Iš pradžių nepatinka, tada patinka, paskui nuobodu, o tada atsitraukt nebeišeina. Paskutinė Haruki Murakami "1Q84" (Spalis-Gruodis; "Baltos Lankos" 2011; ISBN 978-9955-23-482-1 (treč.); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendr.); 415p.) knyga, su ne itin gera (išbaigtumo atžvilgiu) pabaiga, bet neįtikėtinai gera antrąja knygos puse...
Kaip rasti Aomamę, jei ta moteris praleido gyvenimą it šešėlis? Jokių normalių nuotraukų, jokių žinomų draugų, nutraukti ryšiai su šeima. Giliau pasikapsčius įmanoma atrasti jos sąsają su Tengo Kavana, bet kas iš to? O gi tas, kad jis perrašė "Oro Leliukę", tą beprotiškai žalingą knygą vienai uždarai religinei organizacijai, kuriai ir Aomamė labai pakenkė.
Aomamė ir Tengo ieško vienas kito, o aš vis skaičiau ir galvojau - kodėl Aomamė nepaprašo pagalbos Tamaru ir ponios iš Azabu? Ir ką jūs manot. Ėmė ir paprašė! Dabar norėčiau iš Murakamio knygos apie Tamaru. Bjaurių globos namų skriaustas vaikas, kankintas, mėtytas ir vėtytas. Šaunus tipas.
Daugiau ar mažiau knyga išsprendė visus užsilikusius klausimus. Pabaiga - blankoka, pritrūko, tarkim, duomenų apie kitus asmenis. Aomamės vietoje būčiau tuoj pat paskambinus poniai iš Azabu ir paklausus kaip ten jiems sekasi, su pretekstu, jog įspėju - dabar jau viskas tvarkoj. Bet ji to nepadarė, tad atrodo, jog knygos gale kažin ko trūksta. Tačiau, iki to paskutinio skyriaus viskas buvo tiesiog nuostabu, tad štai, 10/10, pelnytas!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.