Robert Louis Stevenson - Nepaprasta Daktaro Džekilo ir Misterio Haido Istorija

  Turiu tokią fantastiškai seną, trupančią, papelijusią "Nelson" leidybos kopiją, kuriai turbūt jau koks šimtmetis. Žemiau pateiksiu nuotrauką, įdomumo dėlei. Radau ir lietuvišką kopiją, ir jei kada užtiksiu bibliotekoje - pavartysiu, mat Robert Louis Stevenson "Nepaprasta Daktaro Džekilo ir Misterio Haido Istorija" (The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde; ISBN 0486266885; 54p.; Goodreads) yra be galo trumpa ir verta perskaityti.
  Misteris Haidas yra siaubūnas terorizuojantis miestą. Nors sunku pasakyti kas negerai jo stote ar veide - jis tiesiog atgrasus ir gąsdina žmones. Čia sutrypė vaiką. Ten jau kažką ir nužudė. Gal ir baisesnių dalykų pridarė, tik nebuvo kas visa tai iki jo atsektų. Ir nieko čia keista, kad toks monstras šitaip elgiasi. Kur kas keisčiau yra jo draugystė su gerbiamu Daktaru Džekilu, puikiu ir maloniu žmogumi. Sunku ir įsivaizduoti jį kompanijoje su Misteriu Haidu, ką jau kalbėti apie faktus, jog Misteris Haidas turi raktus nuo jo namų, o slaptas Daktaro Džekilo palikimas nurodo viską perduoti Misteriui Haidui. Kas gi jis toks, tas Haidas? Iš kur jis ir kokie jo ryšiai su Džekilu?
  Daktaras Džekilas - tikrai labai keistas ir įdomus personažas. Keistas, mat tokio aš dar nemačiau. Atrodytų geras vyrukas, bet štai pergyvena dėl savo negerumo, silpnavališkumo. Juk Drakula buvo tiesiog blogis. Frankenšteino monstras - gėris paverstas blogiu. O čia še tau. Eilinis vyrukas, kuris taip norėjo būti geresnis nei yra, džiaugtis gerais darbais labiau nei piktais, kad ėmėsi tai nagrinėti iš medicininės pusės.
  Halko istorija paremta šia, tad turbūt nujaučiate kas ir kaip. Labai gaila, kad nėra daugiau naujų filmų pagal šią istoriją, juk turime tiek Drakulos, Frankenšteino, Doriano Grėjaus ir kitų filmų. Šie du personažai - nei kiek neprastesni. Tad ir duosiu jiems 10 iš 10, mat paskaityti buvo tikrai labai verta. O tokio ilgio knygelę galima ir eilėje su pirkiniais stovint suskaityt.

Mary Roach - Spook: Science Tackles the Afterlife

  Kartą bibliotekoje, kai su medicinos studente pusesere ieškojom knygų medicinos skyriuje, man - pamaitinti smegenims po visos tos grožinės literatūros, jai - studijoms, ji juokais ištraukė Mary Roach knygą "Negyvėliai", kurią, kas jau ilgokai skaitot, žinot jog perskaičiau ir ji man labai patiko. Ir, kad jau patiko, susiradau keletą elektroninių autorės knygų, ir vieną iš jų šiandien pabaigiau. Tai būtų Mary Roach knyga "Spook: Science Tackles the Afterlife" dar žinoma kaip "Six Feet Over: Adventures in the Afterlife" (ISBN 184195845X; 293p.; Goodreads).

"These are arranged in six separate hallways, each portion of hallway reachable by one of two dozen possible combinations of interlinking stairways and obscured by fire doors and dead ends, such that a degree in psychic science is necessary simply to find one's bed in the evening."

  Kas man labai patinka šios autorės knygose, tai kad ji tarsi pabunda su klausimu. Išlipau iš lovos ir galvoju "kažin, o ar gali sąmonė išgyventi mirtį?", ko pasekoje knyga parašoma žinant nedaug ar visai nieko jos pradžioje, ir per visą jos eigą - mokomasi kartu su skaitytoju. Ar esama gyvenimo po mirties? Ar galim iškeliauti iš savo kūnų nemirę? Ar sąmonė išgyvena mirtį? Ir, jei į visą tai galime atsakyti "taip", tai ar esama pomirtinio gyvenimo, tokio, koks vaizduojamas biblijoje? Pragaro ir Rojaus? Mary mus nusiveža į Indiją, kur reinkarnacija - vos ne kasdienis reiškinys. Aplankom mediumus ir pasidomim ta jų ektoplazma, kuri atrodo teka iš visų jų skylių, mat substancija labai jau į kažką panaši. Ką jau ten, netgi pabuvojame ligoninėse, kur klinikinė mirtis - pakankamai dažna, kad būtų galima rinkti itin padorią informaciją šia tema ir netgi palikti tiems kūnų išeiviams - skiriamųjų ženklų, apie kuriuos jie po to galėtų papasakoti. Aš, asmeniškai, noriu tikėti labiau, nei iš tiesų tikiu, tad ši knyga man labai tiko. Mary Roach turi labai sveiką humoro ir skepticizmo "pirmiausia viską patikrinkim, o jau tada žiūrėsim" jausmą.
  Kaip įdomiai ėmiausi šios autorės. Pradėjau nuo lavonų, perėjau prie gyvenimo po mirties. Ir nors Negyvėliai man patiko kur kas labiau, šiai knygai irgi galiu duoti solidų 10-10, be kalbų.

Allison van Diepen - The Vampire Stalker

  Po visų ilgų ir sunkių skaitymų norėjosi kažko lengvo. Dėjau knygas į Sena.Lt ir ši užkliuvo už akies. Plonoka, parašyta negailint popieriaus ir su gera anotacija, žadančia heroję, kuri įsimyli knygos herojų. Allison van Diepen ir jos knyga "The Vampire Stalker" (Vampyrų Medžiotojas; "Scholastic" 2011; ISBN 978-1407-12989-1; 250p. Goodreads) yra mano pirma pažintis su autore, ir, iš kart pasakysiu, blynas - neprisvilo. Visų pirma tai norėčiau ją pagirti už apsiskaitymą ir lengvą rašymo stilių. Labai nustebau kai panaudojo tą "string theory", apie dimensijas... Jei rasiu kokį naudingą video, apačioje teksto įdėsiu ir jums, tikrai įdomu.
  Eimė (Amy) - serijos apie vampyrus gerbėja, kurios istorija prasideda nuo stovėjimo eilėje, laukiant kada galės įsigyti antrąją trilogijos knygą. Priešingai nei jos dvi geriausios draugės, ji labiau žavisi tyliu ir niūriu Aleksandru Banksu, o ne jo žaviu, atlapaširdžiu pusbroliu Džeimsu. Iš tiesų, ji juo žavisi taip, jog kiti vaikinai jos nė nebedomina, o internete naudoja misis-aleksander-banks pseudonimą. Tad, nenuostabu, visos trys, kad ir kuriuo herojumi žavėjosi, knygą suryja per savaitgalį. Skirtumas tik tas, kad Eimės istorija nesibaigia. Greičiau jau tik prasideda, mat vieną vakarą, einant iš šokių, ją užpuola kažkoks antžmogis. O išgelbsti - vaikinas, neįtikėtinai panašus į Aleksandrą. Ką ten, jis taip ir prisistatė - Aleksandras Banksas. Kvailas kosplėjeriaus pokštas?
  Knyga tikrai nebloga, trumpa, lengvai skaitoma, bet smegenų nelydanti. Ji žinoma orientuota į tam tikrą skaitytojų ratą, bet man tai niekada netrukdė, ir čia - ne išimtis. Duosiu stiprų 7/10 ir tikrai pasidomėsiu kitais autorės veikalais. Maža ką ji dar turi. Labai mėgstu kai autoriai moka pasidomėti aprašoma tema PRIEŠ rašydami knygą (mat yra tokių, kurie pasidomi po to, teko susidurti).

