Whyborno tėvui jaunėlis sūnus per daug niekad nerūpėjo. Dar mažiau nuo tada, kai tas atsisakė eiti tėvo parinktu keliu. Reikalai tarp jų šiek tiek pasitaisė, kai jaunėlis užsitarnavo naujos pagarbos parodydamas neįtikėtinas žinias ir narsą kovoje prieš monstrus iš kitos dimensijos. Bet net ir po to lengvo apsitaikymo, Whybornas įtariai žiūri į staigų tėvo norą pasamdyti jo mylimąjį, Grifiną, ištirti kas per antgamtiški dalykai vyksta vienoje iš jo anglių kasyklų.
Kasikai girdi vibraciją, dūzgesį, kai kurie net - aiškius su jais kalbančius balsus tame išskiria, žadančius turtingas anglies gijas. Žmonės dingsta, žūva keisčiausių įgriuvų metu, o išgyvenę grįžta pasikeitę, kitokie, nesavi. Vienas kitas toks siūlo galas veda į kasinėjimus, vykusius urvų sistemoje, kuriuose lyg ir nieko labai keisto nebuvo rasta. Iki po Whybornu įlūžo grindys ir jis pateko į naują, žemesnį lygį. Čia sienos apipaišytos keistais piešiniais, vaizduojančiais baisius padarus, valdančius žmones, o tamsoje - kažkas krebžda, šnibžda.
SPOILERIS: nemėgstu, kai susidūrus lengvai fantastikai su lengva moksline fantastika išgaunama tema yra ateiviai prieš kaubojus. SPOILERIS BAIGIASI. Knyga lengvai skaitėsi, bet ta meilės seilės dalis, kur "bet aš maniau, todėl padariau, ką padariau, nes galvojau" labai jau rakštis buvo. Nes puikiai žinai, kaip skaitytojas, jog jie turės viską išsiaiškinti, tai tas gumos tempimas - siutina. Šiai knygai duosiu tik 3/5, bet skaitysiu toliau, nes įvykiai buvo netikėti, o viliuosi, jog dar pasirodys ir praeitoje knygoje buvę blogiukai, tad vilties tikrai yra.
