Jurgita Noreikienė - Naberijus

  Lietuvių, rašančių antgamintius romanus tiek nedaug, o ir tos knygos taip dažnai tokios nemalonios, kad dėl šios knygos nejuokais su savimi derėjausi. Imt ar neimt Jurgitos Noreikienės "Naberijų" ("Charibdė" 2013; ISBN 978-9955-739-42-5; 349p.)? Paėmiau.
  Knyga apie Pelenę Alminą ir Teisingumo Demoną Naberijų. Vieną vakarą jis su ja susisiekia ir visas jos gyvenimas ima suktis apie jį. Kerai? Burtai? Demonui kažko reikia. Teisingumo demonui kažko reikia iš Alminos. Čia mane šiek tiek suerzino jos nesugebėjimas sudėti vieną su antru, kai jai tiesiogiai pateikiama informacija, o ji į ją neatkreipia nė menkiausio dėmesio. Kita vertus, kai paaiškėjo ko tam demonui reikėjo ir kaip jis rado Alminą - teko palinksėti, kad nėra visa tai taip ir blogai.
  Viskas gan užtęsta, nors skaityti ir nėra labai nuobodu, bet iki tų gerų vietų kartais tekdavo ilgokai šliaužti ir galvoti kodėl šliauži. Tarkim, Almina suprato ko reikia demonui ir jos pyktis buvo pakankamai stiprus, kad įsakytų jam imtis keršto ir žudynių. Čia atrodo ir turėtumėme baigti, bet gi nebaigėm. Autorė nepagaili pagalių į ratus ir knyga tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi iki pagaliau ir man šiaip ne taip prišilo, kad knyga nėra apie Teisingumą. Ir net pats viršelis tai sugestino, knyga apie dvilypumą, apie tą pilką spalvą tarp juodo ir balto. Būtent dėl to šią užtęstą ir silpnoką knygą noriu pagirti. Ir dar už tai, kad Naberijus nepašykštėjo ir savo ašarų, pirmą kartą teko skaityti apie verkiantį demoną. Ne dėl meilių seilių, o iš apmaudo, pykčio, pažeminimo.
  Kaip ir sakiau, supernatural autorių turim mažai, o ir tie patys ne itin geri. Ir šis blynas svilėsiu kvepia, bet autorei palinkėsiu parašyti dar bent vieną. Rašymo stilius, bent jau vėliau, tikrai sklandus. Skaitėsi lengvai ir kažkokių nelogiškumų, keistenybių ar šiaip jau siutinančių scenų buvo ne per daug. Herojai - žmogiški, tiek demonai, tiek ir angelai su savo kliaudomis, kartais net juokingomis, kitą kart tiesiog bukomis. Duosiu tik 4/10, bet jei bus daugiau knygų panašia tematika - nepasibodėsiu paskaityt.

Timothy E. Rodrigue - Vlad Dragwlya; Son of the Dragon

  Sakiau ar nesakiau jau nepamenu, bet iš UK grįžau su dar viena knyga apie Drakulą. Šį kart nei girdėta nei regėta Timothy E. Rodrigue "Vlad Dragwlya: Son of the Dragon" (ISBN 0615448836; 346p.), kurią radau "second-hand" knygų parduotuvėje.
  Humphreys jau turbūt man niekas neperspjaus, tad belieka kažkaip kitaip vertint tų pačių temų knygas. Istorija - paremta istorija. Jauniausi Vlado Drakulo sūnūs, Vladas ir Radu atiduodami sultonui Muradui, kaip užstatas - senasis Drakonas nesiims jokių veiksmų prieš Turkus ar Osmanų Imperiją, net jei kiti krikščionys jį spaus stoti į kovą. Vienas iš tokių krikščioniškų didvyrių buvo Baltasis Riteris, Hunedora (rašėsi ne taip, bet...). Jis pasiryžęs ir pats vienas sudoroti turkus, tad tokia jėga kaip Drakulesčiai - labai maišosi po kojomis. Sukiršinęs bajorus - jų rankomis jis nusikratė Vlado vyriausiu sūnumi Mirča (Mircea) ir berniukų tėvu. Valachijos (dabartinė Rumunija) sostas liko tuščias, bet neilgam...
  Istorija įsivažiuoja būtent žuvus dviem vyriausiems Drakuloms, kai Vladui grąžinama teisė į laisvę (Radu ir toliau lieka pas turkus, šį kartą - savo laisva valia, kaip Murado sūnaus Mehmedo meilužis), nes net laisvas princas - dar ne visai princas. Kad atsiimtų savo sostą teks daug ir sunkiai kovoti, o po to, kad tą sostą išsaugoti - kovoti dvigubai tiek.
  Sudėliota viskas chronologiškai ir labai tikslingai, tačiau nuo to istorija tik šokčiojo ir mėtėsi. Tikrai įdomu buvo tik paskutinį ketvirtį skaityt, mat toje vietoje visi autoriai turi apsispręsti kas toks Vladas Drakula Smeigikas jų akyse iš tiesų buvo - vampyras, demonas, sadistas be sau lygių, ar genialus strategas, kuris tiesiog buvo rakštimi minkštojoje pernelyg dideliam kiekiui tų, kurie tenorėjo turto. Knygai duosiu 8/10, nes mažiau duoti kažkaip negražu - visgi žmogus nudirbo nemažai ir bet ko nepripaistė. O daugiau duoti irgi negaliu, mat persistengė ir įvėlė ne vieną nepagrįstą legendą, bei per staigiai nukirto tam tikrus istorijos išsišakojimus. Bet bendrai imant, knyga man patiko.

Kristina Sabaliauskaitė - Silva Rerum [I]

  Slampinėjau po Kauno Akropolį ir pastebėjau šiokį tokį šurmulį. Paprastai, jei žmonių, kaip bičių, tai gal verta bent vieną akį užmest, įdomumo dėlei. Tą ir padariau. Kristina Sabaliauskaitė, savo naujos knygos proga, dalino autografus. Na tai ką, nieko nelaukiau, dabar arba niekada, griebiau pirmą Silva Rerum ("Baltos Lankos" 2008-2012; ISBN 978-9955-23-493-7; 286p.) ir po geros valandos gavau patį paskutinį autografą. Grįžau namo, perskaičiau. Supratau, kad review parašyti bus sunku, tad puoliau savo sekamus žmones kratyt, kas skaitėt, ką rašėt, ir ką jūs - nusivylė beveik tik tie, kurie prisiskaitė anotacijų, liaupsių ir viso kito. Va, kaip man pasisekė, kad į šitą traukinį, tik dabar įšokau! Mat knyga man pasiutusiai patiko!
  Žodžiu taip, kantrybės, padoriau jau tikrai neišeis: Silva Rerum - "Daiktų Miškas". 17a. Lietuvojoje, Milkantuose gyvenantys bajorai Norvaišos, pagal seną tradiciją, tokią, paprastai tiesiog Silva vadinamą šeimos knygą irgi turi ir stropiai pildo. Joje surašomi svarbiausi šeimos įvykiai ir juos pažymėjusios kalbos, eilės, sentencijos ir panašiai. Bėda ta, kad net ir po skurdžiausio įrašo - Norvaišų duris praveria nelaimė. Ir tai tik labai bendrais bruožais, labai abstrakčiai apsako šią knygą. Iš tiesų tai mes sekiojam tą jų gęstelėjusią dukrą, norinčią tapti šventąją, vien tam, kad jos kūnas nesupūtų, kad ją garbintų ir dievintų. Jos dvynį brolį, kuriam šioj žemėj nelabai kas iš vis rūpi, mat vis vien juk, visus kirmėlės suės. Jų motiną, kuriai gal iš gero gyvenimo, o gal dėl prarastų vaikų ar net nenoro jų turėti - pristigo savo identiteto raiškos būdų. Bei jų tėvą, išmintingą kvailį, grubiai tariant (visi pateikiami, kaip geri žmonės, tačiau įsiskaitęs lieki galvoti, kas balta, kas juoda, o kas tiesiog vientisai pilka, pilka ir pilka). Tada dar jų bendri draugai, kaip kad vaikystės draugas, iki ausų įsimylėjęs Uršulę, tačiau valios pristigęs. Bei naujas draugas Vilniuje, toks Bulgakoviškai demoniškas Jonas Kirdėjus. Beviltiškai tebemylintis gyvanašlis kalvis iš Prancūzijos ir  tiesiog pasibaisėtinos vienuolės. Ir, kaip įdomu buvo skaityti apie jų kelionę į Vilnių, tokį "didelį kaimą" tais senais pokario metais! Apie studentų paradus, bei muštynes, apie idealus, kurių ten žmonės siekia, ir apie tuos tragikomiškai baisius vienuolynus, į kuriuos taip veržėsi Uršulė Norvaišaitė. O kur dar paties Volando verti lėbavimai, intrigos ir baisios paslaptys...
  Žodžiu taip. Čia - ne Da Vinčio Kodas. Čia - istorinis romanas apie labai įdomius veikėjus. Veiksmas veiksmo neveja, tačiau niekur niekada ir nesustoja. Kažkuo man ši knyga Meistrą ir Margaritą priminė, greičiausia tuo Jonu Kirdėjumi ir gal dar kažkuo iš Norvaišų - Margaritos ir Meistro rolėse. Knyga lengvai skaitosi, nepaisant iš pažiūros nelengvo teksto, ilgų sakinių, dialogų neegzistavimo. Viskas lyg per sviestą, tik spėk iš paskos, kaip čiuožia. Tad buvo verta ir duosiu visus 10/10, nesismulkinsiu. Vat, gal dar ir prie mėgiamiausių pridėsiu!

