Apie autorius rašau retai, mat per daug tų, kuriuos norėčiau paminėti. Parašyk vieną gerą knygą ir turbūt mylėsiu amžinai (turbūt, mat kas ten žino, gal imsi žudyt kokius šuniukus). Bet kažko nepasakyti apie mūsų Lietuvių Amerkietę Rūtą Šepetį - negaliu.
Rūta Šepetys yra pabėgėlių dukra, tų, kurie gelbėjosi palikdami karo niokojamą Lietuvą savo noru (vietoje tokių pasirinkimų, kaip mirtis, arba tremtis į Sibirą, ir pan.). Gimė ir užaugo Mičigane, Detroite. O mes, Lietuviai, kokie bebūtumėm prispausti, ir dėl to - pikti, vis tiek savus mylim, ypač jei tie savi - dar ir rašytojai (nieks nepaneigs, kad mes tikra rašytojų tauta, vienaip ar kitaip labiausiai garbinantys literatūrą). Tad ir Rūta lengvai prisibeldė, rašydama mums apie mus. Apie Lietuvą Antro Pasaulinio Karo metais.
Pirma mano jos perskaityta knyga buvo "Tarp Pilkų Debesų" (Between Shades of Gray), jos debiutinė novelė. Ją pasiūlė mūsų uždaras mažas knygų klubas. Nelabai norėjosi man skaityti vertimo, o tada ir prasidėjo. Prasidėjo, nes pasidomėjau autore, ką ji rašo, kaip, ir paaiškėjo, jog vertimas - į Lietuvių kalbą, ne atvirkščiai. Čia gimė ir viltis, o gal gi knyga nebus skirta depresijai sukelti, kaip kartais mūsų autoriai mėgsta daryti.
Pirmoji R. Šepečio knyga: viena karo aukų medalio pusė. Tie, kurie buvo tremiami. Lina Vilkas, mūsų protagonistė - nuostabiai piešia, ir su tuo talentu, bei didžiąja šeimos dalimi yra ištremiama į Sibirą, kur išgyvena dar ir ne pačią baisiausią tokios tremties pusę. Manau visi iš savų, ar svetimų senelių esate bent vieną istoriją apie Sibirą, kambarėlius kur miegi stačias, bei bulvių lupenų tausojimą girdėję. O ir autorė, sprendžiant iš kitos mano skaitytos jos knygos, dar nebuvo pasiruošusi mūsų protų apkrauti paralyžiuojančiu žmogaus blogio siaubu. Tad ši knyga, bent iš mano riboto jos suvokimo, buvo tikrai nuostabi tuo nuolatiniu vylimusi: gal pavyks gi išgyventi, grįžti namo...
Antrąją knygą man labai maloniai parūpino NetGalley, o ar ji jau yra Lietuvoje - dar nežinau, bet spėju, kad ne. "Salt to the Sea" - Druska Jūrai (arba Jūros Druska, kaip google paieškos parodė, kad žadama versti) pasakoja jau apie kitą šio karo aukų pusę. Tų, kurie bėgo savo noru, nes pasirinkimai tebuvo būtent tokie: bėgti, mirti, būti ištremtam į Sibirą. Joana Vilkas - Linos pusseserė. Ji skuba į Vokiečių laivą, kartu su kitais pabėgėliais, spaudžiamais iš visų pusių artėjančių Rusų. Jos tėvas (ir jei gerai pamenu - brolis) - partizanai, o motina laukia būtent ten, Vokietijoje, į kurią Joana tik dabar apsisprendė išvykti. Ji - seselė, tad spėju, jei būtų kokia nors jos biografija, paaiškėtų, jog liko, nes norėjo padėti. Vietomis ši knyga jau kur kas brutalesnė ir drąsesnė. Ir jei pirma buvo gera, tai ši - dar labiau tokia.
"Out of the Easy" knygos aš dar neskaičiau, bet tikrai ketinu. Tad jei galiu apie autorę spręsti iš dviejų knygų kurias perskaičiau iš trijų esamų, tai viskas ką pasakysiu bus teigiama. Jei nebesiskaito tai, ką paprastai skaitote (kaip sakė ir mano draugė), su šiomis knygomis bus proga pailsėti. Skaitosi jos lengvai, nėra ilgos, o pirmoji yra ir Lietuviškai. Tikrai rekomenduoju.
Sėkmės!
