Ši nuostabi komikė viską pasakoja atvirai ir niekam neleidžia savęs dėl to gėdyti. Vietoje to, ji pati apsiima atsistoti ant to gėdos stulpo, pasakyti teisybę, ir taip bent jau turėti šiek tiek kontrolės. Jei ji apšmeiš pati save, tai niekas kitas to jau nepadarys, ir tai nuostabu. Tarkim, viename skyriuje ji pasakojo apie Young Money, Naujų Pinigų, Jaunų Pinigų stigmą Amerikoje. Seni Pinigai, Old Money, yra tie, kuriuos paveldi iš šeimos, t.y. esi gimęs turtingoje šeimoje, tad esi Old Money, rafinuotas vaikelis geroje mašinoje. Young Money - kai buvai vidutiniškoje, ar net skurdžioje šeimoje, bet prasimušei. Paprastai šie žmonės leidžia sau pagyventi, kas, dievaži, nėra jokia ten nuodėmė. Ir pati Amy Schumer smagiai pripažįsta, jog elgėsi, kaip treilerių parko baltoji šiukšlė, kuri ką tik laimėjo loterijoje - švaistėsi, ir nesidrovėjo. Bet viskas juk priklauso nuo žmogaus. Čia ji labai gražiai pabrėžė, kaip malonu yra, kažkam padėti, kiek laimės ji turėjo tą dien, kai galėjo leisti sau išrašyti sesei dešimties tūkstančių dolerių čekį, ir, kaip būtent tai yra Jaunų Pinigų bruožas, kurio Seni Pinigai dažnai neturi, mat tiesiog nesupranta ką reiškia nepriteklius. Tad ji negailestingai save išdrėbė, nupasakodama visus kvailus dalykus, kurių pridarė vos gavusi pinigų, ir kaip vietoj taupymo tada, verčiau maitinos vien koldūnais vėliau. Ir tokiu būdu nusiplovė stigmą: manęs niekas neteis, aš save jau nuteisiau, prisipažinau, ir man ne gėda!
Tai tik vienas iš smagesnių pavyzdžių, yra ten ir ne tokių juokingų, ir net labai liūdnų epizodų. Tarkim, jos gerokai sutrupėjusi šeima, pasiligojęs tėvas, laimės nerandanti motina, priverstinis cinizmas, apsaugantis nuo prisirišimo prie žmonių, kurie vis vien tuoj iš tavo gyvenimo pabėgs.
Deja, negaliu pasakyti, jog labai patiko. Kažko labai trūko, ir visos tos smulkios istorijos tarp didelių, deja nesudarė tokio sklandaus ir įdomaus veikalo, kaip tarkime Felicia Day memuaras. Bet duosiu bent 8/10, nes, na, nežinau, ne grožinė gi čia literatūra, kaip ją vertinti?
