knygos apžvalga | Haruki Murakami "Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo Klajonių Metai"

Autoriai: Haruki Murakami
Pavadinimas: Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo Klajonių Metai
Serija: -
Žanras: Šiuolaikinės Knygos; Magiškas Realizmas
Psl.: 312
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Toliau stabiliai iriuosi per "perskaityti" lentynas. Dabar su Haruki Murakami ir jo knyga: "Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo Klajonių Metai". Jau buvau spėjęs užmiršti, koks neįprastas jo rašymas. T.y. ne blogąja prasme, tiesiog neįprastas.

Apie Knygą: Penki vaikai bandę padėti savo bendruomenei tapo neišskiriamais draugais. Visada kartu, visada skatindami vienas kitą. Dėl šios draugystės, keturi iš jų nusprendė likti savo miestelyje ir po mokyklos. Išskyrus Tadzakį. Jis be galo norėjo statyti traukinių stotis, o tam mokytis reikėjo Tokijuje. Paskatino ir nuolatinis jausmas, jog yra ta penkta šuns koja tarp dviejų potencialių porų. Bet net jam išvykus į Tokiją - draugai palaikė su juo artimą ryšį. Iki, vieną dieną - nustojo ir visiškai atskyrė jį nuo likusios grupės. Tada Cukuru norėjo tik mirti. Dabar jis nori sužinoti, kodėl jie taip padarė.

Mano Nuomonė: Tas toks "slice of life" gyvenimo gabalėlis susitinka su labai Murakamiui būdingu magišku realizmu, kur tikrai žinai kieno darbą skaitai. Sunki tema ir labai sunkiai perprantami veikėjai priminė, kodėl Murakamį arba myli, arba jo nekenčia. Kartais abu, bet niekad per vidurį. Knyga nebloga, sunki ir keista, bet nebloga.

3/5, truputį gal neatitiko Murakamio standartų, bet skaitoma.

Haruki Murakami - Norvegų Giria

  Išbraukiau dar vieną knygą iš savo "perskaityti" užrašinės. Šį kartą tai ilgai žadėtoji Haruki Murakami "Norvegų Giria" (Norwegian Wood; ISBN 9955-584-82-3; "Baltos Lankos" 2005; 461p.), kurią rekomenduoti galėčiau turbūt kas antram žmogui-skaitytojui iš savo rato. Nors ši knyga netapo mano mėgiamiausia iš HM repertuaro, bet, kad puiki, tai tikrai nesiginčysiu.
  Istoriją pasakoja Toru Vatanabė. Kai jam buvo septyniolika - nusižudė jo geriausias draugas, įskaudindamas ir jį, ir savo panelę, kurią Toru, žinoma, irgi myli. Abu likę be Kidzukio stengiasi kaip nors išgyventi, paremti vienas kitą, užpildyti atsivėrusią tuštumą. Deja, nei vienam, nei kitam niekas negali atstoti mirusio draugo, tad galų gale tai abiejų jų asmeninės kovos, kurią kiekvienas kovos atskirai.
  Daugiausia stebime Toru ir jo paprastą, studentišką gyvenimą, su visais nepritekliais, berniokiškais reikalais ir augančia filosofija apie tai, kas yra gyvenimas, ir ką jame reiškia mirtis. Šioji, beje, atrodo šmėščioja iš už kiekvieno kampo, tad tinkamai knygos nepasiėmus - manau galima nejuokais sudirgti.
  Nėra čia nei HM dimensijų-pasaulių, nei ausų aprašymų, ko maniau, kad nemėgstu, o štai ėmiau ir pasigedau. Vietomis guma, kaip visada, stipriai užtempta, tik šį kart visai nebe taip tas skaitėsi, buvo kur kas paprasčiau. Prisipažystu, jog šen ten akimis tik praskanavau neįtikėtinai ilgą kažkokio nereikšmingo dalyko aprašymą, bet visa kita sekiau atidžiai (juk net vardus pamenu, kas taip labai reta!). Kirtosi vietomis nelaiku įterpiamos sekso scenos ar prisiminimai apie jį (na, kas po galais prisimena apie žmogų būtent tokius dalykus?), o kai kurie įdomūs herojai gavo labai mažai "eterio" laiko. Bet viską sumetus ant svarstyklių, gavosi tik kiek mažiau už dešimt, tad duodu stiprų 9/10. Gerai, kad su Murakamiu pažintį pradėjau ne nuo šios knygos.