William Gibson - Neuromancer [#1]

  Cyberpunk (kiberpankas) žanras man patiko nuo pat pirmo susidūrimo su juo. Žemiau įdėjau video vienos savo mėgiamiausių YouTube'rių, kur ji ne tik paaiškina kas tas cyberpunk, bet ir nurodo, kuo šis žanras toks patrauklus tokiems žmonėms kaip aš. Žodžiu, turbūt ir knygų klube nieks per daug nenustebo, kai savo eilei pasiūliau vieną įtakingiausių (ir vieną iš pirmųjų) šio žanro knygą, pirmą iš William Gibson trilogijos "Sprawl" istoriją "Neuromancer" (ISBN 04415695995; 271p., Goodreads).

"Wintermute was a simple cube of white light, that very simplicity suggesting extreme complexity." 102p.

  Case (Keisas) yra vienas tų vadinamųjų Kaubojų. Tai tam tikri žmonės, gebantys pasijungti į kibererdvę taip, kaip tai matėme tik Matricoje ar Ghost in the Shell, kur jie tampa tiesiog nepakeičiamais, visiškai naujo lygio ir tipo hakeriais. Jis nebuvo pernelyg talentingas, bet savo darbą pasiutusiai mėgo ir mylėjo. Taip, būtuoju laiku. Vieną dieną jis padarė klaidą, kurios žadėjo sau niekada nepadaryti - apvogė savo bosą. Tiksliau, nuslėpė dalį prašytos informacijos, tikėdamasis ją parduoti pats. Deja, jie tai sužinojo ir taip sudirbo jo nervų sistemą, kad vaikinui belieka sapnuoti matricą. Pasijungti jis nebegali. Ir net amžinos nakties mieste, Sprawl, giliausiame juodajame biznyje nėra žinančių, kaip jam padėti. To pasekoje Keisas žudo už pinigus ir, prireikus, informaciją išgauna jos kietojoje formoje - RAM'ais, hard'ais ir panašiai.
  Vieną naktį Keisas susivokia spoksąs į savo žvaigždes, kuriose gal būt įrašytas jo likimas. Bėda ta, kad tos žvaigždės iš šalto spindinčio chromo - šurikenai (svaidomos žvaigždės). Ir gal būt jis pareiškė norą toms ant nematomo siūlo kabančioms žvaigždėms, mat viskas ėmė keistis, greitai ir bent jau dalinai - į gerą. Kažkur ten, kiber-platybėse, AI (Artificial Inteligence - dirbtinis intelektas), iš visų įmanomų kaubojų pasirinko būtent tą, sugadintą, Keisą. Kodėl? Na, tai jau labai sudėtinga ir tenka vos ne iki pat knygos galo dasikasti, iki ima kas aiškėti. Bet svarbu ne tai. Svarbu tik kad jis ar TAI, yra pasiruošęs Keisą pataisyti, kad tik šis vėl prisijungtų...
  Patiko man ta idėja, kad reikia AI, tarsi kiberpasaulio vietinio gyventojo (cyberspace native), kad sutaisytų žmogaus nervų sistemą būtent ten, kur ji gali susijungti su kiberpasauliu. Patiko ir veiksmas, kuriame pasisėdėjimų buvo net per mažai, veiksmas vyko greitai ir keitėsi nuolatos. Dar labiau patiko įvykių atsiskleidimas, po lapelį, po lapelį, iki galiausiai pasiekėm centrą ir viskas nušvito. Bet. Pripažįstu, jog buvo vietų, kurių nesupratau. Buvo ir vietų, kur skaityti buvo be galo sunku. Ir vis vien, manau knyga nusipelnė stipraus 9/10, jau vien tuo paskutiniu skyriumi. Tikiuosi, kad Keisas jį (ar, vėlgi, TAI) dar sutiks.


  Jei Cyberpunk žanras jums irgi naujas, rekomeduoju šį įrašą, vienos iš knygų klubo narės: P.S. I Love Books - Neuromancer. Gal padės apsispręsti ar norit skaityt, ar ieškosit ko nors kito, gal paprastesnio, ar lėtesnio.
  

George R.R. Martin - Varnų Puota

  Na va, šiaip taip įveikiau jau ketvirtą George R.R. Martin "Ledo ir Ugnies Giesmes" sagos knygą. Ši, pavadinimu "Varnų Puota" (A feast for crows; "Bantom Books" 2005; ISBN 978-0-553-58202-4; 978p.), žinant patį autorių - žadėjo daug mirčių. Ir jų beabejo buvo, bet jos nebuvo tokios svarbios, kaip tikėjausi. Vietoje to labai nudžiugino visai kas kita: seniai lauktas teisingumas.

"How much can a crown be worth, when a crow can dine upon a king?" 174p.

  Ši knyga yra tarsi pusė dviejų knygų. Tik vietoje to, kad autorius būtų papasakojęs po pusę visų herojų istorijų, jis pasirinko papasakoti pilnas pusės herojų istorijas. Ir jos tikrai nuostabios, nors ne iš karto užkabino. Pradėkim nuo Lanisterių dvynių, kurie vis mažiau ir mažiau panašūs. Cercei ir jos "valdymas" tikrai ėmė nusibosti, tad drįsčiau teigti jog tik paskutiniame skyriuje buvo tikrai pasiutusiai įdomu. Iš ties tai jau net taip įdomu, kad negaliu sulaukti pradėti kitos knygos. Jamie irgi keičiasi, tik atrodo - į gerą. Brienne, Safyrų Salos Mergelė, jo pavesta, išjojo ieškoti Sansos Stark. Labai tikiuosi, kad Podrikas liks gyvas. Bijau tik, kad mano viltys bergždžios. Nebepasitikiu Martinu. Sansos ir Arijos - nebėra. Bet yra jų alter ego, iš kurių mergaitės dar gali išsiristi savo tikraisiais vardais. O drakonai? Drakonai auga. Auga ir žvalgosi mėsos...
  Duosiu iš kart 10-10. Nėr tokio meistro kaip mūsų mielasis Martinas, taip idealiai sugebančio pamesti skaitytoją ant prarajos krašto, kur mes liekam kankintis net ne iki kito skyriaus, o jau net ir iki kitos knygos...

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Black Flag

  Tai va, galima sakyti paskutinė mano Oliver Bowden "Assassin's Creed: Black Flag" ("Ace Books" 2013; ISBN 978-0-425-26296-2; 449p.) knyga. Žinoma, dabar jau yra dar viena, šviežiai parašyta žaidimui Unity, bet tą imsiu dar negreitai, dabar norėčiau baigti Ledo ir Ugnies knygas. Tad "paskutinė", kol kas.

"Gentlemen! As is custom among our kind, we do not plunge headlong into folly on the order of a single madman, but act according to our own collective madness!"

  Edvardas Kenvėjus (Edward Kenway) savo dienas pradėjo kaip sąžiningas fermeris, auginantis avis su tėvais. Bet jis visada norėjo daugiau. Gyvenimo "tik tiek, kiek būtina" jam nesinorėjo. Jis svajojo vesti gražuolę Karoliną Skot ir netgi būti jos vertas. Tad kai aplinkybės susiklostė taip, kad jis prarado bene viską ką turėjo, netgi tėvų palaikymą, tą vieną dalyką, kurio atrodo niekas negali atimti, Edward'as atsigręžė į jūrą.
  Pradėjęs kaperiu, tokiu, kaip sako, legaliu piratu, jis buvo vienas iš prieštaravusių galimybei pulti savus laivus, kai priešų jūroje ėmė mažėti. Deja, nuo likimo nepabėgsi. Anglija išsižadėjo savo vaikų jūroje ir nori nenori, Edwardui teko pakelti juodą vėliavą. Taip tarp bangų gimė legendos. Juodabarzdis (Blackbeard), Mary Reed (viena pirmųjų moterų piračių), Kapitonas Veinas ir žinoma - Edvardas Kenvėjus. Bet čia Edward'ui atveriama sena žaizda. Tarp jo ir jo laimės vėl stovi Templieriai. Visa laimė, kad šalia jis randa Asasiną toms jėgoms atsverti.
  Knyga labai nebloga. Piratai čia neromantizuojami, greičiau jau viskas bandoma perteikti taip, kad skaitytojas susimąstytų: ką darytumėt jo vietoje? ar kaltinat juos? Duosiu jai 10/10, nėra ko smulkintis. Pasiilgsiu tų lads and lassess.

