Seregil ir Alec grįžta į Rhimenee su viltimi, jog neužilgo galės susikurti naują personą savo Rhimenee Katino darbeliams, mat šis, deja, turėjo "mirti", kitaip net tokie nepastabūs žmonės, kaip Rhimenee aukštuomenė, imtų įtarinėti: keista, kad Katinas grįžta tuo pat metu, kaip ir Lordas Segeril. Deja, ilgai jie ramybės neturėjo, mat vėjų nuotykiai gan greit juos įmetė į vergvaldžių rankas, kurie juos nugabeno į Plenimarą, ir pardavė į vergystę. Čia gi fėjų kraujas - labai vertinamas alchemijoje, ypač tokio reto tipo, kaip Alec.
Seregil tuo tarpu atsiduria savo buvusio meilužio, vyriškio kuris jį išdavė, ir per kurį jį ištrėmė - valioje. Vienintelis džiugesys jo širdyje yra faktas, jog išdavikas - irgi vergas, kad ir koks išaukštintas.
Tuo tarpu toliau pildosi pirmoje knygoje nugirstos pranašystės. Atėjo Alec eilė susidurti su likimu, ta jautriąja jo dalimi, dėl kurios jis dažnai pyksta, ir pats nesupranta kodėl - vaiko. Ši knyga tikrai daug geresnė, nei praeita. Plenimaras - kur kas įdomesnis, nei tos fėjų žemės. Čia jau priminė Anne Rice knygas Claiming Beauty, ar netgi C.S. Pacat Captive Prince trilogiją. Duodu 9/10, ir tikiuosi prie čia buvusių temų dar sugrįš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.