[Konkursas] Memoirs of a Geisha

  Kad jau pavasaris, tai galvoju pirmiausia ir atiduosiu tokią knygą, kurios mane paprastai įkvėpia norams pakeliauti kur nors toli toli. Japonija tubrūt ne vieną žavi, o Geišos Išpažintį irgi turbūt matė daugelis. Tik va, knygą skaitė kur kas mažiau, nei žiūrėjo filmą. Plius, gi, šioji - angliška, minkštais viršeliais, o po naujųjų gal dar kam neišblėso visokie pažadai perskaityti daugiau knygų originalo kalba ir panašiai.

  Dovanoju Arthur Golden knygą originalo kalba "Memoirs of a Geisha".

  O dabar konkurso žaidimas... Grįžkim į senovės laikus, tarkime ne mažiau nei prieš pirmąjį pasaulinį karą (galima ir dar seniau, taip seniai, kaip tik tai norite). Kokią profesiją imtumėt, jei galėtumėte anais laikais būti bet kuo? Ir kokioje šalyje reziduotumėte? - Komentare palikite el. paštą, kad turėčiau kaip su jumis susisiekti (nieko jei užmiršę parašysite jį vėliau).
Žaisime iki pirmadienio! :) 

Pvz.: Po keletos labai jau gerai žinomų filmų, manau norėčiau būti Samurajumi, Japonijoje. Nors ši profesija - pernelyg idealizuota ir romantizuota, vis vien blogiau nei šiaip kariu kur nors būt - neturėtu būti.

  Norėčiau versti ir perrašinėti tekstus Vatikane.

  Būčiau staliumi kokiuose nors šiltuose kraštuose.

  Tapytoju Venecijoje...

Stephen Chbosky - The Perks of Being a Wallflower

  Peržiūrėjau filmą. Patiko. Patiko kaip niekad, tad pasiėmiau ir Stephen Chbosky knygą tuo pačiu pavadinimu "The Perks of being a Wallflower" (ISBN 0671027344; 213p.) ir ji taip pat patiko. Pirmą kartą manau, jog "sveika" pirma pažiūrėti filmą, mat knyga nuo to kiek aiškesnė. Tuo tarpu, kai kuriuos filmo aspektus supratau tik dėka knygos, tad taip gražiai du skirtingi formatai viens kitą papildo.
  Nežinau, kaip aprašyti šią istoriją. Anotacija ją apibūdina, kaip kažką tokio paprasto. Lyg tai tebūtų knyga apie bręstantį vaikiną pirmoje gimnazinėje klasėje (tai atitinka devintą klasę, tiesiog tam tikrose mokyklose, paprastai sustiprinto mokymosi ar orientavimo, visi tie dvylika metų stipriai sukapojami į dalis, kai kas kelis metus vis tampi pirmoku). Tai žinoma, dalis istorijos, bet ne tame esmė.
  Čarlis vaikystėje išgyveno šį tą baisaus. Jis ne viską prisimena, bet žino, jog tai kartais verčia jį labai blogai jaustis. Tada jis negali nustoti verkti, negali prisiminti to ką darė vos prieš valandą, aklai pasimeta ir nesuvokia ką daro. Jis žino, jog su tuo susijusi jo mylimiausia teta Helena, žuvusi autokatastrofoje. Čarlis ją labai mylėjo, su ja galėjo pasikalbėti, ji suprasdavo, kodėl kartais galima būti liūdnam, bet laimingam, ir tokio žmogaus šalia nebeliko. Tad, kai jam sunku, jis vyksta prie jos kapo, tik iš dalies suvokdamas, kad teta Helena yra kur kas didesnė jo blogumo priežastis, kad tai dėl jos jis turi gerti brangius vaistus, ir tai dėl jos psichologas/ė klausinėja vis keistesnių klausimų.
  Mokykla čia žinoma irgi didelė dalis. Čarlis šiaip ne taip susiranda draugų ir nebesijaučia toks vienišas. Tačiau visi jie mokosi paskutinius metus, tad jis desperatiškai siekia jų kuo didesnio prielankumo. Kartais pamiršdamas net kas toks yra pats.
  Visa knyga - dualizmas. Gali būti laimingas, net kai labai liūdna. Gali mylėti tuos, kurie tave labiausia nuskriaudė. Gali džiaugtis tragedija savo gyvenime, mat ji kažką pakeitė ir tu gali pradėti iš naujo. Čarlio draugai išgyvena panašius dalykus, tačiau juos piešia savaip - nenusibosta. Ir šį syk, netgi, galiu rekomenduoti pirmiausia pažiūrėti filmą. Jei po filmo atrodys, jog gavot viską ko reikėjo, tuomet knygos skaityti nė nebūtina, filmas ją gerai adaptavo, pakeisdamas kai kuriuos aspektus vardan sklandumo. Tuo tarpu, jei kaip aš, negalėsit susivokt, kodėl istorija atrodo tokia artima - pasiimkit knygą. Ji labai trumpa. Duosiu 10-10. Gerai gi prasidėjo metai, a?

Jacqueline Kelly - The Evolution of Calpurnia Tate

  Knygų klubai - nuostabus dalykas. Gauni paskaityt to, ko šiaip jau net nepavartytum. Tokia ir ši Jacqueline Kelly knyga "The Evolution of Calpurnia Tate" (Kalpurnijos Teit Evoliucija; "Henry Holt and Company" 2009; ISBN 978-0-80-50-8841-0; 338p.), kuri, kad ir kokia įdomi, labai nuliūdino, kad neturėjau tokio senelio, kaip kad josios.

  "I had never seen a real live dead person."

  Kalpurnija - vienintelė dukra tarp galybės brolių. Tai reiškia, kad jai reikia būti ne tik numylėtine, bet ir ta, kurią erzina nes ji "mergaitė", ir ta, kuri "geriausia sesuo", ir aišku ta, į kurią motina deda visas viltis - dama, kuri mokės siūti, siuvinėti, megzti, nerti, gaminti, valyti, ras gerą vyrą, pagimdys dešimt sūnų... Čia tokia beveik standartinė istorija apie kitokią mergaitę, kuriai įdomiau knygos, miškas ir šliužai, bet istorija toli gražu ne standartinė. Kalpurnija, nors kitokia, bet geba prisitaikyti. Ji stengiasi kiek įmanydama ir kartais net pripažįsta jog tas ar anas darbas nėra toks jau ir baisus, t.y., nors nuobodu, bet rezultatai gan įdomūs. Šliužai per daug jos taip pat nedomina, milžiniška kandis - gąsdina, o kai kurios knygos - dar per sunkios ir per sausos, kad įveiktų taip, kaip norėjo. Tačiau čia jai į pagalbą ateina tas, kurio visa šeima prisibijo, kaip ekscentriko. Jo vengia prašyti į svečių priėmimus vien iš baimės, jog ims pasakoti apie kokį nors žiogų poravimąsi. Tai Kalpurnijos senelis, Kapitonas Teitas. Jis greit pastebi Kalpurnijos išskirtinį norą pažinti pasaulį ir rimtai sunerimsta, kai ji pasiguodžia, jog mokykloje esama pamokų, per kurias tenka vaikščioti su knyga ant galvos. Tad, per šiokią tokią mokslininko prizmę jis, kaip ir jos motina, į Kalpurniją sudeda daugybę vilčių, mat nė vienas iš jo anūkų iki šiol neparodė jokio susidomėjimo mokslais.
  Labai paprasta ir įdomi trumpa knygelė. Daug juokingų dalykų, kurie gali nutikti tik Kalpurnijos amžiaus mergaitei, arba tokio tipo žmogeliukui, kaip ji. Dabar bent jau susipratau kodėl man įdomiau jaunimo ir vaikų literatūra, nei ta kita. Gi čia - jokio gumos tempimo, jokio perdėto košimo per dantis. Ir vienintelis dalykas, dėl kurio negaliu jos dėti prie mėgiamiausių yra pernelyg atvira pabaiga. T.y., pabaigoje taip ir neaišku ar ji ir toliau stengsis balansuoti tarp dviejų pasaulių, ar senelis ją parems jos svajonėse tapti mokslininke, gamtos tyrinėtoja, ar jos tėvai pagaliau susiprato, kad "Namų šeimininkės mokslai" ją labiau įskaudino, nei nudžiugino ir taip toliau. Duodu stiprų 9/10. Tikiuosi mūsų laikais situacija nebe tokia.