Rodomi pranešimai su žymėmis Ruta Sepetys. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Ruta Sepetys. Rodyti visus pranešimus
2016 m. gegužės 7 d., šeštadienis
2016 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis
Ruta Sepetys - Salt to the Sea
Gražu, kai žmonės net toli gimę, gyvenantys kitame pasaulio gale, vis tiek žiūri atgal, ten kur jų šaknys. Ar tai būtų visas pasaulis, ar gamta, kaip motina, ar tik mažytė šalis, kur visi žino, ką reiškia tavo vardas. "Salt to the Sea" (Jūros Druska; Druska Jūrai; ISBN 0399160302; 391p.; Goodreads) yra antra Rutos Sepecio knyga, kurią perskaičiau. Tai tikrai nuostabi autorė.
Karo bėgliai nerūpi nei vienai kovojančiai pusei. Tiek Rusai, tiek Vokiečiai mielai perlips per lavoną, jei tas užtikrins pergalę, ar bent jau neleis pralaimėti. Bet visa kas yra gyvenimas, jei nėra mirtis. Joana, kaip ir visi aplink ją, su paslapčių bagažu, juda pirmyn, Vokiečių laivų link, tylomis prisimindama savo pusseserę Liną, išvežtą į Sibirą. Šalia jos keliauja milžinė Eva Sorry, taip vadinama dėl nefiltruojamų, tiesmukų, ir dažnai brutalių dalykų, kuriuos pasako prieš arba po pridėdama žodelį "sorry" (atsiprašau). Akla mergina Ingrid, jaučianti aplinką, bet jos nematanti. Senukas batsiuvys, pramintas Batų Poetu, mat tie tapo jo viso gyvenimo filosofija. Ir berniukas, kuris vieną dieną tiesiog išlindo iš miško ir prisišliejo prie grupės, nes močiutė "šiandien nepabudo".
Jų link artėja kita, naujai susibūrusi grupelė iš dviejų. Floriano, sustojusio bunkeryje tik atsikvėpti, ir leisti pailsėti nuolaužų sumaitotam kūnui, ir Emilijos, Lenkaitės su skaudžiausia paslaptimi, slepiama po paltu. Bunkeryje Florianas rado ją be sąmonės, iš baimės nualpusią, su rožine kepuraite ir drabužius besisagstančiu Rusų kareiviu, kuris manė radęs progą pasilinksminti ir pasišildyti, o vietoje to, gavo kulką į nugarą. Atsipeikėjusi Emilija nusprendžia sekti paskui šį riterį, paskutinį gerą vyrą žemėje.
Laivas gabenti pasiruošęs per pusantro tūkstančio, tačiau į jį tilpti turi bent dešimtis tūkstančių ir tai toli gražu ne visi pabėgėliai. Rusų armija spaudžia iš visų pusių, oro reidas - nepraeinanti grėsmė, o jūroje dar teks saugotis ir povandeninių laivų, torpedų. Grupė, ar tai, kas iš jos liks pakeliui, mat kai kurių iš jų paslaptys - mirtinos, o kitos - vejasi nenuilsdamos, turi ne tik ten tilpti, bet ir siaubo, baimės bei žiaurumo chaose rasti vilties ir tikėjimo žmonija. Kuo galima pasitikėti, kai gatvėse perkami vaikai, kaip "bilietai" į laivą, o lavonai apieškomi dokumentų, mat ieškančiųjų tautybė Vokietijoje gali būti nereikalinga. Knyga tikrai nuostabi, ir tikrai tikiuosi, jog ją greit išvers į Lietuvių kalbą, kad paskaityti galėtų visi. Kol kas duodu 10/10, mat mažiau niekaip negalėčiau.
Karo bėgliai nerūpi nei vienai kovojančiai pusei. Tiek Rusai, tiek Vokiečiai mielai perlips per lavoną, jei tas užtikrins pergalę, ar bent jau neleis pralaimėti. Bet visa kas yra gyvenimas, jei nėra mirtis. Joana, kaip ir visi aplink ją, su paslapčių bagažu, juda pirmyn, Vokiečių laivų link, tylomis prisimindama savo pusseserę Liną, išvežtą į Sibirą. Šalia jos keliauja milžinė Eva Sorry, taip vadinama dėl nefiltruojamų, tiesmukų, ir dažnai brutalių dalykų, kuriuos pasako prieš arba po pridėdama žodelį "sorry" (atsiprašau). Akla mergina Ingrid, jaučianti aplinką, bet jos nematanti. Senukas batsiuvys, pramintas Batų Poetu, mat tie tapo jo viso gyvenimo filosofija. Ir berniukas, kuris vieną dieną tiesiog išlindo iš miško ir prisišliejo prie grupės, nes močiutė "šiandien nepabudo".
