KJ Charles - An Unnatural Vice | Sins of the Cities 2

Jau gerokai laiko praėjo, nuo to, kai skaičiau pirmą šios trilogijos, Sins of the Cities, knygą. Tad, nepilstant iš tuščio į kiaurą, pakalbėkim apie K.J. Charles knygą, antrą serijoje, "An Unnatural Vice" (Sins of the Cities 2; ASIN B01M0HH1IH; 250p.; Goodreads). Patiko man pirma knyga, bet antra, kaip dažnai su KJC nutinka - dar geresnė.

Justin Lazarus - žymus Londono aiškiaregys. Dingo mylimas žmogus? Norite pasikalbėti su mirusiuoju? Tuomet norite apsilankyti būtent pas poną Lazarus. Jis, žinoma, puikiai žino, jog yra apsišaukėlis, bet gyventi reikia visiems. O tokiu būdu kartais net gali paguosti, padėti žmonėms, tad nieko iš tiesų ir neskriaudžia, ar ne? Kad ir ši moteris, atėjusi pas jį su savo menkomis santaupomis, kuriomis galėjo verčiau nusisamdyti kokį detektyvą, prašo jo pasakyti, kur dingo jos pabėgę dvyniai, mylimi vaikučiai. Lazarus apie tai per daug negalvojo, moteriai papasakojo blankią istoriją, patikino, bent iš dalies, jog jie kartu ir gyvi, bei pasiliko jos jam duotą dvynių piešinį, iki šioji nubėgs namo, pasiimti daugiau santaupų. Mat moterį kažkas, kažkuriuo metu tiesiog apvogė. Bėda ta, jog ji taip niekad ir negrįžo. Pasitaiko, Justin ilgai galvos nebūtų sukęs, o ir sunerimti nematė ko, iki jo kely pasimaišė žurnalistas Nathaniel Roy ir jo draugas, detektyvas, Markas.

Nathaniel Roy paskyrė savo laiką tokių žmonių, kaip Lazarus demaskavimui. Tad, nenuostabu, jog jiedu susidūrė. Kur kas nuostabiau buvo rasti Lazarus šaltyje prie savo durų, be palto ar kepurės, drebantį ir atrodo, sužeistą. Mat visai netyčia šis apsišaukėlis įsivėlė į Clem, Nathaniel'io draugo, kurį pažįstame iš praeitos knygos, šeimą. Toji moteris, nebuvo šiaip kaimietė. Dėl jos ir tų jos dviejų paklydėlių, Lazarus vos galo negavo. Ir to pasekoje, nusprendė jog gal būtų verta pakreipti savo profesiją kiek kita linkme, bei tuo pačiu padėti Nathaniel ir Markui.

Patinka man KJC herojai. Visada unikalūs, kitokie. Moka vienas kitą papildyti ne tuo dirbtiniu "laiku paklausk ko reikia" būdu, kurį vis randu ir už kurio vis užkliūnu. Duodu 5/5 ir turbūt iš kart griebsiu trečią knygą. Detektyvas tęsiasi, ieškom Clem'o šeimos narių, jo brolio vaikų!

K.J. Charles - The Magpie Lord [1]

Kaip gražiai gavosi pereiti nuo fantastinio pasaulio su paprasta istorija, panašia į mūsų, t.y. Captive Prince, prie šių knygų. Mūsų Anglija, bet pilna fantastikos: burtininkai, ir visokie tokie. K.J. Charles knyga "The Magpie Lord" (ISBN 1619215764; 200p.; Goodreads) yra dar viena knyga, kurią sau atkapsčiau iš Bonnie Burton goodread'ų. Ten tikras lobynas kitokių, keistų, įdomių, fantastinių knygų, tai turbūt ir šios man nebus paskutinės. Bet aš jau į lankas, grįžkim prie knygos...

