Felicia Day - You're never weird on the internet (Almost)

Esu gan impulsyvus žmogus. Jei nusprendžiau kažko išmokti - skirsiu tam visą mielą dieną. Kažkada taip nusprendžiau išsiaiškinti, tai kas čia per YouTube, nes Lietuvoje tada tai buvo tik platforma, kur dalinomės fanų video, katėmis, ir muzika. O aš norėjau būti tas vaikis, kur laukė trečiadienio, kada bus įdėta nauja serija kokio nors šou, kurio net nerodo per jokį ten teliką (vos ne "fui"). Pirmiausia radau režisuotus vlogus (video blogai). Tada jau tuos gerus vlogus. O tada, šiaip taip, ir tikrus rimtus mini-serialus, kurtus būtent tokiai platformai. Tame tarpe, vienas pirmųjų ir pačių mylimiausių tapo The Guild (ten spauskit "load more" ir varykit žemyn, jie visi pačioje apačioje, iš viso - 6 sezonai). Taip radau Felicia Day, ir nuo to laiko ją tebeseku. Ir štai pagaliau, po, atrodo, poros metų nuo išleidimo, prisėdau ir prie jos knygos "You're Never Weird on the Internet (Almost)" - Internete tu niekad ne keistas (beveik)" ar kažkaip taip (ISBN 1476785651; 260p.; Goodreads). Ir nors Felicia mums beveik visur pristatoma, kaip geek'ų karalienė, originalioji gamer girl, neapsirikite, ši knyga - biografija apie žmogų, kuriam žaidimai tiek padėjo, tiek ir tapo baisia adikcija (ant žaidimų ji tikrai nestumia, vis dar juos noriai žaidžia ir net streamin'a į twitch), o visa kita - net ne apie tai.

Tai knyga apie namuose mokytą keistuolę merginą (ji iš laimės šokinėjo, kai mama gavo dėžę vadovėlių, ir verkė bijodama, kad nebegalės mokytis matematikos), kuri išbėgo į Holivudą paskui svajones. Ten ją sutrynė į miltus kartą, du, ir daugiau. Bet ji atsikėlė, ir vėl puolė krapštyti tas sienas, kol vieną dieną pavyko pasidaryti savo pačios nišą. Čia turiu omeny - be plastinės nosies operacijos, krutų padidinimo, visokių B lygio siaubo filmų dušo scenų, ir t.t. Ji vaidino reklamose, buvo ta mergina, pas kurią ateina paverkti plakato centre stovinti herojė, ir taip toliau, žodžiu, "Velnias dėvi Pradą" ji nevaidino. Bet visi žiūrintys Supernatural turbūt pamena Charlie, raudonplaukę hakerę, kuri būtų tikusi į Winchester sesutes.

Kariaudama su šia nedraugiška industrija ji smuko į depresiją, nuo kurios šiek tiek gelbėjo MMO žaidimai (tie internete, kur daug žmonių: massive multiplayer online; šiuo atveju konkrečiai - World of Warcraft, aka WoW). Gelbėjo ir sukūrė tą komforto zoną, kurią turbūt kiekvienas mūsų esame radę knygose, filmuose, serialuose, ar tuose pačiuose žaidimuose. Ir, jos žodžiais, tapo nuo to priklausoma. Čia Felicijos istorija kiek patamsėja: ji nenorėjo niekur eiti, vaikinas po nosimi padėdavo maisto, o ji nė akių nuo ekrano nepatraukdama - jį sukirsdavo, nežinodama nė kas tai buvo. Ji nebekūrė, ji nebejudėjo pirmyn.

Iš liūno išlipti jai padėjo grupelė kūrybingų žmonių, kurie skatino vieni kitus siekti tikslų. Tik tiek. Ne "mesk savo žaidimus", o "pirmiausia, tik, padaryk, ką nori padaryti". Taip, po jos išsisukinėjimų, ir jų tempimo, galiausiai gimė The Guild, ir pasaulis pamatė Felicia Day. Neturėdama biudžeto ji rankiojo daiktus iš šiukšlių, mat būdama perfekcioniste - norėjo tobulos scenos tam ar kitam herojui; viską filmavo savo namuose, kuriuos, kaip tą patį šiukšlyną, po to reikėdavo tvarkyti nuo grindų iki lubų. Ir, galiausiai, pati rašė blogeriams, po laišką kiekvienam, prašydama pažiūrėti į jos kūrinį. Jei vis dar jaučiatės blogai, kad kažkam, kažkada spamminot, norėdami, kad ateitų paskaityti ir jūsų blogo apie knygas, žinokit, kad Nosferatu visada labai mielai laukia tokių komentarų. Nes jūs, kaip ir Felicia, darote viską, ką tik galite, kad pasiektumėte to, ko norite. Aš tai suprantu ir gerbiu.