Jų link artėja kita, naujai susibūrusi grupelė iš dviejų. Floriano, sustojusio bunkeryje tik atsikvėpti, ir leisti pailsėti nuolaužų sumaitotam kūnui, ir Emilijos, Lenkaitės su skaudžiausia paslaptimi, slepiama po paltu. Bunkeryje Florianas rado ją be sąmonės, iš baimės nualpusią, su rožine kepuraite ir drabužius besisagstančiu Rusų kareiviu, kuris manė radęs progą pasilinksminti ir pasišildyti, o vietoje to, gavo kulką į nugarą. Atsipeikėjusi Emilija nusprendžia sekti paskui šį riterį, paskutinį gerą vyrą žemėje.
Laivas gabenti pasiruošęs per pusantro tūkstančio, tačiau į jį tilpti turi bent dešimtis tūkstančių ir tai toli gražu ne visi pabėgėliai. Rusų armija spaudžia iš visų pusių, oro reidas - nepraeinanti grėsmė, o jūroje dar teks saugotis ir povandeninių laivų, torpedų. Grupė, ar tai, kas iš jos liks pakeliui, mat kai kurių iš jų paslaptys - mirtinos, o kitos - vejasi nenuilsdamos, turi ne tik ten tilpti, bet ir siaubo, baimės bei žiaurumo chaose rasti vilties ir tikėjimo žmonija. Kuo galima pasitikėti, kai gatvėse perkami vaikai, kaip "bilietai" į laivą, o lavonai apieškomi dokumentų, mat ieškančiųjų tautybė Vokietijoje gali būti nereikalinga. Knyga tikrai nuostabi, ir tikrai tikiuosi, jog ją greit išvers į Lietuvių kalbą, kad paskaityti galėtų visi. Kol kas duodu 10/10, mat mažiau niekaip negalėčiau.
2013 m. birželio 1 d., šeštadienis
Rūta Šepetys - Tarp Pilkų Debesų
Tik kai įpusėjau Rūtos Šepečio knygą "Between Shades of Gray" (Tarp Pilkų Debesų; Philomel Books; eISBN 978-1-101-47615-4;) sužinojau, jog esama ir lietuviško vertimo. Beje, iš pradžių maniau, jog tai originalas, tada paaiškėjo, jog tai ką skaitau ir yra originalas. Nežinau, kaip mums išvertė, mat šį kart nepasivarginau tikrinti, bet susimaut abejotina ar galėjo, juk tai būtent mums aktualiausia tema.
Istorijos herojai išgalvoti, bet tai ką jie išgyveno - tikra. Jaunoji Lina Vilkas ir jos šeima buvo ištremti į Sibirą, kaip "vagys ir prostitutės". Padoriai gyvenę žmonės, niekad nematę tokio purvo ir žiaurumo - patiria šoką ir išlenda visokiausios ylos iš maišų. Kas - nori greičiau mirti, kas - nemato prasmės net ir tame. Vieni stengiasi išgyventi bet kokia kaina, kiti sutinka gyventi, tik jei gyvens ir kiti.
Tai labai įdomi istorija. Lina ir visi kiti ištisai jautė galimą mirties siaubą, kulką į kaktą, į nugarą, ar iš bado ar šalčio. Kai tau liepiama kasti duobę, o tada į ją gultis, negalvoji apie tai, jog esi jiems tik matavimo vienetas, pagal kurį bus aišku, kiek mirusių į ją tilps. O kai ant tavęs juokdamiesi ima pilti žemes - negali net šaukti, mat tuoj pat būtumei nušautas. Nekasi duobės, nesigulsi į ją matavimams - negausi tų trijų šimtų gramų duonos davinio...
Istorija tiek tragiška, tiek kupina vilties. Tikrai buvo labai įdomu, nors vietomis ir atrodė, jog nieko nevyksta, o tik mąstoma apie tai, kas turėta, bet tada pagalvoji, na o kaip gi kitaip? Duosiu knygai pilną 10-10. Puiki istorija.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)