Rodomi pranešimai su žymėmis Japonija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Japonija. Rodyti visus pranešimus

2021 m. lapkričio 5 d., penktadienis

knygos apžvalga | Mark J. Ravina "Understanding Japan: A cultural history" | The Great Courses

Autoriai: Mark J. Ravina
Pavadinimas: Understanding Japan: A Cultural History
Serija: The Great Courses
Žanras: Istorija; Negrožinė
Psl.: 184
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Lapkritis, daugiau ar mažiau, bus dedikuotas pravalyti tam apdulkėjusiam "perskaityti" kampeliui. Dabar štai pasiėmiau Mark J. Ravina knygą "Understanding Japan: A Cultural History". Toks platus brūkštelėjimas per Japonijos kultūrinę istoriją.

Apie Knygą: Pradedant paaiškinimu, kodėl Japonija buvo "izoliuota valstybe", autorius nupasakoja mums šios šalies raidą. Valdymo pokyčius, evoliuciją, tradicijas ir kur buvo jų ištakos, raštą, kalbą, hierarchinę struktūrą, maistą, meną... Žodžiu, valstybės kultūrą.

Mano Nuomonė: Buvo labai įdomu paskaityti, jau vien dėl to, jog autorius nešvaistė laiko detaliam gilinimuisi, bet kiekvieną reikšmingą tašką istorijoje - apibrėždavo aiškiai ir tvarkingai. Visko buvo, ir apie teatrą, ir apie samurajus, ir apie ramen.

Tikrai mielai paskaityčiau dar. Duodu 5/5.

2019 m. birželio 3 d., pirmadienis

knygos apžvalga | Jake Adelstein "Tokyo Vice"

Autorius: Jake Adelstein
Pavadinimas: Tokyo Vice
Serija: -
Žanras: Ne Grožinė; Memuaras
Psl.: 335
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Gaila, nežinojau kokia gera bus šita Jake Adelstein "Tokyo Vice" knyga, nes ji mano "perskaityti" sąraše labai dažnai smuko eilėje žemiau. Bet štai, pagaliau prisikasiau. Geriau vėliau...

Apie Knygą: Jake Adelstein, baigęs universitetą ir pramokęs Japonų kalbos persikraustė toliau mokytis ten, siekdamas žurnalisto karjeros. Knyga tuo ir prasideda: jo pasakojimu apie tai, kaip vyksta visas šis procesas. Šioje šalyje, priešingai nei jo gimtojoje, žurnalistus samdo tiesiai iš universitetų. Labai pasistengęs darbą jis gavo ir greit pramoko visų mandagumo niuansų, kurie padėjo jam patogiau įsitaisyti.

Žurnalisto darbas nėra lengvas. Dažnai jis netgi pavojingas. Jake nesitikėjo tokio dirbti, bet štai vieną dieną su juo susisiekė jakudza, prašydamas padėti išsiaiškinti, kas jį šmeižia. Jake pagarsėjo, kaip garbingas užsienietis... Taip, pamažu, autorius ėmė rašyti apie kur kas tamsesnę Japonijos pusę. Nuo Meilės Viešbučių, iki Hostesių barų. Nuo savo noru darbui persirengiančių vyrų ir moterų, kurie vienam vakarui, ar tol, kol turėsite pinigų, bus jūsų geriausi draugai, iki įvežamų moterų, iš kurių atimami pasai ir kurios dažniausia niekad nebesugrįžta į visuomenę.

Mano Nuomonė: Knyga parašyta be galo gerai. Informacija, prisiminimai, asmeninė patirtis - supinta į labai vientisą pasakojimą, kuris tolygiai baisėja, iki galiausia tampa tikru košmaru. Nežinau, kaip jums, bet man Japonija visada buvo ta egzotiška svajonių šalis apsilankyti. Bet jau seniai supratau, jog joje pilna tiek ir tų pliusų, bet tiek pat ir didelių minusų. Kaip ir kiekvienoje šalyje.