Charlaine Harris - A Touch of Dead - The Sookie Stackhouse Stories

  Na, dabar tai jau tikrai baigėsi Charlaine Harris knygos apie Sukę Stekhaus, o seriją baigiau trumpų istorijų rinkiniu "A Touch of Dead" ("Gollancz" 2009; ISBN 978-0-575-09444-4; 192p.), kurią skaityti patarčiau kuo vėliau. Kodėl? Mat viena istorija siekia laiką, kai visokie šifteriai ir vilkatai dar nesiskelbė visuomenei, kituose Sukė švenčia Kalėdas su Nialu, fėjų princu. Aš asmeniškai tas knygas pamėgau, mat jos buvo laiku ir vietoj, tad džiaugiuos, kad perskaičiau šią būtent PO visų - tokiu būdu galiu apsimesti, jog serija nesibaigė, tiesiog sekančios knygos terminai nenustatyti.

  "He [Claude] helped me stand up and dusted off my bottom in an impersonal way." 21p.

  Knygelę sudaro penkios trumpos istorijos, kiekviena su Sukės gyvenimo epizodu, kurio knygose negavom. Negavom ne todėl, kad redaktoriai būtų išėmę, o todėl, kad Charlaine Harris tik ties kažkuria knyga priprašė tų trumpų istorijų paskrebenti. Ši knyga, jos gale vietoje Bar-Code tėra įspėjimas, kad "atskirai ji neparduodama", tad spėju, jog ją gauti galima drauge su kolekcijomis (visos serijos, arba naujų leidimų ir pan.) arba netyčia, kaip aš (jei tarkim, reikėtų padėti su e-formatu, tuomet beabejo, teiraukitės). O istorijos - visos savaip įdomios. Tarkim, ar žinojot, kad Eriko herojus ir dievaitis - Drakula? Mat Drakula vampyrus atvedė į naują erą, būdamas Valachijos princu jis ne itin norėjo miegot purvinoj grabo skylėj, vilkėdamas įkapes. Taip ir kiti vampyrai gavo teisę į prašmatnią lovą ir madas. O ar žinot kaip žuvo Klaudo ir Klaudinės (Claude ir Claudine, jei kas patikslintumėt, kaip versti jų vardai - didelis ačiū iš anksto) jauniausioji sesutė-trinukė - Klaudetė?
  Tikrai verta paskaityti. Duosiu 10/10, mat nematau reikalo smulkintis su kažkuo tokiu nedideliu ir jaukiu.

Susannah Cahalan - Brain on fire: My Month of Madness

  Ar sakiau, kad prisidėjau prie vieno knygų klubo? Atrodo sakiau. Štai dar viena ten perskaityta knyga, e formatu skaityta Susannah Cahalan ligos biografija "Brain on Fire: My Month of Madness" (ISBN 145162137x; 264p.), apie kurią reikėtų paskleisti žodį. Ištikti ši liga gali kiekvieną, o diagnozuos ją - vienam iš milijono. Išgydys - gal kas antrą, kas trečią. Likę - bus pasmerkti prarasti save, atsidurti psichiatrijos įstaigose, mirti.
  Paranoja. Haliucinacijos. Priepuoliai. Keistas elgesys ir vis blogėjanti sveikata. Ji nebegalėjo judėti, kalbėti ar kitaip reikštis, o buvo kalbiausia ir turbūt smagiausia mergina, kokią galėjote sutikti, žurnalistė, kurios sąmojį žinojo visi. Šizofrenija? Vėžys? Streso darbe, alkoholio padariniai? Visi tyrimai - neigiami. Ji - visiškai sveika, tik tiek, kad nyksta akyse! Galėtų eiti namo, kad ir šiandien, jei tik nemanytų, jog prieš ją rengiamas sąmokslas, jog ta seselė, atėjusi suleisti vaistų - iš tikrųjų yra jos biologinis tėvas, kažkaip persirengęs sesele ir krečiąs jai žiaurų pokštą. Jei tik ji sugebėtų pati valgyti ir nesišlapinti į lovą - galėtų gyventi netgi be priežiūros, ką ten. O juk Suzana dar prieš mėnesį ėjo į darbą, rašė straipsnius, pati tvarkėsi savo gyvenimą.
  Knygoje pati autorė pasakoja, kaip viskas prasidėjo ir baigėsi. Jos liga atrodo reta, bet tokia ji tik dėl to, jog ją sunku ir brangu nustatyti. Kur kas lengviau parašyti "šizofrenija" ir išsiųsti į atitinkamą įstaigą, o patikėkit, būtent taip ir veikia sistema. Diagnozuota liga juo labiau ne visada reiškia tokį pagijimą, kaip josios. Istorijai duosiu 9/10, nors reikėtų visų dešimt jau vien už tai, kad tokia egzistuoja. Prikibt galiu tik prie to, kad pati Suzana, būdama žurnalistė, greičiausia giliau medicinos nėra pažinusi, o kai žmogus žino, bet nežino, tuomet ir jo aiškinimai tokiems visiškai akliems kaip aš - atrodo gan sudėtingi. Bet jų nedaug, tad paskaityti verta.

Goodreads

Charlaine Harris - Dead Ever After [13]

 

Štai ir paskutinioji Charlaine Harris knyga apie Sukę Stekhaus, pavadinta, kaip ir pridera "Dead Ever After" ("Gollancz"; 2013; ISBN 978-0-575-09664-6;). Pabaiga ir gera ir bloga, priklausomai nuo to, kaip į ją pažiūrėsi. Manau didžioji dalis erzinsis, kad Sukė liko ne su tuo, su kuo reikia, o man tuo tarpu patiko jos pareiškimas, kad jei jis ją paliks, tai ir tiek tos, išgyvens tą ir gyvens toliau. Kai pagalvoji, gal ir ne pati protingiausia ar įdomiausia moteris ta mūsų Sukė, bet pati dirba ir užsidirba, kažką kažkiek skaito, nestokoja šiokio tokio sarkazmo ir neužsidaro savo namuose pusmečiui, jei koks vyrukas ją palieka. Toks pliusas manau ne toks ir mažas. Kuo dar pagirt galiu? Vampyrai įvairūs ir daugiau ar mažiau likę prie klasikinio įvaizdžio, kas man visada buvo arčiau širdies, nemėgstu perrašinėjamų mitų. Su vilkatais aišku persistengta, kai net wererabbit egzistuoja, bet autorė jau ir pati po to ėmėsi to nebeminėti, manau suprato, kad jau per daug.
  O ši konkreti knyga gali būt pagirta už tai, kad viskas susitvarkė. T.y. Sukę vėl žudo gaudo pjauna, bet vietinė fauna ją jau pažįsta, tad kai ją įsitempia kur - pusė Bon Tempso šoka į automobilius ir vejasi savo telepatę. O ir su Kvinu Sukė malonėjo padoriai vėl bendraut (jis man ten iš jos visų "vyrų" buvo priimtiniausias). Bėda tik ta, kad tarkim, kokiam nors veikėjui dingus, t.y. jei jis ar ji išvyksta nakvot kitur - tai apie jį ir nebepagalvojama daugiau. Išnyko iš akiračio. Ir aišku, tas standartinis pabaigimas, kai serija tempiasi per tryliką knygų - visi (išskyrus Sukę) susiženyjo, ir ėmė lauktis ar gimdyt vaikus.
  Ką gi, gal literatūrinės vertės šiose knygose nedaug, bet užimt jos gali. O ir šiaip, atsirado mano rankose kai tikrai labai reikėjo durų į kur nors, kur galima pailsėti. Tad, nepaisant akivaizdžių trūkumų visai serijai duočiau 8/10, o šiai konkrečiai knygai - 9/10.