Haruki Murakami - Pernakt

  Neapsiskaičiavau ir perskaičiau bibliotekos knygą greičiau nei e-knygą, nors abi trumpos. Namie nebe daug bibliotekos knygų, tai pasigriebiau pirmą pasitaikiusią ir tai buvo Haruki Murakami "Pernakt" (After Dark, Afutadaku; "Baltos Lankos" 2009; ISBN 978-9955-23-317-6; 167p.), pati ploniausia iš visų turimų.
  Istorijos veiksmas rutuliojasi per vieną naktį, apie šešias valandas, pradedant kiek prieš vidurnaktį, baigiant apie šešta ryto. Aplinką stebim iš kažkokio "Stebėtojo" perspektyvos, kuriam negalima kištis. O stebime pagrinde dvi seseris - Mari ir Eri. Mari kiek jaunesnė, protinga studentė, kuriai tėvai įkalė į galvą, jog yra negraži, tai turi bent jau mokytis gerai. Eri, vyresnėlė - modelis, numylėtinė Snieguolė. Šiąnakt Mari nebegalėjo pasilikti vienuose namuose, kur miega jos sesuo. Žinoma, ji ir nenujaučia, jog jos sesuo - dideliame pavojuje, tad ramia sąžine pasako tėvams nakvosianti pas draugę ir išvyksta miestan, kur reikia prastumti naktį. O per naktį gali įvykti begalės dalykų. Kažkas kažkur eis į darbą, kažkas dirbs per naktį. Kažkas supyks ir sumuš jauną nelegalę, Naktinę Plaštakę. Kažkas turės jai padėti. Parke trinsis katės ir savo meilumu terorizuos iš skubančiųjų jų pusryčių, vakarienės ir naktipiečių likučių.
  Tai turbūt viena geriausių iš mano skaitytų Murakamio knygų. Iš kart po "Stebūklų pasaulio", kuris mane traumavo, bet vis vien labai stipriai įstrigo galvoje, kaip labai geras nuotykis. Beje, ar visose Murakamio knygose esama paralelių pasaulių? Šiai duodu 10/10, nors prie mėgiamiausių nepridėsiu, bet... Gal ir norėčiau prisidėti.

Haruki Murakami - 1Q84 [#3]

 Iš pradžių nepatinka, tada patinka, paskui nuobodu, o tada atsitraukt nebeišeina. Paskutinė Haruki Murakami "1Q84" (Spalis-Gruodis; "Baltos Lankos" 2011; ISBN 978-9955-23-482-1 (treč.); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendr.); 415p.) knyga, su ne itin gera (išbaigtumo atžvilgiu) pabaiga, bet neįtikėtinai gera antrąja knygos puse...
  Kaip rasti Aomamę, jei ta moteris praleido gyvenimą it šešėlis? Jokių normalių nuotraukų, jokių žinomų draugų, nutraukti ryšiai su šeima. Giliau pasikapsčius įmanoma atrasti jos sąsają su Tengo Kavana, bet kas iš to? O gi tas, kad jis perrašė "Oro Leliukę", tą beprotiškai žalingą knygą vienai uždarai religinei organizacijai, kuriai ir Aomamė labai pakenkė.
  Aomamė ir Tengo ieško vienas kito, o aš vis skaičiau ir galvojau - kodėl Aomamė nepaprašo pagalbos Tamaru ir ponios iš Azabu? Ir ką jūs manot. Ėmė ir paprašė! Dabar norėčiau iš Murakamio knygos apie Tamaru. Bjaurių globos namų skriaustas vaikas, kankintas, mėtytas ir vėtytas. Šaunus tipas.
  Daugiau ar mažiau knyga išsprendė visus užsilikusius klausimus. Pabaiga - blankoka, pritrūko, tarkim, duomenų apie kitus asmenis. Aomamės vietoje būčiau tuoj pat paskambinus poniai iš Azabu ir paklausus kaip ten jiems sekasi, su pretekstu, jog įspėju - dabar jau viskas tvarkoj. Bet ji to nepadarė, tad atrodo, jog knygos gale kažin ko trūksta. Tačiau, iki to paskutinio skyriaus viskas buvo tiesiog nuostabu, tad štai, 10/10, pelnytas!

