Gustav Meyrink - Golemas

Pirmieji Gustav Meyrink knygos „Golemas“ (Der Golem; „Tyto Alba“ 2005; ISBN 9986-16-406-0; 254[2]p.) skyriai tiesiog laužo galvą kažkokiais nesuvokiamais, lyg karščiuojančio žmogaus regėtais vaizdais. Bet kai tampi vienu asmeniu, kai herojus pagaliau tampa vienu asmeniu, tapatybė patvirtinama, knyga nebepaleidžia.
  Okultinių ir kabalistinių reiškinių pilna knyga pasakoja apie vieno žydo, Antanazijaus Pertrano gyvenimą. Dabar tiksliai nebepasakysiu, bet viskas prasideda lyg ir nuo golemo pasirodymo žydų kvartale, Prahoje. Pačią istoriją tenka stebėti atidžiai, tad tai ne pirma knyga kurią imčiau atsipalaidavimui, mat tarp kasdienių dalykų – intrigų, gemų raižymo, žemiškų stebuklų darymo ir ištiso detektyvo, kuris beje turi to Dostojevskiško prieskonio – visur matyti ženklai, simboliai, senosios žinios. Manau skaityti tapo lengva, kai patį Petraną uždarė į kalėjimą – kontaktai su išore liko apriboti, vaizdai perteikiami aiškiau, mat kliudė limitas tų keturių sienų ir mažo langelio. Bet autorius ir ten rado ką stebuklo-tipo-magiško parodyti, tarkim įdomiai funkcionuojantį žmogų-somnambulą.
  Pats parašymas geras, geras ir vertimas, pasakojimas pateikia ir informacijos, kuri tikrai bus įdomi, ir tiesiog geros istorijos pilna. Su posūkiais ir puikiai išlaikyta intriga. Labai geras derinys viso to, ko reikia gerai, šiek tiek fantasmagoriškai knygai. Bet visgi patiks tikrai ne visiems, o nepatikti gali dėl to, kad pati savaime yra sunkoka, o pradžia – šiek tiek gąsdina painumu, mat sunku atskirti sapną nuo realybės. Vis tiek knygai duosiu stiprų 8/10 ir prisiminsiu kaip tikrai neprastą skaitalą.

Anotacija: Gustavo Meyrinko „Golemas“ – siaubo ir mistinės literatūros klasika, įkvėpusi daugybę XXa. Literatūros ir kino kūrėjų. Pagrindinio veikėjo ligotai sąmonei senovės baidyklė Golemas ir paslaptingieji Kabalos mokslai tampa keliu į pagijimą, laimę ir ramybę.

Dalia Jazukevičiūtė - Anarchistės Išpažintis

Maždaug tame laikotarpyje, kai ėmiau skaityti padoriai rimtas knygas, ėmiau pastebėti ir autorių bandymus kaip nors gerai užbaigti knygą. Tai tikrai sugeba ne kiekvienas ir reta tokių knygų, kur paskaitęs padėtum ir pasakytum – maloniai pasibaigė. Malonu pastebėti, kad šį talentą turi nemažai Lietuvos autorių, įskaitant ir Dalią Jazukevičiūtę, bei jos knygą „Anarchistės Išpažintis“ („Tyto Alba“ 2007; ISBN 978-9986-16-549-1; 322[6]p.), kurią baigiau vos prieš porą dienų ir niekaip neprisiruošiau išdėt gi minčių į popierių (o tada ir į virtualius lapus).

„Verta gimti. Vien tam, kad paneigtum savo mirtingumą.“ 9p.

  Skaitai knygą ir jauti įtaką jai, įtaką sau, įtaką personažams. Visada mėgau pasiimti knygą apie skaitytojus, kurių lentynos lūžta nuo tomų tomelių storiausių. Čia ir pataikiau, ne tik pas skaitytoją į svečius, Katariną N., bet gi ir pas neblogai pakvaišusią anarchistę. Patiko man jos paprastas požiūris, kad reikia gyvent ir kitam leist gyventi. Taip paprasta ir teisinga, bet taip sunkiai pritaikoma. Patiko ir tas minčių srautas, besiliejantis dešimtimis lapų, su vienu kitu dialogu, kuriuos vėl seka ta žmogiškoji filosofija. Aišku, knyga ne apie tai, kaip moteriškė ant knygų sėdėjo ir galvojo. Visko pilna. Darbų keitimo, draugų žūčių, vyrų, netgi tos baimės tapti kaip visi – pilkąja mase, kuria deja ne mąstome, kai patys ja tampame. Taip grubiai imant – knyga apie gyvenimą, ne tokį, kokio norime, ne tokį, kokio bijome, o tiesiog gyvenimą tokį, koks jis yra, iš puikios perspektyvos, kuri ne kartą mane privertė prisiminti pažystamus žmones ir palinkėt jiems stiprybės.
  Knyga parašyta pirmu asmeniu. Minčių liejimas kažkur pažystamas, bet neatgaminu kur (manau lyg ir „Prozaiko Kartoj“, bet galiu klysti). Bet kuriuo atveju, jis labai geras, suprantamas ir paprastas. Autorė nepagailėjo paminėti ir literatūros veikėjų, tiek, kad keleto netgi mano naktim džiūvantis protelis nebesusekė. Istorija truputėlį panaši į Daivos Vaitkevičiūtės knygą „Kamilė nori mirti“ ar gal net „Monikai reikia meilės“, tik viskas sukasi ne ta serialų linkme, o kur kas brandesne, priimtesne tikrai didesnei auditorijai skaitymo veteranų. Buvo keletas painių momentų, tačiau jie pateisinami – herojė per visą knygą keitėsi ir pati tartum augo, tad keitėsi ir požiūris į tam tikrus dalykus.
  Patiko man knyga. Prie mėgstamų nedėsiu, bet autorę prisiminsiu, kaip vertą dėmesio. Jau iki Kovos Klubo tas lengvas ir paprastas anarchizmas buvo gražus pažiūrėti, tad ir dėl gerai parašytos knygos ir dėl įdomiai parašytos knygos, ir vien iš simpatijų, duosiu 9/10 ir rekomenduosiu kaip labai neprastą skaitalą porai dienelių.

Anotacija: „Anarchistės išpažintis“ – žinomos žurnalistės, eseistės, poetės Dalios Jazukevičiūtės pirmasis romanas. Autobiografinių bruožų turinti pagrindinė romano veikėja Katarina N., vadinanti save anarchiste, nėra destrukciją sėjanti maištininkė – tai žmogus, turintis aiškią vertybių skalę ir ginantis ją visa savo nežabota ir kartu pažeidžiama esybe. Spalvingi gyvenimo posūkiai Katariną blaško tarp Paryžiaus ir Maskvos, tarp Lietuvos ir Latvijos, tarp psichologo kabineto Vilniaus senamiestyje ir beprotybę varančių nejaukių betoninių namų naujuose miesto rajonuose.

C.C. Humphreys - Vlad: The Last Confession

Tai ne pirma C.C. Humphreys knyga ant kurios padėjau savo leteną. Bet „Vlad: The Last Confession“ (ISBN 978-1-4091-0330-1; „Orion“ 2009; 446p.) tikrai pati stipriausia. Nors įsivažiavau sunkiai, bet džiaugsmo ji suteikė daug ir ėjosi itin sklandžiai.

„ ‘I got careless,’ Ion replied. ‘I forgot that a man’s not dead until he’s dead.’ „ 169p.

  Vladą Drakulą Smeigiką turbūt visi pažysta kaip vampyrą Drakulą iš Transilvanijos, vis Bram Stoker dėka. Bet Humphreys nė neketino dar kartą šio vyriškio versti antgamtine būtybe. Galų gale, to ir nereikėjo. Jo darbai kalbėjo už jį patį. Suprantama kodėl istorijos su jo vardu buvo taip mėgiamos ir tada ir dabar, juk žmonės mėgsta baisias pasakėles, antžmogiškumą ir seksą, ko tuometiniuose pamfletuose netrūko taip, kaip dabar to netrūksta internete. Bet atskirti tiesą nuo pramanų, pasakotų įaudrintos vaizduotės ar jo priešų – sunku. Bet autoriui tai puikiai pavyko.
  Tai istorinis romanas, pasakojamas iš išpažintį atliekančių asmenų pozicijų. Istorija sukasi apie tuometinės Valachijos princą ir jo kovą su uzurpatoriais, išdavikais, nusikaltėliais, luomų skirtumu – bajorais, bei visą pasaulį grasančia praryti Osmanų Imperija. Iki šių dienų liko knygoje iškeltas klausimas – tai kas gi jis buvo? Drakula – Velnio sūnus, žiaurus tironas, ar Drakula – Drakono sūnūs, teisingumo simbolis? Istorija aprėpia jo paauglystę, meilę, berniokišką įkarštį veikti ir maištauti, nuolat besikeičiantį pasaulį, jį patį jame ir tą kovą siekiant išgyventi neaprėpiamoje skausmo, išdavysčių ir neteisybės jūroje, tiek fizinio, tiek moralinio.
  Labai stipri knyga, parašyta nuostabiai, tikrai talentingo autoriaus. Kiekviena žiauri ar šlykšti scena privers sudrebėti, o pabaiga paliko mane be žodžių, bet su šypsena. Vladą Drakulą ir istoriją apie jį mėgstantiems – patiks. Turėtų patikti ir šiaip istorinių romanų mėgėjams, manau ypač vyriškai auditorijai (neįsižeiskit, mielos moterys, puikiai žinau kaip jūs mokat priimti viską tolerantiškai, bet vyrus kartais tenka įkalbinėt ką nors paskaityti). Tik įspėju, tai – ne silpnų nervų skaitytojams, mat nereikalingų detalių netrūksta. Duosiu knygai 10/10, nes ne kartą apgavo su savo posūkiais.

P.S. Dracul turi dvi reikšmes – Drakoną ir Velnią, tad kartais Dracula (-a [draculea] reiškia „sūnų“, kai prirašoma prie reikiamo/tinkamo žodžio, šiuo atveju, prie „Dracul“) būdavo pavadinamas ir vienu ir kitu vardu.

Anotacija: Dracula. A name of horror, depravity and the darkest sensuality. Yet the real Dracula was just as alluring, just as terrifying, his story not of a monster but of a man… and a contradiction. For the one they called ‘The Devil’s Son’ was both tyrant and lawgiver, crusader and mass slaughterer, torturer and hero, lover and murderer.
  Vlad’s extraordinary tale is told by those who knew him best. The only woman he ever loved and whom he has to sacrifice. His closest comrade and traitor. And his priest, betraying the secrets of the confessional to reveal the mind of the man history would forever remember as Tepes – ‘The Impaler’.

John Ajvide Lindqvist - Įsileisk Mane

Tai turbūt baisiausia mano kada skaityta knyga apie vampyrus. Pats mitas

John Ajvide Lindqvist knygoje „Įsileisk Mane“ (Lat den Ratte Komma In; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-105-2; 606 [2]p.) pirmą kartą atrodė tiek bjaurus ir nemalonus, kad turbūt pirmą kartą atrodė ir kaip tikras prakeiksmas, o ne kažkokia nemirtingumo dovana (kurią turbūt dažnas mūsų mielai griebtų nedvejodami).

„Ji niekada nemiegodavo, kai būdavo pas mane. Tik gulėdavo mano lovoje ir laukdavo, kol ims švisti. Bėgimas yra gyvenimas.“ 362p.

  Knyga gerai parašyta (nors į galą redaktoriams ar kam reikėtų atidžiau žiūrėti ką rašo, o ne tikėtis, kad Word programa viską pataisys), bet į ją reikia įsivažiuoti. Įsivažiavus einasi stebėtinai greitai ir lengvai, ir tiek įdomiai, kad nebesinori knygos dėti į šalį. Daug pusiau nuspėjamų dalykų, kurie glumina iki pat akimirkos, kai autorius patvirtina – taip, taip ir yra, tikrai. Stiprus kūrinys, kuris vertas dėti prie modernios vampyrų klasikos.
  Istorija ne tiek paini, kiek vingiuota, tad sunku neišplepant pasakoti, kas gi ten dėjosi. Paraleliai vyksta bent trejetas skirtingų gyvenimų, kuriuose dominuoja būreliai žmonių arba poros. Bet svarbias čia jaunuolis, berniukas, kurį sunkūs išbandymai privertė suaugti ir netgi kiek sužiaurėti (paaugliškai taip, mat žmonių žudyt jis visgi nepuolė). Manau jame daugelis atpažins kažką pažystamo ar iš savęs, ar asmenų aplink save. Ir gal būt tai padės kokiam nors kitam Oskarui ištempti dieną nuo ryto, kai reikia keltis į mokyklą, iki vakaro, kai vėl eini gulti.

 

  Knygoje įtampa kilo neišpasakytu greičiu ir mastu, kartais netgi atrodydavo, kad jau viskas, tiesiog nebeįmanoma išnarplioti šito juodo mazgo. Tarkim, vampyriškas užkratas čia plinta beprotišku greičiu vien nuo įkandimo. Ir tas užkratas turi savo protą, jam tereikia tavo kūno. Nebūsi budrus – tapsi jo vergu, nes tavo smegeninė jam nereikalinga. Užkratui tereikia tik kūno. Kūno ir dar kraujo. Be to, knygoje žmogžudystės nelieka nepastebėtos, kūnai nelieka „dingę be žinios ir pėdsakų“. Tad vampyrams kraustytis tenka ne vien dėl nesikeičiančios išvaizdos, bet ir dėl pavojaus, kad žmonės nėra akli idiotai...
  Čia ne romantiškai paaugliukas „Saulėlydis“. Ne istorijų ir grožio pilnos Vampyrų kronikos. Ne karštos Lousianos naktys su tingiomis dienomis Sukės Stekhaus knygose. Tai – kažkas kitokio. Kažkas šalto ir bauginančio. Kažkas nemalonaus, bet pavergiančio. Tad įsileiskit...
  Tikrai duosiu 9/10 ir rekomenduosiu. Iki dešimtuko pritrūko labai mažai. Tiek mažai, kad net negražu duot devynis...

P.S. noriu įspėti skaitančius anotacijas – tai, kad du pagrindiniai herojai – vaikai, nieko nereiškia. Imkit ir skaitykit. Norėjau ir dar kažką pridurti, bet jau nebepamenu ką...

Anotacija: Kai Blakeberge prasideda nesuvokiami dalykai, iš pradžių niekas nieko nepastebi. Vėlyvas 1981-ųjų ruduo, priemiesčio gyvenimas teka sava vaga. Kai gretimoje gyvenvietėje atrandamas bekraujis paauglio lavonas, ima sklisti gandai apie ritualinę žmogžudystę. Kol kas niekas nenujaučia, kas vyksta. Dvylikametis Oskaras susidomi žmogžudyste, bet tai – ne svarbiausias dalykas jo gyvenime. Kaimynystėje apsigyveno mergaitė. Jie tampa draugais. Daugiau nei draugais. Bet ji kažkokia kitokia. Kažkas ne taip. Į lauką mergaitė išeina tik naktimis...




  Na, o kalbant apie filmus, tai juos patariu žiūrėti po knygos. Ir siūlyčiau pradėti nuo švediškos (Let the Right One In 2008) versijos, mat amerikietiškoji (Let Me In 2010)... Et. Atrodo, kad jie net neskaitė knygos, tiesiog pasiėmė filmą, pažiūrėjo ir pasakė „ei, o davai iš šito filmo padarom tikrą, riebų, amerikietišką reikalą? Pavadinsim Oskarą Ovenu, vaikus paversim paaugliais, bet sakysim, kad jiems tik po dvylika, kas ten supras, nepaaiškinkim, kad Eli, kurį pavadinsim Abby iš tiesų yra gan traumuotas vaikelis, nes niekam nereikia žinoti, kodėl tas vaikis sakė „aš ne mergaitė, aš niekas“, nes taip nebūna ir šiaip jau, tegul viskas vyksta Amerikoj. Parodysim tiem Švedam.“ Ir gavosi, kas gavosi. Labiausia nesuprantu tai kam reikėjo vardus visgi keist? Oskaras ne toks jau ir išskirtinai švediškas vardas. O knygos neskaičiusieji turbūt liks nesupratę kas yra Eli. Oi, atleiskit. Abby.




  Švediškas filmas gal ne toks malonus akiai, kaip retro kvepiantis amerikietiškas, bet nesukelia tokio erzulio tiems, kas jau pažystami su knyga. Ten daugiau dėmesio skirta detalėms. Čia - ... Na, pažiūrėkit. Dar pridursiu, kad abu filmai savaip neblogi, tad verta pažiūrėt abu.

Chuck Palahniuk - Pasprink

 

Tie kas skaitė Chuck Palahniuk knygą „Kovos Klubas“ paėmę į rankas „Pasprink“ (Choke; „Obuolys“ 2009; ISBN 978-609-403-024-6; 304p.) net jei bus nematę autoriaus, turbūt iš kart supras kas gi ją parašė. Tas pats maištas prieš standartus, tvarką, tas pats išprotėjimas, kuris atrodo ir progresuoja ir gyja lygiai tiek pat, bangomis. Tas pats srautas nuostabių minčių, kurios iš žmonių visumos ištrauks individą.

„Tikriausiai Dievas norėjo, kad mes patys susikurtume savo išganytoją, kai būsime pasirengę. Kai mums jo labiausiai reikės.“ 277p.