Charlaine Harris - Deadlocked [12]

  Kas džiaugsis, kas liūdės, bet ši Charlaine Harris knyga apie Sukę Stekhaus "Deadlocked" ("Ace Books" 2012; ISBN 9780575096578;) jau prieš paskutinė. Aš, asmeniškai, pamėgau šią seriją. Ji atsirado laiku ir vietoje, o per tiek knygų susitaikai ir su nuolatinėm ašarom dėl plaukų, rūbų ir beabejo - gyvų ir negyvų Sukės vyrų.

  "What are you, Zen Master Fang?"

  Gerb. Harris visada užtempia pradžią. Ilgiausias skyrius apie būrį moteriškių išėjusių pasiganyti į striptizo klubą. Bėda ta, kad mažų miestukų stipklubuose galima pamatyti savo vyrą, pusbrolį ir panašiai. Ir kai jau atrodo - daugiau blevyzgų nebeištversi - ima darytis įdomu. Kas ir kodėl bando pakišt Eriką policijai ir gal būt išskirt jį su Suke? O dar čia paaiškėja, kad jo miręs kūrėjas prieš žūtį sugebėjo jį, kaip kokią lėlę ar sugulovę - geru sanderiu prastumti kitai stipriai vampyrei. Ir beabejo, Sukė, plėšoma ir draskoma, elgiasi bjauriau, nei galėčiau patikėti. Ir tada jau, likus mažiau nei pusšimčiui puslapių, Harris viską paberia - prisipažystu, nesitikėjau kai kurių įvykių ir kai kurių žmonių (ar ne visai žmonių) pykčio jos pusėn. O gal tiksliau - jų pykčio bendrąja prasme, mat Sukė tiesiog visiem po kojom maišosi, nelaiku, ne vietoj ir ne su tuo, su kuo reikia.
  Nėr ką ir pasakot per daug apie tęsinius, viena aišku - kiekviena knyga prasideda kuo nuobodžiausiai, tada primaišoma pelų su grūdais, tiek, kad galvą paskausta galvojant apie šimtą klausimų, kuriuos reikės išspręst, na ir galiausiai, pabaigoje, visas įdomumas, kuris ir pelno visus taškus. Sukę kas kart kas nors mėgina suvalgyt, persmeigt, nušaut, sudraskyt ar kitaip numarint, tik su tais fėjom ar elfais, kas ten toki buvo jau nebeatmenu, kurie jos mėsa paskanavo - buvo pasiektas aukščiausias jos kankinimo laipsnis, matyt, tad dabar tie "near death experience" nebe tokie prašmatnūs ir didingi. Duosiu 9/10, kažkaip, negaliu mažiau...

Beje, kas perskaitėt bent tris knygas - drąsiai žiūrėkit serialą, ten po trijų knygų jau nieko nebesuspoilins, mat jau visai lankose, visai kitą istoriją pasakoja, tik toj pačioj scenoj, taip sakant.

Rūta Šepetys - Tarp Pilkų Debesų

  Tik kai įpusėjau Rūtos Šepečio knygą "Between Shades of Gray" (Tarp Pilkų Debesų; Philomel Books; eISBN 978-1-101-47615-4;) sužinojau, jog esama ir lietuviško vertimo. Beje, iš pradžių maniau, jog tai originalas, tada paaiškėjo, jog tai ką skaitau ir yra originalas. Nežinau, kaip mums išvertė, mat šį kart nepasivarginau tikrinti, bet susimaut abejotina ar galėjo, juk tai būtent mums aktualiausia tema.
  Istorijos herojai išgalvoti, bet tai ką jie išgyveno - tikra. Jaunoji Lina Vilkas ir jos šeima buvo ištremti į Sibirą, kaip "vagys ir prostitutės". Padoriai gyvenę žmonės, niekad nematę tokio purvo ir žiaurumo - patiria šoką ir išlenda visokiausios ylos iš maišų. Kas - nori greičiau mirti, kas - nemato prasmės net ir tame. Vieni stengiasi išgyventi bet kokia kaina, kiti sutinka gyventi, tik jei gyvens ir kiti.
  Tai labai įdomi istorija. Lina ir visi kiti ištisai jautė galimą mirties siaubą, kulką į kaktą, į nugarą, ar iš bado ar šalčio. Kai tau liepiama kasti duobę, o tada į ją gultis, negalvoji apie tai, jog esi jiems tik matavimo vienetas, pagal kurį bus aišku, kiek mirusių į ją tilps. O kai ant tavęs juokdamiesi ima pilti žemes - negali net šaukti, mat tuoj pat būtumei nušautas. Nekasi duobės, nesigulsi į ją matavimams - negausi tų trijų šimtų gramų duonos davinio...
  Istorija tiek tragiška, tiek kupina vilties. Tikrai buvo labai įdomu, nors vietomis ir atrodė, jog nieko nevyksta, o tik mąstoma apie tai, kas turėta, bet tada pagalvoji, na o kaip gi kitaip? Duosiu knygai pilną 10-10. Puiki istorija.

David Gaider - Dragon Age: The Stolen Throne

  Knygą perskaičiau dar vakar, bet vis nesugebu jos aprašyti. David Gaider yra vienas pagrindinių žaidimų Dragon Age istorijos rašytojų, o "The Stolen Throne" ("Užgrobtas Sostas"; Tor; Bioware 2009; ISBN 978-0-7653-2408-5; 386p.) yra pirmoji knyga, priešistorė žaidimui "Dragon Age: Origins". Ir gal būt skamba keistai "knyga žaidimui", bet žaidimas gimsta iš istorijos, tad nenuostabu, juo gimsta ir ištisi tomai, kurių žaidimų kūrėjai nesugeba panaudoti. Žaidimo žaisti, beje, visai nebūtina, kad ši knygą patiktų. Tai pakankamai unikalus ir be galo įdomus fantazijos pasaulis, su elfais, nykštukais, demonais ir burtininkais. Bei - bundančiais drakonais.
  Fereldeną savo kietame kumštyje laiko uzurpatorius. Bene kas dien jis ištremia tai vieną, tai kitą Fereldeno aukštuomenės asmenį su visais jo pavaldiniais, lauk iš savų žemių, kad jas galėtų paskirti saviems, Orlesio žmonėms. Jie - niekina "šunų mylėtojus" ir vis kartoja, kad Fereldenas, tai kažin kokia bjauri, murzina bala. Bet - jų bala. Tuo tarpu ištremti žmonės, kartais netgi su asmeninėmis armijomis, telkiasi į būrius. Neapykanta, nuoskaudos ir viltis stumia juos toliau, į miškus, slėnius ar vis dar draugiškus miestus, kur jie galėtų apsijungti ir stoti į kovą. Kartu su Maištininku Princu, paskutiniu tikru Fereldeno įpėdiniu - Princu Mariku.
  Knyga prasideda Karalienei Moirai sušukus - BĖK! Ir Marikas bėga, bet aklinai juodą mišką, nuo persekiotojų dirbančių uzurpatoriui. Čia ir prasideda visos negandos, mat Marikas staiga suvokia nieko neišmanąs apie gyvenimą. Jis nė nežino kur randasi, mat keliaudavo iš paskos motinos ten, kur ji vesdavo. Jei reikėdavo pasukti - ji jam pasakydavo. Jei reikėdavo sustoti - vėlgi, kas nors liepdavo sustoti. Ir štai, jis visiškai vienas, galai žino kur, pasaulyje, kur elfai, išsilaisvinę iš vergijos į žmones žiūri vis dar nepatikliai ir jei šie žengia į jų teritoriją - nepasibodi paleisti strėlę iš šešėlio. Vienas pasaulyje, kuriame tarp žmonijos ir Tamsos Išperų (darkspawn) stovi tik Mirusiųjų Legionas, suformuotas iš nykštukų, kurie paskyrė savo gyvenimus gindami Žemutinius Kelius ir iki mirties žudydami Išperas, kartu su Pilkaisiais Sergėtojais (Grey Wardens), kurie jau išgirdo Arkdemono šauksmą ir suprato esą netoli mirties, kai Išperų užkratas pagaliau sunaikins jų kūnus ir protus. Pasaulyje, kuriame burtininkai - dažnai nė žmonėmis nelaikomi, jų bijoma ir tiek tetrūksta, kad juos imtų medžioti. Pasaulyje, kuriame vėl pasirodė išnykusiais laikyti drakonai...
  Mariką išgelbsti atsitiktinai sutiktas vaikinas, kuris idealiai atsvėrė visą Mariko iškalbą ir nesugebėjimą išgyventi. Jis - Logeinas Maktiras, vienas iš tų, kuriuos uzurpatorius išstūmė iš jų žemių. Vienas iš tų, kurie kovoja dėl išgyvenimo. Bėda tik ta, kad jam nerūpi ar Marikas - teisėtas princas ar ne. Jis nekenčia Orlesių, bet įpėdiniui meilės irgi nejaučia. Galų gale, tai per šitą vaikėzą žūva jo tėvas. Bet prieš mirtį Logeinui buvo liepta princu pasirūpinti, o tėvui duoto paskutinio pažado sulaužyti jis nedrįsta. Tad abu iškeliauja per Laukines Žemes, pavojingiausią vietovę visame Fereldene, kuriose pilna vilkatų, barbarų ir teisėsaugai nežinomų burtininkų. Jiedu traukia ieškoti Mariko armijos, o tada - būdo atsiimti teisėtą sostą. Nuotykių pasiutusiai daug. Patekę į Giliuosius Kelius jie kovoja su Senaisiais Vorais, kurie dydžiu prilygsta nedideliam namukui, su Tamsos Išperomis, suranda net ir Mirusiųjų Legioną, bei būrius visokių asmenų, bei būtybių.
  Nuobodu nebuvo nė vienam puslapy  Marikas turi puikų savikritišką humoro jausmą, o Logeinas jį atsveria šaltu protu. Bėdos dėl panelių lydi jaunuolius, nepaisant aplink šėlstančio karo. O kur dar šaunūs nykštukai, neprilygstami elfų rasės lankininkai, asasinai, bardai, burtininkai, golemai ir tas šlakelis politikos, kad knyga netaptų vaikiškai paprasta. Viskas subalansuota, tad duodu stiprų 10-10. Jau seniai neskaičiau tokios fantasy knygos. Kiek žinau Dragon Age yra ir daugiau knygų, tad eisiu ir tas susirasti. Dar syk priminsiu, kad skaityti galima apie žaidimą nė nežinant, ir nė nemanant jo žaisti.

