George R.R. Martin - Šokis su Drakonais [#5]

  Pagaliau. Nepatinka man šių knygų formatas, skaityt sunku. Pasiimu e-knygą ir iš kart greičiau eitis ima. Vertimo iš vis negaliu skaityti, nors nieko labai prieš ir neturiu. Viršeliai lietuviški gražūs, bet kažkokie keisti, nekrenta į akis, trūksta kažko, o ir šiaip apkrauti atrodo, labiau tiktų būt serialo posteriais, nei knygos viršeliais, bet ei, aš juk mėgstu minimalizmą. Grįžkim prie temos. Baigiau penktą, kol kas paskutinę George R.R. Martin Ledo ir Ugnies Giesmės knygą: "Šokis su Drakonais" (A Song of Fire and Ice 5 : A Dance with Dragons; eISBN 978-0-553-90565-6; 1125p.; Goodreads). Mano supratimu ji gerokai ištempta, pilna bereikalingo veiksmo, kuris, skaitant toliau, neturėjo jokios reikšmės. Bet istorija vis vien buvo gera.
  Pirmi trys ketvirčiai knygos stūmėsi taip sunkiai, kad manau pastarąsias dvi knygas kartu sudėtas perskaičiau greičiau. Tyrion'as šokinėjo nuo vieno laivo į kitą, vadinosi tai vienu vardu, tai kitu, priklausė tai vienam asmeniui, tai kitam. Dany sėdėjo ant savo suolo, gulėjo savo lovoj niekada nemiegodama, maudėsi, kramsnojo datules ir galvojo apie savo žmones. Labai daug herojų nė nebuvo herojais, o tik pašalaičiais, kurie vieną kartą atliko savo pareigą ir dingo iš akiračio su visam. Daug herojų keitė vardus su kiekvienu savo skyriumi. O Ramzis Boltonas privertė pagalvoti, jog Joffrey nebuvo toks ir blogas.
  Maždaug po tų trijų ketvirčių istorija baigė "kartotis" (mat ketvirta ir ši knygos pasakoja daugiau ar mažiau tą pačią istoriją tik iš kitų žmonių pozicijų) ir viskas staiga labai pagerėjo. Į akiratį grįžo Cercei. Ji, kaip žinia, labai nemalonioje padėtyje, kuri potencialiai galėtų baigtis ir mirtimi, bet žinant Martiną - to turbūt dar greit nepamatysim. Jos brolis - toli. Jos tėvas - miręs. O draugus ji jau seniai pati pavertė priešais. Arya virsta kažkuo fantastišku, ir tas mane labai džiugina. Theon'as, tfu tfu, tikiuosi liks ten kur dabar yra, kitu atveju... Ir prie Sienos vyksta tokie keisti ir baisūs dalykai. Jon daro visus gerus, bet neteisingus sprendimus, nepanašu, jog tai baigsis geruoju.
  Žodžiu, taip. Knyga užtęsta, bet ne tam, kad būtų storesnė, tiesiog taip, akivaizdu, išėjo. Tam ketvirtam ketvirčiui duosiu tvirtą 8 iš 10, per daug nesismulkinant. O pirmus tris ketvirčius deja jau užmiršau.

George R.R. Martin - Varnų Puota

  Na va, šiaip taip įveikiau jau ketvirtą George R.R. Martin "Ledo ir Ugnies Giesmes" sagos knygą. Ši, pavadinimu "Varnų Puota" (A feast for crows; "Bantom Books" 2005; ISBN 978-0-553-58202-4; 978p.), žinant patį autorių - žadėjo daug mirčių. Ir jų beabejo buvo, bet jos nebuvo tokios svarbios, kaip tikėjausi. Vietoje to labai nudžiugino visai kas kita: seniai lauktas teisingumas.

"How much can a crown be worth, when a crow can dine upon a king?" 174p.

  Ši knyga yra tarsi pusė dviejų knygų. Tik vietoje to, kad autorius būtų papasakojęs po pusę visų herojų istorijų, jis pasirinko papasakoti pilnas pusės herojų istorijas. Ir jos tikrai nuostabios, nors ne iš karto užkabino. Pradėkim nuo Lanisterių dvynių, kurie vis mažiau ir mažiau panašūs. Cercei ir jos "valdymas" tikrai ėmė nusibosti, tad drįsčiau teigti jog tik paskutiniame skyriuje buvo tikrai pasiutusiai įdomu. Iš ties tai jau net taip įdomu, kad negaliu sulaukti pradėti kitos knygos. Jamie irgi keičiasi, tik atrodo - į gerą. Brienne, Safyrų Salos Mergelė, jo pavesta, išjojo ieškoti Sansos Stark. Labai tikiuosi, kad Podrikas liks gyvas. Bijau tik, kad mano viltys bergždžios. Nebepasitikiu Martinu. Sansos ir Arijos - nebėra. Bet yra jų alter ego, iš kurių mergaitės dar gali išsiristi savo tikraisiais vardais. O drakonai? Drakonai auga. Auga ir žvalgosi mėsos...
  Duosiu iš kart 10-10. Nėr tokio meistro kaip mūsų mielasis Martinas, taip idealiai sugebančio pamesti skaitytoją ant prarajos krašto, kur mes liekam kankintis net ne iki kito skyriaus, o jau net ir iki kitos knygos...

