rašoma su C raide? Lietuviškai šis Prozac vaistas vadinamas Prozaku, su K raide. Ir jei šitai atrodo nereikšmingai - perskaitykit bent du pirmus skyrius, manau rasit reikšmingesnių detalių. Tenka pasakyt, tokio kvailo vertimo dar neteko matyt. Kituose aišku irgi daug kur klaidų pasitaiko, bet jos dažnai padaromos daugiau iš nepasidomėjimo tema, kuria kalbama. O čia - ...nežinau, jei toks "stilius", tuomet jis bjauriai žiūrisi.
Gan normalu ir neskausminga, kai vardai ir pavadinimai paliekami toki kokie yra, be jokio vertimo. Na, koks nors tarkim Palm Beach. Ir visai nereikia jo vadinti Palm Biču. Bet tai menkas dalykas, šitai tikrai galima atleisti. Nenoriu atleisti pusiau-sulietuvinimų. Tokių kaip "Samantha" ar koks nors "Johnatanas"... Kas per velniava? Jei jau Palm Bičas, tai kodėl ne Džonatanas ir Samanta? Žodžiu, vertėjai buvo nusispjaut, kad vieną syk rašo vienaip, kitą kitaip - skaitytojas nekvailas, pats susidėlios.
Tad taip, jei rasit naujesnį leidimą nei šis mano nurodytas - imkit naujesnį, gal bus vientisesnis vertimo prasme. Jei ne - tuomet irgi sakyčiau numot ranka gal vis vien nederėtų, nes istorija tikrai privers galvą dirbti, mąstyti ir turbūt filosofuoti. O jei ne, tuomet bent paseksit sąrašą muzikos, kurios klausės herojė ir atrasit nemažai gero. Aš bent jau radau. Už tad knygai duosiu 8/10, neatimsiu nieko dėl vertimo, čia jau pačią vertėję reikėtų paklaust kas gi jai tuo metu prozako nedavė, kad taip atmestinai atliko darbą, o istorija dėl to per daug nenukenčia. Bet pats faktas, kad užtrukau su ja ilgai rodo, kad knygą skaityti vietomis sunku, tenka kiek pasigilinti į painokas mintis, kitą kart iš pykčio rankos nekylą ją paimt į rankas. Bet pamažu, pamažu...

"There's Nothing Į hate more

than nothing

Nothing keeps me up at night

I toss and turn over nothing

Nothing could cause a great

big fight"

Edie Brickel "Nothing" 107p iš "Prozako kartos"

 Pagal knygą "Prozako Karta" yra ir filmas su ta keista aktore, kuri "Adamsų šeimynėlėje" suvaidino Trečiadienę Adams kai dar maža buvo. Ji mane šiek tiek šiurpina, tad simpatijos nejaučiu, bet filmą vis vien pažiūrėsiu.

Na o dabar imsiu skaityti Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasamone". Jau ir citatą turiu, mat nesusilaikiau ir šiek tiek paskaičiau: "Vienas prancūzų filosofas įspėja, kad esame nei gyvuliai, nei angelai, o tie, kurie vaidindami angelus virstame gyvuliais." 11p.

Markizas de Sadas "Meilės Nusikaltimai"

Markizo de Sado knyga "Meilės Nusikaltimai" (Les Crimes de L'Amour; 1993m; ISBN 99-86-473-00-4; p197; MAXIMA) pasiekė mano nagus po ilgų paieškų bibliotekoje. Teko skaityti jo "Teresę", teko susidurti su juo "Laturo Kataloge" ir tenka pripažinti - šiame (lyg ir) keturių dalių kūrinyje pasigedau tvirto stiliaus, su kuriuo jį siejau.

"-Ponia, jūs žinote, kokios grandinės mane laiko, ir jei, užuot juos sutraukiusi, teiktumėtės dar labiau jas suveržti, tai aš, žinoma, būčiau pats laimingiausias žmogus pasaulyje." 121psl.