Taigi. Knyga gera, tikrai labai juokinga, ant video žaidimų tikrai nestumiama, tikrai, pažadu. Duodu jai 10/10, ir gailiuosi tik, kad perskaičiau vienu prisėdimu, nes būtų buvę gerai to turėti ir kitai dienai. Dabar kviečiu visus tvarkingai eiti paspausti ant nuorodų pas mane dešinėje, nusipirkti kokį knygos skirtuką, ar apyrankę, ir palikti man komentarą su savo blogo nuoroda (galit ir el. paštu, ar feisbuku), aš ateisiu pažiūrėti.

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Revelations

  Na va. Nors ir ne paskutinė Oliver Bowden knyga, bet ši, "Assassin's Creed: Revelations" ("Ace Books" 2011; ISBN 978-1-937007-42-3; 498p.) yra paskutinė knyga apie Ezio Auditore. Žymųjį asasinų mentorių, kuriuo net pats Altairas būtų didžiavęsis. Ir iš visų knygų apie jį, ši tikrai parašyta geriausiai.

"My name is Ezio Auditore. When I was a young man, I had liberty, but I did not see it; I had time, but I did not know it; and I had love, but I did not feel it." - 475p.

  Ezio kelias jį atveda į Istambulą (Konstantinopolį), kur Altairo draugai, jo paties raginami, kažkada paslėpė raktus nuo bibliotekos. Bibliotekos su tiek žinių, kad, žinoma, ir templieriams ten reikia įsibrauti. Jau juokinga daros, kaip tie vyručiai atrodo nieko savo neturi, o tai ką turi - pavogė iš asasinų. Ko pasekoje, Ezio ne tik turi surasti raktus, bet ir atgal parsivogti tai, kas pakliuvo į templierių rankas.
  Istambule jis sutinka vietinius asasinus, kurie turi daug ko savo senąjį mentorių išmokyti. Nauji ginklai, nauji judesiai, nauji sąjungininkai ir blogiausia - naujos aferos. Osmanai plėšosi tarpusavyje dėl sosto ir deja jų keliai kertasi su asasinų keliais. Net įspėtas nesikišti, Ezio tiesiog negali. Tik kad atskirti kas draugas, o kas priešas - darosi vis sunkiau. To pasekoje padaroma daug brangių klaidų...
  Na ir žinoma, kaip Ezio, net ir senstantis, be moterų? Visame Istambule jo akį pagauna ta vienintelė italė, kuri turi viską ko reikia, kad padėtų jam jo misijoje. Moteris vardu Sofia. O dar vėliau ir kita, padėjusi jam padėti tašką, Jun iš Kinijos (besidomintys Assassin's Creed žaidimais turbūt žino apie ką kalbu).
  Patinka man jų visų netobulumas. Kiekvienas herojus, įskaitant ir templierių Haytham, pridaro begales klaidų, kartais ir labai baisių, nedovanotinų. Ir suklupę jie nepuola tuoj pat keltis, lyg niekur nieko. Taip, jie pakyla, bet žymės visada lieka. Tai pritaikoma ir Ezio, šioje paskutinėje jo knygoje, kuri užbaigė vieną istoriją ir, atrodo, pradėjo naują. Duosiu jai pelnytą 10-10 ir priminsiu, kad šios knygos tinka ne tik tiems, kurie nori prisiminti istoriją iš žaidimų, bet ir tiems, kurie tų žaidimų nė nenori pradėti.

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Brotherhood [#2]