  Knyga pasakoja apie vaikiną, na, vyruką vardu Viktoras. Jo būdas toks, elgsena tokia, kad knygos pabaigoje sunku ir prisiminti, tai kuo gi jis buvo vardu. Visas jo gyvenimas – iškraipytas meilės siekimas. Seksoholizmas. Baimės. Springimas dėl galimybės sukurti herojų, dėl galimybės būti savimi, silpnu, verkiančiu vaiku. Jis nori būti reikalingas.
  Istorija vaizduoja daugiausia tris vietas – darbą, slaugos kliniką ir namus. Darbe Viktoras yra septyniolikto amžiaus airis-samdinys. Ten jis kemša šlamštą į vaikų galvas, nes pamažėle jį ima užknisti tų mažių barbariškumas, grubi nepagarba viskam. Slaugos klinikoje jis lanko motiną, tačiau jos suskystėjusio protelio dėka Viktoras tampa viskuo tik ne jos sūnumi – Viktoru. Vieną syk jis advokatas, kitą syk dar kažkas. Jam nerūpi. Svarbi tik baisi kaina už mamulės gydymą, kurią jis vos išgali sumokėti. O namuose jis auka, kurią kažkas išgelbėjo. Čia jis rašo padėkos laiškus šimtams – ačiū už sveikinimo atviruką, beje, man trūksta šiek tiek grynųjų protinio danties operacijai.
  Ir tai dar ne viskas. Sąlyginai plonoje knygoje taip stipriai perkoštas Viktoro gyvenimas, jo bjauri vaikystė, jo išprotėjusi mamulė, jo bandymas pereiti dvylikos etapų išgijimo nuo seksoholizmo stadijas. Ketvirtoji – turi užsirašyti visą savo gyvenimą, visas savo nuodėmes. Ten jis ir užstrigo, tad protarpiais tarp scenų matome Viktorą vis kvailesnėse situacijose su moterimis. Tik jo draugų dėka matome Viktoro gerąsias puses – jo medicininį išsilavinimą, jo slepiamą gerumą.
  Knyga parašyta labai gerai ir išversta taip pat gerai. Palahniukas visada turi ką pasakyti, tiek daug, taip stipriai, kad kurį laiką ir pats vaikštai persismelkęs kažkokia šizofrenija, pamišimu. Nežinia ar tampa lengviau ar sunkiau suprasti pasaulį po to, kai jis išgvildenamas visai iš kitos pusės. Net nežinau ar kas nors ką nors supras iš šio bandymo aprašyti knygą, bet mano galvoje, kai ką tik padėjau šią knygą, verda tikrų tikriausias Pirmapradis Sultinys. Duodu knygai 9/10 ir rekomenduoju. Bet tik tiems, kurie žino pirmąsias dvi Kovos Klubo taisykles. Kiti – rizikuokit savo pačių sąskaita.

P.S. šią knygą įdėjau į sena.lt jei kas norėtų.

Anotacija: Viktoras Mačinis sukūrė planą, kaip gauti pinigų, reikalingų sumokėti už sergančios motinos priežiūrą: restorane suvaidina, kad užspringo maistu, ir leidžia kokiam nors geradariui „ištraukti jį iš mirties nagų“. Pagal kinų tradiciją, jei kam išgelbėji gyvybę, tampi už ją atsakingas. O kai tų gelbėtojų šimtai, Viktorui kas savaitę plaukia čekiai... Be to, Viktoras pramogauja su draugeliu, vaikšto į seksoholikų reabilitacijos kursus ir lanko mamytę, kuri pusę jo vaikystės prasėdėjo kalėjime. Juk ne taip paprasta atrasti save.
  Tai nepaprastai originalus, šmaikštus ir žaižaruojantis kandumu kūrinys.

Becca Fitzpatrick - Crescendo

  Kaip ir pirmoji Becco`s Fitzpatrick knyga „Puolęs Angelas“ (Hush, Hush;), taip ir antroji „Crescendo“ (kurios pavadinimo nieks nepasivargino išversti) („Alma Littera“ 2011; ISBN 978-609-01-0095-0; 360p.) susiskaitė per porą dienų. Iki jos imantis perskaičiau keletą mėgstamų blogų apie knygas ir turiu pripažint, kad šiek tiek stebėjausi kaip visi teigia, jog antroji knyga geresnė. Prie pirmos knygos mat buvo prie ko kibti – paprasti jaunimui skirti romanų siužetai dažnam užkliūna ir negaliu jų kaltinti. Bet pirmoji knyga mane papirko paprastumo šarmu, kai kažkas pasakoma ir nebekvestionuojama, tad ar su ar be gerų atsiliepimų, vis vien mielai paėmiau šią knygą į rankas.

„- Oho, mūsų nuotaika bloga! Kas prisiusiojo į tavo dribsnius?
- Skotas Parnelis.
Iš tiesų – Lopas“ 78p.

  Pagrindinę knygos heroję, Norą, vėl norima nužudyti. Dabar jau kitas puolęs angelas nori ją paaukoti, kad taptų žmogumi. Viskas pinasi, veliasi, posūkiai siužete tikrai neprasti. Net ir jos didžiausi priešai šioje knygoje turi ką pasakyti. Turi ką pasakyti apie jos motiną. Merginos (draugės Nora ir Vi) lyg pakvaišusios vis iš naujo tai kartu, tai atskirai vis lenda į pavojus. Buvo įdomu, nes įtampos netrūko, o maišalynė buvo tokia, kad intriga sekė paskui intrigą ir net pabaiga užbaigta dar viena intriga, tiksliau, paliktas veiksmas įdomiausioje vietoje.
  Skaitau tokias knygas ir vis galvoju – ko jie prie jų limpa? Kam Bilui, Erikui ir kitiems reikia Sukės (nepaisant jos fėjiškos kilmės), kam Tarikui Džordanui reikėjo Keidės Long? Kam tam angelui-sargui iš Jude Deveraux „Kamilės Angelo“ reikėjo Kamilės? Ir kam po galais Nora reikalinga Lopui? Beje, šioje knygoje sužinom jo tikrąjį vardą. Merginos neatrodo nei įdomios, nei kažkuo ypatingos, vienas pliusas – jos gan paprastos. Visa kita man lieka klausimas. Gal reikėjo daugiau dėmesio kreipti į išvaizdos aprašymus? Taip tad, nepaisant viso to, knygai duosiu kokius 7/10, bet tie keli atimti taškai nereiškia, kad knyga prasta. Tiesiog manau, būtų buvę įdomiau skaityti originalo kalba, mat keletas vertimo keistenybių labai nustebino (bet vertimas nėra blogas, tiesiog... persistengta su kai kuriais dalykais). Ir dar – šarmas kuriuo pasižymėjo pirma knyga gerokai prablėso vis laistoma ašaromis. Nepriimkit to tiesiogiai.

Anotacija: Ši knyga – New York Times bestselerio „Puolęs angelas“ tęsinys.
  Noros gyvenimas toli gražu netobulas. Mergina susidraugauja su savo angelu sargu Lopu (jis, jei nekreipsime dėmesio į pareigas, yra visai ne angeliškas), tačiau jų meilei nelemta sužydėti. Lopas ima nuo jos tolti, ir Nora negali suprasti, ar jis tai daro jos labui, ar dėl to, kad Lopo dėmesį patraukė didžiausia Noros priešė Marsė Milar. Maža to, Norai vaidenasi nužudytas tėvas, ir mergina pasiryžta išsiaiškinti tėvo mirties kaltininką.
  Kuo labiau Nora gilinasi į šią mįslę, tuo dažniau jai kyla klausimas, ar tėvo žūtis nesusijusi su jos – nefilinės – krauju. Be to, Noros gyvybei nuolat gresia pavojus. Nesulaukusi pagalbos iš Lopo, Nora imasi veikti pati. Per daug pasitikėdama savo angelu sargu mergina dažnai rizikuoja. Tačiau ar Lopas vertas jos pasitikėjimo? O gal jo siela – tamsi paslaptis?

Manuel Puig - Moters Vorės Pabučiavimas

  Labai retai kada tyčia, kai žinau, kad tuoj skaitysiu knygą, vis tiek imu ir pažiūriu filmą pirmiau. Bet su Manuel Puig „Moters Vorės Pabučiavimu“ (El Beso De La Mujer Arana; „Kitos Knygos“ 2011; ISBN 978-609-427-032-1; 238p.) deja būtent tokį triuką ir padariau. Šiek tiek gaila, nes maniau, kad filmas tikrai gražus, bet štai ėmė ir pasirodė, kad knyga kur kas geresnė, todėl manau jog efektas būtų buvęs stipresnis, jei nebūtų tekę laukt „na, tai kada gi čia?“...
  Knyga pasakoja apie du vyriškius kalėjimo kameroje ir pamažėle atskleidžia jų vidinius konfliktus, bei reakcijas vieno į kitą. Vienas iš jų, Valentinas, sėdi kaip politinis kalinys. Antrasis, Molina, homoseksualas pasodintas aštuoniems metams už nepilnamečių tvirkinimą. Beje, skaitant knygą manau visi suabejos šiais klausimais, mat jie tiesiog absurdiški. Stebint jų kasdienį bandymą gyventi toje nė kiek nejaukioje aplinkoje kyla klausimas – tai kas galų gale daro vyrą tikru vyru? Ir nors pabrėžiu šį klausimą – jis nėra nei vienintelis, nei pats svarbiausias.

"-  Man gaila, nes pamilau tuos personažus. Filmas baigėsi, ir jie, regis, mirė." 41p.

  Molina – gan motiniškos prigimties vyriškis, tad, kad ir pačiam būtų mažiau liūdna, ir kad jo „kambariokas“ nors kiek lengviau užmigtų, jis kas vakarą pasakoja kokius nors įdomius matytus filmus, stengdamasis įtikti ir jo skoniui, ir savam. Po kiekvieno filmo, ar bent jau per pauzes tarp pasakojimo, vis atsiskleidžia kas nors apie kurį nors vyriškį. Jiedu susigretina su filmų herojais, veiksmais filmuose, žmones ima lyginti su savo pažystamais. Labai įdomu stebėti kaip keistai mainosi pačių kalinių rolės.
  Knyga aišku taip nesibaigia, ištisai visko vien kalėjime nesiklausysim. Pamatyt leis ir daugiau, leis įlysti giliau į sielas herojų ir jiems svarbių žmonių. Ir nors pats rašymo stilius ne pats maloniausiais akiai, knyga vis vien – dienos ar dviejų skaitalas. Ilgiau užtrunka perskaityt turbūt paties autoriaus pastabas po tekstu, mat jos kartais išsiplečia iki poros lapų smulkiu šriftu. Vieniems buvo įdomu, man asmeniškai visa informacija jau buvo žinoma iš tokių knygelių kaip Homoseksualizmo Istorija, tad kai ką ryžausi praleisti. Aišku prieš tai vis vien pasiklausinėjau, ar ten nėra reikšmingos informacijos pačiam istorijos tekstui. Bet kuriuo atveju knygą rekomenduoju norintiems ko nors maistingo sielai. Būtent sielai. Aišku, turbūt reikia ir nebūt labai jau siauraminčiu, mat vis vien, vienas pagrindinių herojų yra homoseksualus ir elgiasi kaip gan miela moteris (pabrėžiu, kad būtent kaip miela moteris, o ne tos „merginos“ į kurias žiūrint akis skauda nuo oranžinio švytėjimo). Duosiu knygai 10/10, nes smulkintis dėl footnotes manau negarbinga.