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Revelations

  Na va. Nors ir ne paskutinė Oliver Bowden knyga, bet ši, "Assassin's Creed: Revelations" ("Ace Books" 2011; ISBN 978-1-937007-42-3; 498p.) yra paskutinė knyga apie Ezio Auditore. Žymųjį asasinų mentorių, kuriuo net pats Altairas būtų didžiavęsis. Ir iš visų knygų apie jį, ši tikrai parašyta geriausiai.

"My name is Ezio Auditore. When I was a young man, I had liberty, but I did not see it; I had time, but I did not know it; and I had love, but I did not feel it." - 475p.

  Ezio kelias jį atveda į Istambulą (Konstantinopolį), kur Altairo draugai, jo paties raginami, kažkada paslėpė raktus nuo bibliotekos. Bibliotekos su tiek žinių, kad, žinoma, ir templieriams ten reikia įsibrauti. Jau juokinga daros, kaip tie vyručiai atrodo nieko savo neturi, o tai ką turi - pavogė iš asasinų. Ko pasekoje, Ezio ne tik turi surasti raktus, bet ir atgal parsivogti tai, kas pakliuvo į templierių rankas.
  Istambule jis sutinka vietinius asasinus, kurie turi daug ko savo senąjį mentorių išmokyti. Nauji ginklai, nauji judesiai, nauji sąjungininkai ir blogiausia - naujos aferos. Osmanai plėšosi tarpusavyje dėl sosto ir deja jų keliai kertasi su asasinų keliais. Net įspėtas nesikišti, Ezio tiesiog negali. Tik kad atskirti kas draugas, o kas priešas - darosi vis sunkiau. To pasekoje padaroma daug brangių klaidų...
  Na ir žinoma, kaip Ezio, net ir senstantis, be moterų? Visame Istambule jo akį pagauna ta vienintelė italė, kuri turi viską ko reikia, kad padėtų jam jo misijoje. Moteris vardu Sofia. O dar vėliau ir kita, padėjusi jam padėti tašką, Jun iš Kinijos (besidomintys Assassin's Creed žaidimais turbūt žino apie ką kalbu).
  Patinka man jų visų netobulumas. Kiekvienas herojus, įskaitant ir templierių Haytham, pridaro begales klaidų, kartais ir labai baisių, nedovanotinų. Ir suklupę jie nepuola tuoj pat keltis, lyg niekur nieko. Taip, jie pakyla, bet žymės visada lieka. Tai pritaikoma ir Ezio, šioje paskutinėje jo knygoje, kuri užbaigė vieną istoriją ir, atrodo, pradėjo naują. Duosiu jai pelnytą 10-10 ir priminsiu, kad šios knygos tinka ne tik tiems, kurie nori prisiminti istoriją iš žaidimų, bet ir tiems, kurie tų žaidimų nė nenori pradėti.

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Brotherhood [#2]

  Kažkaip sunku man aprašyt šias konkrečias knygas. Nežinau ar tai Oliver Bowden stilius, ar pati istorija, bet "Assassin's Creed: Brotherhood" ("Ace" 2010; ISBN 978-0-441-02057-7; 516p.) taip pat sunkiai susumuojama, kaip ir buvusi prieš tai. Kol kas paprasčiausia buvo Kenvėjų knyga, bet ką jau ten, pamėginkim ir su šia.
  Baisus mūšis užtemdo Ezio ir to kas liko iš jo šeimos poilsį ir ramybę, o jo pasekoje vėl prarandamas Obuolys. Ezio kartą jau matę ką tas Obuolys gali padaryti netinkamose rankose, kai jį turėjo vienuolis Florencijoje, tad nepaisant visko kas tą dien nutiko, Obuolį atgauti jis privalo visos žmonijos vardan. Ir visi ženklai veda prie Bordžijų Romoje.
  Roma, kažkada didinga, dabar panašesnė į tamsoje ir kultuose skendinčius griuvėsius. Priespaudoje gyvenantys žmonės jau nė nebesipriešina Bordžijoms. Bet čia pasirodo Asasinai! Ezio ištiesia pagalbos ranką ir paskleidžia žodį: kartu mes galime pasipriešinti. Kartu galime vėl padaryti Romą ta šviesia vieta, kokia ji ir buvo. Žmonės, su nauja viltimi ima dėtis prie Asasinų.
  Bet ši maža pergalė ir vėl užtemdoma. Tarp asasinų esama šnipo. Kažko svarbaus, pakankamai svarbaus, kad gautų informaciją apie vykdomas operacijas ir tą informaciją perduotų Bordžijoms. Ir nieku gyvu negalima pamiršti jaunojo liūto Il Principe Cesare Borgia, kuris, atrodo užsimojo ne tik suvienyti Italiją po savo vėliava, bet ir užimti Templierių Galvos sostą. Toji, beje, priklauso jo tėvui, kuris, kaip jau gavosi, yra Popiežius. Ir nepaisant Naujosios Ligos (žodžiu, sifilio) požymių jo veide, žmonės, matydami jo strategijos genialumą, atkaklumą ir nuožmumą, ima tikėti jo kartojamais žodžiais: grandinės manęs nesulaikys ir joks žmogus manęs nenužudys. Ar taip gali būti? Ar Obuolys gali suteikti tokios galios? Ar tai paprasčiausiai sergančio žmogaus kliedesiai?
  Kaip ir minėjau, šios knygos labai tinka tiems, kurie nenori peržaisti žaidimų, ar jų žaisti dėl to juose esančio šokinėjimo laike. Knygose to nėra, jos - tolygios ir žinoma turi netgi daugiau informacijos, nei pateikia žaidimai. Bet štai šiai knygai galiu duoti tik kokius 7/10. Pasirodė keistai užtęsta, nors, kaip ir spėjau prieš tai, dabar tekstas jau daug aiškesnis, nebėra tų "kažkas buvo padaryta, bet neaprašyta".

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Renaissance [#1]

  Pagal viską, Oliver Bowden knyga "Assassin's Creed: Renaissance" ("Ace Books" 2009; ISBN 978-0-441-01929-8; 473p.) yra pirmoji serijoje. Aš pirmiausia perskaičiau penktą, Haytham ir Connor Kenvėjų knygą, mat buvo kaip tyč po mano šanso užbaigti tą žaidimą, kuris paliko labai gerą įspūdį, tiesiog norėjau dar. Tada, su savo buka galva, pasiėmiau trečią knygą, knygą apie Altairą, mat sumečiau, jog ji, kaip ir žaidimas, bus pirmoji. Knygos gale Ezio Auditore užverčia kažkieno aprašytą Altairo gyvenimą dienoraštyje ir tiesa paaiškėja - susimoviau. Vėl. Bet štai, pagaliau, suvokiau savo klaidą ir ją taisau. Mano rankose baigta pirmoji knyga, nors jos istorija pasakota antrame žaidime.
  Knygoje (kaip ir žaidime) susipažįstame su jaunuoliu, Ezio Auditore (Etsijo Auditore iš Firenzio), kuris ruošiasi perimti tėvo verslą, banką. Tuo jis ne itin džiaugiasi, bet tėvui nepaklusti nė nesiruošia, juoba, kad bankininko dalia nėra tokia ir bloga. O laisvalaikiu vis dar gali stogais lenktyniauti su vyresniu broliu, rankioti plunksnas jaunėliui, mokyti skausmingų pamokų tų, kurie negražiai mergina jo sesutę ir slapčiomis lankytis pas gražuolę savo simpatiją - Kristiną. Bet šiltas Florencijos dienas užtemdo nelaimės debesys. Debesys su Templierių kryžiumi, privertę Ezio atsisakyti visko, apsivilkti asasinų abitą ir netgi palikti savo gimtąjį miestą. Ir, atrodo, pačiu laiku, mat tarp asasinų jau sklando gandas apie Pranašą, kuris įžengs į Miestą ant Vandens kai į jį bus įneštas Rojaus Obuolys. Tiek Pranašą, tiek ir patį Obuolį asasinai turi žūt būt apsaugoti.
  Knyga tikrai tiks tiems, kurie nori pakartoti istoriją, bet nenori peržaisti žaidimų (aš tarkime mėgstu sužaisti senus žaidimus prieš išeinant naujam toje serijoje, bet Ezio žaidimuose mane tiesiog žudė tas Leonardo sukurtas skraidantis aparatas...), bei tiems, kurie metė ar tiesiog nesugebėjo pamilti žaidimų dėl to nuolatinio šokinėjimo pirmyn atgal laike tarp herojų. Čia istorija vientisa, be trukdžių.
  Pačiai jai duosiu 8/10, mat nors ji gera, o ir žaidimas man tikrai patiko, bet vietomis pritrūko veiksmų aprašymų, tekstas kartais prarasdavo sklandumą, ką mačiau vertimuose, bet niekad nemačiau originaliame tekste. O dar tie itališki žodžiai...