Lucien Crane Vaudrey savo tėvo akyse buvo tas blogasis, supuvęs sūnus. To pasekoje, kai tik tai tapo įmanoma, buvo supakuotas ir išsiųstas į Šanchajų, o jo tarnas įspėtas, jog nebus ašarų, jei vaikinas netyčia iškris per laivo bortą kelionės metu. Visa tai gero apie Lucien nepasako, ypač turint galvoje, kad pačių Vaudrey grafų žmonės jau išmoko vengti, ir pas juos teisingumo neieškoti. Ką ten, jie ima suprasti, jog teisingumą gali tekti paimti į savo rankas, kitaip nekaltų žmonių kraujas ir toliau liesis, kaip tik jiems patiks. Čia galėtumėme įsivaizduoti žmonių minią, su deglais ir šakėmis. Bet kam tiek problemų, kai apylinkėse esama raganos...

Visai Vaudrey šeimai išsižudžius dėl nepaaiškinamos beprotystės, Lucien nelieka kitos išeities, kaip tik grįžti ir sutvarkyti viską ką legaliai sutvarkyti reikia tapus naujuoju grafu. Užtrukti jis neplanavo, ką ten, pažadėjo sau, jog po pirmo bandymo jį areštuoti dėl orientacijos (tokie buvo laikai, Lucien paprasčiausiai preferino vyrus) ar ko nors panašaus, jis tuoj pat viską mes, ir grįš į Šanchajų, kurį laikė savo namais. Tik, kad ta beprotybė, privedusi jo tėvą ir brolį prie savižudybės, atrodo tūno ir jo kraujyje. Tamsios dėmės atmintyje, balsai, ir atsipeikėjimai su jo ištikimu tarnu bandančiu iš jo atimti kokį nors peilį, kad liautųsi bandęs susižaloti. Ilgai tai tęstis negali, arba jis išprotės, arba... Merrick, su savo šeimininko pritarimu, išskuba į tamsiausias Londono vietas, ieškoti išeities, kuri būtų ranka pasiekiama atviro mąstymo Šanchajuje, namie. Jam reikia šamano. Negali juk visa Anglija nekęsti Vaudrey'jų, ar ne?

Patiko man, kaip čia naudojama magija, tiek daug įdomių, naujų, ir senų dalykų. Norint galios ją reikia iš kur nors traukti, kaip Raganiaus knygose, bet čia ją galima atimti iš žmogaus, net neturinčio magijos, kas žmogų kankina ir gali net nužudyti. Burtininkai - kaip energetiniai vampyrai, ir tik keli labai ypatingi gali tos energijos pasisemti iš bet kur, net iš oro. Ir žmonės įdomūs, Merrick kaip koks Sebastian Michaelis (Kuroshitsuji), toks idealus tarnas, kuris kartais pamiršta, kad į šeimininką viešai reikia kreiptis pagarbiau. Ir tas "šamanas", Stephan Day, žemas, liesas, raudonplaukis, tikrai ne žavusis princas, kokius visi piešia. Kol kas duodu 10/10, ir tikiuosi kitos bus tokios pat įdomios. Priminė Bartimėjaus laikus, kur nuo džinų galios sienos drebėdavo.

Ruta Sepetys - Salt to the Sea

Gražu, kai žmonės net toli gimę, gyvenantys kitame pasaulio gale, vis tiek žiūri atgal, ten kur jų šaknys. Ar tai būtų visas pasaulis, ar gamta, kaip motina, ar tik mažytė šalis, kur visi žino, ką reiškia tavo vardas. "Salt to the Sea" (Jūros Druska; Druska Jūrai; ISBN 0399160302; 391p.; Goodreads) yra antra Rutos Sepecio knyga, kurią perskaičiau. Tai tikrai nuostabi autorė.

Karo bėgliai nerūpi nei vienai kovojančiai pusei. Tiek Rusai, tiek Vokiečiai mielai perlips per lavoną, jei tas užtikrins pergalę, ar bent jau neleis pralaimėti. Bet visa kas yra gyvenimas, jei nėra mirtis. Joana, kaip ir visi aplink ją, su paslapčių bagažu, juda pirmyn, Vokiečių laivų link, tylomis prisimindama savo pusseserę Liną, išvežtą į Sibirą. Šalia jos keliauja milžinė Eva Sorry, taip vadinama dėl nefiltruojamų, tiesmukų, ir dažnai brutalių dalykų, kuriuos pasako prieš arba po pridėdama žodelį "sorry" (atsiprašau). Akla mergina Ingrid, jaučianti aplinką, bet jos nematanti. Senukas batsiuvys, pramintas Batų Poetu, mat tie tapo jo viso gyvenimo filosofija. Ir berniukas, kuris vieną dieną tiesiog išlindo iš miško ir prisišliejo prie grupės, nes močiutė "šiandien nepabudo".