Haruki Murakami - 1Q84 [#2]

 

Antroji Haruki Murakami "1Q84" (Liepa-Rugsėjis; ISBN 978-9955-23-460-9 (antr); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendr); "Baltos Lankos" 2011; 350psl.) man patiko kur kas labiau nei pirmoji. Bet kaip ją čia aprašyt ir neišduot veiksmo tiems kurie pirmos neskaitė - neįsivaizduoju, tad maždaug tik vieną epizodą paminėsiu, kuris aiškus jau nuo pirmosios knygos.
  Aomamei skiriama sunkiausia užduotis. Ji bus paskutinė, po jos jai privalu išnykti, pasikeisti veidą, vardą, lyg Aomamė būtų nė neegzistavusi. O užduotis - nužudyti labai uždaros, paslaptingos religinės bendruomenės lyderį. Fukaeri tėvą.
  Iš pradžių maniau, jog Murakamis turbūt elgsis kaip visi ir vilkins viską iki galo, o tada nužudymas bus atomazga. Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau kirbėjo visai priešinga mintis - juk tai - Murakamis. Vilkint tai jis vilkina, bet ne tam, kad kažkurį epizodą įspraustų į rėmą. Iš vis, manau jog jis vilkina šiaip sau, norėdamas daugiau papasakoti apie savo sukurtus žmones ir pasaulį, kas žinoma yra gerai, net jei kartais kiek ir pabosta (čia tikrai tokia labai asmeniška mano nuomonė, mano dienos gan ramioms, todėl romumo knygose paprastai visai neieškau). Dar gi, visas tas to Lyderio juodinimas pasirodė, na toks... Išpūstas. Ir ką jūs manot, Aomamė irgi sudvejojo. Pats knygos viduriukas yra tikras grynuolis.
  Truputį gaila, kad Tamaru - šalutinis veikėjas. Jo tos kartais papasakojamos istorijos man pačios įdomiausios. Toks keistas žmogus.
  Esama vieno kito staigaus posūkio, kai tikiesi vieno, o gauni ką kitą. Knyga labiau koncentruota nei pirmoji. Kaip ir pirmoje - pasikartojo tas man patikęs dalykas, kad jo pateikiami vaizdai tokie ryškūs, jog praktiškai gali matyti išpieštas manga scenas (nemeluosiu, norėčiau...). Ir, nors kas nors man vis vien papriekaištaus, bet duosiu knygai 9/10, vis vien dar ne dešimt. Nors tai jau auksinis įvertinimas, bet man kažko trūksta, kažko ką radau jo Avies Medžioklėj ar Stebuklų šalyje. Kita vertus, nesižavėt sunku. Tik, kad vėl ten tos ausys ir erekcijos, labai ilgai ir detaliai...

Haruki Murakami - 1Q84 [#1]

  Negaliu žodžiais apsakyti kokie keisti man Haruki Murakami kūriniai, tos istorijos. Štai ir dabar, pasiėmiau pirmąją "1Q84" ("Baltos Lankos" 2011; ISBN 978-9955-23-428-9 (pirma); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendras); 394p.) dalį ir ji man tiesiog galvoj nesutelpa, su visais tais šuoliais, tema ir svarbiausia - herojais, detalėmis apie juos.
  1Q84 yra metai su klaustuku. Tai TIE metai, bet nežinia ar tikrai TA vieta. Nežinomuoju paverčiamas laikas, mat būtent jis atrodo yra tas veiksnys, kuris ėmė koreguoti aplinką. Viskas prasideda gan nekaltai, kasdieniškai, taip, kaip ir turėjo eitis. Taksi įstrigo kamštyje, o jame - viena iš mūsų herojų, tuoj pavėluosianti į, atrodytų, nekaltą darbo susitikimą. Taksistas jai pasiūlo išeitį, neįprastą nei jai, nei šiaip kam, ir įspėja, perfrazuojant, kad kai išlipi iš savo "normų" - įlipi į kažkokias kitas. Kitas herojus, tuo tarpu, susipažįsta su disleksike (ar dislektike?) septyniolikamete, parašiusia įspūdingą pasakojimą. Mergina sunkiai net kalba, tačiau kažkaip sugebėjo pasprukti iš itin uždaros religinės bendruomenės ir teigia, kad jos pasakojimas - gryna tiesa. Ir kad kai kas dėl to pasakojimo paviešinimo - supyks.
  Pirmą sykį atkreipiau dėmesį į visas tas žmogiškas detales aplink. Būtent jų dėka tekstas toks sodrus, net jei atrodo perdėtai užtęstas. Ir nors istorija mane tik pusiau sužavėjo, bet duosiu jai 7/10, stiprų tokį, žinot...

