Neseniai perskaičiau pirmą Graceling Realm knygą, ir deja ji man nelabai patiko. Tik tiek, kad galėčiau paimti ir antrą. Ir dabar, kai jau perskaičiau Kristin Cashore "Fire" (Ugnis; ISBN 0803734611; 480p.; Goodreads), nežinau, kaip pasiimti trečią, ir prisiversti pabaigti trilogiją, mat ši man visai nepatiko.
Knygos veiksmas vyksta prieš Graceling knygą, už kalnų, kurie skiria Septynias Karalystes nuo šios vietos. Čia nėra Apdovanotųjų, bet yra monstrai. Monstrai, tai padarai, kurie yra tokie intensyvūs savo nuostabia išore, ir savo egzistencija, kad žmonės kartais savanoriškai išeina priešais plėšrius padarus, kad būtų suėsti. Jų buvimas, jų balsai, jų išorė - hipnotizuoja. Fire, Ugnis, yra moteris monstrė. Su ugnies spalvos plaukais, nežemišku grožiu, ir sugebėjimu įtakoti mintis, bei norus: ji geidžiamiausia moteris bet kur, kur įžengia, ir pats geidžiamiausias ginklas.
Vis augant karo grėsmei, Ugnies miesto valdovui, jos mylimam draugui, reikia pagalbos ieškant sąjungininkų. Kad jų surasti, pirmiausia reikia žinoti iš kur visi tie šnipai. O, kad tai sužinoti, užtenka turėti Ugnies galių: įlysti į jų galvą, ir įtikinti juos, jog jie labai nori pasipasakoti. Deja Ugnis ne taip lengvai įkalbama padėti, mat šią galią jai, nori nenori, tenka naudoti nuolatos, vien tam, kad nebūtų užpulta, sužalota, išprievartauta, ir nužudyta. Mat jei monstras vilkas tenorės ją suėsti, tai paprasti žmonės, ypač žmonių vyrai, kurie stokoja valios, išsireiškia kur kas žiauresniais pažadais apie tai kas bus prieš, ir po to, kai jie sugebės iki jos prisikasti.
Knyga labai nemaloni skaityti. Pradedant tuo, kad autorė tikrai mielai ir plačiai pasakoja apie žmones, kurie iš niekur nieko atbėga su peiliais rankose, bandydami užmušti Ugnį, ir jų žodžių poveikį jai, nuolatines ašaras iš širdgėlą, kad ji tokia nuostabi. Baigiant jos nuolatiniu verkimu dėl to, kad negali turėti vaikų, kurių labai nori. Kur nepasisuksi - išdavystės, žiaurumai, užgauliojimai, ir jokio veiksmo. Jie ilgai keliauja iš vietos į vietą. Ilgai toje vietoje tūno, nes reikia savaičių, kad įkalbėtų Ugnį padėti ten, kur ją vedėsi būtent tam, kad padėtų, kur ji PRAŠĖSI, argumentuodama, jog galėtų padėti. Tada dar savaitės kitos, kad ji ką nors iš tų reikiamų žmonių išpeštų, mat ji žinoma nenori naudotis galiomis, ir bando juos paveikti vien savo buvimu viename kambaryje. Vienintelė tikrai įdomesnė dalis knygoje buvo monstrai, ir faktas, jog knyga yra bene priešistorė anoje knygoje dominavusiam karaliui Lekui. Tad po viso šio vargo duodu 4/10, ir žiūrėsim, kaip ten bus su trečia.