Gera knyga, beveik neįtikimas siužetas, dar baisesnis, kai supranti, jog tikras. Šiek tiek priminė tą kažkada labai seniai skaitytą knygą "Jakudzos Mėnulis". Duodu 5/5, verta paskaityti.

2016 m. kovo 19 d., šeštadienis

Steve Bein - Disciple of the Wind [3]



Taip turbūt tik aš ir sugebu. Imt ir perskaityt trečią knygą iš knygų serijos. Bet skaitytojų kvailumas veda prie liaupsių autoriams. Steve Bein knyga "Disciple of the Wind" (Fated Blades #3; ISBN 0451470206; 528p.; Goodreads) knyga buvo aiški ir klausimų nesukėlė. Nušlifuota knyga, jei gali perskaityti trečią ir nepasimesti.

Istorija susideda iš dviejų, skyriais pasakojamų pramaišiui. Abi jas jungia metalinė Demono Kaukė, įgalinanti nešiotoją matyti metalą, ir ypač šviesiai - Lemtinguosius kardus. Bei, žinoma, tie patys lemtingieji kardai.

Senesnė istorija pasakoja apie Daigoro, pažemintą samurajų, priverstą tapti roninu, besislapstančiu nuo Shichio. Shichio - tik valstiečių sūnus, aukštai pakilęs vos ne per atsitiktinumą, daug užsispyrimo, bei tam tikrus polinkius. Bet stovėdamas vienam galingiausių vyrų Japonijoje po ranka jis sugebėjo sunaikinti Okuma namus ir paskutinį jų karį parversti bėgliu. Vienintelė Daigoro (Okuma) viltis yra kažkaip išvilioti Shichio iš už armijos samdinių ir pribaigti jį garbingoje dvikovoje. Bet čia ir prasideda problemos. Daigoro turi kartą pavadintą Nuostabi Neieškoma Pergalė. Raktažodis: neieškoma. Kardas atneša pergalę tik tada, kai jo turėtojas priverčiamas kovoti. Tad kaip pribaigti jį pažeminusį samurajų kardu, kuris atneštų sėkmę tik tuo atveju, jei jis jos nenorėtų?

Kita istorija pasakojama mūsų laikais, apie Amerikoje augusią japonę Mariko. Tiesa, nežinau, kada ji vėl grįžo į Japoniją, bet visa istorija tęsiasi būtent ten. Ji - policininkė-detektyvė, šventai tikinti savo pareigomis. Nors yra pakankamai lanksti, kad sugebėtų turėti ryšių ir teisingumo, ir nusikaltėlių pusėje, ji tiki teisybe už grotų, o ne mirtimi tamsioje gatvėje. Tad Nuostabi Neieškoma Pergalė atrodo kardas kaip tik jai! Tik, kaip tarkime sulaikyti tokį šalies masto teroristą, kaip Apvalanti Šventojo Vėjo Ugnis? Neblogas, vardas, ar ne?

Čia pabrėšiu tokius smulkius dalykus: abu blogiukai - apsėsti Demono Kaukės. Abu geriečiai - turi Nuostabią Neieškomą Pergalę.

O dabar blogoji dalis. Autorius labai jau persistengė su knygos japonizavimu. Kitaip nepavadinsi. To pasekoje atrodė, jog skaitai knygą apie Japonus Japonijoje, kurie kalbasi Angliškai. Ir kai jau persisotini "neh?", pastebi, kad dar ir nuoseklumo tame Japoniškų žodžių vartojime nėra. Kodėl tarkim reikėjo pabraukti "sake", bet nereikėjo "soba"? Prie to dar prisideda ir tiesiog skausmingai nuspėjama istorija ir turime tai ką turime. Likimas čia priimamas labai rimtai, tad net jei esama kokio mažučio įbrukto istorijos posūkio - viskas einasi, kaip per sviestą ir visos jėgos dirba tik tam, kad padėtų visiems tą savo Likimą įvykdyti. Knygai duoti daugiau nei 5/10 negaliu, bet ir mažiau duoti nenoriu. Gal kada net kitas knygas paskaitysiu. Palikime tai ant "gal".  