Anotacija: „Moters vorės pabučiavimas“ žymi J. Perono diktatūros priversto emigruoti kairiųjų pažiūrų rašytojo posūkį į žmogaus laisvės problematiką. Romane pavaizduotas pigmalioniško tipo herojus – dėl „nepadoraus elgesio“ persekiojamas homoseksualas. Abu personažai susitinka toje pačioje kameroje tarytum šiuolaikiški Marato ir de Sado prototipai, įkūnijantys amžiną kovą už politinę ir asmeninę laisvę. Homoseksualas, pasinaudojęs vien kino istorijų apžavais, sugeba sugundyti politinį kalinį savo nuoširdumu bei gebėjimu pasakoti pačias neįtikinamiausias istorijas.

[jei galiu pridėt – anotacija tiesiog juokinga...]




  Filmas irgi gražus, aktoriai savaip atitinka reikiamą vaizdą, tad pažiūrėti verta. Gėda, bet prisipažystu, jog labai apsidžiaugiau, kad jis anglų kalba, mat labai nemėgstu skaityt subtitrų. Paprastai tai lemia, kad nespėju ir žiūrėt ir skaityt, tad istorija šiek tiek susimala krūvon. Bet, kad jau toks patogus, tai rekomenduoju PO knygos pažiūrėt ir filmą. Bet tikrai geriau žiūrėti PO knygos.

Thomas Harris - Avinėlių Tylėjimas

 

Lenkiu galvą prieš ponią Jūratę Juškienę. Kas skaitot mano rašliavą, žinot, kad supeikiau „Raudonojo Drakono“ vertėją, bet antroji Thomas Harris knyga „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-34-0; 352p.) verstas kitos moters ir labai džiaugiuosi, kad galiu pasakyti – vertimas puikus. Ponia Juškienė tikrai turi solidų žodyną, o ir knygos istorija geresnė nei pirmoji.
  Jei kam neaišku, tad štai, aiškinu. Nepaisant to kada knygos parašytos ir išverstos – stengiuosi skaityti pagal istorijos, o ne leidimo chronologiją. Thomas Harris Hanibalo saga prasideda nuo „Hanibalas: Pradžia“, tada eina „Raudonasis Drakonas“, „Avinėlių Tylėjimas“ ir „Hanibalas“. Pradžios neskaičiau, nes neradau jos bibliotekoje, o labai jau norėjosi kitas dvi pasiimt, tai ir pasiėmiau. Išleistos jos manau, tiksliau, jei gerai pamenu – „Avinėlių Tylėjimas“, „Hanibalas“, „Raudonasis Drakonas“ (Priešistorė) ir „Hanibalas: Pradžia“ (priešistorės priešistorė).

  „Ir šiltinė, ir gulbės – viskas iš to paties šaltinio.“ 28p.

  Šioje knygoje daugiau Hanibalo-Kanibalo, jo charakteris tampa kiek aiškesnis. Blankiai paminimi „Raudonojo Drakono“ įvykiai, kai esame supažindinami su Klarise Starling, kylančia FTB žvaigžde. Šioje knygoje nebuvo nepateisinto „super-detektyvo“ personažo įvaizdžio, tad tiesiog buvo malonu žiūrėti, kaip ji vis artėjo prie tikslo. Ir Lekteris sužibėjo, ypač pabaigoje. Knygose man jo personažas patinka kur kas labiau nei filmuose, nors veidą vis vien „matau“ Hopkinso.
  Kadangi tai ne detektyvas – spaudžia skaitytoją psichologiškai. Nemačius filmo efektas turėtų būt fantastiškas, bet per daug reikalas vis vien nesugadinamas. Manau būtent šių knygų dėka galima pamėgt trilerio žanrą. O kaip minėjau, tai dar ir vertimas geras, ponia Jūratė šauniai rinkosi žodžius.
  Na, taip trumpai kalbant – vėl naujas maniakas, šis irgi taikosi į moteris, tik dėl labai skirtingų priežasčių. Hanibalas-Kanibalas vėl pasitelkiamas į pagalbą ir šį kart bendrauja kur kas mieliau, bet tuo pačiu ir sukčiau. Jis, net būdamas kalinamas, pats renkasi kam pateiks informaciją, o ką pasiųs klaidingais keliais. Naujoji detektyvė Klarisė į jį tarsi ir nežiūri lyg į absoliutų monstrą, tarsi nepajėgtų tos minties apčiuopti bendrąja prasme. Vietoje to, bando jį perprasti jo paties taktikomis. Duosiu knygai pilną 10/10, nes nėr čia ko šiuo atveju smulkintis.




  Filmas irgi visai neblogas. Abi "Raudonojo Drakono" filmo versijos vienaip ar kitaip buvo ne itin įdomios, bet bent jau tas naujesnis perteikė "Super-Detektyvo" įvaizdį, kurio beje, net knygoje trūko. Tačiau "Avinėlių Tylėjimas" mano nuomone geresnis, net jei kartais ir sunku suprasti na kokio galo reikėjo taip viską pateikti...

Charlaine Harris - Dead in the Family

  Ne kartą tyliai ir ne visai tyliai pykau ant visokių skaitytojų-skaitovų, už purkštavimą dėl absoliučiai nereikšmingų dalykų. Kai knyga laikoma prasta vien dėl, tarkim, fakto, kad joje aprašomas ir banalus meilės romaniūkštis, man tai tolygu teiginiui, kad filmas buvo blogas, nes nepatinka ta aktorė ar aktorius. Po galais, juk ne ten žiūri! Panašiai vis nutinka ir su Charlaine Harris Sukės Stekhous serijos knygomis. Dabar baigiau dešimtą „Dead in the family“ („Gollancz“ 2010; ISBN 978-0-575-08934-1; 311p.) ir džiaugiausi kiekvienu knygos lapu, nepaisant to, kad ne visiems patinka istorija apie merginą, kuri kreipia dėmesį kaip kas apsirengęs, kas su kuo draugauja ir taip toliau. Juk tai tik šalutiniai dalykai, jie neturi sugadinti puikios istorijos, kuri užkabina pradžioje ir iki paskutinių lapų neleidžia atskleisti atsakymų į „kas“, „kur“, „kodėl“, „su kuo“.

„He put his arms around me. This was 'hug Sookie' season, and no one had told me ahead of time.“ 229p.

  Dešimta Sukės (Sookie Stackhouse) knyga, kaip išduoda pavadinimas, sukasi apie šeimą. Ne tiek jos pačios, kiek tų jai artimų. Ypač vampyrų. Pagaliau gausim susipažinti su tikruoju Eriko (Eric Northman) kūrėju (ne, jis nebuvo Godfrėjus-Godrikas (Godfey-Godric), nors amžius tas pats ir šiaip jau... buvo keli panašumai) ir vienu Rusijos caraičiu iš Romanovų. Sukė atras kiek kitokią savo pusę, o vilkolakiai ją supažindins su savo teismo procesais, kuriuose jai teks itin įdomi rolė. Džeisonas (Jason Stackhouse) irgi gaus pasireikšti ir paaiškės, kad jis ne visiškas kvailys. O Sukė vis labiau ir labiau ims suvokti kokia didelė jos dalis – tiesiog žmogus. Senstantis žmogus. Tai beje buvo gan juokinga. Ir šiaip jau juokų čia netrūko, autorė vietoj ir laiku ką nors vis pakišdavo, visą knygą aplanksčiau kai žymėjausi.
  Žmonėms, kurie mažai pažystami su Tikro Kraujo (True Blood) reiškiniu, pasakysiu, kad serialas per BTV eina trečiadieniais, 23:20, ar vis dar rodo, bet lyg ir rodo, ir nežinau kelinta serija, bet jei neturit kitų būdų pažiūrėt – pažiūrėkit bent ten, o prieš BTV keliu skrybėlę. Serialą galima žiūrėti ir skaičius knygas ir ne. Tik pirmas sezonas tapatinasi su pirma knyga, toliau kiekvienas sezonas (sezonas turi 12 serijų) vis labiau tolsta nuo knygų, palikdamas vien pagrindus ir išsisklaidydamas į begalybę istorijų. Knygose visos istorijos vedamos per Sukės akis, kas man asmeniškai priimtiniau – ne tiek daug maišalynės ir garantija, kad neatsiras epizodo, kurį bandysiu prašokt, nes man tiesiog neįdomus tas ar anas veikėjas. Visgi knygos mano manymu geresnės ne vien tuo. Praeitame sezone (dabar jau yra keturi, laukiame penkto, kuris pasirodys vasarą) tiesiog išsišaipė iš fėjų ir privėlė tiek šalutinių istorijų, dar ir su veikėjais kurių knygose nėra, kad man jau net nebeįdomu ėmė darytis. Aišku, vis tiek žiūrėsiu ir toliau, bet po galais, kas per velniava?!

