2013 m. vasario 3 d., sekmadienis

Suzanne Collins - Pavojinga Meilė (BŽ: 2)


Na va, antroji Suzanne CollinsBado Žaidynių“ knyga „Pavojinga Meilė“ (Catching Fire; „scholastic“ 2009; ISBN 978-1407-10936-7; 472p.) jau kur kas geresnė. Pradžia vis dar tempėsi lyg iškramtyta guma, bet net iki vidurio nepriėjus vienas įtampos momentas keitėsi kitu. Beje, kas per velnias su ta „Pavojinga Meile“? Pagal knygos tematiką reikėjo vadint „Kibirkštim“ ar „Įsiplieskimu“ ar bent jau „Pavojingomis liepsnomis“, mat tos meilės čia tik antram plane, o ir tos pačios – praleisi ir nieko neprarasi.
  Veiksmo intensyvumas, auganti įtampa, štai ko trūko, kad knygos negalėčiau padėti į šalį. Skaitėsi sklandžiai ir greitai, ir užtrukau tik dėl didžiulio vertimo kurį gavau (juk reikia pateisinti savo vardą, jei jau drįstu juodint mūsų vertėjus, ar ne? Tušti žodžiai dar nieko nepapuošė), tad štai, dabar bent...
  Pirmoje knygoje sužinojome Bado Žaidynių sukūrimo istoriją – maištas tryliktoje apygardoje, kuri specializavosi grafito išgavime. Ją visiškai sunaikino, ir, kad niekas daugiau nesugalvotų priešintis sostinei – kasmet iš likusių apygardų paimama po dvi aukas, vaikiną ir merginą. Tai ženklas, tai – įspėjimas. Elkitės gražiai, mat nė vienas nesate saugus prieš visagalę Panemo Sostinę.
  Šioje knygoje su tryliktąja apygarda susipažįstame artimiau. Kaip visada – žmonėms brukama propaganda, dezinformacija ir t.t. Ir tik akylas stebėtojas per televiziją vis rodomuose griuvėsiuose gali įžiūrėti vilties kibirkštėlę – Strazdą Giesmininką (ar skundiką? Kuris ten iš jų buvo?). Nedaugelis težino, kad tryliktosios apygardos griuvėsiai televizijoje – šimtmečio senumo įrašas, o jų grafito kasyklos – miniatiūrinės. Tryliktoji apygarda slapčiomis tebėra grėsmė. Jei nepavojinga pati savaime, tai pavojinga kaip laisvės simbolis.
  Kaip ir kasmet surengiamos Bado Žaidynės. Tačiau kas 25-metus pažymima lyg ir sukaktis. Nepamenu ar knygoje buvo minėta kas nutiko pirmaisiais, 25-aisiais metais, bet antrojo 25-mečio sukaktyje, t.y. 50-osiose Bado Žaidynėse laimėjo 12-oji apygarda ir jos prasigėręs pasididžiavimas. Ir štai, kaip tyčia, šiemet – 75-oji sukaktis. Kas 25-erius metus iš prieš 75-erius metus užpildytos dėžutės ištraukiama kortelė su skaičiumi (25-50-75-100...). Juose seniai surašytos temos, kaip vyks sukakties žaidynės. 50-aisiais metais – aukų imta dvigubai daugiau, po dvi merginas ir po du vaikinus iš apygardos. 75-ųjų metų tema šokiravo net ir Panemo Sostinę...
  Taigi, taigi. Duosiu tvirtą 9/10. Pagaliau matau, kuo šiuos knygos taip pakerėjo tokią didelę auditoriją, nors pirmosios knygos „puikumas“ palyginus su antrąja – juokingai išpūstas. Gaila tik Ketnės stilisto, baisoka akimirka... Beje, mano knygos angliškos, tad jei kas pamatysit, jog kažką vadinu netinkamu vardu – prašom pataisyti, stengiuos iš lietuviškos e-versijos išrankiot pavadinimus kurių reikia, bet galiu iš užsimiršt. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą