knygos apžvalga | William Massa "Fear the Light" | Fear 1 | Drakulos lit.

Autoriai: William Massa
Pavadinimas: Fear the Light
Serija: Fear 1
Žanras: Vampyrai, Drakula
Psl.: 210
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Žiūriu, kažkaip be tų kelių parekomenduotų klasikinių istorinių knygų apie Drakulą, mano šitas bandymas perskaityt vieną knygą su juo per mėnesį tapo pataikysi ar prašausi žaidimu. Tarkime, su William Massa knyga "Fear the Light" tikrai labai prašoviau.

Apie Knygą: Kažkas, pradedant nuo Šeimininko, Klano Galvos, galingiausio ir seniausio vampyro, Drakulos, žudo klaną. Užspeisti buvusio kūrėjo namuose vidury dienos, kur turėjo vien pagerbti jo prisiminimą ir nuspręsti, kas toliau bus šeimos, klano vedlys, vampyrai brutaliai vienas po kito naikinami nematomos jėgos. Motyvą turi visi.

Mano Nuomonė: Tokia Agatos Kristi knygų stiliaus istorija su kažkur užspeista grupele ir nematomu žudiku. Tik parašyta kur kas prasčiau, su gan lėkštais herojais ir tuo baisiu istorijos motyvu, kur tavęs net būrys geriausių iš geriausių negali įveikti, o tada kažkoks dundukas ima ir suvaro kuolą širdin. Paprastai tai būna Drakulos likimas, kur jo ten 500 metų nieks neįveikė, nors visi bandė, o tada koks nors stuobrys vienu šūviu ar staliniu peiliu pribaigia.

Nu, ne gal. Duodu 2/5.

Įvairovė: K.J. Charles "Band Sinister"

Autorius: K.J. Charles
Pavadinimas: Band Sinister
Serija: -
Žanras: LGBT, Istorinis Romanas
Psl.: 224
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

KJC, nors ir neturėjo, bet štai ėmė ir parašė labai lengvą ir mielaširdingą romaną. Gal todėl ir snigo prieš pat Halloween'ą. Negalėjau tad nepaskaityt. "Band Sinister" buvo tas mano naktinis skaitalas, kur skaitau tam, kad nutraukt mintis nuo darbo, kad paskui nesapnuot vertimų ir panašiai. Vietoje to, skaičiau iki 4 ryto ir pabaigiau. Bet nieko nesigailiu!

Apie Knygą: Guy ir Amanda Frisbiai, po kelių rimtų skandalų, kurie iš tiesų tai arba nebuvo jų kaltė, arba nebuvo tokie jau ten ir baisūs, gyvena iš savo garbingos, bet ne pačios meiliausios tetos malonės. Ji moka už jų namą, tarnaites, o už tai - jiems nevalia kišti nosies iš savo kaimo, kur, ji viliasi, juos visi pamirš iki visos jos dukros ras gerus ir garbingus vyrus. Kol Guy dirba darže ar tvarkos namus, Amanda parašė knygą apie Hellfire klubą, klubą vyriškių kurie garbina šetoną ir žudo žmones kairėj ir dešinėj. Parašė ją parėmusi istoriją gan prastai pagarsėjusiu Murder klubu, realiai egzistuojančiu Londone. Klubu, kurio narys turi prastą ryšį su jų pačių šeima: jo brolis kažkada suviliojo jų motiną, ir toji su juo pabėgo. Narys, kuris visai netoli turi dvarą ir žemių ir ten vieši darydamas galai žino ką, su galai žino kuo... Ir štai vieną dieną Amanda negrįžo iš savo pasijodinėjimų. Guy viltys, jog ji tik šiaip ką įdomaus aptiko buvo sudaužytos, kai namo grįžo jos žirgas, bet ne ji pati. Amanda susilaužė koją, vos mirtinai nenukraujavo ir dabar nuo mirties slenksčio yra gelbėjama ne kur kitur kaip tik Murder klubo nario, Philip Rookwood namuose.