„  I love spring for all the obvious reasons. I love the flowers blooming; I love the birds twittering; I love the squirrels scampering across my yard.
   I love the sound of werewolves howling in the distance.
    No, just kidding.“ 37p.

  Tad taip, pirmyn, griebkit knygas, pažiūrėkit serialą, praskaidrinkit savo pilką gyvenimą baltomis iltimis, raudonu krauju ir juoda, karšta Luizianos naktimi. Knygai duosiu 10/10, nors norėjau balą atimti už keletą kvailokų reiškinių, bet paskui jie man pasirodė absoliučiai nereikšmingi. Tai tikrai viena geresnių knygų serijų apie vampyrus iš žmogiškosios pusės (Anne Rice tarkim pasakoja iš vampyrų pusės), o netgi net ir ne tiek apie vampyrus, kiek apie antžmogiškus padarus bendrai imant, tokiam plačiam spektre, kad man jau „Kovos Klubą“ primint pradeda – jie tiesia mūsų kelius, jie gydo mus kai sergame, jie ruošia mūsų maistą ir taiso mūsų automobilius...







Anotacija: It‘s all about family... Sookie Stackhouse is dealing with a whole host of family problems, ranging from her own kin (a non-human fairy and a telepathic second cousin) demanding a place in her life, to her lover Eric‘s vampire sire, an ancient being who arrives with Eric‘s „Brother“ in tow at a most inopportune moment. And Sookie‘s tracking down a distant relation of her ailing neighbour (an ex), Vampire Bill Compton.
  In addition to the multitude of family issues complicating her life, the werewolf pack of shreveport has asked Suokie for a special favour, and since Suokie is an obliging young woman, she agrees. But this favour for the wolves has dire results for Suokie, who is still recovering from the trauma of her abduction during the Fairy War.

Lietuviškai Obuolys.lt jau pateikė mums šias knygas (bjauriais, kietais ir brangiais viršeliais), eilės tvarka: 

Miręs iki Sutemų (Dead until Dark), Mirusios Širdys (Living Dead in Dallas), Mirusiųjų Klubas (Club Dead), Miręs Pasauliui (Dead to the World), Mirtis už Durų (Dead as a Doornail), Neabejotinai Miręs (Definitely Dead), Gyvi ir Mirę (All Together Dead). Toliau seka, jei kas norit ieškotis angliškų - From Dead to Worse, Dead and Gone, Dead in the Family, Dead Reckoning;

Sportas su knygomis

Ačiū Sepulture už rūpinimąsi mūsų - Nosferatų sveikata!

Thomas Harris - Raudonasis Drakonas

„Jis krūpčiojo nuo triukšmo šiame tyliame, tamsių džiūstančių dėmių pilname kambaryje.“ 16p.

  Taigi taigi. Baigiau skaityti Thomas Harris „Raudonąjį Drakoną“ (Red Dragon; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-23-4; 304p). Imant pagal istorijas, tai tai arba pirma trilogijos dalis, arba antra serijos knyga, mat „Raudonasis Drakonas“ yra „Avinėlių Tylėjimo“ ir „Hanibalo Lekterio“ priešistorė. „Hanibalas: Pradžia“ yra viso to priešistorė.
  Istorija nebloga, vietomis geresnė už filmą, vietomis filme esmė perteikta geriau. Pasakojimas lyg ir sukasi apie detektyvą Vilą, bet niekad neleidžia jo pilnai imti už pagrindinį herojų. Lygiai taip pat sunku jį priimti ir kaip neigiamą herojų, nors bandoma prilipinti daug tamsių dėmių ir to „tu iš aš – ne tokie ir skirtingi“ reiškinio. Knygoje Vilo istorija man patinka labiau, čia jis žmoniškesnis, paprastesnis, ne toks jau ir super-genijus, koks kad teigiama yra.
  Pats detektyvas, na, gal detektyvu ir negalima vadinti, mat viskas tyčia atskleidžiama, žodžiu, pati istorijos paslaptis iš Vilo pusės man pasirodė itin pasyvi. Labai ilgai spoksoma į vieną dėmę, o ką ji reiškia dažniausiai vis tiek pasako kas nors kitas, o ne tas super-detektyvas. Labai trūko ir paties Hanibalo, parodė jį kartelį, parašė jis ten porą laiškelių ir labai greit susimovęs liko užmarštyj. Taip ir neleido užuost to Hanibalo-Kanibalo keliamo siaubo, labai gaila. Bet ei, tai tik pirma knyga.

„- Nesvarbu, - pasakė senelė, - tikiuosi, jog gali pasakyti savo vardą. Manau, tokie dideli berniukai turi mokėti pasakyti savo vardą. Pasakyk.
   Vaiko veidas nušvito. Vyresnieji jį išmokė. Dabar galėjo pamaloninti tą ponią. Susikaupė:
 - Išpera.“ 82p.

  Įdomiai papasakota ir paties Drakono, Frensio istorija. Ta jo šizofrenija knygoje matoma kur kas intensyvesnėmis spalvomis, aiškiau suvokiamos priežastys, dėl kurių jis darė tai, ką darė. Tenka pripažinti, jis man nėra pats įdomiausias personažas, o pabaiga dar labiau sugadino vaizdą, mat nuo tikslingai veikiančio drakono peršoko prie nemąstančio idioto. Lyg kur ragais užsikabinęs būtų.
  Autoriaus keistas požiūris į mirtį. Tiksliau, keistai jis mato kažkokią sąsają tarp mirties ir meilės/sekso. Tarsi iš po raidžių jaustum šarvojimo salės nuotaiką ir dėl kažko labai besidžiaugiantį tos salės vadovą. Tad nekrofilija čia tikrai šiurpesnė nei, kad kokios Sukės Stackhouse knygose. Bet didžiausias minusas slypi kitoje vietoje. Tai gera knyga su prastu vertimu. Ponia Giedrė Tartėnienė matyt ne sykį naudojos žodynu, ar dar blogiau – juo nepasinaudojo, o tiesiog spėjo. Vietomis buvo juokinga. Vietomis jau darėsi nebe juokinga. Nenoriu iš moters duonos atiminėt, tad pasakysiu, jog baisiausi pažodiniai vertimai buvo tose vietose, kuriuose žodis vartojamas pagal tam tikrą kalbos ypatumą. Tarkim Britų knygoje manau reikėtų kontekste aiškintis ar „gay“ reiškia ne tą mums taip dažnai linksniuojamą gėjų, mat ei, gal tik netyčia, tai gali būti tas britiškas žodelis reiškiantis „linksmą“. Amerikietiška ir Angliška anglų kalba turi savų žodžių ir savų reikšmių, kurių suprantama, galima ir nežinoti. Bet tokiu atveju versti reikia atsargiai.
  Beje, ten tik kaip pavyzdį pateikiau. Apibendrinant, kad dar labiau neišsiplėst, pasakysiu, jog knyga gera, įdomi ir taip toliau, bet jei galit skaityt anglišką – taip ir padarykit. Manau toks puikus psichologinis trileris tikrai patiks net ir tiems, kurie jau matė filmus. Rekomenduoju ir duodu 8/10. Dėl vertimo balų neatiminėjau.

P.S. "Avinėlių Tylėjimą" vertė Jūratė Juškienė

Anotacija: Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana... Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.
  Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sužiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima.
  Sugauti rafinuotą maniaką padės kitas blogio genijus. Ir jo vardas jums bus pažystamas...

Filmas beje, irgi geras, ne kartą rodytas per mūsų televiziją.

Adam Thirlwell - Politika

Juk ne tik man sunku suprasti žmones, ar ne? O štai paskaičiau Adam Thirlwell "Politiką" (Politics; "Tyto Alba" 2004; ISBN 99-88-16-370-6; 285[3]p.) ir kažkas jau aiškiau. Ir dar atrodo taip paprasta, kad dabar jau nebesuprantu kito dalyko - kam reikėjo skaityti beveik 300p. apie žmogų, porą, trijulę, draugystę, seksą ir architektūrinį grožį, kad suprasčiau ir taip akivaizdų dalyką?
 
"Matot, kai pobūvių mėgėjas turi kokių minčių apie architektūrą, jis iškart gali jas kam nors išsakyti. Kai toks pobūvių mėgėjas ar mėgėja netikėtai atranda naują teoriją apie visuomeninės paskirties pastatų projektavimą Veimaro Vokietijoje, jo ar jos visi mielai klausysis. Na o žmonės, kurie tik sėdi, skaito ir mąsto, tegali būti žavūs patys sau." 59p.