Haruki Murakami - Mylimoji Sputnik

  Per daug iš Haruki Murakami niekad nesitikiu, mat jis ne kiekvienam, o ir jo stilių bei žanrą yra pernelyg sunku mano smegeninei apibrėžti. Tiesiog imi, skaitai ir lauki - na, tai kas gi bus? "Mylimoji Sputnik" (Sputoniku No Koibito; Sputnik Sweetheart; "Baltos Lankos" 2008; ISBN 978-9955-23-194-3; 206p.) štai, vėl nustebino.
  Istoriją pasakoja mokytojas, kurio vardą deja pamiršau, bet jis buvo iš K raidės. O pati istorija yra apie jo mylimą draugę Sumirę, kuri nori būti rašytoja, bet kas nors vis kiša jai koją ir jai niekaip nepavyksta sulipdyti vientiso teksto apie kažką, o ne šiaip apie bet ką. Galiausiai, kadangi bėda po vieną nevaikšto, ar kaip ten sakoma, ji dar ir įsimyli. Ištekėjusią moterį. Septyniolika metų vyresnę už ją. Su tokia baisia paslaptimi, jog savo baltutėlius, kažkada per vieną naktį pražilusius plaukus iki šiol dažo juodai ir nekalba apie tai, kas įvyko. Su ja susipažinusi Sumirė iš vis praranda gebėjimą rašyti, tad įsidarbina pas tą moterį, kurią vadina Miū, sekretore. Viskas einasi itin sklandžiai, K sulaukia mažiau skambučių viduryj nakties, kai Sumirei kyla koks filosofinis klausimas ir ji, skirtingomis kojinėmis bei per dideliu švarku, pėdina link taksofono, kad jam paskambintų, mat neturi nė telefono. Tačiau vieną dieną nutinka kažkas Murakamiškai Fantastiško ir Sumirė išnyksta kaip dūmas...
  Knyga labai nebloga, o pabaiga - puiki. Mėgstu kai knygos baigiasi suprantamai ir, pageidautina, ne tragiškai. Duosiu knygai 8/10, bet turbūt kodėl nepaaiškinsiu. Murakamio išreikšt žodžiais neišeina. (tai jau antras kartas, kai apibūdinant knygą pasinaudoju tekste buvusiu epizodu, cha!)