Mano Nuomonė: Murder klubas, kaip ir daug tuometinių tikrų Hellfire klubų, buvo sudarytas iš kitaip mąstančių vyriškių (ir gal būt moterų, kurios nebijojo pasigadinti reputacijos, ar jos ir taip neturėjo). Tai visokie demokratai, ateistai, šetono garbintojai (ar bent taip manė Londoniečiai). Tad buvo be galo smagu žiūrėti, kaip visa ta kitaip mąstančių vyriškių šutvė suskubo galvot, kaip čia nesuteršti merginos reputacijos tokiu baisiu aktu, kaip buvimas tame pačiame name, kaip ir ji. Patys herojai irgi labai unikalūs, nuo vyrų, kurie vyrais negimė, iki politinių menininkų, kuriuos net šiais laikais medžioja be gailesčio. Pats veiksmas buvo nuspėjamas, bet taip gerai nuspėjamas, kur tikiesi, jog taip ir bus, nes per daug patinka herojai, kad linkėtum jiems ko nors kito, nei didžiausios laimės.

Patiko, labai net. Manau galiu sakyti, jog tai mano mėgstamiausia KJC knyga po Šarkų. Duodu 5/5, nes gal du lapus pasibraukiau juokų ir įdomių minčių, tai kitaip tiesiog negalima.

Jim McDoniel - An Unattractive Vampire

Kai knyga palieka su plačia šypsena - ją labai sunku aprašyti, nes nori paminėti ir tą, ir aną, ir trečią. Ir dar taip norisi padėkoti pačiam Jim McDoniel už šią "An Unattractive Vampire" (ISBN 1941758649; 309p.; Goodreads) knygą. Gaila tik, kad dabar liko dvi dramos, kurias įsipareigojau perskaityti, mat už šią jau nieko geresnio ir linksmesnio nebesitikiu. Bent jau ne greitu laiku.

Yulric Bile - pasiutusiai senas saksonų vampyras, tos baisios, siaubą keliančios ir bjaurios klasės atstovas, iš laikų, kai vampyrai nebuvo nei geri, nei gražūs, nei blizgūs. Taip ilgai jis išgyveno tik dėka savo proto, gudrumo ir, žinoma, nemirtingumo. Tad, kai jo namų link ima artėti pikta minia su deglais - jis nesijaudina. Juk viskas vyksta pagal planą...

Ar bent jau taip atrodė, iki vampyrų medžiotojas imasi papildomų priemonių. Įtardamas, jog vampyro, tikro, pikto, seno ir gudraus, nenužudys, pasistengia jį bent jau įkalinti tiek ilgam, kiek tik įmanoma. Ko pasekoje, vieną naktį Yulrik'as pabunda atkastas, rožiniame namelyje priemiestyje. Su jo jau laukiančia vampyrų fane, ir jos pakvaišusiu mažuoju broliuku, tiksliai žinančiu, kaip kokius padarus žudyti. Tik, abu priklausydami šiai kartai, jie tikėjosi gražaus nemirtingo herojaus, o ne bjauraus, lieso, kaulėto, kreivais aštriais dantimis pasipuošusio Yulriko. Jis tuo tarpu irgi nesitikėjo to, ką rado paviršiuje. O rado daug. Bežirgės baisios karietos vis bando jį nužudyti, dėžė prie sienos rodo vaizdus apie kažkokius keistus padarus, kuriuos ta moteris, gyvenanti techniškai JO namuose, vadina vampyrais. Įtardamas, jog kažkas čia negerai, juk vampyrai - ne tokie, jis imasi ieškoti kas gi juos kuria, tokius idealiai dailius... Ir to pasekoje įsitraukia į serialo apie vampyrus dramą.

Dar su jokia knyga aš tiek daug nesijuokiau balsu. Tai nėra parodija, istorija savarankiška, tik pašiepia kitas, mums žinomas. Labai tiks tai kartai, kuri pratusi prie Nosferatų, Drakulos ir Karmilos. Ypač jei patiko tas filmas "What we do in the shadows". Duodu 10-10, dedu prie favoritų, ir, manau, nusipirksiu fizinę kopiją.

