Tėvas Žemė pyksta ant tų mažų padarėlių, kurie trypia jo paviršių. Niekas tiksliai nežino, kodėl taip yra, bet jo pykčio įrodymai - visur. Žemė nuolat keičiasi, paviršius dreba, veriasi, pasipila lava. Nuolatinis seisminis aktyvumas išmokė žmones gyventi kitaip, ir, greičiausia natūralios evoliucijos dėka, tarp jų ėmė rastis kitokių būtybių. Būtybių, kurios gali eiti per akmenį, lyg per vandenį. Ir būtybių, kurios gali nuraminti drebančią žemę, ar iš jos iškelti kalnus. Pastarieji gimsta tarp žmonių. Net ir kūdikis lopšyje gali numalšinti drebėjimą. Bet paaugęs - supykęs gali sunaikinti ištisus kaimus, ir iššaukti naują Sezoną. Tokie vaikai dažnai nužudomi iš baimės. Rečiau - atiduodami Sargams, kitokio tipo Orogenams, kurie nedvejodami vaikus pribaigs, jei šie nesugebės susivaldyti.
Damaya buvo viena iš tų laimingųjų, vaikas, kurį atidavė Sargui. Ją mokė, ja rūpinosi. Ir, kai jos galios, daugiau mažiau, buvo įvertintos - suvedė ją į porą su vienu iš aukščiausio lygio Orogenų. Jos - iš niekur atsiradusi galia, su jo labai atsargiai koreguota kraujo linija. Eksperimentui. Pažiūrėti, koks būtų jų vaikas. Bėda ta, jog jiedu vienas kitam nelabai patinka, o čia ne tik reikia mėginti pastoti, bet dar ir vykti į ilgą misiją, kurioje nuotykiai apvers ne tik jų gyvenimus, bet ir visos žmonijos.
Na, kaip ir sakiau, knyga tikrai nuostabi. Čia visko tiek daug, ir viskas - taip įdomu! Negaliu net aprašyti, reiktų kokių penkių lapų. Rimtai, jei mėgstat high-fantasy, tai imkit. Duodu 10/10, ir duočiau dar daugiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.