Tik pasidžiaugiau, kad gerb. ponas Kim Newman sugebėjo parašyti knygą nepildamas visų garsių vardų kuriuos tik prisiminė, ir štai „Anno Dracula 3: Dracula Cha Cha Cha“ („Titan Books“ 2012; ISBN 9780857680853; 480p.) jis vėl išdėjo ilgiausius, po pastraipą ir dvi apimančius sąrašus rašytojų, knygų herojų, aktorių ir taip toliau. Ši knyga mane gerokai nuvylė.
Kaip visada knyga susideda iš
dviejų istorijų. Pirmoji, su užnugaryj vis grojančia „Dracula Cha Cha Cha“ mus
atskraidina į Romą, kur Keitė Ryd, ar Kate Reed, kaip jums priimtiniau, toji
garsioji Minos Harker draugė žurnalistė, įsivelia į dar vieną nuotykį. Kaip ir
praeitoje knygoje, nuo jos labai daug priklauso, o tuo pačiu – ji visiškai
nereikšminga persona, kuri tik šiaip prikibo norėdama išsiaiškinti, kas gi žudo
Senuosius Vampyrus Romoje, mat viena tokia vampžudystė įvyko prieš pat jos
akis. O ji gyva liko tik dėka savo menko amželio. Ir nors jos protas aštrus,
tokio įspūdžio kokį paliko praeitoje knygoje pakartoti nebesugebėjo. Iš tiesų
tai, nebeliko beveik nė vieno įdomaus herojaus – visi išmirė arba buvo
išžudyti, arba pasitraukė iš akiračio – kodėl? Na o kas ten supaisys. Beliko
tenkintis trimis moteriškėmis, kurios ir perima vairą į savo rankas – tai ta
Kate Reed, Genevieve Deudonne ar kaip ten jos gražioji pavardė ir tąja Penelope
ar Pamela, kuri ten iš jų su Charles susižadėjus buvo... Visas veiksmas sukasi
apie jas ir tik vėliau į knygą ima aiškėti, kad visos trys vienaip ar kitaip
prisidėjo prie to Senovinio Troškulio egzistuojančio Romoje. Tokio, kokį gali
patenkinti tik labai senas kraujas.
Skamba gražiai, bet man pasirodė
ištempta. Ir nepatiko, baisiausiai, siaubingiausiai nepatiko vienas konkretus
kadras susijęs su vienu iš pagrindinių herojų. Lyg autorius pūtė burbulą,
norėdamas jo sprogimu skaitytoją apkurtint, bet išėjo šnipštas, mat burbulas
šone pratrūko ir išleido orą su vos juntamu kvėptelėjimu. Pats sau autorius
įkišo pagalį į ratus, mat dar bus ketvirta knyga, tad čia jau nei trilogija
nepavadinsi, nei kokia nors serija, mat serijos pagrindas ką tik buvo užtiestas
kilimu. Žinot, žiūriu kiek jau prirašiau ir darau išvadą – Newman verčia mane
ieškoti ilgiausių kelių per aplinkui, kad galėčiau išreikšt nepasitenkinimą ir neišpilt
ko ji pridirbo. Galvoj tokia pseudo-filosofinė diskusija vyksta, kodėl gi jis pasirinko
tokį kelią? Juk pirmą knygą visi ėmė dėl labai konkrečių priežasčių ir tik
nedaugelis turbūt pagriebė šiaip sau. O jis visas tas pirminės priežastis,
kodėl knygos buvo Vandenių, Drakulos, Stimpanko, Viktorijos laikų ir taip
toliau, mylėtojų rankose – vis po vieną, po vieną atiminėja. Ketvirta knyga
vadinsis „Johnny Alucard“. O jau šioje knygoje bent penki Alukardai prabėgo,
tad nebesigundau idėja pamatyt Drakulą prirūkytoj kabareto salėj, stebintį dainuojančias
lėlytes.
Tiek tos. Eikim prie antros knygos
dalies. Ši istorija, grubiai imant, apie vampyrus kaip žaliasis Šrekas iš
ketvirto filmo – tokius, kurie nori vėl būti pabaisomis, kurių bijoma sutikti
tamsoje. Tas aišku sukelia britų pasipiktinimą (ir ne tik jų), ir šiltieji
stoja prieš kraujasiurbius. Irgi, baisiausiai tempiama guma. Kai vampyrė
verčiama maitintis (mat esama tokių, kurie žūt-būt vengia žmogaus kraujo), tai
kaip kokie Dragon Ball Z ar Naruto anime – užtęsiami iki kelių lapų, t.y. kelių
sekundžių veiksmas – per keletą serijų.
Tad galiausiai, su skaudančia
širdim duosiu vos 5/10, mat visgi knyga savaip unikali, tad mažiau duoti jau
sąžinė neleistų, be to, buvo ir gero veiksmo, buvo ir įdomių netikėtumų, o ir
tos ankščiau trys minėtos moterėlės-vampyrės – irgi, neblogos personažės, su
įdomiomis istorijomis.