Jų link artėja kita, naujai susibūrusi grupelė iš dviejų. Floriano, sustojusio bunkeryje tik atsikvėpti, ir leisti pailsėti nuolaužų sumaitotam kūnui, ir Emilijos, Lenkaitės su skaudžiausia paslaptimi, slepiama po paltu. Bunkeryje Florianas rado ją be sąmonės, iš baimės nualpusią, su rožine kepuraite ir drabužius besisagstančiu Rusų kareiviu, kuris manė radęs progą pasilinksminti ir pasišildyti, o vietoje to, gavo kulką į nugarą. Atsipeikėjusi Emilija nusprendžia sekti paskui šį riterį, paskutinį gerą vyrą žemėje.

Laivas gabenti pasiruošęs per pusantro tūkstančio, tačiau į jį tilpti turi bent dešimtis tūkstančių ir tai toli gražu ne visi pabėgėliai. Rusų armija spaudžia iš visų pusių, oro reidas - nepraeinanti grėsmė, o jūroje dar teks saugotis ir povandeninių laivų, torpedų. Grupė, ar tai, kas iš jos liks pakeliui, mat kai kurių iš jų paslaptys - mirtinos, o kitos - vejasi nenuilsdamos, turi ne tik ten tilpti, bet ir siaubo, baimės bei žiaurumo chaose rasti vilties ir tikėjimo žmonija. Kuo galima pasitikėti, kai gatvėse perkami vaikai, kaip "bilietai" į laivą, o lavonai apieškomi dokumentų, mat ieškančiųjų tautybė Vokietijoje gali būti nereikalinga. Knyga tikrai nuostabi, ir tikrai tikiuosi, jog ją greit išvers į Lietuvių kalbą, kad paskaityti galėtų visi. Kol kas duodu 10/10, mat mažiau niekaip negalėčiau.

Weina Dai Randel - The Moon in the Palace

Kartais perskaitai knygą ir nežinai, kaip ją vertinti. Lėta, bet greit skaitosi. Įdomi, bet pilna neįdomių dalykų. Vietomis neaiški, kitose vietose gi net pernelyg detali. Tokia ir Weina Dai Randel "The Moon in the Palace" (Mėnulis Rūmuose; Empress of Bright Moon - Šviesiojo Mėnulio Imperatorė; ISBN 1492613568; 400p.; Goodreads) knyga.

Mei, antra dukra, daili, miela, bet - tik dukra. Kiekvienas tėvas nori sūnaus, kuris pratęstų tą gerą vardą, šlovę, garbę, saugotų namus. Dukra nieko negali paveldėti, ir viskas ką ji turi - jos veide. Tad mirus jos tėvui, visos trys namų moterys atsiduria gatvėje, o visas jų turtas atitenka jos tėvo vietą pareigose užėmusiam asmeniui.

Senovės Kinijoje būta tik vieno būdo geros kilmės, gražiai ir jaunai dukrai būti vertingesnei už sūnų: tapti imperatore. Tai - vienintelė Mei viltis atgauti tai, ką jos tėvas taip norėjo jai atiduoti. Bet rūmų intrigos - siaubingos, ir net aukščiausiai pakilusi mergina gali pulti žemiau, nei pati mirtis. Durys į žemuosius kambarius - visada atviros. O imperatoriaus miegamasis atsiveria tik kartą per metus, per jo gimtadienį, kai bet kas gali palikti įspūdi gera dovana. Tik, ką daryti, jei absoliučiai nieko neturi? Nieko, išskyrus galvą ant pečių, ir visas žinias, kurių šiaip jau moterys nebuvo mokomos.

Mei, apsiginklavusi Karo Meno žiniomis pasiryžta kovai. Svarbiausia dabar atpažinti ir atskirti priešus nuo draugų.

