Gal būt kas nors jau pastebėjo, kad mėgstu knygas pagal žaidimus. Assassin's Creed - ne išimtis. Oliver Bowden knyga "Assassin's Creed: Forsaken" (ISBN 978-0-425-26151-4; "Ace Books" 2012; 454p.) pasakoja trečio žaidimo (to su Connor, Mohawk genties indėnu, Haytham Kenway sūnumi) užkulsius. T.y. Connor pateikia savo tėvo dienoraštį.
Haytham Kenway tėvas, Edward Kenway, buvo asasinas. Tačiau likimas negailestingai juos atplėšė vieną nuo kito iki Haytham tai sužinojo, iki pats tapo asasinu. Vietoje to, išdavystės ir klastos dėka, jis tapo templieriumi ir greičiausia niekada to nesigailėjo. Jų doktrina, kad laisvė yra pavojinga ir tik valdydami templieriai gali apsaugoti žmones, jam buvo priimtinesnė, nei asasinų skelbiama "nieko nėra tikro, viskas įmanoma", kai esi priverstas dvejoti viskuo ir dienos pabaigoje - kliautis savo ir tik savo sugebėjimu padaryti teisingą sprendimą. Tačiau sužinojęs, kas buvo jo tėvas, Haytham šiek tiek sudvejojo: ar tikrai jau šios dvi frakcijos tokios skirtingos?
Kolonizuojama Amerika griaudi patrankų šūviais. Prancūzai ir Indėnai, Britai ir Kolonistai, visi pešasi tarpusavyje, dėl gabalo žemės, auksinės monetos ar noro pasiekti geresnį postą. Čia ir paskiriamas Haytham, vadovauti templieriams ir surasti ką atrakina paslaptingas amuletas, paliktas pirmosios žmonių rasės. To padaryti be indėnų pagalbos pasirodo neįmanoma, mat tik vietiniai pakankamai pažįsta šiuos laukinius kraštus. Būtent tarp jų Haytham ir sutinka tą, per kurią vėl teko suabejoti tiek templierių, tiek asasinų geradariškumu. Ziio. O po šešiolikos metų, nusivylęs žmonėmis, templieriais, asasinais ir visomis tomis pasakomis apie rasę, buvusią prieš juos, Haytham Kenway atranda tai, ko gal būt būtų mieliau niekuomet neradęs. Save tokį, koks turėjo būti. Savo sūnaus, asasino, atvaizde.
Konoras Kenvėjus atspindėjo viską, kuo Heitamas turėjo būti, vedamas per pasaulį savo tėvo, Edvardo Kenvėjaus. Netgi daugiau, mat Konoras išsako kažkada paties Heitamo nutylėtus norus - sujungti abi frakcijas. Vaikinas nesibodi kraujo ryšio, kaip nesibodėjo ir jis. Tačiau žmonės keičiasi ir jų širdys rambėja, kai tenka nusivilti viena tiesa po kitos. Knygai duosiu 10/10, bet neabejoju, kad ji tikrai ne visiems patiks. Žaidimo žaisti nebūtina, kad ją suprasti. O ir iš eilės knygų skaityti nebūtina, gal tik tas tris su Ezio reikia skaityti iš eilės, tačiau Altair ir Connor yra savarankiškos istorijos.