George R.R. Martin - Kardų Audra [#3]

  Turbūt nėra kitos tokios knygos, kurią būtų taip sunku aprašyti vien dėl to kiekio pasakotojų ir jų požiūrio pozicijų. Bet, kad jau baigiau trečią Ledo ir Ugnies knygą, George R.R. Martin "Kardų Audra" (A Storm of Swords; "Bantam Books" 2011; 1128p.), tai jau ir šį neįsivaizduojamą dalyką pamėginsiu padaryti.

"The boar can keep his tusks and the bear his claws. There's nothing half so mortal as a grey goose feather."

  Septynias karalystes plėšo vos ne septyni karaliai. Tarpusavy jie kovoja alchemija, dievais, kardais, ugnimi ir netgi dainomis, ir reta kuris sustoja pagailėti to, kurį jo armija sutrypė ar paliko kęsti alkį. Vienas iš tų karalių yra ir jaunasis Robas Starkas, Karalius Šiaurėje. Nors karalius ir karvedys jis dar šviežias, bet kovoje su Lanisteriais skina pergalę po pergalės iki sugauna net patį Karalžudį ir Priesaikos Laužytoją: Džeimį Lanisterį. Pastarasis, kaip žinia, turi bene fantastišką reputaciją, tad nenuostabu, kad pusė Robo sąjungininkų norėtų jo galvos, o kita pusė - išsiųsti jį atgal jo tėvui Taivinui ir gal būt atgauti brolį, pusbrolį, seserį. Tarp šių stovi ir Robo motina, su viltimi, kad jos sūnus padarys teisingą dalyką ir grąžins jai jos dukras, Sansą ir Ariją. Deja, iki tai bus apspręsta, Robui belieka padidinti sargybą, kad grįžęs iš sekančio mūšio nerastų tik Džeimio kaulelių. Bėda ta, kad grįžo jis iš vieno tokio mūšio jau vedęs. Ne tą kurią vesti pažadėjo...
  Toli šiaurėje prie Sienos vyksta žūtbūtinė kova. Laukiniai dešimttūkstantine armija traukia Sienos link, su ginklu, galinčiu tą Sienos magiją sunaikinti ir ją pačią sugriauti. Dienos šaltėja, o su šalčiu ateina ir mirtis. Ateina labai tiesiogiai, mat negyvieji, lavonai tų, kurių nesudegino, pakyla su vieninteliu tikslu - žudyti. Deja tik, tai nėra baisiausias dalykas Už Sienos ir Nakties Sargyba tai žino, tad suskumba išsiųsti varnus kiekvienam karaliui, melsdami bet kokios, geriausia tai kuo didesnės pagalbos. Mat jei kris siena, kas gi apsaugos Karalystes nuo Kitų?...
  Drakonų Motina vis dar toli nuo Vesterų, po trupinėlį kas diena renka galią ir nepraranda ryžto vieną dieną užimti savo teisėtą vietą kaip Geležinio Sosto įpėdinė. Bėda ta, kad jos drakonai dar maži, o armijos ji neturi. Visa tai reikia gauti iki įžengs į Septynias Karalystes. Bet kaip tai padaryti, kai aplink visi gviešiasi jos Vaikų? Kai net mirus Robertui Barateonui - į jos gyvybę tebesikėsinama? Nuodai, išdavystės, pasikėsinimai. Tai kiekvieną gali išvesti iš proto. Ir dar tas naujasis jos kompanionas, vis nuviliantis istorijomis apie jos šeimą. Ar Drakonų Lordų rasė tikrai buvo bene vien pamišėliai? Ar ji ir bus vadinama Daneris Pamišele, kaip jos tėvas, Aemonas prieš ją? Juk ir dabar, net tie artimiausi jai, kartais pasikužda būtent šia tema.
  Ir dar, trumpai. Tyrionas gyvas, nors sužalotas, bet dar nepalūžęs. Jam tenka garbės apsivesti, su kilminga jauna moterimi. Bet laimės tai toli gražu jam nežada, ypač kai jo mintyse vis šmėkščioja Šaė. Arija irgi gyva. Jos vardų maldelė trumpėja ir trumpėja. Valar Morghulis. Kiekvienas žmogus miršta. Džonas Sniegas atrado savo vietą po saule. Tik štai ar jam bus leista toje vietoje pasilikti - klausimas paliktas kitai knygai. Branas išėjo ieškoti Triakio Varno. Pakeliui išmoko bėgti! O storulis Nakties Sargybos brolis, Semas Tarlis, nužudė Kitą...
  Vakar turėjau 90 puslapių. Iš jų įveikiau 60 ir per tą laiką numirė 3 žmonės. Šiandien, likusiuose, mirė dar vienas, ir vienas buvo prikeltas iš mirusiųjų. Nors kitomis knygomis kiek pasiskųsdavau, šia - negaliu. Ji buvo gera nuo pradžios iki galo, net jei kartais tas kaustymas būdavo širdį draskantis ir nemalonus. O ir mirtys, kai kurios, buvo tikrai labai lauktos ir norėtos. Manau dauguma žinot apie ką kalbu, mat internete, su tuo pasiutusiai populiariu serialu, išvengti spoilerių beveik neįmanoma. Bent jau aš neišvengiau ir žinojau, jog tai įvyks. Ir, žinot? Vis tiek buvo fantastiška. Duosiu knygai 10-10 ir priminsiu: Žiema Ateina.

Jasper Fforde - The Eyre Affair [#1]