Istorija gera. Tik, kad ne pakankamai. Tai - pirmas autorės blynas, tad aš jau nusiteikiau skaityti toliau. Knyga skaitosi greitai, bet kartais išmuša iš vėžių paaiškinimų stoka (tarkim, jei tave pakviečia, o tu apsisuki ir nueidinėji - kodėl tavęs nesiveja, net jei jiems tavęs tikrai žūt-būt reikėjo?), arba pernelyg detaliais aprašymais (savižudybė, detalus sutraiškytos kaukolės, garsų, spalvų, ir pan., aprašas). Apie šilkus ir dažus irgi nepagailėta, nors mano supratimu - ne tiek daug kiek Sukės Stekhaus, tai ir kentėt galima. Ir visa tai sudėjus į katilą - nežinau, kaip knygą vertinti. Duodu 5/10, nes nežinau, kas ten tas "debesuotas šinjonas", arba kodėl tos merginos plaukai buvo balti, bet niekas nesugebėjo tokios prisiminti. Skaitysiu antrą knygą, bet laimei - dar ne dabar.

Steve Bein - Disciple of the Wind [3]

Taip turbūt tik aš ir sugebu. Imt ir perskaityt trečią knygą iš knygų serijos. Bet skaitytojų kvailumas veda prie liaupsių autoriams. Steve Bein knyga "Disciple of the Wind" (Fated Blades #3; ISBN 0451470206; 528p.; Goodreads) knyga buvo aiški ir klausimų nesukėlė. Nušlifuota knyga, jei gali perskaityti trečią ir nepasimesti.

Istorija susideda iš dviejų, skyriais pasakojamų pramaišiui. Abi jas jungia metalinė Demono Kaukė, įgalinanti nešiotoją matyti metalą, ir ypač šviesiai - Lemtinguosius kardus. Bei, žinoma, tie patys lemtingieji kardai.

Senesnė istorija pasakoja apie Daigoro, pažemintą samurajų, priverstą tapti roninu, besislapstančiu nuo Shichio. Shichio - tik valstiečių sūnus, aukštai pakilęs vos ne per atsitiktinumą, daug užsispyrimo, bei tam tikrus polinkius. Bet stovėdamas vienam galingiausių vyrų Japonijoje po ranka jis sugebėjo sunaikinti Okuma namus ir paskutinį jų karį parversti bėgliu. Vienintelė Daigoro (Okuma) viltis yra kažkaip išvilioti Shichio iš už armijos samdinių ir pribaigti jį garbingoje dvikovoje. Bet čia ir prasideda problemos. Daigoro turi kartą pavadintą Nuostabi Neieškoma Pergalė. Raktažodis: neieškoma. Kardas atneša pergalę tik tada, kai jo turėtojas priverčiamas kovoti. Tad kaip pribaigti jį pažeminusį samurajų kardu, kuris atneštų sėkmę tik tuo atveju, jei jis jos nenorėtų?

Kita istorija pasakojama mūsų laikais, apie Amerikoje augusią japonę Mariko. Tiesa, nežinau, kada ji vėl grįžo į Japoniją, bet visa istorija tęsiasi būtent ten. Ji - policininkė-detektyvė, šventai tikinti savo pareigomis. Nors yra pakankamai lanksti, kad sugebėtų turėti ryšių ir teisingumo, ir nusikaltėlių pusėje, ji tiki teisybe už grotų, o ne mirtimi tamsioje gatvėje. Tad Nuostabi Neieškoma Pergalė atrodo kardas kaip tik jai! Tik, kaip tarkime sulaikyti tokį šalies masto teroristą, kaip Apvalanti Šventojo Vėjo Ugnis? Neblogas, vardas, ar ne?

Čia pabrėšiu tokius smulkius dalykus: abu blogiukai - apsėsti Demono Kaukės. Abu geriečiai - turi Nuostabią Neieškomą Pergalę.

