O, kad sugebėčiau jums perteikti, kaip labai mane stebina Viktor Pelevin. Štai tęsiu pažintį, perskaičiau "Šventąją Vilkolakio Knygą" (Svyashchennaya Kniga Oborotnya; The Sacred Book of the Werewolf; "Jotema" 2006; ISBN 9955-13-047-4; 264p.) ir tiesiog nebežinau kur man ir besidėti. Tokia grubia kalba, pilna necenzūrinių žodžių, išreikšti tokie geri dalykai. Bet gal todėl jie ir tapo suprantamais, tie geri dalykai, kad išreikšti grubiai, lyg paauglių šutvei, kurie negali prisiversti daiktų vadinti paprastais jų vardais.
Istorija čia mums pasakoja apie vilkolakę-lapę A Chuli. Ji jau tūkstantmečius gyvena sau, prasmės tame gyvenime ieško, ir kartais - vilkatų mesijo, viršvilkolakio pasidairo. Tiesa, kai veiksmas vyksta knygoje, tai ji jį jau suradus, bet papasakoti būtų tolygu atimti iš kiekvieno mano nosferato saldainius. Jos gyvenimo filosofija paprasta - sukurk iliuziją, imk už tai pinigus ir gyvenk. O lapės iliuziją kuria kokybišką. Jei viena tau įteigs, kad ji tau ką tik rimbu nugarą išvanojo, tai ir randai ir sopuliai ir popos liks, o ji sėdės sau, knygą skaitys, kol tu ten žaizdas laižysies. Viso to jai užtenka iki sutinka generolą Aleksandrą Pilkąjį. Jis ją pavilioja pasaka apie Gražuolę ir Pabaisą, kurią ji jam sugadino, paaiškinus galimą potekstę. Atsiprašydama tad pateikia jam Raudonkepuraitės pasaką, tik bėda, jog jos lapės kerai jo kažkodėl neveikia... (o čia ir paaiškėjo, ko jis jai tą pasaką apie Gražuolę ir Pabaisą bruko).
Įdomu, nes... Nes vilkolakis čia yra gyvūnas, kuris pasiverčia žmogumi. Na, gal net ne gyvūnas, o piktoji dvasia... Įdomu, nes rusai labai gražiai ir buitiškai vaizduoja meilę. Įdomu, nes tai pati ta filosofija, kurią gali praryti arba kramtyti - nori - užmiršk, nori - gyvenk. Duosiu 10/10, bet prie mėgiamiausių nedėsiu - per sunku buvo įsivažiuoti ir to nepamiršau. (Skaitant Metro 2033 - įsivažiavimas užsimiršo)