Haruki Murakami - Negailestinga Stebuklų šalis ir Pasaulio Galas

  Kaip visada su Haruki Murakami - įsivažiavo lėtai, buvo skirta daug laiko maistui ir gėrimams, dar šiek tiek laiko nupasakoti drabužį kitą ir herojaus darbo pobūdį. Bet slenkant toliau per lėtai pradėtą "Negailestiną Stebuklų Šalį ir Pasaulio Galą" (Hard-Boiled wonderland and the End of the World; Sekai No Owari To Hadoboiru Wandarando; "Baltos Lankos" 2006; ISBN 9955-23-044-4; 451p.) ima galiausiai darytis įdomu. Šį syk - net labai.
  Herojus, Informacijos Kare, dirba "geriems vyrukams". Aišku, kare sunkoka tarp pilkų rasti baltesnį ar juodesnį, tad čia toks sąlyginis dalykas. Juoba, kad greitu laiku - abi pusės ir dar visokiausi monstrai, bei šalutiniai asmenys imsis jį medžioti nežinia dėl ko. Taip rimtai po knygos pagalvojus - tikrai nežinia dėl ko. Nei jis ten kokios ypatingos informacijos turėjo, nei ką. Visa esmė buvo tame, kuo jis buvo. Jo darbas - pagal po operacijos jam įdiegtą slaptažodį, kuris susijęs su kažkuo, ką Sistema atrado jo giliausioje sąmonės kertelėje, užkoduoti duomenis. Kadangi slaptažodį žino tik jis - informacijos iškoduoti neįmanoma dėl visokių ten dalykų ir šalutinių veiksnių, kurių per daug nepaisiau, mat įdomesni dalykai traukė akį. Tokie kaip INKiščiai, kaži kokie monstrai, kurie gyvena požemiuose, kanalizacijose ir net metro tuneliuose (kur, visai kaip Metro 2033 - kartais pradaigoja žmogų kitą) ir sučiupę supūdo tave gyvą, kad galėtų suryti nebegyvą. Arba tas keistas Pasaulio Galas, kurio istorija vyksta paraleliai šiai, kur esama Girios į kurią visi bijo eiti, kur šešėlį nuo tavęs nupjauna, mat su juo negali įžengti į Miestą, kur nėra muzikos!
  Viskas keista, viskas neaišku, bet daugiau ar mažiau - beveik viskas įdomu. Kliuvo aišku tas gumos tempimas per maisto gaminimą ir kokio nors vieno drabužio detalus aprašymas kitas. Man atrodo čia po Sukės man ėmė taip labai kliūti minimi drabužiai, tad ją ir kaltinkit. Kas dar? Įdomu, kad iki šiol pas Murakamį, o ir daug kitų Japonų autorių - neradau jokio tokio rimto, akivaizdaus ir žiauraus smurto. Kartais skaitai ir smegenyse lyg stiklo šukė gręžiasi gilyn, kaip šlykštu, kokie tie žmonės, o čia to nėra. Esama monstrų, bet jų nematai. Pikti vyrukai su tavim dar paplepa susėdę ir atsiprašo išeidami iš suniokoto tavo buto. Keista. Įdomu. 9/10, nei daugiau nei mažiau.

Haruki Murakami - Dansu Dansu Dansu [Žiurkė #4]

  Na, dabar aišku, kodėl ši Haruki Murakami knyga pridedama prie Žiurkės trilogijos kaip pliusas, o trilogija lieka trilogija. "Dansu Dansu Dansu" (Dance Dance Dance; "Baltos Lankos" 2004; ISBN 9955-584-38-6; 391p.) jau kaip ir nelikę tų reikalingų herojų, kad galima būtų vadinti tai kokia nors serija. Beje, kaip įdomu, šios knygos leidimas - senesnis nei praeitos knygos, kurią turiu. Keista turėti porą serijos knygų, kur pirmesnė - naujesnė.

  "Tad jei tikrai stengiesi būti laimingas, tai ir būni - iki tam tikros ribos." 251p.

  Istorija patiko gal ne tiek, kiek "Avies Medžioklės", bet vis vien patiko. Gumos tempimas vis dar žvėriškas, japoniškų patiekalų pavadinimų tiek, kad ėmiau googlinti kaip tai bent jau atrodo. Bet kai prasilauži pro tą nieką... Praeitoje knygoje istorija man atrodė apčiuopiamesnė. Čia - išaugo misticizmo kiekis pagrindinėje gijoje, o kitos gijos sudarė patį knygos gerumą, tarkim, pasakotojas susipažino su visų užmiršta trylikamete. Ji - nelanko mokyklos, jos mama - menininkė, jei sumano kur vykti, tai ir vyksta, pamiršus viską, net ir dukrą. Graži draugystė, kai trylikametę autorius nupiešė ne tokią, kokias mes čia turim, kad nesinori daugiau penkių minučių kalbėt, mat puoli į depresiją dėl pasaulio ateities. Kas dar? Įdomus buvo ir naujas pasakotojo draugas, buvęs jo bendraklasis, dabar - aktorius. Na o pati istorija vėl veža į tą Delfino viešbutį, apie kurį ir sukasi istorija. Kažkodėl buvo nuspręsta, jog tas taškas - svarbus. Man tai aišku - neaišku. Kodėl pvz ne Džėjaus senasis baras? Ar kokia plokštelių parduotuvė iš pirmosios knygos?
  Žodžiu, Žiurkės Trilogija+ - kažkas fantastiškai nepaaiškinamo, koks tai detektyvinis fenomenas, kai tai net į detektyvą nepanašu, bet gi narpliot tenka daug ką. Pažintis su Murakamiu - gera, nespjausiu, skaitysiu toliau ko prirašęs. O šiai knygai duosiu 7/10, nors ir tikrai patiko, BET... Paliko per daug klausimų ir neaiškumų.