Undinė Radzevičiūtė - Žuvys ir Drakonai

Na va. Antroji mano perskaityta Undinės Radzevičiūtės knyga ir dar pati šviežiausia – „Žuvys ir Drakonai“ („Baltos Lankos“ 2013; ISBN 978-9955-23-658-0; 407psl.), kurią taip maloniai padovanojo. Iš tiesų tai jei ne tas pasiūlymas gauti jos knygą, jei tik perskaitysiu ir aprašysiu kurią nors jau esamą buvo vienintelė priežastis dėl kurios teikiausi pasidomėti autore ir jos darbais. Ir patiko ji man jau po pirmosios knygos.

  Sunku būtų pasakyti apie ką ji. Istorija dėstoma iš kart per du pasakojimus, skirtingais laikmečiais ir skirtingose šalyse. Viena istorija pasakoja apie moterų šeimą, senelę, jos dukrą – erotinių romanų autorę, ir dvi jos dukras. Tai tikrai labai komiška šeimynėlė, su savomis dramomis, ir džiaugsmais. Daug juoko, net kai jis kyla iš paprasčiausių buitinių dalykų, tarkim Senelės noro, kad dukrą bent kartą per žinias parodytų, tad ji vis rašo laiškus į policiją skųsdama ją nebūtais dalykais. Ir dar tas jos nebylus bendravimas su kinais, kurie atidarė restoraną po jų butu.

  Kita istorija, kaip supratau, pasakojama, o tiksliau rašoma, vyresniosios senelės anūkės, Šašos. Taip, Šašos, ne Sašos, ten bus paaiškinta kodėl taip ir ne kitaip. Toji jos istorija pasakoja apie Cingų dinastijos Kiniją ir Jezuitų misionierius joje, vargus, pastebėjimus, netgi baimes bei aistras. Autorė įdomiai kartais palygindavo Cingų ir Mingų dinastijas ir nupiešė tikrai pasakišką Kinijos vaizdą, nepaisant to, kad detalės rodė gal būt ne visai tai ką būtų galima pavadinti „šalies/ miesto aprašymu“.

  Abi istorijos supintos viena alegorija, perteikta kelis kartus skirtingais, kritiniais pasakojimų etapais – kaip karpis ar kita žuvis gali virsti drakonu ir kaip drakonas gali praryti tą karpį, o štai karpis drakono – bau. Tokia įdomi mintis – tai ar žuvis virsta drakonu, kai tampa jo dalimi patekus į skrandį ir suvirškinta, t.y. kai pasiduoda likimui ir eina koja kojon ten kur jis veda, ar kai pasipriešina srovei ir tos drąsos, ryžto bei nuolatinės kovos dėka – sustiprėja ir tampa nebe kažkokia žuvele, o tikru Drakonu. Žodžiu, pasijuoki su herojais, iš jų, o tada užverti knygą ir apsidairai.

  Knyga parašyta įdomiai, skaitoma lengvai, vėl gi, nebuvo to perdėto sulietuvinimo ir tas man patiko, mėgstu kai mūsų žmonės moka gerai užmest tinklus plačiau. Duosiu knygai stiprų 9/10 ir dar kartą pasidžiaugsiu, kad turiu. 

Anotacija: 
  Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas Žuvys ir drakonai – apie daugelį dalykų.
  Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti „tvarką“ visame pasaulyje, net ir Kinijoje.
  Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso „Senojo Pasaulio“ neapykantą prancūzams.
  Apie didėjančią Rytų ir Vakarų „difuziją“.
  Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją.
  Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume.
  Knyga Žuvys ir drakonai, kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai – visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu ir nerafinuotu humoru, o herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais.

Karen Essex - Dracula in Love

  Daugeliu aspektų Karen Essex knyga „Dracula In Love“ („Anchor Books“ 2010; ISBN 978-0-7679-3122-9; 327p.) atrodė kur kas įtikinamesnė nei perdėtai kraštutinumais persunkta Stokerio knyga. Neskaičius Drakulos beabejo sunku būtų nemirti iš nuobodulio, bet tiems kas nesimpatizavo nei Saulėlydžiui, nei gal būt Sukės Stekhaus istorijai – daug lengviau irgi nepasirodys. Taip jau išėjo, kad ši knyga vampyrus vaizduoja iš tikrai siutinančios pozicijos, vienaip ar kitaip panašios į tas dvi ankščiau minėtas istorijas apie Belą ir Sukę, bet jei pasakysiu kaip, tai mano nosferatų ratas tikrai spjaus į šią knygą, o aš manau, kad jie turėtų patys nuspręsti ar nori paskaityti ar ne, iš kalbų be rimtų istorijos detalių atskleidimo.

  „The Truth is, we must fear monsters less and be warier of our own kind.“ 2p. [„Tiesa ta, kad turėtumėme mažiau bijoti tų kuriuos vadiname monstrais, ir akyliau stebėti žmones.“]

  Istorijos mintis perša, kad tarkim tie energetiniai vampyrai – yra ne ką ne mažiau tikri VAMPYRAI, nei tie kurie iltim kanda į kaklą ir čiulpia kraują. Mat vampyrai minta bet kokia energija, o jos kraujyje tiesiog labai sočiai, tad – kaip ir lengviausias kelias pasisotinti. Bėda ta, kad jei esi energetinis vampyras, greičiausia tie kurių palikuonimi esi, buvo susiję su kažkokiomis ten airiškomis dievybėmis. Jei esat domėjęsi airių mitais, tuomet jau matot kodėl paminėjau Sukę Stekhaus ir kuo man tai priminė Saulėlydį.