  Kažkaip aprašyti knygą tapo sunkiau, nei perskaityti. O jau sekančią išsirinkti tai amžina kančia. Bet first things first. Baigiau knygų klubo knygą, Jasper Fforde "The Eyre Affair" ("Penguin Books" 2003; ISBN 0142001805; 374p.), ir vis norisi rašyti "eyere". Užtrukau per mėnesį. Taip. To dar nėra buvę be rimtos priežasties. O dabar sunkiai besugalvoju, kaip gi šitą knygą apibūdinti. Manau labiausiai tiktų "Alternatyvi Realybė", kaip Stroudo Bartimėjaus knygose. Tik be magijos. Čia viskas daugiau iš mokslo vystėsi, nors esama ir vampyrų, dauguma nuotykių sukasi apie jos laiku šokinėjantį tėvą, jos dėdės portalą į knygas ir visą tą dimensijų sąlytį.
  Pagrindinė herojė, mūsų šaunioji Thursday Next, kurios vardą būtų keblu išversti nesulietuvinant pavardės, mums ir papasakoja visą tą vargiai aprėpiamą istoriją. Super-blogiukas Hades pavagia originalų kažkokios ten knygos rankraštį. Niekas nesuvokia nei kaip, nei kodėl, mat kameros jo neužfiksavo, antspaudų nėra ir netgi stiklas, dengęs rankraštį - savo vietoje. Nėra nei reikalavimų išpirkai, nei šiaip kokių nors žinių iš to be priežasties pikto vyriškio.
  Po vieno riebaus susidūrimo su Hades, nepaisant to, kad atsakymų jis vis viena nedavė, Next atsiduria ligoninėje, kur jai paaiškinama, jog ji apšaudė senutę ir dar kažin ko ten pridirbo. Hades, anot pareigūnų, žuvo autokatastrofoje, sudegė. Bet ar taip gali būti, jei Next savomis akimis matė nuo jo atšokančias subliuškusias kulkas, matė jį keičiant išvaizdą ir šiaip jau - kaip tuo galima tikėti, kai vyriškis net šešėlio neturi? Darosi įdomu? Pareigūnams išėjus, Next palatoje materilizuojasi ryškiaspalvė sportinė mašina su ja pačia už vairo ir liepia imtis darbelio Svindone. Va čia ir prasideda visas gražumas.
  Taip, istorija tikrai neprasta. Tiek visokių specialiųjų tarnybų, literatūros apsauga, laiko tvarkytojai, antgamtinių būtybių naikintojai ir taip toliau. Nors knyga skirta jau rimtesniems skaitytojams, manau ji man būtų pasiutusiai patikusi vienaženklių skaičių amžiuje. Su tais šuoliais laike, linksmų plaučių pikčiurnomis vampyrais, dėdulės Mycroft portalu į knygas... Duosiu knygai 9/10 ir manau kadanors paskaitysiu ir kitas dalis.

Oliver Bowden - Assassin's Creed: The Secret Crusade

  Istoriškai, ši Oliver Bowden knyga apie asasinus "The Secred Crusade" ("Ace Books" 2011; ISBN 978-0-441-02099-7; 450p.) yra pirmoji, nors serijoje - trečia. Tik pačioje pabaigoje paaiškėjo kodėl, mat maniau, jog viskas ten eisis taip, kaip ir žaidimuose, o štai, pasirodo, nė velnio!
  Taip tad. Pirma pusė knygos žinoma iš žaidimo, tad žaidę turbūt nebus labai sužavėti. Altairas, tuo metu dar Master lygio asasinas, pervertina savo jėgas ir turi už tai atsakyti. Jo titulai ir rankas nuimami, iki atitaisys klaidas. Juk asasinų pagrindinė taisyklė yra nesukelti problemų pačiai brolijai, o štai jo klaida vos neperdavė itin svarbaus artefakto į templierių rankas! Tad taip viskas ir prasideda. Altairui duodami devyni vardai, trijuose miestuose. Kaip juos pašalinti irgi teks aiškintis pačiam, mat dabar jis tik eilinis asasinas, be jokių privilegijų. Kartu su klaidų atitaisymų, jam reikia išmokti ir nenuvertinti savo priešininko, mat kiekvienas iš jų, išgirdęs apie ano mirtį - saugosis tik dar labiau, ir dar akyliau dairysis vyriškio baltu abitu. Ir, atrodo paprasta, sek brolijos kodeksu, žudyk vardan ramybės. Bet kiekvienas nužudytasis turi savo tiesas, tiesas, kurios privers Altairą suabejoti tomis, kurios buvo įdiegtos jam. Jeigu asasinų kodeksas liepia abejoti viskuo, net savo pačių tikėjimu, kodėl iš jų reikalaujama besąlygiškai patikėti pačiu kodeksu ir aklai paklusti? Jei jie siekia laisvės žmonijai, kodėl tenka nužudyti tuos, kurių laisvė neatitinka tam tikro standarto?
  Puiki knyga ir dar geresne tampa antrojoje pusėje, toje dalyje, kurios žaidimuose nematėm, arba matėm ne tiek. Altairas imasi tyrinėti Rojaus Obuolį, tą paslaptingą artefaktą, kuriuo vos nebuvo pavergta žmonija. Obuolys siūlo žinias promaišiu su galia ir atsispirti pagundai gali ne kiekvienas, o trauką pajunta visi be išlygų. Iš vienos pusės Altairas gali sustiprinti broliją taip, kaip niekada ankščiau, ko jis ir imasi. Dabar asasinai nebestato tvirtovių, nebekelia vėliavų. Jie dirba šešėliuose, vardan šviesos. Tačiau iš kitos pusės, kaip atsispirti pagundai sunaikinti tuos, kurie baigia sunaikinti visa, kas buvo šventa, vienu mostelėjimu?
  Knyga turėtų tikti ir patikti net tiems, kurie niekad nežaidė video žaidimų ir nėra nieko girdėję apie Assassin's Creed'ą. Tai - fikcinis, grožinės literatūros kūrinys, kuriame pateikiama galima templierių ir asasinų istorija. Apie tas dvi frakcijas galima daug prisiskaityti tiek internete, tiek knygose, ir aš atrodo skaičiau ir aprašiau tą vieną "Šešėlių Žmonės" ar kaip jie ten. Duosiu knygai 9/10, nors buvo sunku įsiskaityti.

Lynne Truss - Eats, Shoots & Leaves

  Šiandien, būtent šiandien, laikiau Toefl egzaminą (ačiū, sekės tikrai neblogai). Tai - anglų kalbos egzaminas tiems, kuriems ši kalba nėra gimtoji. Egzaminui mokiausi mėnesį, bet, ei, kažkada labai puikiai išlaikiau A lygio valstybinius, nors nieko nė nepasikartojau. Bet, norėjau daugiau, tad mokiausi ir tai viena iš knygų, kurias galėčiau rekomenduoti. Lynne Truss knygoje "Eats, Leaves & Shoots" (ISBN 978-0-00-732906-9; "Fourth Estate" 2009; 209p.) jūsų kablelių gal ir neišmokys, bet kodėl jie yra ir kaip jie atsirado - tikrai papasakos.
  Knyga šauni, komiška, pilna "puns", žodžių žaismo, bei nuorodų į pop kultūrą (vaje, kokiais dideliais žodžiais Nosferatu kalbėti ėmė). Autorė labai gražiai ir svarbiausia aiškiai nupasakoja problematiškiausias skyrybos taisykles ir papasakoja kaip iš viso ta skyryba radosi. Skamba nuobodžiai? Skyrybos istorija? Bet, jūs paskaitykit! Ir juokiausi, ir žymėjausi, ir persirašinėjau, ir sms'us siuntinėjau. Dar netrūko ir pačios autorės išmonės, pasakėlių iš patirties, kaip su ta skyryba būna. Ji - žurnalistė, tad neretai gauna paskaityti laiškų, rašytų tų, kuriuos internete vadiname "gramatikos naciais". O ji ir pati jiems nenusileidžia ir knygoje išlieja labai daug piktų "ot ir ne", kurie tik dar juokingesni, kai suvoki, jog ji rimtai pyksta už tą klaidą!
  Taigi. Knyga skyrybos neišmokys, bet padės jai nusistovėti, jei mokat bent pagrindus. Na, apibrėžtų taisyklių ten beabejo yra, tad galva tuščia neliks, bet šiaip jau... Žodžiu, duodu 10/10, nes tikrai padėjo mokytis nesimokant.

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Forsaken

  Gal būt kas nors jau pastebėjo, kad mėgstu knygas pagal žaidimus. Assassin's Creed - ne išimtis. Oliver Bowden knyga "Assassin's Creed: Forsaken" (ISBN 978-0-425-26151-4; "Ace Books" 2012; 454p.) pasakoja trečio žaidimo (to su Connor, Mohawk genties indėnu, Haytham Kenway sūnumi) užkulsius. T.y. Connor pateikia savo tėvo dienoraštį.
  Haytham Kenway tėvas, Edward Kenway, buvo asasinas. Tačiau likimas negailestingai juos atplėšė vieną nuo kito iki Haytham tai sužinojo, iki pats tapo asasinu. Vietoje to, išdavystės ir klastos dėka, jis tapo templieriumi ir greičiausia niekada to nesigailėjo. Jų doktrina, kad laisvė yra pavojinga ir tik valdydami templieriai gali apsaugoti žmones, jam buvo priimtinesnė, nei asasinų skelbiama "nieko nėra tikro, viskas įmanoma", kai esi priverstas dvejoti viskuo ir dienos pabaigoje - kliautis savo ir tik savo sugebėjimu padaryti teisingą sprendimą. Tačiau sužinojęs, kas buvo jo tėvas, Haytham šiek tiek sudvejojo: ar tikrai jau šios dvi frakcijos tokios skirtingos?
  Kolonizuojama Amerika griaudi patrankų šūviais. Prancūzai ir Indėnai, Britai ir Kolonistai, visi pešasi tarpusavyje, dėl gabalo žemės, auksinės monetos ar noro pasiekti geresnį postą. Čia ir paskiriamas Haytham, vadovauti templieriams ir surasti ką atrakina paslaptingas amuletas, paliktas pirmosios žmonių rasės. To padaryti be indėnų pagalbos pasirodo neįmanoma, mat tik vietiniai pakankamai pažįsta šiuos laukinius kraštus. Būtent tarp jų Haytham ir sutinka tą, per kurią vėl teko suabejoti tiek templierių, tiek asasinų geradariškumu. Ziio. O po šešiolikos metų, nusivylęs žmonėmis, templieriais, asasinais ir visomis tomis pasakomis apie rasę, buvusią prieš juos, Haytham Kenway atranda tai, ko gal būt būtų mieliau niekuomet neradęs. Save tokį, koks turėjo būti. Savo sūnaus, asasino, atvaizde.
  Konoras Kenvėjus atspindėjo viską, kuo Heitamas turėjo būti, vedamas per pasaulį savo tėvo, Edvardo Kenvėjaus. Netgi daugiau, mat Konoras išsako kažkada paties Heitamo nutylėtus norus - sujungti abi frakcijas. Vaikinas nesibodi kraujo ryšio, kaip nesibodėjo ir jis. Tačiau žmonės keičiasi ir jų širdys rambėja, kai tenka nusivilti viena tiesa po kitos. Knygai duosiu 10/10, bet neabejoju, kad ji tikrai ne visiems patiks. Žaidimo žaisti nebūtina, kad ją suprasti. O ir iš eilės knygų skaityti nebūtina, gal tik tas tris su Ezio reikia skaityti iš eilės, tačiau Altair ir Connor yra savarankiškos istorijos.

George R.R. Martin - A Clash of Kings

  Su Ledo ir Ugnies Giesme turiu tokius "nekenčiu tavęs, bet myliu" santykius. Pradžia visada motyvuoja skaityt, vidury išsenku ir būna nebeįdomu, nes tenka perskaityt aštuonis skyrius, kad prieitum iki to vieno įdomaus. Bet štai pabaiga! O, vaikyti, kokia pabaiga. George R.R. Martin knyga "A Clash of Kings" (Karalių Kova; "Harper Voyager" 2011; ISBN 978-0-00-744783-1; 874p.) jau antroji Ledo ir Ugnies Giesmėje ir baigėsi ji tikrai gerai.
  Paprastai knygose stebime magijos mirtį. Ar tai būtų Žiedų Valdovas ir paskutiniai elfai, besitraukiantys į Vakarus, nes ateina Žmogaus valanda valdyti Ardą. Ar Raganius, kur monstrai nyksta ir raganių vis mažiau reikia, o į burtininkes žiūrima labai kreivai. Čia gi būtent tai ir žavi - Magija buvo mirusi, bet su Deni (Dany) ir jos trimis Drakonais, ji vėl grįžta. Medžiai vėl turi akis. Tik štai aš vis galvoju, ar tai tikrai drakonai, o ne žiema?
  Septynias Karalystes, valdomas Geležinio Sosto drebina karai. Ir kokiu negeru metu, kai ruduo tikrai jaučiamas ir žiema tikrai artėja. Pats tas metas, kai reikėtų kaupti, o ne deginti, mat ilga vasara, kuri tikrai buvo ilga, žada ilgą žiemą. Bet še, kad nori, Karalių daugiau nei sostų. Robas Starkas, Karalius Šiaurėje kovoja su Lanisteriais, Lordu Taivinu (Tywin, dovanokit, aš nežinau deja kaip Lietuviškai vardus vertė, jei kas atsimenat, tai labai kviečiu komentaruose man parašyti) konkrečiai. Arija Stark, atitarnavusi šiam lordui, pateko į kito rankas nė iš tvirtovės ribų neišėjusi, bet atrodo jai jau įsiėdė, ypač kai šis irgi ketina pasitraukti. Labai gaila, kad ji neiškeliavo su tuo Beveidžiu, būtų man Burtininko Mirtis iš naujo... Branas ir Rikonas Starkai, mažieji princai Šiaurėje, liko išduoti ir privalėjo išsiskirti, kad Starkų linija išgyventų. Visa laimė, kad jų išdaviką irgi išdavė, ir dar taip, kad net man teko pripažinti - va čia tai geras posūkis. Sansa Stark tuo tarpu gavo pamatyti kas vyksta šalia Geležinio Sosto, kai jo gviešiasi tiek daug, o jo gynėjai - tokie skystimai. Jų motina, Keitlin Stark tuo tarpu išvydo šį bei tą, ko pamatyti tikrai nenorėjo. Baisią brolžudystę. Ir gal būt viena iš pirmųjų išvydo rimtą magijos grįžimo žymę. Ir žinoma, pavainikis Starkas, Džonas Sniegas, už Sienos ribų, kur toji magija šaltyje gal būt niekad ir nebuvo mirusi, kovoja turbūt pačią svarbiausią kovą iš visų...
  Žodžiu taip. Nors Dany man labai patinka, bet kalbu apie Starkus. Ir kalbant suprantu, kokie svarbūs, kiekvienas iš jų. Pas mane čia šios serijos gerbėjai dažnai diskutuoja, tai kas gi ugnis, o kas gi ledas. Žinoma, Dany turėtų būti Ugnis, juk ji - Drakonų Motina, bet Starkų net šūkis - Žiema Ateina. Tad ar ne jie - Ledas? Na, pamatysim, dar labai daug liko. Šiai knygai duosiu tik 9/10, nes nors buvo gera ir tikrai nėra ko iš jos išmesti, ką retai tegaliu pasakyti, visgi labai jau ilga kelionė link tikslo galvos. Geriau nei 22 knygos serijoje, žinoma, bet visgi... Tačiau trečiai knygai tikrai gerai nuteikė. Ir ši - tikrai gera, tiesiog ne tiek. Pati serija kol kas gauna labai stiprų 9, žiūrėsim kaip toliau eisis.