Kiekviena istorija turėjo kažką neblogo, savito ir labai tragiško, tačiau tam laikmečiui būdinga kalba mane ėste ėdė. Toks tempimas, toks siaubingas tempimas tam, kad pasakytu du svarbius žodžius... Iš vienos pastraipos vienas geras sakinys išeitų, o visą kitą lengva ranka būtų galima užbraukti. Žinoma, ne man spręsti, turbūt yra kas nors, kam patinka toks pompastiškumas, tokios vingrybės ir kartojimasis.
Tačiau, kaip ir minėjau, istorijos vis vien neblogos. Smagu ir, kad autorius kartais tarsi nutraukdavo rašymą ir kreipdavosi tiesiogiai į skaitytoją. Paskutinė istorija iš vis krito kaip akmuo iš giedrutėlio dangaus, tad knygos tikrai nepeiksiu.
Jaučiu pareigą įspėti, kad jautresnių sielų žmonės tikrai pasibaisės jo kūriniais, tad neturėtų savęs žaloti juos skaitydami.
Duosiu knygai 6/10, mat visgi kankino mane toks lėtai tempiamas tekstas. Tikėjausi stipresnių kirčių, o ne plekšnojimo ir grąsymo. Knyga aišku papasakojo keturias (lyg ir) siaubingai tragiškas istorijas apie tiesiog siaubingą žmogaus likimą, ir padarė tai neprastai, tad vis vien 6...
Na o dabar pasiėmiau skaityti Walter Wangerin "Jėzus". Kažkokiu būdu per perskaitytus 50 puslapių sugebėjau nemažai prisijuokti...

Kažkas (tikrai ne aš) knygoje buvo pataisęs vieną kvailą klaidą. Pataisyta teisingai, ten tikrai turėjo būti Kurvalis, o ne de Sen Pra.

Jerome David Salinger "Rugiuose Prie Bedugnės"

Jerome David Salinger ir jo garsioji knyga "Rugiuose prie bedugnės" (The catcher in the rye) pasiekė ir mano nagus. Šiaip paimiau. Klasika, galvojau. Ir gerai padariau!

Iš pradžių knyga manęs kažkaip nežavėjo, paisto pasakotojas bala žin ką, bet kuo toliau tuo aiškesnė jo pozicija darosi. Nieks tarsi normaliai ir nepaaiškinama, tačiau kai pasakotojas į tą painiavą atsako "Suprantu. Tikrai." - skaitytojas, jei tik jam proto pakanka, irgi supranta. Ir kuo toliau tuo geriau viskas ėjosi. Tokia nežmoniška painiava, jaudulys ir paprasčiausias žmogiškumas labai slegia kai supranti, kad nuo to laiko, kai ši knyga buvo parašyta - žmonija tik dar labiau degradavo.
"Į bedugnę žmogus krenta ir krenta, ir net dugno pasiekti negali, o tik nuolatos krinta žemyn ir žemyn."
Bet smagiausia buvo kai atsimušiau į Ghost in the Shell naudotą "Laughing man" eilutę:
"Štai ką padarysiu - apsimesiu kurčnebyliu. Tikrai šitaip galėsiu išvengti tų prakeiktų idiotiškų nereikalingų pokalbių. Jeigu kas norės man ką pasakyti, turės parašyti ant popierėlio ir duoti man paskaityti. Ilgainiui jiems tai įgris iki gyvo kaulo, ir aš likusią gyvenimo dalį pragyvensiu su niekuo nesikalbėdamas. Visi manys, kad aš vargšas nelaimingas kurčnebylis, ir duos man ramybę."
Angliškai buvo taip: I thought what I'd do was, I'd pretend I was one of those deaf-mutes. That way I wouldn't have to have any goddam stupid useless conversations with anybody. If anybody wanted to tell me something, they'd have to write it on a piece of paper and shove it over to me. They'd get bored as hell doing that after a while, and then I'd be through with having conversations for the rest of my life.

Ši pastraipėlė geriausiai nusako visą knygą. Iki ko žmogus žmogų stumia. Duosiu 10/10 ir turbūt eisiu paieškoti kur šią knygelę nusipirkt. Tokią reikia turėti namų bibliotekoje.

Tiesa, jo knygos turi daug biografinių detalių, daugiau nei pačios galimos biografijos, mat šios išsako paties autoriaus požiūrį į gyvenimą, pasaulį. Jis rašo jau nuo penkiolikos, o "Rugiuose prie bedugnės" yra pirmasis iš stiprių jo kūrinių, kurie buvo išleisti.
O dabar turbūt imsiu Rasos Žalynaitės knygą "Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios Saulės šalyje". Ją pasiėmiau dėl tam tikrų sentimentų...