Jasper Fforde - The Eyre Affair [#1]

  Kažkaip aprašyti knygą tapo sunkiau, nei perskaityti. O jau sekančią išsirinkti tai amžina kančia. Bet first things first. Baigiau knygų klubo knygą, Jasper Fforde "The Eyre Affair" ("Penguin Books" 2003; ISBN 0142001805; 374p.), ir vis norisi rašyti "eyere". Užtrukau per mėnesį. Taip. To dar nėra buvę be rimtos priežasties. O dabar sunkiai besugalvoju, kaip gi šitą knygą apibūdinti. Manau labiausiai tiktų "Alternatyvi Realybė", kaip Stroudo Bartimėjaus knygose. Tik be magijos. Čia viskas daugiau iš mokslo vystėsi, nors esama ir vampyrų, dauguma nuotykių sukasi apie jos laiku šokinėjantį tėvą, jos dėdės portalą į knygas ir visą tą dimensijų sąlytį.
  Pagrindinė herojė, mūsų šaunioji Thursday Next, kurios vardą būtų keblu išversti nesulietuvinant pavardės, mums ir papasakoja visą tą vargiai aprėpiamą istoriją. Super-blogiukas Hades pavagia originalų kažkokios ten knygos rankraštį. Niekas nesuvokia nei kaip, nei kodėl, mat kameros jo neužfiksavo, antspaudų nėra ir netgi stiklas, dengęs rankraštį - savo vietoje. Nėra nei reikalavimų išpirkai, nei šiaip kokių nors žinių iš to be priežasties pikto vyriškio.
  Po vieno riebaus susidūrimo su Hades, nepaisant to, kad atsakymų jis vis viena nedavė, Next atsiduria ligoninėje, kur jai paaiškinama, jog ji apšaudė senutę ir dar kažin ko ten pridirbo. Hades, anot pareigūnų, žuvo autokatastrofoje, sudegė. Bet ar taip gali būti, jei Next savomis akimis matė nuo jo atšokančias subliuškusias kulkas, matė jį keičiant išvaizdą ir šiaip jau - kaip tuo galima tikėti, kai vyriškis net šešėlio neturi? Darosi įdomu? Pareigūnams išėjus, Next palatoje materilizuojasi ryškiaspalvė sportinė mašina su ja pačia už vairo ir liepia imtis darbelio Svindone. Va čia ir prasideda visas gražumas.
  Taip, istorija tikrai neprasta. Tiek visokių specialiųjų tarnybų, literatūros apsauga, laiko tvarkytojai, antgamtinių būtybių naikintojai ir taip toliau. Nors knyga skirta jau rimtesniems skaitytojams, manau ji man būtų pasiutusiai patikusi vienaženklių skaičių amžiuje. Su tais šuoliais laike, linksmų plaučių pikčiurnomis vampyrais, dėdulės Mycroft portalu į knygas... Duosiu knygai 9/10 ir manau kadanors paskaitysiu ir kitas dalis.

