Top 5 Siaubo knygos Spalio Siaubo lentynėlei

Lėtas Spalis yra lėtas. Bet, nors pusė jo jau praėjo, vis tiek noriu šio bei to parekomenduoti paskaityti. Penkias pačias mylimiausias tikro siaubo ir šiurpulių pilnas knygas.

Man labiausia patinka tos, kuriose siaubo ištakos nėra matomos, t.y. tai kažkas baisaus kažkur ten, tamsoje, rūke, miškuose, o ne serijinis žudikas namie, tad turėkit tai omeny, jei ką dėsit į savo sąrašus.

Josh Malerman "Bird Box": Knygoje pasakojama apie kažkokį žemę ištikusį kataklizmą. Žmonės, pradžioje vos vienas, kitas, o tada miniomis, ėmė matyti kažką, ką jų smegenys atsisakydavo suvokti, ko pasėkoje jie - išprotėdavo. Vienintelis būdas išgyventi - užsimerkti ir nežiūrėti. Niekada. Niekur. Būrelis žmonių, aklosiomis, susibūrė į namus, kurios aklinai apkamšė su viltimi išgyventi, ar gal net rasti būdą, kaip sužinoti, kas gi ten, lauke...

Netflix adaptacija irgi labai nebloga, verta žiūrėti po knygos.

Stephen King "Rūkas" (The Mist): Daug adaptacijų, bet nei vienos iš jų - nemačiau. Čia, kaip ir Bird Box, siaubas ir mirtis - nematomi. Tai, tas kažkas, slepiasi rūke. Po didžiulės audros miestelis atsibunda aplaužytas ir apniokotas, tad nenuostabu, kad visas būrelis jų susiduria krautuvėlėje, kuri ir tampa jų išgyvenimo salele, kai pasaulį už vitrinų praryja neperregima migla. Joje - kažkas klykia, kažkas krebžda. Iš ten niekas neateina. Iš ten niekas ir nebegrįžta...

Adaptacijų nemažai, bet pats nei vienos nesu matęs.

Hugh Howey "I, Zombie": Autoriaus "Šachtos" ar "Vilnos" serija man nepatiko, bet štai ši buvo visai kas kita. Joje pasakojama zombių apokalipsė iš zombių pusės. Yrantys protai, savo mirties ir kismo suvokimas, nenumaldomas smegenų ir žmogienos troškulys. Buvo nemalonu skaityti, o pabaiga įvarė egzistencinį siaubą,

Netflixe yra serialas tokiu pat pavadinimu, anas paremtas White Trash Zombie knygomis, su šia - niekaip nesusijęs.

Koji Suzuki "Skambutis" (Ringu): Dingusi mergina buvo nepaprasta. Net po mirties ji sugebėjo perduoti savo istoriją, o tada ir imti skinti kitų gyvybes. Knyga kupina tiek labai baisių momentų, tiek baisios įtampos ir nerimo, nesulyginamo su adaptacijomis. Tęsinių neskaičiau, bet galvoju dabar, gal verta būtų.

Adaptacijų mačiau kelias, bet nei viena nepaliko nė per pus tokio įspūdžio, kokį paliko knyga.

Thomas Harris "Avinėlių Tylėjimas" (Silence of the Lambs): Na, Hanibalo serija tai jau turbūt ir siaubo klasika verta vadintis, nors visos čia mano minimos knygos vienaip ar kitaip atitiktų kriterijų (gal apart tik "I, Zombie"). Šioje knygoje siautėjančiam serijiniam žudikui pagauti Klarisė pasitelkia Hanibalą Lekterį, kurį tenka laikyti už grotų, grandinių, apsaugos ir panašiai. Sunku pasakyti ar moteris nusprendė į monstra kreiptis, nes ir kitas žudikas jos akyse - toks pat, ar dėl to, jog ponas Lekteris demonstruoja galingą protą, kuris kartą jai jau padėjo gaudant Raudonuoju Drakonu pramintą žudiką. Klausimas tik, ar Klarisė savo įsitraukimo į Hanibalo Lekterio reikalus neims gailėtis...

Adaptacija su Anthony Hopkins yra absoliučiai nuostabi ir būtent šis yra vienas mylimiausių mano filmų.

Laukiu jūsų papildymo, komentarų, rekomendacijų čia ir IG, galit ir nuorodas mestelėti į savo apžvalgas.