  Čia – dar viena Drakulos versija iš Minos perspektyvos. Viktorijos laikų moteris, Mina, tiki, kad protas jai, kaip moteriai – nieko nevertas ir visai nereikalingas, nes jos ateitis priklausys nuo gero vyro, kuris ja ir rūpinsis, kol ji vaikus gimdys ir namus prižiūrės. Nenuostabu, kad kitaip mąstančios tokioj „moteris yra jautriausias iš visų gyvūnų“ visuomenėje – tuoj pat atsiduria „psichūškėse“, kur jas išnaudoja darbui ir eksperimentams, ieškodami kaip pagydyti erotomaniją, isteriją ir kaip tas moteriškes, kurios per daug knygų prisiskaitė, grąžinti į doros kelią, prie mezginio ir puodo. Taigi, Džonatanas Harkeris, neištikimas vyras – vargšelis, kurį suviliojo šetonės. O Mina Harker, kurią dar pirmuose puslapiuose su vienu konkrečiu tikslu užgula girtas prievartautojas, dar prieš klykt pradėdama tuo tarpu galvoja, ką apie ją žmonės pagalvos ir kaip jos vargšas Džonatanas ja amžiams nusivils. Atrodytų viską pataisyti gali Drakula, kuris šioje knygoje vėl gi neatitinka Vlado Smeigiko, nors autorė ir krykštavo, kokie stebuklingi buvo jos paskrebinimai, kai parašius vieną dalyką, vėliau pasidomėdavo juo (taip, pirma rašė, o tada domėjosi), ir paaiškėdavo, jog būtent taip ir buvo. Ir nors jis čia buvo mano supratimu sveikiausio proto asmuo, su kantrybės limitu, vis vien jo, kaip vampyro vizija buvo gerokai sumenkinta. Tų pačių airiškų mitų apie... Tam tikras mitines būtybes. Kurios su vampyrais niekaip nesisieja, ir susisiejo tik autorės dėka.

  Jei knyga būtų buvusi tiesiog apie kažkokią Viktorijos laikų moteriškę, kuri sutiko savo supernatural-princą – istorija būtų buvusi gera. Paprastas romanas su antgamtiniais elementais. Bet kai viskas pakrypo taip kaip pakrypo, kai net įdomiai aprašomi kankinimai psichiatrinėje ligoninėje nesugebėjo nustelbti Minos stuburo stoką, bei to fakto, jog autorės supratimu – ištikimybė neegzistuoja, manau tegaliu tada duot, na, 3/10. Tereikia vieno gerai sukurto ar perkurto personažo, kad pamiltum visą knygą. Idėja buvo įdomi, tikrai labai įdomi, bet subliuško. 

Fitzgerald Francis Scott - Didysis Gatsbis

  Fitzgerald Francis Scott knyga „Didysis Gatsbis“ (The Great Gatsby; „Feedbooks“ 1925; 132p.) mano lentynoje kristų į kategoriją tų, kurias norėčiau skaityti šiltą karštos vasaros naktį, kai per karšta užmigti, o ir oras vis žadina tuo spektru kvapų ir garsų, kurie būdingi tik vasaros naktims. Tai būtent ta knyga į kurią pasinėrus galima kažką išgyventi, kažką kas su visam palieka atmintyj ir vis iškyla į paviršių, su nostalgijos prieskoniais kurie man visada trenkia vasara.

  „There are only the pursued, the pursuing, the busy and the tired.“

  Istorijos pasakotojas – trisdešimtmetis Nikas, palieka namus nusprendęs ką nors iš savo gyvenimo nulipdyti. Mažyčiai likimo vingiai įtaiso jį gyvenimui kitapus gatvės nuo paslaptingojo vyruko Gatsbio. Savaitgaliais ten šurmulys, muzika ir minios žmonių. Vieni – pakviesti. Kiti – ėję ir užėję pro šalį. Ei, bet kas gi tas Gatsbis? Nikas irgi ima lankytis tuose vakarėliuose, paskatintas naujų ir senų draugų, mat ten – visi žinojo Gatsbio vardą. Bet kas jis toks? Sako, kad jis toks dosnus, mat atgailauja praeityj nužudęs žmogų. Todėl nekviestas svečias – neišvaromas, o pakviečiamas šampano, kokteilio, šokio. Dar sakoma, kad jis mokėsi Oksforde. Ne. Gatsbis – neegzistuoja. Tokio vyro iš viso nėra.

Mano skaityta versija

  Istorijos herojai idealiai subalansuoti. Kiekvienas turi tragišką istoriją ir nuo to, kokiame luome stovi priklauso tai, kaip jie su ta istorija tvarkosi. Tarkim, turtingas ir galingas Tomas – baisisi, kad nyksta baltieji. Baisu ką tie juodaodžiai ir rudaodžiai daro, bando užkariauti jo – baltaodžio – pasaulį! Ponia Vilson tuo tarpu atrodo kažkuo nusivylusi. Gal savo bestuburiu vyru, o gal savo vidiniu supuvimu, kas ten supaisys. Jos padėtis jai neleidžia pripažinti jokios tiesos. Bet visi jie, visi kartu būryj tėra pagrindas viršūnei, viesulo akiai kuri tyli ir nematoma pamažėle stumdo juos iš vėjas šiaudus. Visus juos vienaip ar kitaip apjungia Gatsbis.

  Dažnai tokios trumpos istorijos pasirodo esančios pačios įtakingiausios. Ir šioji, apie mirtį vardan netikrų svajonių, apie tobulybės siekį, bei žmonių kurie pratę visada gauti tai ką nori nesugebėjimą pamatyti ką trypia po kojomis, mane sužavėjo tiek, kad nors skaičiau e-formatu, ketinu susirasti kur šią knygą nusipirkti. Duodu 10-10 ir dedu prie mėgiamiausių. 

Kim Newman - Anno Dracula 3: Dracula Cha Cha Cha

  Tik pasidžiaugiau, kad gerb. ponas Kim Newman sugebėjo parašyti knygą nepildamas visų garsių vardų kuriuos tik prisiminė, ir štai „Anno Dracula 3: Dracula Cha Cha Cha“ („Titan Books“ 2012; ISBN 9780857680853; 480p.) jis vėl išdėjo ilgiausius, po pastraipą ir dvi apimančius sąrašus rašytojų, knygų herojų, aktorių ir taip toliau. Ši knyga mane gerokai nuvylė.

  Kaip visada knyga susideda iš dviejų istorijų. Pirmoji, su užnugaryj vis grojančia „Dracula Cha Cha Cha“ mus atskraidina į Romą, kur Keitė Ryd, ar Kate Reed, kaip jums priimtiniau, toji garsioji Minos Harker draugė žurnalistė, įsivelia į dar vieną nuotykį. Kaip ir praeitoje knygoje, nuo jos labai daug priklauso, o tuo pačiu – ji visiškai nereikšminga persona, kuri tik šiaip prikibo norėdama išsiaiškinti, kas gi žudo Senuosius Vampyrus Romoje, mat viena tokia vampžudystė įvyko prieš pat jos akis. O ji gyva liko tik dėka savo menko amželio. Ir nors jos protas aštrus, tokio įspūdžio kokį paliko praeitoje knygoje pakartoti nebesugebėjo. Iš tiesų tai, nebeliko beveik nė vieno įdomaus herojaus – visi išmirė arba buvo išžudyti, arba pasitraukė iš akiračio – kodėl? Na o kas ten supaisys. Beliko tenkintis trimis moteriškėmis, kurios ir perima vairą į savo rankas – tai ta Kate Reed, Genevieve Deudonne ar kaip ten jos gražioji pavardė ir tąja Penelope ar Pamela, kuri ten iš jų su Charles susižadėjus buvo... Visas veiksmas sukasi apie jas ir tik vėliau į knygą ima aiškėti, kad visos trys vienaip ar kitaip prisidėjo prie to Senovinio Troškulio egzistuojančio Romoje. Tokio, kokį gali patenkinti tik labai senas kraujas.

