Viskas prasidėjo taip nekaltai, kaip ir galima tikėtis. Herojus žygiavo per žemo lygio požemį, tikėdamasis rasti kokių ne per daug pavojingų monstrų, kad įgautų daugiau patirties juos žudydamas, ir galėtų palikti šį lygį, iškeliauti į geresnį, didesnį, kur ir trofėjai, ir lobiai - geresni. Jo noras beveik išsipildė, kai viename iš koridorių, galutinai pasiklydęs, rado skrynią. Ei, na, jei jau ne monstras, tai gal bent koks nors ten esantis šlamštas bus jam tinkamas, ar ne? Skrynia kantriai laukė jo prieinant ir kai herojus pagaliau pasilenkė jos atidaryti... Jį suėdė. Mat skrynia buvo mimikas. Jau gerokai išalkęs, bet labai kantrus mimikas, kurio prigimtis lėmė atrodyti, kaip žemo lygio skryniai.
Užvalgęs mimikas vėl susigūžė, pasiruošęs sėdėti toliau ir laukti kito praeinančio mulkio. Bet kažkokia nerišli mintis sukirbėjo jo apytuštėje galvoje, kai suprato, jog aplink - kraujas, ginklai. Tai yra, kad ir kaip ramiai jis sėdės, jo aplinka jau kiek įtartina, kas gali nubaidyti sekantį potencialų užkandį. Toks logiškas sprendimas apsitvarkyti ir pradėjo toliau sekusius įvykius, pasikeltus lygius, naujus sugebėjimus ir netgi labai skanią naują kompanionę, kurią mimikas, mažų mažiausiai, bet kada gali suėsti ir vėl išsikviesti.
Knyga labai smagi. Pradžioje nė negali tikėtis, jog pasakojimas bus ne apie herojų, kuris išėjo ten daryti kažkokių kvestų, o apie mob'ą - agresyvų monstrą, kuris įgauną sąmonę ir gebėjimą protauti, ir nusprendžia, kad maistas per ilgai eina iki jo, tad lengviau bus nueiti iki maisto. Ir parašyta knyga labai linksmai, tad tikrai galiu duoti visus 10/10, buvo labai smagu. Beje, tik įspėsiu, gal iš viršelio neaišku, knyga - ne vaikams. Ir žarnos laksto, ir kraujas taškos ir... kitokie dalykai vyksta.