Koji Suzuki - Tamsus Vanduo

  Antra mano skaityta Koji Suzuki knyga ir ši lygiai taip pat suglamžyta ir sudraskyta, kaip ir ana. Sakytum "Tamsus Vanduo" (Dark Water; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-5-6; 216p.) kažką nejuokais kažkuo išgąsdino. Pasakojimų šioje knygoje gan daug, ko kažkaip nepastebėjau, kai ją ėmiau. Bet, nors iš pradžių maniau, jog pasakosiu apie kiekvieną atskirai, knygos gale supratau jog bus geriau, jei aprėpsiu ją visą iš karto.
  Knygos prologas ir epilogas pasakojami iš tos pačios, senyvos moters, Kajo, aplinkos. Ji gyvendama, jei nesuklydau, prie jūros, laukia mokyklinių (ar gal darželinių) atostogų, kai pas ją atvyks jos mažoji anūkė. Tada juodvi kartu vaikštinės pakrante ir mergaitė iš močiutės kaulys baisių istorijų apie ant kranto išmestus daiktus. Kaip supratau, tai tarp prologo ir epilogo esančios septynios istorijos ir yra  jos papasakotos. Tik, bent jau ne visos jos - išgalvotos. Visas jas sieja vienas elementas - vanduo.
  Vienos istorijos baisesnės, kitos gal kiek nuobodokos, trečios nebaisios, bet įdomios. Duosiu 9/10, mat bendrai imant buvo tikrai neblogas skaitalas.

Koji Suzuki - Skambutis [1]

  Perskaičiau pusę Koji Suzuki knygos "Skambutis" (Ring; Ringu; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-3-x; 208p.) ir supratau, jog nemačiau nė vieno filmo ar adaptacijos. Kita vertus, man filmus žiūrėti ir šiaip jau gan sunku ir nuobodu, tad gal ir nereikia stebėtis, jog lyg po akmeniu gyvenu. Bet, pažiūrėsiu. Su laiku. Kadanors. Kai bus laiko. Tikrai.
  Knyga įdomi, nors siaubas joje labai sukoncentruotas į tam tikras dalis. Tarkim, pašiurpina skaitant pradžioje, tada sukelia nerimą, na o po to jau seka įtampa - gyvensi, mirsi, spėsi, nespėsi, rasi, nerasi?
  Istoriją turbūt žino daugelis. Sadako, būdama graži ir apdovanota keistais sugebėjimais - nuteikia žmones prieš save savo keistumu ir uždarumu. Galų gale dingsta nuo žemės paviršiaus, o ten, netiesiogiai, prasiveria tikra pragaro skylė. Negaliu pasakyti, jog supratau kodėl tai įvyko būtent tada, kai keturi jaunuoliai apsistojo tame kotedže, mat jei Sadako sugebėjo sukoncentruoti savo galias į video kasetės įrašymą - kodėl negalėjo to padaryti bet kada, kodėl reikėjo būtent tos kasetės? Žodžiu, grįžkim į vietą - keturi jaunuoliai apsistoja kotedže ir randa video grotuve paliktą kasetę. Žinoma - pažiūri, mat kam nuomotis vaizdajuostę, kai viena štai guli. Kažin kokio kvailumo pastūmėti - jie juostą sugadina įrašydami reklamą pačioje svarbiausioje jos dalyje. O po septynių dienų - vienas po kito miršta, vienodomis aplinkybėmis, lyg mėgintų nusitraukti galvas, raudamiesi plaukus, iš siaubo. Vieną tokią mirtį savomis akimis matė taksi vairuotojas, kuris štai paveža pagrindinį pasakojimo herojų iš darbo ir mielai papasakoja jam, ką matęs...
  Toliau aišku - žurnalistas randa kasetę, pažiūri. Skambutis. Įvyko ir daugiau įdomių netikėtų dalykų, o ir visa kasetės įrašymo istorija buvo gera. Iki šiol maniau, iš visokių matytų klipų ir taip toliau, kad ten tik padriki vaizdai, tačiau taip nėra. Herojai gerai išdirbti, kiekvienas turi savo charakterį ir nėra tik atrama pagrindiniam herojui. Su knyga bėda tik ta, kad jos redagavimas toks šiaip sau. Akių labai nebado, bet vietomis reikėjo pasitikslint ką perskaičiau. Bet kuriuo atveju, ieškosiu kitų dalių, o šiai duosiu 9/10. Balą atimu tik dėl to, kad kai kurie dalykai, mano supratimu, liko nepaaiškinti ar užmiršti, lyg pametus logikos siūlą.