Sakiau ar nesakiau jau nepamenu, bet iš UK grįžau su dar viena knyga apie Drakulą. Šį kart nei girdėta nei regėta Timothy E. Rodrigue "Vlad Dragwlya: Son of the Dragon" (ISBN 0615448836; 346p.), kurią radau "second-hand" knygų parduotuvėje.
Humphreys jau turbūt man niekas neperspjaus, tad belieka kažkaip kitaip vertint tų pačių temų knygas. Istorija - paremta istorija. Jauniausi Vlado Drakulo sūnūs, Vladas ir Radu atiduodami sultonui Muradui, kaip užstatas - senasis Drakonas nesiims jokių veiksmų prieš Turkus ar Osmanų Imperiją, net jei kiti krikščionys jį spaus stoti į kovą. Vienas iš tokių krikščioniškų didvyrių buvo Baltasis Riteris, Hunedora (rašėsi ne taip, bet...). Jis pasiryžęs ir pats vienas sudoroti turkus, tad tokia jėga kaip Drakulesčiai - labai maišosi po kojomis. Sukiršinęs bajorus - jų rankomis jis nusikratė Vlado vyriausiu sūnumi Mirča (Mircea) ir berniukų tėvu. Valachijos (dabartinė Rumunija) sostas liko tuščias, bet neilgam...
Istorija įsivažiuoja būtent žuvus dviem vyriausiems Drakuloms, kai Vladui grąžinama teisė į laisvę (Radu ir toliau lieka pas turkus, šį kartą - savo laisva valia, kaip Murado sūnaus Mehmedo meilužis), nes net laisvas princas - dar ne visai princas. Kad atsiimtų savo sostą teks daug ir sunkiai kovoti, o po to, kad tą sostą išsaugoti - kovoti dvigubai tiek.
Sudėliota viskas chronologiškai ir labai tikslingai, tačiau nuo to istorija tik šokčiojo ir mėtėsi. Tikrai įdomu buvo tik paskutinį ketvirtį skaityt, mat toje vietoje visi autoriai turi apsispręsti kas toks Vladas Drakula Smeigikas jų akyse iš tiesų buvo - vampyras, demonas, sadistas be sau lygių, ar genialus strategas, kuris tiesiog buvo rakštimi minkštojoje pernelyg dideliam kiekiui tų, kurie tenorėjo turto. Knygai duosiu 8/10, nes mažiau duoti kažkaip negražu - visgi žmogus nudirbo nemažai ir bet ko nepripaistė. O daugiau duoti irgi negaliu, mat persistengė ir įvėlė ne vieną nepagrįstą legendą, bei per staigiai nukirto tam tikrus istorijos išsišakojimus. Bet bendrai imant, knyga man patiko.