  Skamba gražiai, bet man pasirodė ištempta. Ir nepatiko, baisiausiai, siaubingiausiai nepatiko vienas konkretus kadras susijęs su vienu iš pagrindinių herojų. Lyg autorius pūtė burbulą, norėdamas jo sprogimu skaitytoją apkurtint, bet išėjo šnipštas, mat burbulas šone pratrūko ir išleido orą su vos juntamu kvėptelėjimu. Pats sau autorius įkišo pagalį į ratus, mat dar bus ketvirta knyga, tad čia jau nei trilogija nepavadinsi, nei kokia nors serija, mat serijos pagrindas ką tik buvo užtiestas kilimu. Žinot, žiūriu kiek jau prirašiau ir darau išvadą – Newman verčia mane ieškoti ilgiausių kelių per aplinkui, kad galėčiau išreikšt nepasitenkinimą ir neišpilt ko ji pridirbo. Galvoj tokia pseudo-filosofinė diskusija vyksta, kodėl gi jis pasirinko tokį kelią? Juk pirmą knygą visi ėmė dėl labai konkrečių priežasčių ir tik nedaugelis turbūt pagriebė šiaip sau. O jis visas tas pirminės priežastis, kodėl knygos buvo Vandenių, Drakulos, Stimpanko, Viktorijos laikų ir taip toliau, mylėtojų rankose – vis po vieną, po vieną atiminėja. Ketvirta knyga vadinsis „Johnny Alucard“. O jau šioje knygoje bent penki Alukardai prabėgo, tad nebesigundau idėja pamatyt Drakulą prirūkytoj kabareto salėj, stebintį dainuojančias lėlytes.

  Tiek tos. Eikim prie antros knygos dalies. Ši istorija, grubiai imant, apie vampyrus kaip žaliasis Šrekas iš ketvirto filmo – tokius, kurie nori vėl būti pabaisomis, kurių bijoma sutikti tamsoje. Tas aišku sukelia britų pasipiktinimą (ir ne tik jų), ir šiltieji stoja prieš kraujasiurbius. Irgi, baisiausiai tempiama guma. Kai vampyrė verčiama maitintis (mat esama tokių, kurie žūt-būt vengia žmogaus kraujo), tai kaip kokie Dragon Ball Z ar Naruto anime – užtęsiami iki kelių lapų, t.y. kelių sekundžių veiksmas – per keletą serijų.

  Tad galiausiai, su skaudančia širdim duosiu vos 5/10, mat visgi knyga savaip unikali, tad mažiau duoti jau sąžinė neleistų, be to, buvo ir gero veiksmo, buvo ir įdomių netikėtumų, o ir tos ankščiau trys minėtos moterėlės-vampyrės – irgi, neblogos personažės, su įdomiomis istorijomis.

Suzanne Collins - Liepsnojantis įtūžis [3]

Gal būt tai šiek tiek keista, bet knygose mane dažnai labiausiai sužavi kitokių pasaulių, alternatyvių realybių ir panašiai – dainos. Ir štai, trečioje ir paskutinėje Suzanne Collins Bado Žaidynių trilogijos knygoje „Liepsnojantis įtūžis“ (Mockingjay; „Scholastic“ 2010; ISBN 978-1-407109-37-4; 455p.), mane papirko Ketnės daina strazdams, apie pakaruoklį.

  Iš pradžių viskas ir vėl sunkiai įsivažiavo, nei šis nei tas, veiksmo maža, jis nereikšmingas, kyla begalės klausimų apie kitus herojus, o autorė jų nė „negirdi“. Bet nuo antrosios knygos pusės viskas staiga ima intensyvėti. Ketnė ima visais abejoti, visais ir viskuo, tad gan greit susitelkia į šių, kitokio mąsto Bado Žaidynių tikslą, savo asmeninį tikslą – nužudyti Panemo prezidentą (ar jis Sniegas, ar Snovas koks nors? Kaip išvertė, gal kas pasakysit?), per kurį jos ir jos šeimos, bei artimųjų gyvenimas buvo taip drastiškai išdraskytas.

  Maištininkai stumiasi pirmyn, aplink – sprogimai, mutantai, spąstai ir mirtis po mirties. Tačiau niekas Ketnės neparuošė paskutiniai tragedijai, tragedijai, kurios ji mėgino išvengti nuo pat knygų pradžios. Net man buvo sunku suvokti kas gi įvyko. Ir dar baisiau – kas iš tiesų dėl to kaltas!

  Nukrypstant nuo šios knygos ir apimant visas, galiu drąsiai pasakyti, jog nors pirmoji knyga atrodė tikrai silpnai (beje, filmas mano supratimu – labai geras, įdomiai pastatytas), bet pati trilogija – nebloga ir verta paskaityti. Gan unikali pasaulio požiūriu (ne pačia post-apokaliptine idėja, bet bendru „kaltę išpirks nusikaltėlių vaikai, tiesioge to žodžio prasme“), ir kažkokiu užslėptu siaubu, kurį supranta tik tie, kurie pabuvojo arenoje, Žaidynėse. Tarkim imant tą auksinę trijulę, Ketnę ir jos vaikinus, tarp Geilo ir Pito (Pitas? Pytas? Peetas?) jaučiama praraja, ne varžovų, o absoliučiai skirtingų išgyvenimo lygių. Manau būtent dėl to, kad nepatyrė ką reiškia būti medžiojamam, Geilas pasirinko kiek drastiškesnį kelią, bet kas ten žino.

  Taigi, trumpai drūtai, knygai duosiu 9/10, o bendrai trilogijai – stiprų 8/10, ji verta paskaityti ir gal net turėti. 

Pirmoji knyga: Bado Žaidynės

Antroji knyga: Pavojinga Meilė

Suzanne Collins - Pavojinga Meilė (BŽ: 2)

Na va, antroji Suzanne Collins „Bado Žaidynių“ knyga „Pavojinga Meilė“ (Catching Fire; „scholastic“ 2009; ISBN 978-1407-10936-7; 472p.) jau kur kas geresnė. Pradžia vis dar tempėsi lyg iškramtyta guma, bet net iki vidurio nepriėjus vienas įtampos momentas keitėsi kitu. Beje, kas per velnias su ta „Pavojinga Meile“? Pagal knygos tematiką reikėjo vadint „Kibirkštim“ ar „Įsiplieskimu“ ar bent jau „Pavojingomis liepsnomis“, mat tos meilės čia tik antram plane, o ir tos pačios – praleisi ir nieko neprarasi.

  Veiksmo intensyvumas, auganti įtampa, štai ko trūko, kad knygos negalėčiau padėti į šalį. Skaitėsi sklandžiai ir greitai, ir užtrukau tik dėl didžiulio vertimo kurį gavau (juk reikia pateisinti savo vardą, jei jau drįstu juodint mūsų vertėjus, ar ne? Tušti žodžiai dar nieko nepapuošė), tad štai, dabar bent...

  Pirmoje knygoje sužinojome Bado Žaidynių sukūrimo istoriją – maištas tryliktoje apygardoje, kuri specializavosi grafito išgavime. Ją visiškai sunaikino, ir, kad niekas daugiau nesugalvotų priešintis sostinei – kasmet iš likusių apygardų paimama po dvi aukas, vaikiną ir merginą. Tai ženklas, tai – įspėjimas. Elkitės gražiai, mat nė vienas nesate saugus prieš visagalę Panemo Sostinę.

  Šioje knygoje su tryliktąja apygarda susipažįstame artimiau. Kaip visada – žmonėms brukama propaganda, dezinformacija ir t.t. Ir tik akylas stebėtojas per televiziją vis rodomuose griuvėsiuose gali įžiūrėti vilties kibirkštėlę – Strazdą Giesmininką (ar skundiką? Kuris ten iš jų buvo?). Nedaugelis težino, kad tryliktosios apygardos griuvėsiai televizijoje – šimtmečio senumo įrašas, o jų grafito kasyklos – miniatiūrinės. Tryliktoji apygarda slapčiomis tebėra grėsmė. Jei nepavojinga pati savaime, tai pavojinga kaip laisvės simbolis.

  Kaip ir kasmet surengiamos Bado Žaidynės. Tačiau kas 25-metus pažymima lyg ir sukaktis. Nepamenu ar knygoje buvo minėta kas nutiko pirmaisiais, 25-aisiais metais, bet antrojo 25-mečio sukaktyje, t.y. 50-osiose Bado Žaidynėse laimėjo 12-oji apygarda ir jos prasigėręs pasididžiavimas. Ir štai, kaip tyčia, šiemet – 75-oji sukaktis. Kas 25-erius metus iš prieš 75-erius metus užpildytos dėžutės ištraukiama kortelė su skaičiumi (25-50-75-100...). Juose seniai surašytos temos, kaip vyks sukakties žaidynės. 50-aisiais metais – aukų imta dvigubai daugiau, po dvi merginas ir po du vaikinus iš apygardos. 75-ųjų metų tema šokiravo net ir Panemo Sostinę...