P.S. Angliška versija gale turėjo pirkimo lipduką. Japonišką, su Jenų suma. Buvo labai įdomu pamatyt!

Haruki Murakami - Avies Medžioklė [Žiurkė #3]

  Trečioji Haruki Murakami "Žiurkės" trilogijos+ knyga "Avies Medžioklė" (A Wild Sheep Chase; Hitsuji O Meguru Boken; "Baltos Lankos" 2013; ISBN 978-9955-23-638-2; 397p.) privertė sunerimti - kaip į šitą vyruką, pravardžiuojamą Žiurke reaguoja tie, kurie su juo neturi jokios pažinties, mat viskas ką buvo galima išsunkti - buvo pirmose dvejose knygose. O jų tiražas (anglų kalba, bent) pasibaigęs, tad nenuostabu, kad mums nevertė ir nevers. Turiu galvoje konkrečiai tai, kas nutiko gale, kai Žiurkė pagaliau prabilo ir atsakė į tą "kodėl". Kas skaitėt abi Žiurkės dalis (turiu omenyj šią ir "Dansu Dansu Dansu") - prašom pasidalint įspūdžiais - nei šilta nei šalta? Ar visgi?...
  Neklydau, kai spėjau, jog antroji knyga vyksta prieš pirmosios knygos epilogą. Tuo tarpu trečioji, ši, prasideda lygiai ten, kur ir turėtų prasidėti, tad toji pati pirma knyga iš vis dabar galvoje nišą prie "kas čia per velnias buvo..." ir "vienas trumpas vasaros blyksnis". Herojus vėl sutinka sau tinkamą keistą merginą, kuri lyg tai būtų natūralu - iš kart nusprendžia, jog trinsis aplink. Net tada, kai jis patenka į didžiulę bėdą dėl kažkokios antgamtinės avies, kuri neturėtų egzistuoti, ir kurios fotografiją jam atsiuntė Žiurkė, su kuriuo šiuo metu neįmanoma susisiekti. Kur ir kaip tą prakeiktą avį rasti visoje Japonijoje, tik maždaug spėjant, jog Žiurkė ją siuntė iš Hokaido? Toks savitas "kai reikia - likimas nuves". T.y. seka vienas neaiškus nutikimas po kito, bet visi paskui ima ir susijungia. Apsistojai skylėj-viešbuty, o ten pasirodo esama didžiausio iš visų įmanomų kabliukų tos avies paieškose. Va čia tai jau suspoilinau... Nereikėjo... Dovanokit.
  Knygoj pirmą syk, nors to buvo ir antroje, pajutau rimtą gumos tempimą. Visa savaitė herojaus laiku prabėga, o tu tik skaitai ką ir kur jis valgė, ką rengėsi, kaip priaugo, kaip numetė kilogramą, ko gėrė, tada vėl - ko valgė, ką gamino, ko dar valgė. Bet gale numetė bombą, tad už tą iš tuščio į kiaurą galima dovanoti ir duoti 9/10. Tad kaip jums tas Žiurkė?

Haruki Murakami - Pinball, 1973 [Žiurkė #2]

