Och, kaip savimi didžiuojuosi, kad apsiėmiau ir perskaičiau Alexandre Dumas "Tris Muškietininkus" (Les Trois Mousquetaires; "Vaga" 1984; 317-301p), kuri nors ir lengvai skaitosi, bet vis vien privertė paprakaituot. Prisipažinsiu, jog be animacinių filmukų kažką su muškietininkais matyt teko tik "Žmoguje su Geležine Kauke", o ir tik po šio pasiskaitymo sužinojau, jog esama ir daugiau šio autoriaus kūrinių apie šiuos keturis vyrukus.
Knygoje garsusis šūkis "vienas už visus ir visi už vieną" nuskamba vos porą kartų. Tokia didybė ir grožis dažnai keičiamas humoru pritinkančiu ir mūsų laikams. Ir šiaip jau, istorija man pasirodė panašoka į parodiją visų tų meilės romaniūkščių, kuriuos nuolat gauname - viena mergina, visas būrys ją mylinčių vyrų, visi jos siekia, iš kailio neriasi ir taip toliau. Čia gi vyriškiams dovanojamos dovanos, brangios ir "ilgalaikės" lyginant su ta trumpalaike meile, kurią meilužės siūlo. Sakau "ilgalaikės", mat jos dažnai pravalgomos, pralošiamos ir prageriamos, t.y. vyriškiai nepasidrovi būt išlaikomi damų. Dar gi, neriasi iš kailio keldami jų pavydą ir apsukinėdami savo priešininkus. Na, o kartą pripažinta meilė gali ir iš jų pusės išblėsti, jei dama dingo, buvo pagrobta, nužudyta ar kitaip - sumažėjo kontaktų su ja.
Bet aš čia ne apie tai ką reikia. Kur kas įdomiau buvo skaityti, kaip d'Artanianas siekė savo vietos tarp muškietininkų. Be galo daug intrigų teko išnarplioti, kol priešas tapo draugu, draugas priešu, o visi žiaurieji - gavo atpildą. Antroji knyga tuo pasirodė kur kas įdomesnė, nors ten labai daug pasakota esant tolokai nuo pačios ketveriulės, bet kai tik jie grįždavo į sceną - galima buvo tikėtis įvykstant kažką permainingo. Patiko man šis ketvertas. Labai skirtingi žmonės, su savo paslaptimis, savo žaizdomis ir randais. Patiko ir tai, kaip jie ryžtingai kovojo ir susiprasdavo, kada paklausyt protingesnio draugo patarimo, ar apskritai - sustot sava valia.
Tad taip, muškietininkams pavesti svarbūs darbai buvo šauniai, muškietomis ir špagomis, įvykdyti, ir kaip jie džiaugėsi atlikę pareigas, taip aš džiaugiuosi, kad perskaičiau. Prie mėgiamiausių dėt negaliu, nors tikrai patiko, tad duosiu tik 9/10. Ir, prie progos, nusipirksiu naują leidimą, koks jis ten bebūtų. Mat kol savo perskaičiau, tai pusė lapų išsilakstė.