  Knyga parašyta ne itin maloniu, bet lengvu stiliumi. Po prasto vertimo klodais dar galima surasti ir daug pasislėpusių, bei stirtas tiesiai šviesiai pateiktų genelių minčių. Nežinau ar kas pamenat, bet ši knyga sukėlė tikras audras, kai buvo išleista. Vieni jos nekentė, kiti šlykštėjosi, o treti žavėjosi. Juk čia toks mišinys, toks kratinys tokių gerų ir žinomų autorių... Na, o aš save priskirsiu ketvirtai grupei. Kokiai? Manau jog aš ir ši knyga dabar esame draugai. Juk galų gale, ji apie draugystę, ar ne?...
  Istorija pasakoja tikrai šaunių dalykų. Pabuvojam ir Venecijoje, ir Budapešte, aišku daugiausia laiko sėdim kažkur Londone, o dar ir veiksmas prasideda lovoje. Ir kuo toliau, tuo grėsmingiau žada aplink tą pilną buduarą suktis. Bet skaitant, ir net gilintis per daug nereikia, mat autorius labai interaktyviai bendrauja su skaitytoju, jog visai ne tame esmė. Jog grėsmė slypi kitur. Čia reikia bijoti įskaudinti draugą, sumenkinti kito meilę. "Ši knyga ne apie seksą. Nieko panašaus. Ji apie gerumą."
  Manau visi žinot apie seksą trise. Būti trimis draugais, taip ne vietoj paminėsiu, išmokė matyt Haris Poteris. Bet kaip trise būti pora? Tai savaip graži istorija bandanti išnarplioti tokį bohemišką reiškinį, kaip menage a trois. Nors išversta bjaurokai, o parašyta irgi keistokai, bet turi puikaus šarmo ir puikių vaizdų. Lyg žiūrėtum seną prancūziškos meilės ir aistros dvasia dvelkiantį filmą apie tris šiuolaikinius įsimylėjusius draugus ir vieną ironiškai sveiko proto gimdytoją. Duosiu knygai stiprų 8/10 ir rekomenduosiu tam tikrai grupei žmonių. Nežinau, kas čia nosferatauja mane sekdami ir skaitydami, tad patys nuspręskit, ar esat dalis TOS grupės.

Anotacija:  Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad "Politika" - tai romanas apie seksą, tiksliau, apie seksą trise. Jauni Londono gyventojai - teatro aktorius, architektūros studentė ir televizijos reklamų aktorė - leidžiasi į seksualinius eksperimentus. Kuo čia dėta politika? Romane gausu humoristinių aliuzijų į "didžiąją" politiką, jos padeda subtiliai ir žaismingai atskleisti tai, ką galima pavadinti jausmų politika. Autorius gilinasi į žmogiškųjų santykių logiką, savotiškus susitarimus, mainus, netgi sandėrius, į kuriuos žmonės leidžiasi siekdami meilės, intymumo, seksualinio pasitenkinimo. "Politika" - tai mūsų laikų knyga, kurioje seksas iškyla kaip subtilus ir komplikuotas dalykas, o kadaise tokia reikšminga politika tėra miegamojo peripetijų iliustracija.
  Taigi "Politika" visai ne apie politiką. Kaip teigia pats rašytojas, jo knyga yra "komedija apie gerumą". Tačiau joje rašoma ir apie Milaną Kunderą, pirmininko Mao asmeninę higieną, Vaclavą Havelą, Bolivudą, pomėgį pirkti, Hitlerį seksualiai jaudinusius fetišus, egoizmą, Osipą Mandelštamą, Michailą Bulgakovą, priešlaikinę ejakuliaciją, velionę karalienę motiną, pienligę, Stalino bendravimo telefonu įpročius, mandagumą, pūkuotus antrankius, siurrealistų seksualinę ištvermę ir daugybę kitų dalykų.

Maksas Frajus - Amžinybės glėbyje

  Visada malonu matyti autorius minint kitą literatūros kūrinį ir tiksliai žinoti apie ką kalbama. Makso Frajaus Echo Labirintų serijos antroje knygoje "Amžinybės glėbyje" (Volontiery Večnosti; "Nieko Rimto" 2005; ISBN 9955-683-03-1; 396p.) radau ne vieną tokią vietą, bet jau vargiai pamenu kas ten buvo, tad nesigilinsiu.

"- Ramiau, mieloji mano, ramiau! <...>
- Nei aš tavo, nei mieloji! <...>
- Gerai! Svetima ir bjauri!" 88p.

  Kadangi tai antra knyga, tai jau galiu drąsiai daryti tam tikrus teiginius, tarkim, kad šiose knygose sunku įsivažiuoti. Nuojauta kužda, kad dėl to labai kaltas baisus knygos formatas - stora, tankiai smulkiu šriftu prirašyta knyga gali net ir užkietėjusius Nosferatus išgąsdinti. Bet kai jau persilauži ir įlendi į tą stebuklingą sapnų pasaulį, tai tik laikyk veidą, kad juokiantis neplyštų. Tai, beje nereiškia, kad knyga - vien juokingas rašliavos siuvinukas. Anaiptol. Čia net pastebėt nesuspėji, kaip visi senovės filosofai raudonuot ima - pasirodo, gyvenimo tiesas galima buvo išgvildenti įdomiai ir dar - visiems suprantama kalba.
  Jei, kaip ir aš, užaugot su Šuriko nuotykiais, Operacija "Y" ir dar ten kokia Brilijantine ranka, tai knyga kaip tik jums. Rusiško prieskonio pilnas humoras geras, vietoj, laiku ir toks labai tinkamas. Labai. Knygoj daug ir nuotykių, kurie neleidžia nuobodžiauti, bet smegeninės nieku gyvu nenuvargina. Detektyvinio poreikio surast nusikaltėlį prieš tai atliekant tiems, kurie ir turėjo tai atlikti - turbūt nepajusit. O jei pajusit, tai greit pasimokysit ir imsit tą jausmą ignoruoti - čia tikrai sunku suprast kas dėl ko kaltas, gal dėl to, kad tiesiog ne tame knygos esmė.
  Taip va, antra kieta knyga serijoje. Vėl Maksui bėdos, naujovės ir žavūs nutikimai. O paskaičius turbūt kils didis noras stipriai užsimerkus vidur tamsios nakties pro duris namie pirmyn atgal pašokinėt. Ar čia tik man toks noras kilo?... Dar kilo noras pažiūrėt Tomą ir Džerį. Todėl duosiu dar vieną 10/10, nes juokiaus balsu, sukau galvą ir vos spėjau žymėtis geriausias vietas.

"- <...> Manyje atbunda tarsi poetas, tarsi kažkoks neišnešiotas dievas, besiilgintis savo neįgytos galybės..." 241p.

  Anotacija: "Amžinybės glėbyje" - antroji ciklo "Echo labirintai" knyga. Maksas laimingas. Jį supa draugai ir neduoda užmigti stebuklingi nuotykiai. Tačiau gal viskas kybo ant plauko? O gal jo laimė - tik sapnas?

  Perėjau per tuščius buvusios bibliotekos kambarius, pakilau į trečia aukštą, o iš ten - į mažutį stebėjimo bokštelį. Ten trenkė drėgme ir dulkėmis, todėl ryžtingai atvėriau langą: gaivus Churono vėjas šiam apleistam statiniui nepakenks!
  Žvilgtelėjęs pro langą, iš susižavėjimo palingavau galvą: iš čia atsivėrė nuostabus Echo vaizdas. Juk Gauruotasis Namas - vienas iš aukščiausių pastatų mūsiškėje dviejų trijų aukštų sostinėje.
  Sėdėjau ant palangės ir žiūrėjau žemyn, į mozaikinį grindinį ir sidabrinę šaltojo Churono juostą. Nuostabusis stebuklų miestas iš mano vaikystės sapnų kažkokia galybe tapo realia, svarbiausia mano gyvenimo veiksmo vieta.
                            Maksas Frajus

Mary Roach - Negyvėliai

"Nuo tų laikų JAV armija galėjo ramiai stoti į mūšį: buvo visiškai aišku, kad jei užpuls karvės, kariai žinos kaip elgtis." 134p.

  Turbūt dažnas mūsų yra susidūręs su mirties nežinomybės baime. Kiti nemaloniai pasijunta nuo buvimo kapinėse ar buvimo prie atviro karsto. Visokias su lavonais susijusias baimes ir kitokį diskomfortą galima būtų ilgai ir nuobodžiai vardinti, bet geriau tiesiog paskaityti Mary Roach knygą "Negyvėliai" (STIFF; "Alma Littera" 2005; ISBN 9955-08-676-9; 304p) ir visų jų jei ne atsikratyti, tai bent jau nuslopinti.
  Turint galvoje, kad knyga tikrai apie lavonus, mirtį ir galimybes pasitarnauti po mirties, kurių pasirodo yra tikrai labai daug, o dar ir priduriant, kad silpnų nervų ir lakios vaizduotės žmonėms ši knyga gali vieną kitą nemalonią viziją ir į sapną atnešti - vis vien ryžčiausi ją rekomenduoti, mat knyga gera tikrai visais atžvilgiais. Autorė šmaikštumu išblaško visus slogulius ir šiurpulius ir dargi - be jokios nepagarbos. Tekstas visai nenuobodus, ko būtų galima tikėtis iš tokio informatyvaus kūrinio, pilnas pastabų ir vietoje bei laiku įterptų sąsajų ir minčių.
  Nors tekstas pagrinde apie lavonus, bet po šiek tiek informacijos pateikiama apie visą eilę vienaip ar kitaip su tema susijusių dalykų, pavyzdžiui apie balzamavimą, kremavimo taršą, gyvūnų ir žmonių panašumus, balistinės želatinos gamybą, lėktuvų saugumą, sistolinės fazės reikšmę. Paminimos net kelios įdomios istorijos apie įvairius prietarus ir mitus besipinančius apie negyvėlius nuo atmenamų laikų. O kai skaičiau apie Senovės Kinijos mediciną - juokiausi beveik iki ašarų ir gailėjau tų, kuriuos gydė.
  Nors imant tokio pobūdžio knygą automatiškai tikiesi sauso, informatyvaus, bet gal ne pačio lengviausio teksto - ši knyga tokia nėra. Tai labiau panašu į pokalbį su žmogumi, kuris supranta, kad tu neprivalai žinoti visų medicininių terminų, bet vis vien gali smalsauti, o tuo pačiu tave gali neraminti tema, todėl pridedama charizmos ir smagaus optimizmo. Ir nors teorinė medicina mane domina, bet net neabejoju, kad knyga būtų patikusi, net jei nesidomėčiau tuo visai.
  Na ir galiausiai, aš nebūčiau aš, jei nepastebėčiau vertimo. Šį kart man užkliuvo vos keli dalykėliai, kuriuos išvertė pažodžiui. Bet vertėjai ir redaktoriai kaltę išpirko nestokodami dalintis žiniomis. T.y. karts nuo karto pateikdami specifiškai Lietuvišką posakių ar pavadinimų variantą. Kai tokie dalykai nieko neišdarko, o dargi ir prideda vertės - labai džiaugiuosi. Taigi, knygai duosiu turbūt 9/10, nes kažko man visgi pritrūko, nors net negaliu nurodyti ko. Bet duosiu pilną 10 balų rekomendaciją.