  Kažkaip sunku man aprašyt šias konkrečias knygas. Nežinau ar tai Oliver Bowden stilius, ar pati istorija, bet "Assassin's Creed: Brotherhood" ("Ace" 2010; ISBN 978-0-441-02057-7; 516p.) taip pat sunkiai susumuojama, kaip ir buvusi prieš tai. Kol kas paprasčiausia buvo Kenvėjų knyga, bet ką jau ten, pamėginkim ir su šia.
  Baisus mūšis užtemdo Ezio ir to kas liko iš jo šeimos poilsį ir ramybę, o jo pasekoje vėl prarandamas Obuolys. Ezio kartą jau matę ką tas Obuolys gali padaryti netinkamose rankose, kai jį turėjo vienuolis Florencijoje, tad nepaisant visko kas tą dien nutiko, Obuolį atgauti jis privalo visos žmonijos vardan. Ir visi ženklai veda prie Bordžijų Romoje.
  Roma, kažkada didinga, dabar panašesnė į tamsoje ir kultuose skendinčius griuvėsius. Priespaudoje gyvenantys žmonės jau nė nebesipriešina Bordžijoms. Bet čia pasirodo Asasinai! Ezio ištiesia pagalbos ranką ir paskleidžia žodį: kartu mes galime pasipriešinti. Kartu galime vėl padaryti Romą ta šviesia vieta, kokia ji ir buvo. Žmonės, su nauja viltimi ima dėtis prie Asasinų.
  Bet ši maža pergalė ir vėl užtemdoma. Tarp asasinų esama šnipo. Kažko svarbaus, pakankamai svarbaus, kad gautų informaciją apie vykdomas operacijas ir tą informaciją perduotų Bordžijoms. Ir nieku gyvu negalima pamiršti jaunojo liūto Il Principe Cesare Borgia, kuris, atrodo užsimojo ne tik suvienyti Italiją po savo vėliava, bet ir užimti Templierių Galvos sostą. Toji, beje, priklauso jo tėvui, kuris, kaip jau gavosi, yra Popiežius. Ir nepaisant Naujosios Ligos (žodžiu, sifilio) požymių jo veide, žmonės, matydami jo strategijos genialumą, atkaklumą ir nuožmumą, ima tikėti jo kartojamais žodžiais: grandinės manęs nesulaikys ir joks žmogus manęs nenužudys. Ar taip gali būti? Ar Obuolys gali suteikti tokios galios? Ar tai paprasčiausiai sergančio žmogaus kliedesiai?
  Kaip ir minėjau, šios knygos labai tinka tiems, kurie nenori peržaisti žaidimų, ar jų žaisti dėl to juose esančio šokinėjimo laike. Knygose to nėra, jos - tolygios ir žinoma turi netgi daugiau informacijos, nei pateikia žaidimai. Bet štai šiai knygai galiu duoti tik kokius 7/10. Pasirodė keistai užtęsta, nors, kaip ir spėjau prieš tai, dabar tekstas jau daug aiškesnis, nebėra tų "kažkas buvo padaryta, bet neaprašyta".

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Renaissance [#1]

  Pagal viską, Oliver Bowden knyga "Assassin's Creed: Renaissance" ("Ace Books" 2009; ISBN 978-0-441-01929-8; 473p.) yra pirmoji serijoje. Aš pirmiausia perskaičiau penktą, Haytham ir Connor Kenvėjų knygą, mat buvo kaip tyč po mano šanso užbaigti tą žaidimą, kuris paliko labai gerą įspūdį, tiesiog norėjau dar. Tada, su savo buka galva, pasiėmiau trečią knygą, knygą apie Altairą, mat sumečiau, jog ji, kaip ir žaidimas, bus pirmoji. Knygos gale Ezio Auditore užverčia kažkieno aprašytą Altairo gyvenimą dienoraštyje ir tiesa paaiškėja - susimoviau. Vėl. Bet štai, pagaliau, suvokiau savo klaidą ir ją taisau. Mano rankose baigta pirmoji knyga, nors jos istorija pasakota antrame žaidime.
  Knygoje (kaip ir žaidime) susipažįstame su jaunuoliu, Ezio Auditore (Etsijo Auditore iš Firenzio), kuris ruošiasi perimti tėvo verslą, banką. Tuo jis ne itin džiaugiasi, bet tėvui nepaklusti nė nesiruošia, juoba, kad bankininko dalia nėra tokia ir bloga. O laisvalaikiu vis dar gali stogais lenktyniauti su vyresniu broliu, rankioti plunksnas jaunėliui, mokyti skausmingų pamokų tų, kurie negražiai mergina jo sesutę ir slapčiomis lankytis pas gražuolę savo simpatiją - Kristiną. Bet šiltas Florencijos dienas užtemdo nelaimės debesys. Debesys su Templierių kryžiumi, privertę Ezio atsisakyti visko, apsivilkti asasinų abitą ir netgi palikti savo gimtąjį miestą. Ir, atrodo, pačiu laiku, mat tarp asasinų jau sklando gandas apie Pranašą, kuris įžengs į Miestą ant Vandens kai į jį bus įneštas Rojaus Obuolys. Tiek Pranašą, tiek ir patį Obuolį asasinai turi žūt būt apsaugoti.
  Knyga tikrai tiks tiems, kurie nori pakartoti istoriją, bet nenori peržaisti žaidimų (aš tarkime mėgstu sužaisti senus žaidimus prieš išeinant naujam toje serijoje, bet Ezio žaidimuose mane tiesiog žudė tas Leonardo sukurtas skraidantis aparatas...), bei tiems, kurie metė ar tiesiog nesugebėjo pamilti žaidimų dėl to nuolatinio šokinėjimo pirmyn atgal laike tarp herojų. Čia istorija vientisa, be trukdžių.
  Pačiai jai duosiu 8/10, mat nors ji gera, o ir žaidimas man tikrai patiko, bet vietomis pritrūko veiksmų aprašymų, tekstas kartais prarasdavo sklandumą, ką mačiau vertimuose, bet niekad nemačiau originaliame tekste. O dar tie itališki žodžiai...