Stewart Wieck - Clan Novel: Toreador

  Kas žinot, kas nežinot - labai mėgstu žaidimą Vampire the Masquerade. Mėgstu dalykus, kurie ne tik įtraukia, bet ir priverčia, net žinant, jog tai netiesa, pamąstyti, o ar negalėtų ten būti kažko daugiau, nei vien žmonės ir žvėrys? Ir kultinis požiūris į vampyrus su klasika praktiškai nesikerta, tad patiktų ir gerų vampyrų istorijų mėgėjams. Vienas įdomiausių VtM aspektų yra būtent klanai. Po to kai Kainas, pirmasis žudikas, nužudė savo brolį Abelį - Kaino vaikai, ar "vaikai", tapo vampyrais, kurie pamažėle ėmė skilti į tam tikrų bruožų ir sugebėjimų turinčius klanus. Vieni klanai pasižymi vienu dalyku, kiti - kitu. Nosferatų kūnai dar spėja papūti, ką jau bekalbėti apie jų baisias deformacijas virsmo metu. Tačiau jie žinomi kaip didžiausi slapukai ir talentingiausi šnipai. Toreadorai - jų didžiausia priešingybė. Gražūs ir dažnai lėkštoki, nors neretai ir labai talentingi kokioje nors gražaus meno srityje. Jie pasižymi kaip viliokliai, tad su jais reikia kalbėti atsargiai. Gal net privengti akių kontakto, kas ten žino! Tad taip. Kai pamačiau šią knygą viename iš Anglijos panaudotų daiktų parduotuvių, maniau VĖL iš klumpių išvirsiu. Stewart Wieck knyga "Clan Novel: Toreador" (Vampire the Masquerade; "White Wolf" 1999; ISBN 1565048073; 262p.) yra pirmoji dvylikos ar trylikos knygų serijoje. Vėliau radau ir trečią, bet daugiau tokia laimė neišpuolė. Manau jas kur nors susipirksiu internete, gaila tik, kad Book Depository jų jau nebeturi, bet ei, perleido Anno Dracula, perleis ir šias, ar ne? O, ir, nors tai kvailai nuskambės, mat neradau nei vienos knygos su Drakula, ši gi visai tinka kaip pakaitalas. Kodėl? Nes Vladas Drakula priklause Tzimisce klanui, vienam iš šiurpiausių įmanomų, gebančių baisia magija performuoti kūnus ir gyvus audinius į monstrus, kurie aklai kausis iki mirties, nesustodami, nes po kulkų papliupa. Bet aš jau grybauju, eikim prie knygos.
  Leopoldas yra vampyras-našlaitis. Jis nežino, kas jo šeimininkas ir šiek tiek abejoja, kad prisiminimai apie savą praeitį yra tikri. Ne paslaptis, kad vampyrai gali įteikti tam tikrus prisiminimus, kai ką nors trina. Tarkim, trina savo egzistenciją, kaip Leopoldo šeimininko. Tai jį graužia diena iš dienos. Tačiau jo talentai ir vampyriški sugebėjimai - aiškiai Toreadorų, tad jį globoja, kaip ir priklauso, jei niekas tokio vampyro "neįsivaikina" - Klano Pirmoji (Primogen), Victoria Ash, šiek tiek azietiškų bruožų gražuolė. Vieną naktį jį paprašo Leopoldo padaryti Abelio mirties scenos skulptūrą jos pobūviui. Pobūviui, kuriame ji planuoja šiek tiek pakilti karjeros laiptais. Kaip ir galite spėti, aukščiau nei Klano Pirmoji jau beveik nebėra kur... Bet, vakaro pabaigoje jie abu supras, kodėl prietaringi vampyrai bijo net minėti savo Tėvo, Kaino vardą, ką jau kalbėti apie vakarą, kur visi pasieniai užgrūsti skulptūromis, su juo, stovinčiu virš savo brolio lavono.
  Iki to vakaro Leopoldas dar spėja aplankyti Hannah, Tremere klano Pirmąją, nors jie savo Pirmuosius vadina kažkaip kitaip, deja primišau kaip. Kad ir kaip jis nenorėjo eiti prašyti pagalbos iš gal ir geranoriškai nusiteikusios Tremerės, su burtininkų-vampyrų klanu susidėti jam buvo baisu. Ir ne veltui.
  Knyga labai lėtai įsivažiuoja ir iš pradžių nė nesupratau tai ką per velniavą skaitau. Bet kuo toliau į galą, tuo įdomiau darėsi. Rekomenduoju pirmiausia perskaityti istorijos gale esantį lapą, kuriame dviem sakiniais aprašomi klanai, tuomet lengviau suvokti keistus žodžius, kaip Lasombra, ir kodėl jie kelia tokią paniką tarp net ir labai galingų vampyrų. Knygai duosiu 9/10, tašką pridėjau, mat paminėjo Drakulą, bet tada atėmiau, nes Leopoldas mano, jog toks neegzistuoja. Mes gi žinome geriau...