Undinė Radzevičiūtė - Žuvys ir Drakonai

Na va. Antroji mano perskaityta Undinės Radzevičiūtės knyga ir dar pati šviežiausia – „Žuvys ir Drakonai“ („Baltos Lankos“ 2013; ISBN 978-9955-23-658-0; 407psl.), kurią taip maloniai padovanojo. Iš tiesų tai jei ne tas pasiūlymas gauti jos knygą, jei tik perskaitysiu ir aprašysiu kurią nors jau esamą buvo vienintelė priežastis dėl kurios teikiausi pasidomėti autore ir jos darbais. Ir patiko ji man jau po pirmosios knygos.

  Sunku būtų pasakyti apie ką ji. Istorija dėstoma iš kart per du pasakojimus, skirtingais laikmečiais ir skirtingose šalyse. Viena istorija pasakoja apie moterų šeimą, senelę, jos dukrą – erotinių romanų autorę, ir dvi jos dukras. Tai tikrai labai komiška šeimynėlė, su savomis dramomis, ir džiaugsmais. Daug juoko, net kai jis kyla iš paprasčiausių buitinių dalykų, tarkim Senelės noro, kad dukrą bent kartą per žinias parodytų, tad ji vis rašo laiškus į policiją skųsdama ją nebūtais dalykais. Ir dar tas jos nebylus bendravimas su kinais, kurie atidarė restoraną po jų butu.

  Kita istorija, kaip supratau, pasakojama, o tiksliau rašoma, vyresniosios senelės anūkės, Šašos. Taip, Šašos, ne Sašos, ten bus paaiškinta kodėl taip ir ne kitaip. Toji jos istorija pasakoja apie Cingų dinastijos Kiniją ir Jezuitų misionierius joje, vargus, pastebėjimus, netgi baimes bei aistras. Autorė įdomiai kartais palygindavo Cingų ir Mingų dinastijas ir nupiešė tikrai pasakišką Kinijos vaizdą, nepaisant to, kad detalės rodė gal būt ne visai tai ką būtų galima pavadinti „šalies/ miesto aprašymu“.

  Abi istorijos supintos viena alegorija, perteikta kelis kartus skirtingais, kritiniais pasakojimų etapais – kaip karpis ar kita žuvis gali virsti drakonu ir kaip drakonas gali praryti tą karpį, o štai karpis drakono – bau. Tokia įdomi mintis – tai ar žuvis virsta drakonu, kai tampa jo dalimi patekus į skrandį ir suvirškinta, t.y. kai pasiduoda likimui ir eina koja kojon ten kur jis veda, ar kai pasipriešina srovei ir tos drąsos, ryžto bei nuolatinės kovos dėka – sustiprėja ir tampa nebe kažkokia žuvele, o tikru Drakonu. Žodžiu, pasijuoki su herojais, iš jų, o tada užverti knygą ir apsidairai.

  Knyga parašyta įdomiai, skaitoma lengvai, vėl gi, nebuvo to perdėto sulietuvinimo ir tas man patiko, mėgstu kai mūsų žmonės moka gerai užmest tinklus plačiau. Duosiu knygai stiprų 9/10 ir dar kartą pasidžiaugsiu, kad turiu. 

Anotacija: 
  Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas Žuvys ir drakonai – apie daugelį dalykų.
  Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti „tvarką“ visame pasaulyje, net ir Kinijoje.
  Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso „Senojo Pasaulio“ neapykantą prancūzams.
  Apie didėjančią Rytų ir Vakarų „difuziją“.
  Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją.
  Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume.
  Knyga Žuvys ir drakonai, kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai – visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu ir nerafinuotu humoru, o herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais.