Oliver Bowden - Assassin's Creed: Black Flag

  Tai va, galima sakyti paskutinė mano Oliver Bowden "Assassin's Creed: Black Flag" ("Ace Books" 2013; ISBN 978-0-425-26296-2; 449p.) knyga. Žinoma, dabar jau yra dar viena, šviežiai parašyta žaidimui Unity, bet tą imsiu dar negreitai, dabar norėčiau baigti Ledo ir Ugnies knygas. Tad "paskutinė", kol kas.

"Gentlemen! As is custom among our kind, we do not plunge headlong into folly on the order of a single madman, but act according to our own collective madness!"

  Edvardas Kenvėjus (Edward Kenway) savo dienas pradėjo kaip sąžiningas fermeris, auginantis avis su tėvais. Bet jis visada norėjo daugiau. Gyvenimo "tik tiek, kiek būtina" jam nesinorėjo. Jis svajojo vesti gražuolę Karoliną Skot ir netgi būti jos vertas. Tad kai aplinkybės susiklostė taip, kad jis prarado bene viską ką turėjo, netgi tėvų palaikymą, tą vieną dalyką, kurio atrodo niekas negali atimti, Edward'as atsigręžė į jūrą.
  Pradėjęs kaperiu, tokiu, kaip sako, legaliu piratu, jis buvo vienas iš prieštaravusių galimybei pulti savus laivus, kai priešų jūroje ėmė mažėti. Deja, nuo likimo nepabėgsi. Anglija išsižadėjo savo vaikų jūroje ir nori nenori, Edwardui teko pakelti juodą vėliavą. Taip tarp bangų gimė legendos. Juodabarzdis (Blackbeard), Mary Reed (viena pirmųjų moterų piračių), Kapitonas Veinas ir žinoma - Edvardas Kenvėjus. Bet čia Edward'ui atveriama sena žaizda. Tarp jo ir jo laimės vėl stovi Templieriai. Visa laimė, kad šalia jis randa Asasiną toms jėgoms atsverti.
  Knyga labai nebloga. Piratai čia neromantizuojami, greičiau jau viskas bandoma perteikti taip, kad skaitytojas susimąstytų: ką darytumėt jo vietoje? ar kaltinat juos? Duosiu jai 10/10, nėra ko smulkintis. Pasiilgsiu tų lads and lassess.

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Revelations

  Na va. Nors ir ne paskutinė Oliver Bowden knyga, bet ši, "Assassin's Creed: Revelations" ("Ace Books" 2011; ISBN 978-1-937007-42-3; 498p.) yra paskutinė knyga apie Ezio Auditore. Žymųjį asasinų mentorių, kuriuo net pats Altairas būtų didžiavęsis. Ir iš visų knygų apie jį, ši tikrai parašyta geriausiai.

"My name is Ezio Auditore. When I was a young man, I had liberty, but I did not see it; I had time, but I did not know it; and I had love, but I did not feel it." - 475p.

  Ezio kelias jį atveda į Istambulą (Konstantinopolį), kur Altairo draugai, jo paties raginami, kažkada paslėpė raktus nuo bibliotekos. Bibliotekos su tiek žinių, kad, žinoma, ir templieriams ten reikia įsibrauti. Jau juokinga daros, kaip tie vyručiai atrodo nieko savo neturi, o tai ką turi - pavogė iš asasinų. Ko pasekoje, Ezio ne tik turi surasti raktus, bet ir atgal parsivogti tai, kas pakliuvo į templierių rankas.
  Istambule jis sutinka vietinius asasinus, kurie turi daug ko savo senąjį mentorių išmokyti. Nauji ginklai, nauji judesiai, nauji sąjungininkai ir blogiausia - naujos aferos. Osmanai plėšosi tarpusavyje dėl sosto ir deja jų keliai kertasi su asasinų keliais. Net įspėtas nesikišti, Ezio tiesiog negali. Tik kad atskirti kas draugas, o kas priešas - darosi vis sunkiau. To pasekoje padaroma daug brangių klaidų...
  Na ir žinoma, kaip Ezio, net ir senstantis, be moterų? Visame Istambule jo akį pagauna ta vienintelė italė, kuri turi viską ko reikia, kad padėtų jam jo misijoje. Moteris vardu Sofia. O dar vėliau ir kita, padėjusi jam padėti tašką, Jun iš Kinijos (besidomintys Assassin's Creed žaidimais turbūt žino apie ką kalbu).
  Patinka man jų visų netobulumas. Kiekvienas herojus, įskaitant ir templierių Haytham, pridaro begales klaidų, kartais ir labai baisių, nedovanotinų. Ir suklupę jie nepuola tuoj pat keltis, lyg niekur nieko. Taip, jie pakyla, bet žymės visada lieka. Tai pritaikoma ir Ezio, šioje paskutinėje jo knygoje, kuri užbaigė vieną istoriją ir, atrodo, pradėjo naują. Duosiu jai pelnytą 10-10 ir priminsiu, kad šios knygos tinka ne tik tiems, kurie nori prisiminti istoriją iš žaidimų, bet ir tiems, kurie tų žaidimų nė nenori pradėti.