  Taigi, taigi. Duosiu tvirtą 9/10. Pagaliau matau, kuo šiuos knygos taip pakerėjo tokią didelę auditoriją, nors pirmosios knygos „puikumas“ palyginus su antrąja – juokingai išpūstas. Gaila tik Ketnės stilisto, baisoka akimirka... Beje, mano knygos angliškos, tad jei kas pamatysit, jog kažką vadinu netinkamu vardu – prašom pataisyti, stengiuos iš lietuviškos e-versijos išrankiot pavadinimus kurių reikia, bet galiu iš užsimiršt. 

Bado Žaidynės [1]

Suzanne Collins - Bado Žaidynės [1]

Dabar, kai jau atidaviau lietuvišką Suzanne Collins „Bado Žaidynių“ (The Hunger Games; „Scholastic“ 2008; ISBN 978-1407-13207-5; 454p.) knygą, galiu papasakot įspūdžius apie savo anglišką versiją.

  „District Twelve. Where you can starve to death in safety.“ 7p.

  Knyga siūbuoja nuo – oho, super – iki – numirsiu jei reikės dar lapą šito šlamšto perskaityt. Bendram kontekste autorės žodis kodėl ir kaip gimė šios knygos man padarė didžiausią įspūdį ir būtent dėl idėjos už Bado Žaidynių šios knygos nedrįsiu supeikti.

  Pradžioje viskas kaip ir neblogai. Sužinome, kad Šiaurės Amerika „dabar“ padalinta į apygardas su sostine, kurią taip gudriai ir vadina – Panemo Sostine. Kažkada apygardų buvo trylika, bet sukilimo metu ji buvo absoliučiai sunaikinta, žmonės, moterys, vaikai, vyrai – išžudyti be gailesčio. Ir kad kitos apygardos nesugalvotų, jog būtų smagu kelti maištą, revoliuciją – kas met rengiamos Bado Žaidynės, kai iš kiekvienos apygardos paimama po vieną vaikiną ir po vieną merginą, kad iki mirties kautųsi arenoje pergalės ir gerovės vardan. Nugalėtojas gauna viską – naujus namus, maistą, jo apygarda irgi aprūpinama. Bet esmė – nuolatos tiems žmonėms priminti – jūs galite būti sunaikinti, bet kada, tad darykit ką darot, badaukit, mirkit, dirbkit ir visa tai – su plačia šypsena ir dėkingumu Sostinei.

  Pagrindinė herojė – Katniss (lietuviškai – Ketnė, nors mano supratimu tada jau Ketnisė labiau tiktų, pabrėžtinai dvi s raidės, o mums vis vien nerūpi, ar ne?)  - sunkaus gyvenimo užgrūdinta šiemet turėjo visą saują lapelių su savo vardu, tad rizika buvo nemaža. O jos jaunoji sesutė – vos vieną prieš visas apygardos merginas. Ir lai šansai būna jums palankūs...

  Patiko man jos draugai, tarkim Geilas, visai šaunus, paprastas vaikinas. Ir ta mergina, jų apygardos mero dukra. O štai pati Ketnė sugebėjo daug ir gražiai erzinti su tuo – gal myliu, nežinau, turbūt ne, bet gal... To buvo tiek daug, kad jau net pro akis praleist, kaip kad Sukės skudurų kiekio ir tipo, praleist nebegalėjau. Ir tai buvo labiausiai man šią knygą nusmukinusi dalis. Visai kitas lygis, tiek aš nepakeliu, juoba iš tokios nuolat piktos ir užsispyrusios merginos. Atskirai dar būtų nieko, bet kartu – jaučiaus kaip tarp dviejų stumiančių magnetų.

  Na, bet tarkim ta svarbesnė knygos dalis, apie kovą, revoliucijos kibirkštį, proto jėgą prieš fizinę – visa tai buvo šaunu. Kai kovoja tokio amžiaus žmonės, negali nesusimąstyti ko vardan, kuo motyvuoti jie stengiasi išlikti gyvi ir kaip teisinga jiems visa tai atrodo.

  Tad su gaida „tikėkimės, ateitis mums nusimato ne tokia baisi“, duosiu knygai 6/10. Ji gera, tikrai, daug naujų įdomių dalykų ir taip toliau. Bet su dviem vienos merginos mylimais vaikinais gal jau baikim... 

Undinė Radzevičiūtė - Baden Badeno nebus

Su Undine Radzevičiūte susidūriau pirmą kartą. Taip jau nutiko, kad šiandien labai nenoriai vėl pakėliau „Bado Žaidynes“, kurios pirmi du skyriai buvo pasakiški, o po to ėmė rimtai darytis... Na, nelabai įdomu, tarkim. Gavau prašymą parašyti ką nors apie Undinę, o aš ne iš tų, kurie gali ramia sąžine kažko prikurti lyg „skaičiau“, tad stvėriau bibliotekos kortelę ir iškurnėjau per pusnis. Norėjau tik vienos knygos, kurią tik vieną ir radau, t.y. „Baden Badeno Nebus“ („Baltos Lankos“; 2011m.; ISBN 978-9955-23-489-0; 126p.), ir nė vienos kitos. Nusprendžiau tad – geras ženklas. Aišku prisigriebiau dar knygų, lyg kokia liga kamuotų ir grasinčiaus numirti, sudžiūti ir sutrupėti į pelenų gniužulėlius, jei iš bibliotekos išsinešiu tik vieną knygą.

  Sėdau skaityti ir jau su pirmais lapais – šyptelėjau. Ką gi, autorė ne iš standartinės lietuvių grupės, kur Marytės, Juozai, Vilniaus senamiesčiai. Baigės skyrius, baigės du, priėjau prie istorijos „Vaistai“ ir jau ne juokais kikenau. Esu iš tų pamišėlių kurie gan emocionaliai reaguoja į skaitomą tekstą, netyčia imituoja aprašytą mimiką ir pan., todėl vengiu skaityti viešose vietose, kur žmonės neskuba praeiti pro šalį. Turiu miego sutrikimą, insomnija arba nemiga – mane nuolat persekioja. Kartais nemiegu parą, kartais ir dvi. Kartais jaučiuosi žvaliai po dviejų valandų miego. Ši istorija pateikė labai įdomų požiūrį į miegą. Sakyčiau, gal net ateitį, mat kas ten žino, gal ir mes kada nors į CV rašysim kiek valandų per parą miegame? Tataigi. Istorija apie vaistus. Miegui. Daugiau neišduosiu.

  Skaitau toliau su mintimi – na, pasisekė, nuobodu nėra, bet kol kas tik viena tikrai gera istorija iš visos saujos, daugiau nebus, galėsiu mest šalin ir pamiršt. Ir čia pasitinka kita istorija, pavadinimu „Valteris Šulcas“, su klausimu: „Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo kūrinius baigiasi blogiausiai?“. Kam sakiau, kam ne, kas patys supratot – mėgstu knygas, mėgstu skaityti apie knygas, mėgstu stebėti bibliofiliškos prigimties žmonės (kurie dar bent kiek sveikam prote). Ši istorija man paliko patį geriausią įspūdį. Valteris Šulcas – vyrukas, toks tikras bibliofilas kaip aš juos įsivaizduoju. Su pomėgiu tvarkyt savo tūkstantį ar du, ar daugiau, knygų, kuriam rūpi jų viršeliai, įrišimai (tai – beveik asmeniška. Jei knyga – ne vieno leidimo, visuomet ieškosiu sau patraukliausio viršelio. Ir visuomet stengsiuos pirkti visą seriją iš to paties leidimo, kad tie viršeliai per riebiai viens nuo kito nesiskirtų). Pats brangiausias knygos įrišimas yra iš žmogaus odos, geriausia – paties autoriaus, o oda brangiausia, kai matosi krūties spenelis ir tatuiruotė (su autoriaus vardu, pavarde ir knygos pavadinimu). Gi gerb. ponas Šulcas būtent tokio įrišimo ir ieško! Ir randa. Tik ar gauna? Ar sutiktumėt, gyvas būdamas, pasirašyti sutartį, kad jums nudirs odą (kaip supratau – po mirties) ir įriš jūsų knygą?

  Nebe pirmas kartas, kai lietuvių rašytoja (būtent moteris, vyrai lietuviai – per dažnai turi kažkokių vinių savo knygose, man jas dažnai virškint per sunku) palieka labai staigų, labai gerą įspūdį. Dar negaliu dėti prie mėgiamiausių, bet ketinu ieškoti ir likusių Undinės Radzevičiūtės knygų. Šiai duosiu 9/10, kad ir dėl formato lengvumo, jei norit.