įvairovė | Chloe Benjamin "Nemirtingieji"

Autorius: Chloe Benjamin
Pavadinimas: Nemirtingieji (The Immortalists)
Serija: -
Žanras: Grožinė literatūra, Šiuolaikinis
Psl.: 346
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Pasiėmiau įvairovei, nes Goldų šeima yra Žydai ar Semitai, nežinau, kaip tiksliai. Bet man tai pasirodė retai matoma tarp pagrindinių herojų, bent jau tarp knygų, kurias paprastai skaičiau, tad sumečiau, jog pravers praplėsti akiratį. Kaip tas pasakymas, jog kas kart kažką pirkdami: mes balsuojame.

Apie Knygą: Gandai apie be galo tiksliai ateitį nusakančią moterį, čigonę, aiškiaregę, pasiekė ir keturis Goldų vaikus. Pagundai sužinoti savo ateitį jie žinoma nepajėgė atsispirti. Per daug tai intrigavo. Kas bus? Ar jie bus laimingi? Ir, svarbiausia, kada jie mirs?

Visas tolesnis jų gyvenimas rėmėsi ant datos. Vieni ją pasiliko, kaip paslaptį, nepatikėję kitiems. Kiti - pasidalino data, gal būt norėdami išsklaidyti slogulį, kuris užgula kiekvieną, kuriam lemta mirti per anksti ir apie tai žinoti. Ir kiekvienas tos savo datos laukė, su baime, nekantrumu, viltimi. Viltimi, kad ateis ir praeis.

Mano Nuomonė: Nors įvairovės man būtų užtekę ir religijoje, kuri mano aplinkoje tiesiog per retai pasitaiko, bet jos čia buvo ir dar daugiau. Vienas iš brolių mirė nuo AIDS, tuomet, ankstyvuose 80-uosiuose, žudžiusio daugiausia homoseksualus ir dėl to vadintu gėjų vėžiu. Patys istorijos herojai buvo labai skirtingi ir į savo mirties datą žvelgė labai skirtingai. Bet čia prasideda bėda. Būčiau mielai skaitęs keturias knygas, seriją apie vaikus, kurie užaugo, žinodami kada mirs. Vietoje to turime keturias suspaustas istorijas, perpildytas bereikalinga informacija, kuri užglaisto faktą, jog jie užaugo ir tu nieko be tos pirmos dienos, bei artėjančios paskutinės, be jų darbo ir šeimos statuso - nieko daugiau nežinai. Viskas skubiai stumta pirmyn, plėtojant asmenybes iš smulkmenų, kaip reakcijų į sulčiąspaudės neturėjimą, arba tokių didžiulių dalykų, į kuriuos nepavyko sureaguoti dėl laiko ir vietos stokos, kaip iš niekur atsiradęs jau suaugęs vaikas. Arba visų tų antgamtinių, tikros magijos reiškinių. Tai, apie ką knyga? Apie vaikus, kurie sužinojo, kada mirs, ir tad iki tos dienos gyveno su galvoje vis tiksinčiu baimės laikrodžiu. Tik Tok, rytoj mirsi.

Nepatiko man. Nepatiko, nes per trumpos istorijos, o knyga - per ilga. Pilna ko nereikėjo, kai buvo ko reikėjo, o nieks neparašė. Nors OCD turėjo tik viena herojė, skaitant atrodė, jog jie visi apsėsti kažkokio obsesyvaus sutrikimo. Duodu 3/5, mat šiaip jau rašymo stilius būtų puikus. Gal man tik labai tas contemporary nepatinka, nežinau.

Sarah J. Maas - A Court of Wings and Ruin [3]

Ankščiau sakydavau, kad nemėgstu serijų. Dabar gi serijos man labai patinka. Nes kam gi gali nepatikti tas keistas jausmas baigus seriją, kai nežinai, ką daryti toliau. Visi gyvena sau, lyg jūs nebūtumėt išgyvenę kažkokio ten burtininkų, ar šiuo atveju, laumių karo. Taip, jau turbūt supratot, baigiau Sarah J. Maas paskutinę Užkerėto Dvaro knygą "A Court of Wings and Ruin" (ISBN 1408857901; 699p.; Goodreads). Nors ir ne tokios geros, kaip tarkim Shades of Magic, bet tikrai iš geresnių.

Siena tarp žmonių ir laumių (fae / immortals) pasaulio niekada nebuvo laikyta amžinu sprendimu. Tie, kas nutarė ją sukurti, manė jog su laiku, aprimus nesantaikai tarp dviejų rasių, bus galima rasti bendrą kalbą, ir gyventi kartu, be jokių sienų. Tačiau žmonių gyvenimai trumpi, o mitai apie laumes karta iš kartos tik baisėjo. Tuo tarpu ir patys nemirtingieji, gyvendami kur kas ilgiau, ne visi mano, jog yra ko sugyventi su savo buvusių vergų palikuoniais. Karas nebeišvengiamas. Belieka tik jam pasiruošti.

Katilo galia kažkada sukūrė visą jų pasaulį, tad, kaip atsilaikyti prieš ginklą, iš kurio gimei? Feirė ir Rhysand bando sukelti ant kojų galimus sąjungininkus, ir rasti būtybių, kurios bent kažkiek atsvertų negailestingai perlenktas svarstykles. Feirė, kaip žmonių moteris virtusi laume pasiryžusi bet kam, kad apsaugotų žmoniją. Net jei tai reikš Mirties Dievų išleidimą iš jų kalėjimų. Net jei tai reikš dar daugiau sandorių su laumėmis ir būtybėmis net baisesnėmis už jas.

Pradėkim nuo to, kad išsiaiškinau mūsų vertimo niuansus. Fayra, kas net garsinėje knygoje buvo "Feira" pas mus - Feirė. Fae, kas gal ir nėra fėja, tapo laume ir tai visai įdomu, bet... Tikrai norėčiau, kad mums išverstų ir kitas, manau tada tikrai jas visas nusipirkčiau (po vieną pirkti rizikinga, mūsų tokios leidyklos, kad gali mesti bet kada, ir skaitytojas liks kaltas, o turėti nebaigtą seriją, na ne, nenoriu), bet let's face it, mum taip verčia knygas, kad skaitytojas lieka kaltas, jog negaunam antros ar kitos. Juoba, kad dabar, kas skaitėte pirmą, turbūt galvojat, tai kur Tamlinas dingo, ir kodėl aš vis miniu Rhysand? O gi todėl, kad Tamlinas yra totalus šūdžius... Bet grįžkime prie knygos. Vidinių monologų apie "kaip ir kodėl jaučiuosi" beveik neliko. Veiksmas atrodo lėtas, o tada ant galvos kam nors numetama plyta, arba na, armija. Daug visokių posūkių ir vingių, kai kurie net man buvo tikrai labai netikėti. Duodu 10/10, nes dabar tai jau tikrai užsidirbo.