Pagal viską, Oliver Bowden knyga "Assassin's Creed: Renaissance" ("Ace Books" 2009; ISBN 978-0-441-01929-8; 473p.) yra pirmoji serijoje. Aš pirmiausia perskaičiau penktą, Haytham ir Connor Kenvėjų knygą, mat buvo kaip tyč po mano šanso užbaigti tą žaidimą, kuris paliko labai gerą įspūdį, tiesiog norėjau dar. Tada, su savo buka galva, pasiėmiau trečią knygą, knygą apie Altairą, mat sumečiau, jog ji, kaip ir žaidimas, bus pirmoji. Knygos gale Ezio Auditore užverčia kažkieno aprašytą Altairo gyvenimą dienoraštyje ir tiesa paaiškėja - susimoviau. Vėl. Bet štai, pagaliau, suvokiau savo klaidą ir ją taisau. Mano rankose baigta pirmoji knyga, nors jos istorija pasakota antrame žaidime.
Knygoje (kaip ir žaidime) susipažįstame su jaunuoliu, Ezio Auditore (Etsijo Auditore iš Firenzio), kuris ruošiasi perimti tėvo verslą, banką. Tuo jis ne itin džiaugiasi, bet tėvui nepaklusti nė nesiruošia, juoba, kad bankininko dalia nėra tokia ir bloga. O laisvalaikiu vis dar gali stogais lenktyniauti su vyresniu broliu, rankioti plunksnas jaunėliui, mokyti skausmingų pamokų tų, kurie negražiai mergina jo sesutę ir slapčiomis lankytis pas gražuolę savo simpatiją - Kristiną. Bet šiltas Florencijos dienas užtemdo nelaimės debesys. Debesys su Templierių kryžiumi, privertę Ezio atsisakyti visko, apsivilkti asasinų abitą ir netgi palikti savo gimtąjį miestą. Ir, atrodo, pačiu laiku, mat tarp asasinų jau sklando gandas apie Pranašą, kuris įžengs į Miestą ant Vandens kai į jį bus įneštas Rojaus Obuolys. Tiek Pranašą, tiek ir patį Obuolį asasinai turi žūt būt apsaugoti.
Knyga tikrai tiks tiems, kurie nori pakartoti istoriją, bet nenori peržaisti žaidimų (aš tarkime mėgstu sužaisti senus žaidimus prieš išeinant naujam toje serijoje, bet Ezio žaidimuose mane tiesiog žudė tas Leonardo sukurtas skraidantis aparatas...), bei tiems, kurie metė ar tiesiog nesugebėjo pamilti žaidimų dėl to nuolatinio šokinėjimo pirmyn atgal laike tarp herojų. Čia istorija vientisa, be trukdžių.
Pačiai jai duosiu 8/10, mat nors ji gera, o ir žaidimas man tikrai patiko, bet vietomis pritrūko veiksmų aprašymų, tekstas kartais prarasdavo sklandumą, ką mačiau vertimuose, bet niekad nemačiau originaliame tekste. O dar tie itališki žodžiai...