Beje, neturiu nieko prieš gražius vampyrus. Tik preferinu tokius kaip Yulrikas.

Steve Bein - Disciple of the Wind [3]

Taip turbūt tik aš ir sugebu. Imt ir perskaityt trečią knygą iš knygų serijos. Bet skaitytojų kvailumas veda prie liaupsių autoriams. Steve Bein knyga "Disciple of the Wind" (Fated Blades #3; ISBN 0451470206; 528p.; Goodreads) knyga buvo aiški ir klausimų nesukėlė. Nušlifuota knyga, jei gali perskaityti trečią ir nepasimesti.

Istorija susideda iš dviejų, skyriais pasakojamų pramaišiui. Abi jas jungia metalinė Demono Kaukė, įgalinanti nešiotoją matyti metalą, ir ypač šviesiai - Lemtinguosius kardus. Bei, žinoma, tie patys lemtingieji kardai.

Senesnė istorija pasakoja apie Daigoro, pažemintą samurajų, priverstą tapti roninu, besislapstančiu nuo Shichio. Shichio - tik valstiečių sūnus, aukštai pakilęs vos ne per atsitiktinumą, daug užsispyrimo, bei tam tikrus polinkius. Bet stovėdamas vienam galingiausių vyrų Japonijoje po ranka jis sugebėjo sunaikinti Okuma namus ir paskutinį jų karį parversti bėgliu. Vienintelė Daigoro (Okuma) viltis yra kažkaip išvilioti Shichio iš už armijos samdinių ir pribaigti jį garbingoje dvikovoje. Bet čia ir prasideda problemos. Daigoro turi kartą pavadintą Nuostabi Neieškoma Pergalė. Raktažodis: neieškoma. Kardas atneša pergalę tik tada, kai jo turėtojas priverčiamas kovoti. Tad kaip pribaigti jį pažeminusį samurajų kardu, kuris atneštų sėkmę tik tuo atveju, jei jis jos nenorėtų?

Kita istorija pasakojama mūsų laikais, apie Amerikoje augusią japonę Mariko. Tiesa, nežinau, kada ji vėl grįžo į Japoniją, bet visa istorija tęsiasi būtent ten. Ji - policininkė-detektyvė, šventai tikinti savo pareigomis. Nors yra pakankamai lanksti, kad sugebėtų turėti ryšių ir teisingumo, ir nusikaltėlių pusėje, ji tiki teisybe už grotų, o ne mirtimi tamsioje gatvėje. Tad Nuostabi Neieškoma Pergalė atrodo kardas kaip tik jai! Tik, kaip tarkime sulaikyti tokį šalies masto teroristą, kaip Apvalanti Šventojo Vėjo Ugnis? Neblogas, vardas, ar ne?

Čia pabrėšiu tokius smulkius dalykus: abu blogiukai - apsėsti Demono Kaukės. Abu geriečiai - turi Nuostabią Neieškomą Pergalę.

O dabar blogoji dalis. Autorius labai jau persistengė su knygos japonizavimu. Kitaip nepavadinsi. To pasekoje atrodė, jog skaitai knygą apie Japonus Japonijoje, kurie kalbasi Angliškai. Ir kai jau persisotini "neh?", pastebi, kad dar ir nuoseklumo tame Japoniškų žodžių vartojime nėra. Kodėl tarkim reikėjo pabraukti "sake", bet nereikėjo "soba"? Prie to dar prisideda ir tiesiog skausmingai nuspėjama istorija ir turime tai ką turime. Likimas čia priimamas labai rimtai, tad net jei esama kokio mažučio įbrukto istorijos posūkio - viskas einasi, kaip per sviestą ir visos jėgos dirba tik tam, kad padėtų visiems tą savo Likimą įvykdyti. Knygai duoti daugiau nei 5/10 negaliu, bet ir mažiau duoti nenoriu. Gal kada net kitas knygas paskaitysiu. Palikime tai ant "gal".  

Ted Dawe - Into The River

  Ted Dawe knyga "Into The River" ("Į Upę"; ISBN13 9780473205089; 279p.; Goodreads) yra viena iš tų labai patikusių knygų, kurių nė nežinau kaip aprašyti. Bet kaip intro pasakysiu tiek: tai dar viena knygų klubo knyga. Ir, turint galvoje, kiek mano "perskaityta" sąraše būtų spragų jei ne jis, drįsčiau teigti, jog kiekvienam skaitytojui vertėtų kada į tokį prisijungti. Žinau ką pasakysit - turiu tokį knygų sąrašą, jei dar kiti bruks savas... Bet maniškis irgi netrumpėja, o gailėtis neturiu ko.
  Te Arepa yra Maoris iš garbingos genties, kuri, kažkada seniai laimėjo kovą prieš kitą gentį ir tapo išgyvenusiais. Te Arepa buvo pavadintas berniuko, padėjusio juos visus išgelbėti vardu, ir, kad jau giminiavosi, gavo pro-prosenelio, kurio dėka gentį ir pavyko išgelbėti, pavardę: Santos, pirato, išduoto ir išplauto į Maorių krantus, kur pagaliau rado ir naują gyvenimą, ir naują šeimą. Knygos pradžioje viskas buvo taip keista! Visur pilna Maoriškų žodžių, slengo. Ra, Te Arepo senelis, vis pasakojo tokias ilgas (bet įdomias) istorijas, o po jų dar sekdavo ir maldos. Mitai, atrodė, už kiekvieno kampo tik ir laukia, su visokiais monstrais, dvasiomis ir prakeiksmais. Baigiantis ketvirtam skyriui tikrai nemaniau, kad Te Arepa priims pasiūlymą išvykti mokytis į berniukų mokyklą, šešios valandos kelio nuo namų automobiliu. Bet jis sutiko.
  Sunku pritapti. Kiti gi atiduoda viską, kad tik apskritai prisitaikytų, ką jau ten pritapti. Te Arepa pakliūva gyventi į kambarį su trimis labai skirtingais vaikinais: bestuburiu fermerių sūnumi, su šeima už malonių šypsenų slepiančia siauraprotiškumą. Mitch'u, karštakošiu kietuoliu, tėvu iš kalėjimo, ir galva pilna automobilių bei lenktynių. Ir Steph'u, kuris, dėl savo keliaujančio biznieriaus tėvo, jau matė visas tokias mokyklas ir puikiai žino, kaip jos veikia, bei kaip jose išgyventi. Šios trijulės padedamas, tiesiogiai ir netiesiogiai, Te Arepa virsta Davosu (su Steph'o pagalba jam pavyksta išvengti bjauresnių pravardžių). O Davosui Te Arepo kūnas jau per mažas. Išvykos namo tampa skausminga rutina, bene našta. Juk ten, už nugaros lieka pats gyvenimas: mašinos, merginos, narkotikai ir draugai. Tarsi vyktų puikus vakarėlis, o tu sėdėtum už sienos.
  Duodu knygai 10-10 ir užsičiaupiu. A, taip, ir po šimtmečio, pagaliau dedu dar vieną knygą į mėgiamiausių sąrašą.

Jill Murphy - Netikusi Ragana

  Kažkada šią knygelę radau Anglijoj, kai kuičiausi vaikų skyriuj, Hario Poterio knygų. Pasiėmiau ir iš kart prisiminiau, kad kai buvau vaikas, žiūrėjau serialą "Netikusi Ragana" ir labai jį mėgau. O kad tas Outlander'is taip sunkiai einasi, sumečiau jog šią trumputę Jill Murphy knygą "The Worst Witch" (Netikusi Ragana; ISBN 0140311084; 112p.; Goodreads) galiu įterpti be pasekmių. Geras sprendimas iš mano pusės.
  Mildred gyvena raganų internato tipo mokykloje, kaip Haris Poteris, ar Laura. Ją supa geros draugės ir nesėkmių debesis. Čia ji įsitaiso baisiausią savo priešę, paversdama vieną mergaitę į rožinę kiaulę, čia išverda nematomumo eliksyro. Daug šių dalykų, kaip jau žinome iš Ronio Vyzlio patirties, galima nuleisti juokais. Kitais atvejais gi, kai apsijuokiama viešai ir pridaroma gėdos visai mokyklai, nieks nebesijuokia ir ima kvepėti galimu pašalinimu.
  Knygelę apibūdinčiau kaip "Haris Poteris pradinukams", ir sakau tai komplimento formoje. Skaitalas - labai lengvas, puslapių labai mažai, raidės - didžiulės, tad per valandžiukę kokią visa ir sueina. Pati istorija visai paprasta, lengva, nuspėjama ir, kaip mano močiutė sakydavo "geradūšė". Iš savo vaikiškos pusės šiai knygelei galiu duoti 8/10, nei daugiau, nei mažiau. "Dideliems" skaitytojams rekomenduoju anglišką versiją, parašyta labai gražia kalba. Manau ir kitas, jei tik rasiu, pasiimsiu.

Beje, radau YouTube legaliai ir nemokamai įkeltą filmą. Aktoriai ne tie patys, kurie buvo seriale, bet istorija seką šią knygelę:

Roald Dahl - Čarlis ir Šokolado Fabrikas [1-a knyga]

  Patiko man filmai, ir senas, o naujas ir dar labiau. Tebuvo laiko klausimas kada prisikasiu ir iki Roald Dahl "Charlie and the Chocolate Factory" (Čarlis ir Šokolado Fabrikas; ISBN 0140318240; 160p.; GoodReads) knygos. Juoba, kad per "Šokį su Drakonais" čia taip ilgai taip tylu...
  Čarlis - labai pozityvus ir geras vaikas, augantis labai skurdžioje šeimoje. Taip jau nutiko, kad ir taip mažai turėdami jie kas dien turi dar mažiau. Pats Čarlis, augantis berniukas, kuriam nė maisto neužtenka, ką jau kalbėti apie ką kitką, gyvena istorijomis apie tą paslaptingą Šokolado Fabriką pro kurį kas dien praeina pakeliui iš mokyklos. Pro visada užrakintus vartus girdisi mašinų gausmas, matosi dūmai iš kaminų, o oras pilnas gardžiausių kvapų. Tik niekad niekur nematyti nė gyvos dvasios.
  Ar bent jau taip buvo iki tos lemtingos dienos, kai visas pasaulis pakvaišo pirkdamas Vonkos Šokoladus. Ponas Vilis Vonka (Willy Wonka) išspausdino penkis auksinius bilietus ir paslėpė juos po Vonkos Šokoladų popierėliais, tada išsiuntė juos dėžėse, kurios galėjo pakliūti bet kur. Tas, kas ras tokį bilietą bus laukiamas Šokolado Fabrike, kartu su tėvais arba kitais globėjais. Kiekvienas vaikas iš fabriko iškeliaus su sunkvežimiais pilnais saldumynų, kurių užteks visam gyvenimui. O vienas vaikas gaus ir dar daugiau. Bėda tik ta, kad Čarlis gauna tik vieną šokoladą per metus...
  Žavi trumpa knygelė su labai gera mintimi: Nieko Nėra Neįmanomo. Duosiu 10-10, nors nežinau ar skaitysiu antrą. Gerai praleidau laiką, būtų nesmagu jei antroji nepasirodytų tokia pat gera.