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Brotherhood [#2]

  Kažkaip sunku man aprašyt šias konkrečias knygas. Nežinau ar tai Oliver Bowden stilius, ar pati istorija, bet "Assassin's Creed: Brotherhood" ("Ace" 2010; ISBN 978-0-441-02057-7; 516p.) taip pat sunkiai susumuojama, kaip ir buvusi prieš tai. Kol kas paprasčiausia buvo Kenvėjų knyga, bet ką jau ten, pamėginkim ir su šia.
  Baisus mūšis užtemdo Ezio ir to kas liko iš jo šeimos poilsį ir ramybę, o jo pasekoje vėl prarandamas Obuolys. Ezio kartą jau matę ką tas Obuolys gali padaryti netinkamose rankose, kai jį turėjo vienuolis Florencijoje, tad nepaisant visko kas tą dien nutiko, Obuolį atgauti jis privalo visos žmonijos vardan. Ir visi ženklai veda prie Bordžijų Romoje.
  Roma, kažkada didinga, dabar panašesnė į tamsoje ir kultuose skendinčius griuvėsius. Priespaudoje gyvenantys žmonės jau nė nebesipriešina Bordžijoms. Bet čia pasirodo Asasinai! Ezio ištiesia pagalbos ranką ir paskleidžia žodį: kartu mes galime pasipriešinti. Kartu galime vėl padaryti Romą ta šviesia vieta, kokia ji ir buvo. Žmonės, su nauja viltimi ima dėtis prie Asasinų.
  Bet ši maža pergalė ir vėl užtemdoma. Tarp asasinų esama šnipo. Kažko svarbaus, pakankamai svarbaus, kad gautų informaciją apie vykdomas operacijas ir tą informaciją perduotų Bordžijoms. Ir nieku gyvu negalima pamiršti jaunojo liūto Il Principe Cesare Borgia, kuris, atrodo užsimojo ne tik suvienyti Italiją po savo vėliava, bet ir užimti Templierių Galvos sostą. Toji, beje, priklauso jo tėvui, kuris, kaip jau gavosi, yra Popiežius. Ir nepaisant Naujosios Ligos (žodžiu, sifilio) požymių jo veide, žmonės, matydami jo strategijos genialumą, atkaklumą ir nuožmumą, ima tikėti jo kartojamais žodžiais: grandinės manęs nesulaikys ir joks žmogus manęs nenužudys. Ar taip gali būti? Ar Obuolys gali suteikti tokios galios? Ar tai paprasčiausiai sergančio žmogaus kliedesiai?
  Kaip ir minėjau, šios knygos labai tinka tiems, kurie nenori peržaisti žaidimų, ar jų žaisti dėl to juose esančio šokinėjimo laike. Knygose to nėra, jos - tolygios ir žinoma turi netgi daugiau informacijos, nei pateikia žaidimai. Bet štai šiai knygai galiu duoti tik kokius 7/10. Pasirodė keistai užtęsta, nors, kaip ir spėjau prieš tai, dabar tekstas jau daug aiškesnis, nebėra tų "kažkas buvo padaryta, bet neaprašyta".

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Renaissance [#1]

  Pagal viską, Oliver Bowden knyga "Assassin's Creed: Renaissance" ("Ace Books" 2009; ISBN 978-0-441-01929-8; 473p.) yra pirmoji serijoje. Aš pirmiausia perskaičiau penktą, Haytham ir Connor Kenvėjų knygą, mat buvo kaip tyč po mano šanso užbaigti tą žaidimą, kuris paliko labai gerą įspūdį, tiesiog norėjau dar. Tada, su savo buka galva, pasiėmiau trečią knygą, knygą apie Altairą, mat sumečiau, jog ji, kaip ir žaidimas, bus pirmoji. Knygos gale Ezio Auditore užverčia kažkieno aprašytą Altairo gyvenimą dienoraštyje ir tiesa paaiškėja - susimoviau. Vėl. Bet štai, pagaliau, suvokiau savo klaidą ir ją taisau. Mano rankose baigta pirmoji knyga, nors jos istorija pasakota antrame žaidime.
  Knygoje (kaip ir žaidime) susipažįstame su jaunuoliu, Ezio Auditore (Etsijo Auditore iš Firenzio), kuris ruošiasi perimti tėvo verslą, banką. Tuo jis ne itin džiaugiasi, bet tėvui nepaklusti nė nesiruošia, juoba, kad bankininko dalia nėra tokia ir bloga. O laisvalaikiu vis dar gali stogais lenktyniauti su vyresniu broliu, rankioti plunksnas jaunėliui, mokyti skausmingų pamokų tų, kurie negražiai mergina jo sesutę ir slapčiomis lankytis pas gražuolę savo simpatiją - Kristiną. Bet šiltas Florencijos dienas užtemdo nelaimės debesys. Debesys su Templierių kryžiumi, privertę Ezio atsisakyti visko, apsivilkti asasinų abitą ir netgi palikti savo gimtąjį miestą. Ir, atrodo, pačiu laiku, mat tarp asasinų jau sklando gandas apie Pranašą, kuris įžengs į Miestą ant Vandens kai į jį bus įneštas Rojaus Obuolys. Tiek Pranašą, tiek ir patį Obuolį asasinai turi žūt būt apsaugoti.
  Knyga tikrai tiks tiems, kurie nori pakartoti istoriją, bet nenori peržaisti žaidimų (aš tarkime mėgstu sužaisti senus žaidimus prieš išeinant naujam toje serijoje, bet Ezio žaidimuose mane tiesiog žudė tas Leonardo sukurtas skraidantis aparatas...), bei tiems, kurie metė ar tiesiog nesugebėjo pamilti žaidimų dėl to nuolatinio šokinėjimo pirmyn atgal laike tarp herojų. Čia istorija vientisa, be trukdžių.
  Pačiai jai duosiu 8/10, mat nors ji gera, o ir žaidimas man tikrai patiko, bet vietomis pritrūko veiksmų aprašymų, tekstas kartais prarasdavo sklandumą, ką mačiau vertimuose, bet niekad nemačiau originaliame tekste. O dar tie itališki žodžiai...

Oliver Bowden - Assassin's Creed: The Secret Crusade

  Istoriškai, ši Oliver Bowden knyga apie asasinus "The Secred Crusade" ("Ace Books" 2011; ISBN 978-0-441-02099-7; 450p.) yra pirmoji, nors serijoje - trečia. Tik pačioje pabaigoje paaiškėjo kodėl, mat maniau, jog viskas ten eisis taip, kaip ir žaidimuose, o štai, pasirodo, nė velnio!
  Taip tad. Pirma pusė knygos žinoma iš žaidimo, tad žaidę turbūt nebus labai sužavėti. Altairas, tuo metu dar Master lygio asasinas, pervertina savo jėgas ir turi už tai atsakyti. Jo titulai ir rankas nuimami, iki atitaisys klaidas. Juk asasinų pagrindinė taisyklė yra nesukelti problemų pačiai brolijai, o štai jo klaida vos neperdavė itin svarbaus artefakto į templierių rankas! Tad taip viskas ir prasideda. Altairui duodami devyni vardai, trijuose miestuose. Kaip juos pašalinti irgi teks aiškintis pačiam, mat dabar jis tik eilinis asasinas, be jokių privilegijų. Kartu su klaidų atitaisymų, jam reikia išmokti ir nenuvertinti savo priešininko, mat kiekvienas iš jų, išgirdęs apie ano mirtį - saugosis tik dar labiau, ir dar akyliau dairysis vyriškio baltu abitu. Ir, atrodo paprasta, sek brolijos kodeksu, žudyk vardan ramybės. Bet kiekvienas nužudytasis turi savo tiesas, tiesas, kurios privers Altairą suabejoti tomis, kurios buvo įdiegtos jam. Jeigu asasinų kodeksas liepia abejoti viskuo, net savo pačių tikėjimu, kodėl iš jų reikalaujama besąlygiškai patikėti pačiu kodeksu ir aklai paklusti? Jei jie siekia laisvės žmonijai, kodėl tenka nužudyti tuos, kurių laisvė neatitinka tam tikro standarto?
  Puiki knyga ir dar geresne tampa antrojoje pusėje, toje dalyje, kurios žaidimuose nematėm, arba matėm ne tiek. Altairas imasi tyrinėti Rojaus Obuolį, tą paslaptingą artefaktą, kuriuo vos nebuvo pavergta žmonija. Obuolys siūlo žinias promaišiu su galia ir atsispirti pagundai gali ne kiekvienas, o trauką pajunta visi be išlygų. Iš vienos pusės Altairas gali sustiprinti broliją taip, kaip niekada ankščiau, ko jis ir imasi. Dabar asasinai nebestato tvirtovių, nebekelia vėliavų. Jie dirba šešėliuose, vardan šviesos. Tačiau iš kitos pusės, kaip atsispirti pagundai sunaikinti tuos, kurie baigia sunaikinti visa, kas buvo šventa, vienu mostelėjimu?
  Knyga turėtų tikti ir patikti net tiems, kurie niekad nežaidė video žaidimų ir nėra nieko girdėję apie Assassin's Creed'ą. Tai - fikcinis, grožinės literatūros kūrinys, kuriame pateikiama galima templierių ir asasinų istorija. Apie tas dvi frakcijas galima daug prisiskaityti tiek internete, tiek knygose, ir aš atrodo skaičiau ir aprašiau tą vieną "Šešėlių Žmonės" ar kaip jie ten. Duosiu knygai 9/10, nors buvo sunku įsiskaityti.

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Forsaken

  Gal būt kas nors jau pastebėjo, kad mėgstu knygas pagal žaidimus. Assassin's Creed - ne išimtis. Oliver Bowden knyga "Assassin's Creed: Forsaken" (ISBN 978-0-425-26151-4; "Ace Books" 2012; 454p.) pasakoja trečio žaidimo (to su Connor, Mohawk genties indėnu, Haytham Kenway sūnumi) užkulsius. T.y. Connor pateikia savo tėvo dienoraštį.
  Haytham Kenway tėvas, Edward Kenway, buvo asasinas. Tačiau likimas negailestingai juos atplėšė vieną nuo kito iki Haytham tai sužinojo, iki pats tapo asasinu. Vietoje to, išdavystės ir klastos dėka, jis tapo templieriumi ir greičiausia niekada to nesigailėjo. Jų doktrina, kad laisvė yra pavojinga ir tik valdydami templieriai gali apsaugoti žmones, jam buvo priimtinesnė, nei asasinų skelbiama "nieko nėra tikro, viskas įmanoma", kai esi priverstas dvejoti viskuo ir dienos pabaigoje - kliautis savo ir tik savo sugebėjimu padaryti teisingą sprendimą. Tačiau sužinojęs, kas buvo jo tėvas, Haytham šiek tiek sudvejojo: ar tikrai jau šios dvi frakcijos tokios skirtingos?
  Kolonizuojama Amerika griaudi patrankų šūviais. Prancūzai ir Indėnai, Britai ir Kolonistai, visi pešasi tarpusavyje, dėl gabalo žemės, auksinės monetos ar noro pasiekti geresnį postą. Čia ir paskiriamas Haytham, vadovauti templieriams ir surasti ką atrakina paslaptingas amuletas, paliktas pirmosios žmonių rasės. To padaryti be indėnų pagalbos pasirodo neįmanoma, mat tik vietiniai pakankamai pažįsta šiuos laukinius kraštus. Būtent tarp jų Haytham ir sutinka tą, per kurią vėl teko suabejoti tiek templierių, tiek asasinų geradariškumu. Ziio. O po šešiolikos metų, nusivylęs žmonėmis, templieriais, asasinais ir visomis tomis pasakomis apie rasę, buvusią prieš juos, Haytham Kenway atranda tai, ko gal būt būtų mieliau niekuomet neradęs. Save tokį, koks turėjo būti. Savo sūnaus, asasino, atvaizde.
  Konoras Kenvėjus atspindėjo viską, kuo Heitamas turėjo būti, vedamas per pasaulį savo tėvo, Edvardo Kenvėjaus. Netgi daugiau, mat Konoras išsako kažkada paties Heitamo nutylėtus norus - sujungti abi frakcijas. Vaikinas nesibodi kraujo ryšio, kaip nesibodėjo ir jis. Tačiau žmonės keičiasi ir jų širdys rambėja, kai tenka nusivilti viena tiesa po kitos. Knygai duosiu 10/10, bet neabejoju, kad ji tikrai ne visiems patiks. Žaidimo žaisti nebūtina, kad ją suprasti. O ir iš eilės knygų skaityti nebūtina, gal tik tas tris su Ezio reikia skaityti iš eilės, tačiau Altair ir Connor yra savarankiškos istorijos.