2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Gabriel Loidolt - Jakudza



  Antra knyga mano gyvenime apie pragarą išgyvenusią moterį, kuri naujo gyvenimo pradžią pažymi didele tatuiruote. Abiejuose knygose varijuoja žodis "jakudza", bet šioje tai tebuvo kažkoks šalutinis, menkai tesusijęs reiškinys. Gabriel Loidolt knyga "Jakudza" (Yakuza (vok.) "Gimtasis Žodis" 2009; ISBN 978-9955-16-288-9; 183p.) tebuvo istorija apie talentingą tatuiruočių meistrą. Trumpa knyga, kurią sunku aprašyti. Gera knyga, o man vėl sunku paaiškinti kodėl. Sakytum, pirmus metus apie knygas rašau...
"Išėjau iš vaistinės tirtėdamas, prisimindamas Horicunės III sakinį, kad didžiausias kilnumas yra žodžio laikymasis."
  Austras Japonijoje, net imliai besimokantis tokio savito meno kaip iredzumiai (tatuiruotės) iš garsaus meistro, vis tiek tėra tik užsienietis, kuriam teks dvigubai pasistengti, kad užsitarnautų pagarbą. Jo šviesūs plaukai ir mėlynos akys čia jį daro tiek maloniai išskirtiniu, tiek vos ne ateiviu, kas suteikia tiek džiaugsmo, tiek baisaus skausmo. O kartą netgi vos nekainuoja jam gyvybės ir palieka amžiams bjauriai randuotą. To įvykio pasekoje mūsų herojus palieka savo meistrą ir pačią Japoniją, su pažadu daugiau ten kojos nebekelti, pažadu duotu jakudzoms...
  Jo specializacija - tradiciniai iredzumiai, atliekami adatų pluošteliais. Žinoma, vakaruose tenka prisitaikyti. Ant kliento čia neatsisėsi, tenka nugarą lenkti nuo kėdutės. Ką jau ten, teko netgi veidrodžius įtaisyti taip, kad klientai matytų jo darbą. Sukaupti eskizų krūvas, bei subtiliai pasidalinti žiniomis, kad klientas nepaprašytų ko nors, kas vėliau bus traktuojama, kaip klaida. Ir štai, vieną dieną, kaip ir galima tikėtis, prie jo besiilsinčio su stiklu kažkokio ten gėrimo, prieina moteris su baisinga suma čekyje. Ji - iš kažkokios Rusijos glūdumos ir kaip vėliau paaiškėja, su ne ką mažiau tragiška istorija, nei pats mūsų herojus. Tad ilgomis valandomis badant iredzumį, jiedu viens iš kito tas istorijas traukia, mat nei vienas nenori apie tai kalbėti.
  Čia labai tinka žodis "passion". Tik kontekste galima supaisyti ar turima omenyje kančia, ar aistra, o tai ne visada lengva padaryti. Jaučiasi, kad knyga versta ne iš anglų kalbos (versta iš vokiečių kalbos), mat kai kuriuos sakinius, bent jau pirmoje knygos pusėje, skaitydavau po kelis kartus, kad suprasčiau. Vietomis žodžiai tarsi ne savo vietose, kitur sakinys be reikalo ilgas ir dėl to labai painus, nors viską tikrai buvo galima pasakyti dviem žodžiais, o ne septyniais. BET. Nepaisant to, jog įdėmiai paskaičiau, kodėl žmonės šią knygą taip prastai vertina ir daug atvejų su tuo netgi sutinku, man asmeniškai ji labai patiko. Mėgstu kai nuvalkiota tema pateikiama iš retesnės savo pusės, mat paprastai kokia nors vienokia tragedija turi dvi puses ir mes visada matome tik vieną (kalbu tik apie aukas ir aukų puses, jokiu būdų ne apie nusikaltėlio požiūrio tašką). Tad knygai duodu 10-10. Ji trumpa, pusdienis ir neliks, tad norintys galite imtis net jei jau vien tam, kad perskaitytumėte tą nuostabų sakinį "Japonijai nereikia Dievo, Dievui reikia Japonijos".