Allison van Diepen - The Vampire Stalker

  Po visų ilgų ir sunkių skaitymų norėjosi kažko lengvo. Dėjau knygas į Sena.Lt ir ši užkliuvo už akies. Plonoka, parašyta negailint popieriaus ir su gera anotacija, žadančia heroję, kuri įsimyli knygos herojų. Allison van Diepen ir jos knyga "The Vampire Stalker" (Vampyrų Medžiotojas; "Scholastic" 2011; ISBN 978-1407-12989-1; 250p. Goodreads) yra mano pirma pažintis su autore, ir, iš kart pasakysiu, blynas - neprisvilo. Visų pirma tai norėčiau ją pagirti už apsiskaitymą ir lengvą rašymo stilių. Labai nustebau kai panaudojo tą "string theory", apie dimensijas... Jei rasiu kokį naudingą video, apačioje teksto įdėsiu ir jums, tikrai įdomu.
  Eimė (Amy) - serijos apie vampyrus gerbėja, kurios istorija prasideda nuo stovėjimo eilėje, laukiant kada galės įsigyti antrąją trilogijos knygą. Priešingai nei jos dvi geriausios draugės, ji labiau žavisi tyliu ir niūriu Aleksandru Banksu, o ne jo žaviu, atlapaširdžiu pusbroliu Džeimsu. Iš tiesų, ji juo žavisi taip, jog kiti vaikinai jos nė nebedomina, o internete naudoja misis-aleksander-banks pseudonimą. Tad, nenuostabu, visos trys, kad ir kuriuo herojumi žavėjosi, knygą suryja per savaitgalį. Skirtumas tik tas, kad Eimės istorija nesibaigia. Greičiau jau tik prasideda, mat vieną vakarą, einant iš šokių, ją užpuola kažkoks antžmogis. O išgelbsti - vaikinas, neįtikėtinai panašus į Aleksandrą. Ką ten, jis taip ir prisistatė - Aleksandras Banksas. Kvailas kosplėjeriaus pokštas?
  Knyga tikrai nebloga, trumpa, lengvai skaitoma, bet smegenų nelydanti. Ji žinoma orientuota į tam tikrą skaitytojų ratą, bet man tai niekada netrukdė, ir čia - ne išimtis. Duosiu stiprų 7/10 ir tikrai pasidomėsiu kitais autorės veikalais. Maža ką ji dar turi. Labai mėgstu kai autoriai moka pasidomėti aprašoma tema PRIEŠ rašydami knygą (mat yra tokių, kurie pasidomi po to, teko susidurti).

George R.R. Martin - Varnų Puota

  Na va, šiaip taip įveikiau jau ketvirtą George R.R. Martin "Ledo ir Ugnies Giesmes" sagos knygą. Ši, pavadinimu "Varnų Puota" (A feast for crows; "Bantom Books" 2005; ISBN 978-0-553-58202-4; 978p.), žinant patį autorių - žadėjo daug mirčių. Ir jų beabejo buvo, bet jos nebuvo tokios svarbios, kaip tikėjausi. Vietoje to labai nudžiugino visai kas kita: seniai lauktas teisingumas.

"How much can a crown be worth, when a crow can dine upon a king?" 174p.

  Ši knyga yra tarsi pusė dviejų knygų. Tik vietoje to, kad autorius būtų papasakojęs po pusę visų herojų istorijų, jis pasirinko papasakoti pilnas pusės herojų istorijas. Ir jos tikrai nuostabios, nors ne iš karto užkabino. Pradėkim nuo Lanisterių dvynių, kurie vis mažiau ir mažiau panašūs. Cercei ir jos "valdymas" tikrai ėmė nusibosti, tad drįsčiau teigti jog tik paskutiniame skyriuje buvo tikrai pasiutusiai įdomu. Iš ties tai jau net taip įdomu, kad negaliu sulaukti pradėti kitos knygos. Jamie irgi keičiasi, tik atrodo - į gerą. Brienne, Safyrų Salos Mergelė, jo pavesta, išjojo ieškoti Sansos Stark. Labai tikiuosi, kad Podrikas liks gyvas. Bijau tik, kad mano viltys bergždžios. Nebepasitikiu Martinu. Sansos ir Arijos - nebėra. Bet yra jų alter ego, iš kurių mergaitės dar gali išsiristi savo tikraisiais vardais. O drakonai? Drakonai auga. Auga ir žvalgosi mėsos...
  Duosiu iš kart 10-10. Nėr tokio meistro kaip mūsų mielasis Martinas, taip idealiai sugebančio pamesti skaitytoją ant prarajos krašto, kur mes liekam kankintis net ne iki kito skyriaus, o jau net ir iki kitos knygos...