George R.R. Martin - Kardų Audra [#3]

  Turbūt nėra kitos tokios knygos, kurią būtų taip sunku aprašyti vien dėl to kiekio pasakotojų ir jų požiūrio pozicijų. Bet, kad jau baigiau trečią Ledo ir Ugnies knygą, George R.R. Martin "Kardų Audra" (A Storm of Swords; "Bantam Books" 2011; 1128p.), tai jau ir šį neįsivaizduojamą dalyką pamėginsiu padaryti.

"The boar can keep his tusks and the bear his claws. There's nothing half so mortal as a grey goose feather."

  Septynias karalystes plėšo vos ne septyni karaliai. Tarpusavy jie kovoja alchemija, dievais, kardais, ugnimi ir netgi dainomis, ir reta kuris sustoja pagailėti to, kurį jo armija sutrypė ar paliko kęsti alkį. Vienas iš tų karalių yra ir jaunasis Robas Starkas, Karalius Šiaurėje. Nors karalius ir karvedys jis dar šviežias, bet kovoje su Lanisteriais skina pergalę po pergalės iki sugauna net patį Karalžudį ir Priesaikos Laužytoją: Džeimį Lanisterį. Pastarasis, kaip žinia, turi bene fantastišką reputaciją, tad nenuostabu, kad pusė Robo sąjungininkų norėtų jo galvos, o kita pusė - išsiųsti jį atgal jo tėvui Taivinui ir gal būt atgauti brolį, pusbrolį, seserį. Tarp šių stovi ir Robo motina, su viltimi, kad jos sūnus padarys teisingą dalyką ir grąžins jai jos dukras, Sansą ir Ariją. Deja, iki tai bus apspręsta, Robui belieka padidinti sargybą, kad grįžęs iš sekančio mūšio nerastų tik Džeimio kaulelių. Bėda ta, kad grįžo jis iš vieno tokio mūšio jau vedęs. Ne tą kurią vesti pažadėjo...
  Toli šiaurėje prie Sienos vyksta žūtbūtinė kova. Laukiniai dešimttūkstantine armija traukia Sienos link, su ginklu, galinčiu tą Sienos magiją sunaikinti ir ją pačią sugriauti. Dienos šaltėja, o su šalčiu ateina ir mirtis. Ateina labai tiesiogiai, mat negyvieji, lavonai tų, kurių nesudegino, pakyla su vieninteliu tikslu - žudyti. Deja tik, tai nėra baisiausias dalykas Už Sienos ir Nakties Sargyba tai žino, tad suskumba išsiųsti varnus kiekvienam karaliui, melsdami bet kokios, geriausia tai kuo didesnės pagalbos. Mat jei kris siena, kas gi apsaugos Karalystes nuo Kitų?...
  Drakonų Motina vis dar toli nuo Vesterų, po trupinėlį kas diena renka galią ir nepraranda ryžto vieną dieną užimti savo teisėtą vietą kaip Geležinio Sosto įpėdinė. Bėda ta, kad jos drakonai dar maži, o armijos ji neturi. Visa tai reikia gauti iki įžengs į Septynias Karalystes. Bet kaip tai padaryti, kai aplink visi gviešiasi jos Vaikų? Kai net mirus Robertui Barateonui - į jos gyvybę tebesikėsinama? Nuodai, išdavystės, pasikėsinimai. Tai kiekvieną gali išvesti iš proto. Ir dar tas naujasis jos kompanionas, vis nuviliantis istorijomis apie jos šeimą. Ar Drakonų Lordų rasė tikrai buvo bene vien pamišėliai? Ar ji ir bus vadinama Daneris Pamišele, kaip jos tėvas, Aemonas prieš ją? Juk ir dabar, net tie artimiausi jai, kartais pasikužda būtent šia tema.
  Ir dar, trumpai. Tyrionas gyvas, nors sužalotas, bet dar nepalūžęs. Jam tenka garbės apsivesti, su kilminga jauna moterimi. Bet laimės tai toli gražu jam nežada, ypač kai jo mintyse vis šmėkščioja Šaė. Arija irgi gyva. Jos vardų maldelė trumpėja ir trumpėja. Valar Morghulis. Kiekvienas žmogus miršta. Džonas Sniegas atrado savo vietą po saule. Tik štai ar jam bus leista toje vietoje pasilikti - klausimas paliktas kitai knygai. Branas išėjo ieškoti Triakio Varno. Pakeliui išmoko bėgti! O storulis Nakties Sargybos brolis, Semas Tarlis, nužudė Kitą...
  Vakar turėjau 90 puslapių. Iš jų įveikiau 60 ir per tą laiką numirė 3 žmonės. Šiandien, likusiuose, mirė dar vienas, ir vienas buvo prikeltas iš mirusiųjų. Nors kitomis knygomis kiek pasiskųsdavau, šia - negaliu. Ji buvo gera nuo pradžios iki galo, net jei kartais tas kaustymas būdavo širdį draskantis ir nemalonus. O ir mirtys, kai kurios, buvo tikrai labai lauktos ir norėtos. Manau dauguma žinot apie ką kalbu, mat internete, su tuo pasiutusiai populiariu serialu, išvengti spoilerių beveik neįmanoma. Bent jau aš neišvengiau ir žinojau, jog tai įvyks. Ir, žinot? Vis tiek buvo fantastiška. Duosiu knygai 10-10 ir priminsiu: Žiema Ateina.