Anotacija:
"Mary Roach - juokingiausių JAV mokslo knygų autorė. Jei jums atrodo, kad tai menkas pagyrimas - ar net absurdas - tuomet atsiverskite bet kurį šios knygos puslapį - ir pamatysite klydę. Negyvėliai pasakoja mums, kur po mirties atsiduria kūnai, ką jie gali nuveikti - mūsų dėmesiui pateikiama daugybė pribloškiančių istorijų, kokių mirusiojo kūnas vis dar gali mums papasakoti. O užvis smagiausia, kad šioje knygoje vis dėlto sugalvota, kaip papasakoti apie lavonus linksmai, drauge nė truputį nesumenkinant jų orumo. Tegyvuoja numirėliai!
  - Burkhard Bilger, knygos Bukagalvių mulkinimas (Noodling for Flatheads) autorius

Mary Roach straipsniai yra spausdinami tokiuose leidiniuose kaip Salon, Wired, Outside, GQ, Discover, Vogue ir New York Times Magazine; Reader's Digest kas mėnesį pateikia jos skiltį "Mano planeta". Mary Roach gyvena San Franciske.

Išsisus du tūkstančius metų lavonai - vieni - savo valia, kiti - nieko apie tai nenutuokdami - dalyvauja moksliniuose tyrinėjimuose: ir pačiuose drąsiausiuose išbandymuose, ir kvapą užimančiuose šiurpiuose sumanymuose. Ne kas kitas, o jie išbandė pirmąsias Prancūzijos giljotinas, atsakė į klausimą "Ar nukirsta galva, kad ir akimirką, dar spėja suvokti savo būklę?" 1904-aisiais jie padėjo įvertinti naujuosius armijos šautuvus, pasitarnaudami taikiniais. Jie skrido NASA erdvėlaiviais, jie buvo nukryžiuojami Paryžiaus laboratorijose, tiriant Turino drobulės autentiškumą... Kiekvienai naujai chirurginei metodikai išbandyti - nuo širdies persodinimo iki lyties keitimo operacijų - chirurgai pasitelkia lavonus.
Be to, šioje nepakartojama intonacija nuspalvintoje ekskursijoje keliaujame su Mary Roach nuo viduramžių iki devynioliktojo amžiaus po Europos anatomijos laboratorijas ir vaistines, gaminančias preparatus iš žmogaus kūno dalių, užsukame į žmogaus kūno irimo tyrinėjimų bazę Tenesio universitete (kitaip dar vadinamą "Lavonų draustiniu"), plastinės chirurgijos pratybų laboratoriją ir pas laidojimo biuro direktorę Skandinavijoje, turinčią sunkiai įgyvendinamą ateities viziją apie mirusiųjų kompostavimą.

Keistai patrauklus, komiškas, neretai ir šiurpus bei gana išmintingas pasakojimas apie tai, kas vyksta su mūsų kūnais, kai mūsų pačių su jais nebėra.

Maksas Frajus - Atėjūnas

Nubudau vien tam, kad užbaigčiau 20mt pasiliktų puslapių iš Makso Frajaus knygos "Atėjūnas" (Čūžak; Nieko Rimto 2005; ISBN 9955-9543-7X; 422p.), taip. Tenka pripažinti klaidas ir ne tik atsiprašyti, kad suabejojau bibliotekininkės skoniu, patarimais, bet dar ir pridėti šią knygą prie mėgiamiausių.

"Pakeliui mudu smagiai tylėjom. Kuomet su žmogumi yra apie ką pakalbėti, tai rodo abipusę simpatiją. Kai turite apie ką drauge patylėti - tikros draugystės pradžią." 67p.

  Labai šauni knyga, tarsi fantasy detektyvas, pilnas labai gero humoro, smagių situacijų ir nuobodulį išvaikančių nuotykių. Viena iš tų retų knygų apie kurias mintys sukasi netgi kai baigi skaityti, ar tik padarai pertrauką.
  Sunku nusakyti kokio tipo tai knyga. Bet didžiai abejoju ar paliktų bent vieną abejingą. Štai, skeptiškai žiūrėjau, net po pirmo skyriaus, kuris visgi buvo neblogas, o dabar galvoju ar tik neverta jos nusipirkti (o jei kas padovanot norit, tai... ). Daugiau ar mažiau knyga tarsi teigia, kad visada atsiras išeitis. O jei nepritampi, tai gal ir neturi pritapti, nes esi kitos dėlionės dalis.
  Pasakojime apstu visai ne HariPoteriškos magijos. Baisu ir sudėtinga atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, o vėliau susipažįsti su tokiais savotiškais ir savito humoro kupinais vyrukais, kad ima atrodyti - pft, matai kiek nedaug visgi reikia.
  Knyga puikiai išrutuliota, baisiai glaustas tekstas, daug puslapių, bet vardan viso kas jum šventa - patikėkit, verta. Dozė gero humoro, smagių nuotykių, neblogo detektyvo ir šaunios magijos tikrai padės atsipūsti nuo realybės, po darbų ir rūpesčių. Duodu 10/10 ir imu į rankas kitą knygą - Jude Deveraux "Emilės Angelas". Šią autorę mėgstu, nes gal 13 paskaičiau romaną, dovanotą giminaitei ir tvirtai nusprendžiau, kad norėčiau būti kaip K.T. Nežinot? Tai paskaitykit "Legendą". Be to, jau pirmi puslapiai priminė "Puolusį Angelą", kurio irgi nepabrukau. Nors ir saulėlydiškas, bet ne toks ėdantis nervus, be to, jaučiu simpatiją tiems, kurie gyvena besikankindami (todėl šiek tiek nusivyliau "Altorių Šešėliu", mat Liudas jungą nusimetė...).

"Atėjūno" anotacija:
"Atėjūnas" - pirmoji knyga iš Makso Frajaus romanų ciklo "Echo labirintai". Pagrindinis herojus - Maksas - atsiduria nepaprastame, susapnuotame pasaulyje ir patiria ten begalę nuotykių, randa tikrų [originale parašyta "tikų"...] draugų kompaniją ir pradeda pats kurti stebuklingą savo gyvenimą.

Daugelis autoriaus kuriamų situacijų yra tikrai juokingos, nors jo kūryba niekada nestokoja ir tikrojo egzistencinio liūdesio.
     Jurga Ivanauskaitė

Jūsų rankose - knyga su žaliu katinu, keistai žvelgiančiu tarsi iš Anapus. Jums veriasi elegantiški paprasto, rafinuotai juokingo, pavojingai užburiančio pasaulio erdvės... Kažkada ir aš šiek tiek nepatikliai atvėriau pirmuosius šio pasaulio puslapius - vartus. Gal esu per daug romantiška ir vaikiška (paišau sparnuotas avytes ir angelus), bet ši knygų serija mane užbūrė. Dabar aš vėl laisva, tačiau kartais taip ilgiuosi tos nepamirštamos viešnagės šios knygos puslapiuose!
     Sigutė Ach

Book Depository - patikrintas

2011m rugpjūčio 13d užsisakiau Bartimėjaus trilogijos priešistorę (Jonathan Stroud) "The Ring of Solomon" iš BookDepository kurie knygas visame pasaulyje pristatinėja nemokamai, o pačios knygų kainos lyg ir nesikandžioja. Jie teigia, kad knygą pristato per 7-10 DARBO dienų (tad jei po 10d knygos dar neturit - turbūt skaičiuojat ir savaitgalius). Na tai štai...
Šiandien, apie 9h ryto paštininkė vos durų neišvertė, nes siuntinukas, labai saukiai ir puikiai (geriau nei kad Knygų Klubo pakavimo būdai) supakuotas netilpo į pašto dėžutę, tad jai teko ją atnešt į rankas paduot.

Conn Iggulden "Tyrų Vilkas"

"-Mes esam sidabro žmonės, mongolai. Kai kas paklaus, sakykit, genčių čia nėra. Pasakykit, kad aš esu žaliuojančių platybių chanas, ir jie pažinos mane tuo vardu - čingis. Taip, pasakykit jiems tai. Pasakykit, kad aš esu Čingis ir kad toli nujosiu." 465p.

