Roderick Gordon ir Brian Williams - Artyn

 

Ech, patinka man Tunelių serija, nuo pat pirmos. Ši Roderick Gordon ir Brian Williams knyga „Artyn“ (CLOSER; ISBN 978-9955-38-897-5; „Alma Littera“ 2011; 392p.) jau ketvirta, o po jos sekanti „Spiralė“ lyg ir jau išversta. Kiek skaitinėjau, dar bus pora kitų knygų ir baigta. Aišku, padariau baisingą pertrauką tarp trečios ir ketvirtos knygos ir kurį laiką bandžiau skaityti lėčiau, kad galvoje atsigamintų įvykiai, bet istorija įsivažiavo ir nuvažiavo man nespėjus pristabdyt.

  Autoriai moka privest prie saugumo jausmo, o tada vėl makaulėn vėzdu uždrožt. Bet ne taip įkyriai, kaip kartais knygose būna, kai jau juokinga pasidaro, kad nelaimė nelaimę veja lyg per kokį Pono Byno filmą.

  Vilas, Česteris, Eliot ir Gaigalas vis dar kovoja su Stiksų paderme, tik dabar (bent iš pradžių) yra išmėtyti. Į kovą įsitraukia iš pažiūros niekaip kovai netinkantys žmonės, vaikinų šeimos nariai ir dar vienas su Gaigalu susijęs asmuo. Bus ir juokinga ir baisingai smalsu. Pasiutusiai giliai jie ten po žemėm sulindo ir rado įdomių, bet taip ir normaliai neaprašytų dalykų. Buvo įdomu, bet nebebuvo to šarmo ir dirvos bei dulkių prieskonio, kokio buvo apstu pirmoje knygoje, antroje ir dalyje trečios. Manau ta idėja apie tuščiavidurį pasaulį manęs nežavi. Ne tą, kad žiūrėčiau skeptiškai, juk visgi tai knyga paaugliams, bet... Na, man būtų patikę tamsa, bjauri tyla, monstrai.

  Vertimas geras, siužetas neprastas, bet dvi pirmos knygos buvo pats tas, o trečia iki vidurio net labai žavėjo, gal net toliau nei iki vidurio, atmesčiau tik pabaigą, kai jie jau randą kelią į žemės centrą. Taip tad, duosiu turbūt 6/10 ir lauksiu kada į nagus papuls penkta knyga.

  Anotacijos nerašysiu, jei skaitot seriją – jos jums nereikia, jei neskaitot – ji pernelyg daug išduoda.