David Benioff nėra rusas, kaip, kad aš maniau. Jis tiesiog pasiėmė savo motinos mergautinę pavardę apie savo keturiasdešimtaisiais metais. Noriu tikėti, kad tai padarė įkvėptas kūrybos proceso ar to kas po jo liko, kai rašė City of Thieves (Vagių miestas; "Viking Adult" 2008; ISBN 0670018708; 258p.), kurią skaičiau iki išnaktų.
Levas, septyniolikametis pusiau žydas Sovietinėje Rusijoje Antrojo Pasaulinio Karo laikais. Jis tarnauja tokioj tarsi civilinėj miesto apsaugoj, nežinau nė kaip pas mus tai vadinama, bet kilus gaisrui ar per bombardavimą sugriuvus pastatui - jų darbas padėti ir dar ten visokios pareigos. Kaip ir visi jaunuoliai, jis svajoja apie karo nuotykius, o galų gale ką daugiau ir veikti, kai skrandy vos keli trupiniai beveik nevalgomos duonos, o šaltį vargiai sklaido tos kelios rastos pliauskos laužui. Ir čia, stebuklas, ne mažiau, iš dangaus nukrenta vokiečių pilotas, matyt katapultavęsis kai nukirto jo lėktuvą. Vyruką pribaigė šaltis, o jaunuoliai, kartu su Levu, apsprendė, kad maža kas, gal vokietis ant savęs kokią plytelę šokolado turi. Piko valanda, o ir apiplėšinėti lavonus draudžiama, tad nenuostabu, jog gan greit neatsargius vaikus pastebėjo ir ėmė vytis oficialūs pareigūnai. Nuotykiai pasirinko heroiškiausią iš jų. Kai suklupo vienintelė mergina jų tarpe, tik Levas stabtelėjo jai padėti, ko pasekoje jį patį išvežė į vietinį kalėjimą iš kurio, kaip teigia žmonės, kelio atgal nėra. Ir tai dar, džiaugtis reikia, mat teismo karo alinamoje Rusijoje kol kas nėra, jį galėjo nušauti ten pat vietoje.
Kolią į Levo kamerą atveda vos po valandžiukės kitos. Aukštas, tikras arijas, blondinas mėlynom akim, Kolia nestokoja humoro, kontrastuodamas su Levo niūriu charakteriu. Jis kaltinamas dezertyravimu, kas, jei tarkim Levo nusižengimas pasirodytų mažokas šūviui į galvą, šis tai jau tikrai turėjo turėt skylę kaukolėj, tad kodėl jie abu gyvi?
Pulkininko dukra išteka. Už bjauraus mulkio, bet nori, vadinasi reikia. O jo žmona sako, jog vestuvės be torto - labai blogas ženklas. Tad vaikinai išbadėjusiame mieste pavedami surasti dvylika kiaušinių. Nėra miltų duonai žmonėms, tad prošvaistės menkos, bet nori išgyventi - pasistenk. Taip abu ir patraukia, su vos keliomis dienomis rezervo, ieškoti kiaušinių ar vištos. Ko tik nebuvo, ir kanibalai juos vaikės, ir patys paskui legendas lakstė, netyčia ar tyčia, bet su labai daug sėkmės, išgelbėjo ne vieną gyvybę ir netgi susidūrė su itin kieta grupele Rusų Partizanų. Viena iš jų, geniali snaiperė Vika, siekianti nudėti būtent tą vyrą Rusijoje, kuris tikrai rytais valgo omletus.
Nesitikėjau, kad knyga bus tokia įdomi. Ir linksma, ir su savo tragedijos epizodais. Daug kas parodyta iš visai kitų perspektyvų, o ir komedijos, tokios rusiškos (autorius gerai išdirbęs visą šį reikalą, tad manau jo Rusiškas palikimas jam visgi brangus), netrūksta. Svarbu persirist per pirmą ir gal dar antrą skyrius ir tada jau kuo toliau, tuo įdomiau. Duodu 10/10 ir dedu prie mėgiamiausių. Seniai to nedariau.