Stewart Wieck - Clan Novel: Toreador

  Kas žinot, kas nežinot - labai mėgstu žaidimą Vampire the Masquerade. Mėgstu dalykus, kurie ne tik įtraukia, bet ir priverčia, net žinant, jog tai netiesa, pamąstyti, o ar negalėtų ten būti kažko daugiau, nei vien žmonės ir žvėrys? Ir kultinis požiūris į vampyrus su klasika praktiškai nesikerta, tad patiktų ir gerų vampyrų istorijų mėgėjams. Vienas įdomiausių VtM aspektų yra būtent klanai. Po to kai Kainas, pirmasis žudikas, nužudė savo brolį Abelį - Kaino vaikai, ar "vaikai", tapo vampyrais, kurie pamažėle ėmė skilti į tam tikrų bruožų ir sugebėjimų turinčius klanus. Vieni klanai pasižymi vienu dalyku, kiti - kitu. Nosferatų kūnai dar spėja papūti, ką jau bekalbėti apie jų baisias deformacijas virsmo metu. Tačiau jie žinomi kaip didžiausi slapukai ir talentingiausi šnipai. Toreadorai - jų didžiausia priešingybė. Gražūs ir dažnai lėkštoki, nors neretai ir labai talentingi kokioje nors gražaus meno srityje. Jie pasižymi kaip viliokliai, tad su jais reikia kalbėti atsargiai. Gal net privengti akių kontakto, kas ten žino! Tad taip. Kai pamačiau šią knygą viename iš Anglijos panaudotų daiktų parduotuvių, maniau VĖL iš klumpių išvirsiu. Stewart Wieck knyga "Clan Novel: Toreador" (Vampire the Masquerade; "White Wolf" 1999; ISBN 1565048073; 262p.) yra pirmoji dvylikos ar trylikos knygų serijoje. Vėliau radau ir trečią, bet daugiau tokia laimė neišpuolė. Manau jas kur nors susipirksiu internete, gaila tik, kad Book Depository jų jau nebeturi, bet ei, perleido Anno Dracula, perleis ir šias, ar ne? O, ir, nors tai kvailai nuskambės, mat neradau nei vienos knygos su Drakula, ši gi visai tinka kaip pakaitalas. Kodėl? Nes Vladas Drakula priklause Tzimisce klanui, vienam iš šiurpiausių įmanomų, gebančių baisia magija performuoti kūnus ir gyvus audinius į monstrus, kurie aklai kausis iki mirties, nesustodami, nes po kulkų papliupa. Bet aš jau grybauju, eikim prie knygos.
  Leopoldas yra vampyras-našlaitis. Jis nežino, kas jo šeimininkas ir šiek tiek abejoja, kad prisiminimai apie savą praeitį yra tikri. Ne paslaptis, kad vampyrai gali įteikti tam tikrus prisiminimus, kai ką nors trina. Tarkim, trina savo egzistenciją, kaip Leopoldo šeimininko. Tai jį graužia diena iš dienos. Tačiau jo talentai ir vampyriški sugebėjimai - aiškiai Toreadorų, tad jį globoja, kaip ir priklauso, jei niekas tokio vampyro "neįsivaikina" - Klano Pirmoji (Primogen), Victoria Ash, šiek tiek azietiškų bruožų gražuolė. Vieną naktį jį paprašo Leopoldo padaryti Abelio mirties scenos skulptūrą jos pobūviui. Pobūviui, kuriame ji planuoja šiek tiek pakilti karjeros laiptais. Kaip ir galite spėti, aukščiau nei Klano Pirmoji jau beveik nebėra kur... Bet, vakaro pabaigoje jie abu supras, kodėl prietaringi vampyrai bijo net minėti savo Tėvo, Kaino vardą, ką jau kalbėti apie vakarą, kur visi pasieniai užgrūsti skulptūromis, su juo, stovinčiu virš savo brolio lavono.
  Iki to vakaro Leopoldas dar spėja aplankyti Hannah, Tremere klano Pirmąją, nors jie savo Pirmuosius vadina kažkaip kitaip, deja primišau kaip. Kad ir kaip jis nenorėjo eiti prašyti pagalbos iš gal ir geranoriškai nusiteikusios Tremerės, su burtininkų-vampyrų klanu susidėti jam buvo baisu. Ir ne veltui.
  Knyga labai lėtai įsivažiuoja ir iš pradžių nė nesupratau tai ką per velniavą skaitau. Bet kuo toliau į galą, tuo įdomiau darėsi. Rekomenduoju pirmiausia perskaityti istorijos gale esantį lapą, kuriame dviem sakiniais aprašomi klanai, tuomet lengviau suvokti keistus žodžius, kaip Lasombra, ir kodėl jie kelia tokią paniką tarp net ir labai galingų vampyrų. Knygai duosiu 9/10, tašką pridėjau, mat paminėjo Drakulą, bet tada atėmiau, nes Leopoldas mano, jog toks neegzistuoja. Mes gi žinome geriau...

Kathy Reichs - Deja Dead

  Kas žinot, kas nežinot, labai mėgau serialą "Kaulai" ir daug ir ilgai liūdėjau, kai jis taip keistai ėmė mainytis ne itin malonia linkme. Bet žiūrėjau toliau. Kovą, š.m., kai buvau Anglijoje, ėjau iš vienos padėvėtų daiktų ir knygų parduotuvės į kitą, kas dien, su sekmadieninėmis išimtimis. Neretai baltas a4 formato lapas su rožiniu ir žaliu markeriais užrašytais žodžiais skatino imti penkias knygas už vieną svarą, kas yra tik šiek tiek daugiau nei keturi litai. Kartą, su keturiomis Agatos Christi knygomis vienos pritrūkau. Kingo imti nesinorėjo, storos, kietais viršeliais, o aš jau tiek knygų turėjau, kad dvejojau ar lagaminą pakelsiu (pakėliau, bet tokio toli nenuneščiau), tad ėmiausi skaityti anotacijas. Ir vos neišgriuvau iš klumpių. Žinojau, kad Kaulų serialas paremtas kažkokios autorės knygomis, bet jos nė vardo nežinojau, nepasidomėjau ir nė negalvojau pasidomėti. Tad ko jau ko, o "Temperance Brennan" vardo rasti nesitikėjau. Taip ir radau pirmą "Kaulų" knygą, Kathy Reichs "Deja Dead" (Jau Miręs (Already Dead, Deja Mort), ISBN 0 09 925518 9; "Arrow" 1997; 511p.) ir pagaliau perskaičiau.
  Prie ką tik suklijuotos kaukolės Brennan pasitinka nesmagi žinia. Mintis apie atostogas pertraukia pranešimas apie kasinėjimuose rastus kaulus. Jos sritis, teks važiuoti. Jei šypsosis laimė, tai bus seni kaulai, vertingi archeologiškai, o ne kaip įkalčiai. Tačiau pasiekus radinio vietą jos nuotaiką galutinai pribaigia ją pasitikę policininkai. Kaulus jie rado, mat iš ten sklido tiesiog klaiki smarvė. Seni kaulai nedvokia.
  Moters kūnas, sukapotas dalimis, įkištas į maišą ir numestas netoli kasinėjimų vietos, su šiokia tokia viltimi, jog kai ją ras, ji jau nebepatrauks daugiau dėmesio nei kitos besimėtančios kaukolės. Brennan darbas apsiriboja "nužudė ar ne?" atsakymu, amžiaus nustatymu, ir, jei įmanoma, tapatybe. Po to ji gali ramiai tęsti tai, ką darė ir planuotis atostogas. Bėda ta, jog ją graužia mintis, kad tokį moters sukapojimo atvejį ji jau yra mačiusi. Bet detektyvo Luc Claudel vien vienodomis pjūklo žymėmis ant kaulų neįtikinsi. Teks surasti daugiau įrodymų. Prisikasti prie galimo serijinio žudiko ir padaryti tai kuo greičiau, mat jo išpuolių, jei Brennan teisi, intervalai mažėja...
  Ši Brennan - ne ta pati Kaulė. Ši ir pajuokauti moka, ir dukrą turi, ir su vyru jau išsiskyrusi. Augina katiną, valgo šaldytus pusfabrikačius. Kol nepripranti - labai sunku persilaužti, ypač jei ėmei knygą su mintimi, jog gausi Kaulų pradžią be reikalo iš naujo žiūrėti serialą. Tačiau vos tas lūžis įvyksta - knyga pasirodo tikrai nebloga. Brennan ir įdomi, ir protinga, Claudelis irgi nešioja keistus kaklaraiščius, bei yra toks pats užsispyręs ožys kaip Booth pirmose serialo sezonuose, jos dukra irgi šauni. Pats detektyvas - vidutiniškas. Kai kurie dalykai nei protu suvokiami, nei paaiškinami. Tenka atsargiai sekti, mat giją pamesti labai lengva, o tada jau nesupranti kokiu pagrindu Brennan atsekė tą, o ne aną vyrą. Ir dar, kodėl ji namuose naudojasi laptopu, o štai mobiliojo neturi? Kiekvienoj nusikaltimo vietoj tekdavo viltis, jog ras taksofoną arba spės parsitempti ten policininkų ir detektyvų būrį iki žudikas susivoks, kas nutiko ir susirinkęs "šmutkes" - paliks tik lavono kvapą pėdsekiui. Bet šiaip jau duosiu 8/10, geras radinys, oi geras.