Notes: Knygoje minima, kaip balta spalva Japonijoje simbolizuoja mirtį ir yra gedulo spalva, bet tuo pat metu priduriamas ir komentaras apie baltą odą, stipriai nubalintą, nudažytą, ar mituose - natūraliai sniego spalvos. Tai sustabdė ir privertė pamąstyti. Ar mes visada slapčiomis jautėme meilę mirčiai, bodėdamiesi jos baltais apdarais, bet mylėdami tą kaulo baltumo kūną su dar gyvomis akimis?

2013 m. liepos 16 d., antradienis

Ihara Saikaku - Penkios Meilę Pamilusios Moterys



  Užklupo darbai, tai net 100 puslapių knygos nesugebėjau mat aprašyt, atsiprašant save be žado palikau. Ihara Saikaku knygą "Penkios meilę pamilusios moterys" (Five Women who loved love; "Versus Aureus" 2009; ISBN 978-9955-34-235-9; 165p.) nusipirkau beveik netyčia. T.y. į virtualų krepšelį įmečiau, kai per kažkokį siūlą peršokus optinė pelė pasislinko ir vietoj vieno mygtuko, gavos, paspaudžiau kitą. Kai jau ėjau susimokėti, apsižiūrėjau, jog knygų daugiau nei ėmiau, tad atsekiau kaltininką. Bet taip pažiūrėjau, pažiūrėjau, nusprendžiau, kad nepakenks ir štai...
  Kaip ir užsimenama pavadinime, tai - penkių, visai trumpučių istorijų rinkinukas, apie įsimylėjusias moteris. Nežinau tik, ar galima tą pakvaišimą vadint įsimylėjimu (kai nusprendi pajuokaut ir atsigult į tarnaitės, laukiančios meilužio, vietą, netyčia užmiegi, su tavimi pasimyli, tu nubundi ir dalinai supranti, kad kažkas įvyko, o tada nusprendi, kad pabėgsi su tuo tarnu), o tas 13-metes - moterimis, bet taip diktuoja knyga, na, o aš - nesiginčysiu. Kol kas. Pirmos dvi istorijos vos neužmigdė, nieko absurdiškesnio nė negalėjau tikėtis. Bet nuo trečios - viskas šiek tiek, nedaug, bet pagerėjo. Istorijų pabaigos pasikeitė, dabar svarbiausia buvo ne pabėgt su kažkokiu svetimu vyru, o rast kaip būti su tuo kurį tikrai myli (net, jei jis, tarkim, visą gyvenimą pragyveno mylėdamas kitus vyrus). Ar nuo ketvirtos, ar nuo trečios imta pasakoti šiek tiek ir apie samurajus. Kol maži buvom ir visi norėjo būt policininkais, aktorėm, dainininkėm, lakūnais ir panašiai, aš gi labai norėjau būt samurajum, todėl kimšau istorijas apie juos lyg saldainius ir, gėda net sakyt, kūriau eilėraščius apie katanų aštrumą. Tad kai čia parsirado šiek tiek informacijos apie samurajus - knyga mano akyse tiesiog nušvito, mat geriausias jos bruožas šiaip ar taip ir buvo tas, kad išnašose pateikiama faktų apie tų laikų Japonijos kultūrą, tradicijas ir papročius. Tas buvo tikrai labai įdomu.
  Na, o kad išnašos - geriausia knygos dalis, tai ir atitinkamai duosiu 5/10, bet pridursiu, jog negaila, kad nusipirkau.