  Antroji Haruki Murakami "Žiūrkės" serijos/trilogijos+ dalis "Pinball, 1973" ("Kodansha int"; 1980m; 215p; ISBN 4061860127;) jau kur kas sklandesnė už pirmąją. Apie ką ji? Na, ne visai žinau, bet buvo gražu ir įdomu.
  Knygos veiksmas prasideda prieš pirmosios epilogą, t.y. čia pasakotojas dar nevedęs, nors Žiurkės ir pasakotojo istorijos jau padalintos į du atskirus gabalus toje pačioje lėkštėje. Pats Žiurkė - dar ne rašytojas, bet apie neapykantą turčiams daugiau nebekalba. Šį kart jį kamuoja visai kas kita. Šį kartą jam tiesiog reikia pabėgti, įsilieti į minią ir išnykti. Tuo tarpu pasakotojas gyvena su dvynėmis be vardų, todėl vadina jas numeriais ant jų marškinėlių. Jos tiesiog išdygo jo gyvenime ir apsigyveno su juo. O jis pats tuo tarpu skendi prisiminimuose, kaip smagiai leido laiką su Žiurke prie Kiniško Bilijardo (pinball) automato, tokio ypatingo, kosminio laivo tematikos, su trimis... Kaip vadinas tie muštukai, kuriais mušinėji kamuoliuką, kad neišriedėtų? Tai va, su trim tais. Galiausia, neapsikentęs imasi ieškoti to daikto, nors čia aišku būtų galima įžvelgti visai ką kitą. Juk ir jaunystė prie to aparato prabėgo, ir draugystė užsimezgė bene prie to aparato.
  Kol kas mano pažintis su Murakamiu davė tokių vaisių - jo herojai - rūko, geria alų ir nemiega, o valgo daugiausia riešutus, paduodamus prie alaus. Jo herojai - linkę personifikuoti daiktus, o kitus, atrodytų svarbius - nutrenkt bala žino kur. Jis, autorius, sugeba parašyti visai neprastą veikalą apie, atrodytų, visiškai neįdomią temą. Mat čia nemažai pasakota apie Kinišką Bilijardą, kaip nekeista - buvo įdomu paskaityti. Net nežinojau, kad jie buvo tokiu fenomenu ir kad tokios firmos užsiėmė jų gamyba. Aišku, jei čia surašyti faktai, o ne šiaip kažkas. Netikrinau. Įdomu, bet ne tiek. O knygai duosiu 8/10 ir pagaliau imsiuosi "Avies Medžioklės", kurią knietėjo perskaityt (stengiuosi suskaityt kuo daugiau popierinių knygų, kad ramesne sąžine galėčiau įsikibti į planšetės gelmes), o negalėjau, mat tai TREČIA knyga iš KETURIŲ. Aš, kaip ir sakiau, suprantu, kodėl jie nevertė pirmų dviejų, juk tai buvo praktiškai neįmanoma, tų knygų angliškas tiražas pasibaigęs, o japonišku man nė domėtis nėr prasmės, mat, kad ir kaip norėčiau, japonų kalbos - nemoku. Bet mano smegeninė tiesiog užvirė - kaip, tu skaitysi trečią knygą, kai dar dvi priekyj? Ne, ne. Eik, ieškok, kuiskis, mes nieko nežinom, tavo reikalas, ką nori - tą daryk, bet rask. Gana prisiskaitei knygų nuo vidurio, serijų - nuo galo ir taip toliau. Dabar gražiai ir tvarkingai... Radau. Perskaičiau. O dabar - atsikvėpkim... (pagalbos ir pan. - rašykit el. paštu kontaktuose)

Haruki Murakami - Hear the Wind Sing ["Žiurkė" #1]

  Nusipirkau Haruki Murakami knygą "Avies Medžioklė", ir sukirbėjo kažkas - reikia patikrint ar tai tikrai "stand-alone" (savarankiškas) kūrinys, o ne serija. Ir ką jūs manot? Tai - trečia iš keturių knygų. Pirmosios dvi atrodo jau išparduoto tiražo, tad nenuostabu, jog negavome, juoba, kad jos abi labai trumpos ir dar ne tokios geros (kiek žinau), mat Murakami dar tik "mokėsi rašyti" (tarkim). Pirmoji knyga "Hear the wind sing" ("Kodansha INT" 1979; ISBN 4-06-186027-7; ~130p.) lengvai skaitosi, bet nėra lengvai suprantama.
  Tokios istorijos man kažkuo visada patikdavo, toks padrikas pasakojimas, įterpiant visokių pastraipų su informacija, kuri neatrodo kuo nors susijusi su tekstu. Ir vardų šioje knygoje visai nėra. Pasakotojo draugas pravardžiuojamas Žiurke, barmenas vadinamas vien raide J (lietuviškai mačiau rašo "Džėjus"), pasakotojo mergina "toji, su keturiais pirštais" ir panašiai. Tokio kaip ir veiksmo nusakyt negalėčiau, viskas - vieni apmąstymai, filosofavimai, alaus ir cigarečių naikinimas ir kažkada pažinotos merginos paieškos. Man net pasirodė, jog tai galėtų būti ta pati "su keturiais pirštais", bet tai nebuvo patvirtinta, tad nieko neteigsiu.
  Keista šiaip, bet susiskaitė tikrai lengvai. Tik gauti ją buvo iki pasiutimo sunku, bet pavyko. Duosiu 9/10, mat nors patiko, bet ne viską iki galo supratau, tad gal už savo kvailumą atimu balą.
[Goodreads]