Mary Shelley - Frankenšteinas

  Nieko nežinau apie lietuvišką Mary Shelley "Frankenšteiną" (Frankenstein; "Oxford University Press" ISBN 0-19-281532-6; 223p.), o e-knyga (angliška, bent jau) mačiau jau iš anksto patiekiama be įžangos, antros įžangos, paaiškinimų, pastabų dėl teksto ir prefeiso, ką padaryti siūlau ir jums. Praleiskit VISKĄ ir pradėkit nuo pirmojo laiško, kuriuo prasideda Frankenšteino istorija, kitaip spoilo gausit tiek, kad nereiks ir filmo žiūrėt.
  Iki pusės knygos skaityti buvo ir sunku, ir labai nuobodu. Kaip koks "Inception" filmas: kažkoks vyrukas rašo laiškus savo sesei. Rašo apie išgelbėtą vyrą šiaurės ledynuose, prisistačiusį Frankenšteinu. Tada rašo jo pasakojimą, ir jo atpasakojamą Monstro pasakojimą. Nuobodžiausia buvo skaityti apie jo vaikystę, apie tą merginą, kurios vardą užmiršau, apie jo motinos istoriją iki jo gimimo ir taip toliau. Viso to istorijai tikrai reikėjo, bet buvo labai neįdomu.
  Frankenšteinas sukūrė žmogų, tobulesnį ir visu kuo pranašesnį. Prikėlė jį gyvenimui, bet jis buvo toks šlykštus pažiūrėti, kad jo kūrėjas ėmė ir dėjo į kojas. Be kalbos, be suvokimo monstras liko vienas ir turbūt tik per stebuklą prieš išeidamas sugebėjo kelnes užsimauti. Daug nuotykių, nors ir gan pasyvių, išgyveno iki vėl sutiko savo kūrėją, savo tėvą, kuris vis dar nenustojo juo bjaurėtis iš visos dušios...
  Knyga įdomi tik nuo antrosios pusės, bet įdomi. Ją sunku skaityti, bent jau anglišką, bet įsivažiavus ir tai susiguli. Ir visgi knygai duosiu 9/10. Kodėl? Nes Frankenšteinas yra pats bjauriausias žmogus savo rasėje, kurią taip mylėdamas siekė sunaikinti savo šlykštųjį kūrinį.

Dr Gregory L. Reece - Creatures of the Night

  Tokia plati tema, mums taip pritinkanti, o tokia siaura knyga. Gregory L. Reece "Creatures of the Night" (Nakties Būtybės; I.B. Tauris 2012; ISBN978-1-84885-385-0; 197p.) nusipirkau per išpardavimą. Book Depository garsėja savo nemokamais siuntimais, tad kai pamačiau šią vos už porą eurų, nusprendžiau, kad dar viena knyga mininti Drakulą man tikrai nepakenks.
  Kaip ir teigia gausiai aprašinėtas viršelis - autorius griebiasi siaubų temos. Iš kur gi išlindo visi tie mūsų vampyrai, vilkolakiai ir demonai? Kodėl mes jų bijome? Ir kodėl bijodami vis vien nesiliauname pasakoti apie juos istorijų? Atsakymų nesitikėkit, autorius apžiojo kur kas daugiau, nei sugebėjo sukramtyti.
  Per gerai sukapotus skyrius slenkame nuo vaiduoklių, prie vampyrų, tada prie vilkolakių ir galiausiai - religijų, kurios garbina arba negarbina šetoną. Minima daug literatūros, užduodami puikūs klausimai, kaip, kad - kodėl Baironas toks panašus į Lordą Rutveną? Arba, kaip mieloji Šelė sugebėjo parašyti Frankenšteiną? Bet vėl gi, atsakymų ne per daugiausia. Aišku tik tiek - mes, kaip ir mūsų demonai, esame iracionalios būtybės. Bijom, bet norim dar. Nežinom ko bijom, bet norim dar. Ir net kai žinom, ko bijom - kovodami tampam dar baisesniais, nei siaubo objektas, ir to pasekoje, beabejo, norim dar. Tam mums ir religijos, ir filmai apie Drakulą.
  Literatūra čia minima puiki, bet skaitytojas greičiausia gautų daugiau ėmesis tik to sąrašo, vienos minimos knygos, tada kitos, nei kad skaitydamas šį siaubo mokslų veikalą. Duosiu 5/10, mat labai blogai tikrai nebuvo, džiaugiuosi, kad nusipirkau, bet dar labiau džiaugiuosi, kad kainavo vos porą eurų.

Hubert Selby, Jr. - Last Exit to Brooklyn

  Dar viena knygų klubo knyga, angliška, e formatu. Viliuosi perspjauti pernykštį e-knygų rekordą (asmeninį). Hubert Selby, Jr. yra "Requiem Svajonei" autorius, tačiau mes ėmėm "Last Exit to Brooklyn" (ISBN 0747549923; 290p.), kuri, anot vikipedijos, yra tam tikrų šio autoriaus knygų ryšulio pirmoji. Po to seka viena negirdėta ir tik tada Requiem, nors, kaip suprantu, jos visiškai savarankiškos ir susijusios tik ta savo bendra, tamsia tema.
  Knyga susideda iš gabalų ir gabaliukų, kuriuos kartais net labai sunku skaityti, mat tam tikrose vietose, atitinkamam žmogui, autorius tekstą rašė taikydamas prie asmens. T.y. ignoruodamas skyrybą, daug žodžių rašydamas fonetiškai ar trumpiniais, slengu ir t.t. Visos istorijos bent šiek tiek susijusios. Daugiausia jas sieja narkotikai, prostitucija, transvestitai ir Darbininkų Sąjungos streikas. Prasidėjo viskas tiesiog nesuvokiamai žiauriomis muštynėmis, krauju, vėmimu ir visiška neteisybe. Kurį laiką net maniau, jog toliau nebeskaitysiu, buvo tiesiog bjauru, bet, įsivažiavo ir pagerėjo.
  Per beveik visas istorijas sutinkam vieną herojų Vinnie. Išėjęs iš kalėjimo jis suvedžiojo transvestitą Georgette, kurie čia save gražiai vadina fėjomis. Georgette jį iki ausų įsimylėjusi, tad negaili nei narkotikų, nei alkoholio, bet Vinnie pernelyg daug dėmesio nerodo ir taiko jai dvigubus standartus, kas tik dar labiau sunkina jos ir taip apgailėtiną gyvenimą. Jos istorija man šiek tiek priminė filmą Stella... Vėliau Vinnie sutinkam ir kaip bjaurų mušeiką, ir kaip herojų, kuris gelbėja vaiką nuo iškrypėlio, ir kaip vyrą, kuris susirado sau atitinkamą žmoną ir jų šeimoje visi visada rėkia, pešasi, bet viens kitą myli.
  Keisčiausia istorija turbūt buvo Tralalos. Jau vien vardas koks! Taip ir nesupratau, kaip iš merginos su didžiausiu, gražiausiu biustu, su kuriuo ji galėjo užkariauti bet ką, ji tapo purvina (tikrąja to žodžio prasme) gatvine, atsiduodančia už nakvynės vietą. Hario istorija paliko daug klausimų, iš kurių pirmas buvo - ar tai tas pats Haris, kuris buvo su Viniu pas Džordžetę? Mat anas, nors irgi kiek pakvaišęs, atrodo tiksliai žinojo, ko gyvenime jam reikia, o šis sulaukė galo nekęsdamas viso pasaulio.
  Knyga sunkoka skaityti akims, bet paliko gan gilų įspūdį. Nemėgstu tokių istorijų kratinių, nebent jos visos apie vieną veikėją, tad ir tas buvo didelis minusas. Bet ką jau ką, o Requiem for a Dream tai būtinai paskaitysiu. Šiai knygai duosiu 6/10 ir įspėsiu jos neskaityti tiems, kurių nervai ir taip jautrūs. Manieji sąlyginai geram stovyj, o pats pirmas skyrius vis vien ilgokai laikės atminyj.