Jerome David Salinger ir jo garsioji knyga "Rugiuose prie bedugnės" (The catcher in the rye) pasiekė ir mano nagus. Šiaip paimiau. Klasika, galvojau. Ir gerai padariau!
Iš pradžių knyga manęs kažkaip nežavėjo, paisto pasakotojas bala žin ką, bet kuo toliau tuo aiškesnė jo pozicija darosi. Nieks tarsi normaliai ir nepaaiškinama, tačiau kai pasakotojas į tą painiavą atsako "Suprantu. Tikrai." - skaitytojas, jei tik jam proto pakanka, irgi supranta. Ir kuo toliau tuo geriau viskas ėjosi. Tokia nežmoniška painiava, jaudulys ir paprasčiausias žmogiškumas labai slegia kai supranti, kad nuo to laiko, kai ši knyga buvo parašyta - žmonija tik dar labiau degradavo.
"Į bedugnę žmogus krenta ir krenta, ir net dugno pasiekti negali, o tik nuolatos krinta žemyn ir žemyn."
Bet smagiausia buvo kai atsimušiau į Ghost in the Shell naudotą "Laughing man" eilutę:
"Štai ką padarysiu - apsimesiu kurčnebyliu. Tikrai šitaip galėsiu išvengti tų prakeiktų idiotiškų nereikalingų pokalbių. Jeigu kas norės man ką pasakyti, turės parašyti ant popierėlio ir duoti man paskaityti. Ilgainiui jiems tai įgris iki gyvo kaulo, ir aš likusią gyvenimo dalį pragyvensiu su niekuo nesikalbėdamas. Visi manys, kad aš vargšas nelaimingas kurčnebylis, ir duos man ramybę."
Angliškai buvo taip: I thought what I'd do was, I'd pretend I was one of those deaf-mutes. That way I wouldn't have to have any goddam stupid useless conversations with anybody. If anybody wanted to tell me something, they'd have to write it on a piece of paper and shove it over to me. They'd get bored as hell doing that after a while, and then I'd be through with having conversations for the rest of my life.
Ši pastraipėlė geriausiai nusako visą knygą. Iki ko žmogus žmogų stumia. Duosiu 10/10 ir turbūt eisiu paieškoti kur šią knygelę nusipirkt. Tokią reikia turėti namų bibliotekoje.
Tiesa, jo knygos turi daug biografinių detalių, daugiau nei pačios galimos biografijos, mat šios išsako paties autoriaus požiūrį į gyvenimą, pasaulį. Jis rašo jau nuo penkiolikos, o "Rugiuose prie bedugnės" yra pirmasis iš stiprių jo kūrinių, kurie buvo išleisti.O dabar turbūt imsiu Rasos Žalynaitės knygą "Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios Saulės šalyje". Ją pasiėmiau dėl tam tikrų sentimentų...