O dabar blogoji dalis. Autorius labai jau persistengė su knygos japonizavimu. Kitaip nepavadinsi. To pasekoje atrodė, jog skaitai knygą apie Japonus Japonijoje, kurie kalbasi Angliškai. Ir kai jau persisotini "neh?", pastebi, kad dar ir nuoseklumo tame Japoniškų žodžių vartojime nėra. Kodėl tarkim reikėjo pabraukti "sake", bet nereikėjo "soba"? Prie to dar prisideda ir tiesiog skausmingai nuspėjama istorija ir turime tai ką turime. Likimas čia priimamas labai rimtai, tad net jei esama kokio mažučio įbrukto istorijos posūkio - viskas einasi, kaip per sviestą ir visos jėgos dirba tik tam, kad padėtų visiems tą savo Likimą įvykdyti. Knygai duoti daugiau nei 5/10 negaliu, bet ir mažiau duoti nenoriu. Gal kada net kitas knygas paskaitysiu. Palikime tai ant "gal".  

Enid A. Goldberg & Norman Itzkowitz - Vlad the Impaler: The real count Dracula

  Kas dar nežino, tai aš renku visokias knygas apie Drakulą ir Ramzį Trečiajį, nors apie pastarąjį - ne su tokiu užsidegimu. Nusipirkau šią knygutę senokai, bet istorinę-biografinę Enid A. Goldberg ir Norman Itzkowitz knygą apie Vladą Drakulą "Vlad the Impaler: The Real Count Dracula" (Vladas Smeigikas: Tikrasis Grafas Drakula; A wicked history; "Scholastic" 2008; ISBN 0531125998; 128p.) perskaičiau tik dabar. Viršelis klykia "Vicious" (žiaurus), tad gero ir nesitikėjau.
  Knyga - plonytė, pilna iliustracijų, parašyta stambiu šriftu, prisėdai ir per valandą neliko, bet aš labai daug žymėjausi ir tikrinau, tai prireikė trijų dienų. Daug svarbių faktų - nepaminėti. Pasakyta "išdavė" ar "nesilaikė pažado", ar net "nužudė", o nei kaip, nei kas, nei kodėl - nepaminėta. Žodžiu - buvo žiaurus žudikas, nes buvo žiaurus žudikas, nesigilinkim. Man tai buvo pats didžiausias knygelės minusas, mat tik retuose intarpuose minima daugiau nei priešų propaganda, anekdotai ir "anot legendos". Kita vertus, buvo įdomu paskaityti ko gi mus moko. O moko mus, kad Drakula buvo Stalinas ir Hitleris. Tik, tada kyla klausimas, kodėl Rumunai, Bulgarai ir kai kurie aplink juos, jį mini su žodžiais "jis darė, ką reikėjo daryti".
  Taigi, kažkur prie galo mums lepteli, kad Vladas gynė Europą nuo turkų, kol anie stebėjo - kieno sostas atsilaisvins, kad užėmus, bet iš kart po to primena, jog jis nužudė mažiausiai 40,000 žmonių. Kitaip tariant, kaip istorinė-biografinė knygelė, ši verta gal kokių keturių iš dešimties, su sąlyga, kad netingėsi pasitikslint kiekvieno fakto, bei kas kart perskaitęs apie "bėgo, žudė, norėjo būt princu, žudė, bėgo" - klausi "kodėl?". Tačiau, iliustracijų čia tikrai daug, o kai kurie faktai - labai naudingi ir tikslūs, t.y. daugiausia tai datos, gimimo data, užėmimo data, perėmimo data, pergalės data ir taip toliau. Tad sudėjus minusus ir pliusus, duosiu knygelei 6/10, kad sąžiningai galėčiau pasakyti, jog išlaikiau nešališkumą.

Prie progos, pranešiu, kad nuo kovo 6d, t.y. rytojaus, manęs Lietuvoje nebus iki balandžio 1d., skaitysiu Anne Rice "Body Thief", serijoje tai knyga iš kart po Vampyrų Karalienės, tad tikiuosi išvers ją mums greitai ir galėsit papasakot man ir savo įspūdžius. Bėda tik ta, jog nežinau ar galėsiu ją aprašyti per tą laiką, kurį leisiu Anglijoje (įsivaizduokit sau, atostogos! Man!), tad belieka viltis, jog Nosferatu, being me, mokės to hook up.