Baigiau skaityti Conn Iggulden knygą "Tyrų Vilkas" (Wolf of the Plains; ISBN 978-9986-16-766-2; "Tyto Alba" 2010; 474p.) ir nors ilgai užtrukau, bet buvo verta.
Niekad mongolais nesidomėjau. Težinojau, kad vienas šiek tiek pažystamas žmogus didžiuojasi turįs to kraujo. Net nežinau, kaip čia taip išėjo, kad pasiėmiau šitą knygą. Na, tiesą pasakius mane dažnai sugundo pavadinimai su "vilkais", tai gal ir žinau. Nedažnai jos būna vertos tokio pavadinimo pagražinimo, bet ką jau padarysi. Galų gale, tai turbūt daugiau skonio reikalas. Juk vieni "Saulėlydį" myli, kiti nekenčia, tretiems mažiau rūpėti nė negali.
  Šį kartą knyga pateisino vardą su kaupu. Jau net po pirmų poros skyrių (lyg ir, gal keliais daugiau) į "reikia perskaityti" užrašinę įpaišiau "Lanko Viešpatį", antrą šios knygos dalį, kurios mūsų biblioteka panašu, kad dar neturi... Žodžiu, knyga man labai patiko, o kuo, tai jau čia sudėtingai ir ilgai pasakoti galėčiau, tad bandom trumpinti. Pasiutusiai mėgstu knygas apie gerus karo vadus. O Čingischanas tikrai neeilinis karvedys.
  Istorija prasideda jo vaikystėje, tiesą pasakius, netgi ankščiau - jam gimstant, paties proceso metu, kurio detaliai neaprašinėja, tad nesipurtykit čia. Ir nuo pat tos akimirkos viskas taip įtemptai juda, posūkiai tiesiog muša iš vėžių. Ši knyga pasakoja, kaip vaikas Temudžinas (geležis) virsta mongolų legenda - Čingischanu. Ir nė minutei neleis nuobodžiauti. Vietoj to vers niršti, pykti, siusti, juoktis ir liūdėti.

"Didžiausias džiaugsmas, kokį gali patirti vyras, yra nugalėti priešus ir varyti juos pirma savęs. Joti jų žirgais ir atimti jų turtą, matyti jų brangių žmonių veidus, paplūdusius ašaromis, ir glausti glėbyje jų žmonas ir dukteris." - Čingischanas 471p.

  Įspūdį paliko ir dar vienas dalykas. Tik knygos gale supratau, jog šis vyrukas GALI būti ne tik negailestingas, bet ir yra gan žiaurus. Tikrai buvo keista tai suvokti, nes skaitant - viskas atrodo logiška, TU turi tai padaryti vardan to ir ano. Štai ir pataikė patiekti atsakymą į mįslę, kodėl kartais tautos myli net tuos valdovus, kurie virš jų kybo Tironais. Tereikia tinkamos perspektyvos.

"Kaip mongolas, Temudžinas buvo aukštas ir turėjo "katės akis". Net užsigrūdinusių žmonių tautoje jis išsiskyrė ištverme kęsti šaltį ir karštį ir visai nesijaudino dėl žaizdų. Buvo itin ištvermingas, tobulai valdė kūną. Mongolų tautos žmonės turi puikius dantis ir regėjimą, jie juodaplaukiai, rusvos odos ir tiki esą giminingi su Amerikos čiabuvių gentimis, kurios maždaug prieš penkioliką tūkstančių metų perėjo tada dar užšalusiu Beringo sąsiauriu ir pateko į Aliaską. Tų tautų panašumas stulbinamas." 471-472p.
 
  Puikus, trumpas ir informatyvus buvo ir baigiamasis autoriaus žodis. Iš tiesų, tie pora puslapių apie mongolus man papasakojo tiek, kad žinias apie tuos žmones turbūt padvigubinau. O jei dar pridėtumėme ir likusią knygą... Duodu 8/10 ir imu skaityti kitą knygą, bet nekantriai laukiu, kada galėsiu imti šios tęsinį.

Anotacija: Conn Iggulden (Konas Iguldenas; g. 1971m.) - britų rašytojas, vienuolikos knygų autorius. "Istorija pilna nuostabių pasakojimų", - sako jis. Ne veltui "Imperatorių" ir "Užkariautojų" serijos, skirtos žymiausiems pasaulio istorijos herojams, jau patraukė daugelio šalių skaitytojų dėmesį.
  Kaip gimė didieji užkariautojai, palikę kruviną pėdsaką istorijoje?
  Conno Igguldeno romanas "Tyrų vilkas" - krauju ir ugnimi alsuojantis pasakojimas apie Mongolijos stepių siaubą - Čingischaną, jo gimimą, vaikystę ir pirmųjų pergalių skonį.
  - Hiulana, jis gimė su mirtimi dešinėje rankoje. Tai - geras ženklas. Jis - chano sūnus, ir visur jį lydės mirtis. Jis bus didis karys.
  Ši įtampos ir nuotykių kupina istorija - apie berniuką, kuris buvo priverstas tapti vyru greičiau, nei pats to norėjo, apie žiaurius genties įstatymus, apie ištremtojo kartėlį ir didvyrio triumfą.
  Temudžinas reiškia "geležis". Chano naujagimio sūnaus likimas jau nulemtas: karas, kraujas ir pergalės. Tačiau po tėvo mirties jaunasis Temudžinas praranda viską - net savo gentį. Ištremtas ir vienišas, atskirtas nuo genties, jis klajoja atšiauriose Mongolijos stepėse. Tačiau jo mintys didingos: atstumtas, medžiojamas tarsi vilkas, jis svajoja suvienyti savo tautą. Jis taps didžiu kariu. Jis grįš kaip nugalėtojas, ir visi nuolankiai jam paklus. Jis įgis naują vardą, kurį išgirdęs drebės visas pasaulis. Tas vardas - Čingischanas.
  -  Pasakykit, kad aš esu žaliuojančių platybių chanas, ir jie pažinos mane tuo vardu - Čingis. Taip, pasakykit jiems tai. Pasakykit, kad aš esu Čingis ir kad toli nujosiu.
  Pergalingi nuotykiai prasideda: "Tyrų vilkas" - pirmasis pasakojimas apie Čingischaną. Laukite tęsinio.

O dabar į rankas imu Jessica Gregston knygą "Angelų kūrėjos". Kažkada, kai bibliotekoje buvo dingusi elektra ir negalėjau atsižymėti ir išsinešti knygų - paskaitinėjau ją. Pradžia gal kiek ir patraukė, tad nusprendžiau - blogiau nebus, imu. Pažiūrėsim, kaip ten...

Literatūros galia

Prieš dienelę ar lyg ir dvi baigiau skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė" (Balzac et la Petite Tailleuse Chinoise; Baltos Lankos 2003; ISBN 9955-429-93-3; 156p). Knygos pradžia niekaip nenorėjo manęs įtraukti. Bet atkakliai lindau į akis ir galiausiai prasibroviau į tą kaimelį atšiauriuose kalnuose. Kai jau padėjau knygą į šalį, supratau, kad radau kaiką paprastai tobulo.

"Taip smarkiai žavėjausi Žanu Kristofu, kad pirmą kartą gyvenime norėjau turėti šią knygą tik sau, nebesidalyti suo Luo." 94p.

  Visad mėgau skaitytojus ir panašaus plauko bibliofilus. Skaitant apie herojų kuris skaito - sulaukdavau įkvėpimo. Koks įdomus žodis... Įkvėpimas. Ir štai šioje mažulytėje knygelėje, kurioje geriausiu atveju tikėjausi ilgai temptų samprotavimų, radau tą pat paprasčiausią įkvėpimą.
  Knyga pasakoja apie du vaikinus, savaip mylinčius gyvenimą, literatūrą ir merginą. Manau keturiuose iš penkių Europietiškų romanų, maždaug ties vieta "du vaikinai ir mergina" rastumėme meilės trikampį, intrigas ir draugysčių pabaigą. Tuo mėgstu visokią kinų, japonų, korėjiečių ir pan. literatūrą. Ten keturi iš penkių verčiau mirs nei išduos draugystę.

"-Pasakė, kad Balzakas jai padėjo suprasti vieną dalyką: moters grožis - tai neįkainojamas lobis." 156p.

  Šioje knygoje didžiuma literatūros uždrausta, tad du išsilavinę jaunuliai tam tikrų asmenų gyvenimuose sukelia tikrus perversmus. Ir čia mane tas knygų poveikis tiesiog pasiutusiai sužavėjo. Tarkim, vienas antraeilis veikėjas, dirbdamas visą dieną - devynias naktis pakerėtas klausėsi atpasakojamo "Grafo Montekristo". Jei kam neaišku, tai "Grafas Montekristas" tikrai stipriai paveikė net ir mano gyvenimą, todėl romanas guli tarp mėgiamiausių. Net skolint nemėgstu. Ir gavau sunkokai... (Pirkau Baltose Lankose, turėjo tik antrą ir trečią. Trečią radau lentynose, o antros atėjau pasiklausti. Mergina ją matyt pati skaitė, mat kol nepasakiau "o, tai duokit ją man" - ji nė nemanė išimti skirtuko ir jos man atiduoti... Po to net kiek gaila buvo)
  Tad jei taip trumpiau imant, nes tuoj prirašysiu daugiau, nei pačioj knygoj teksto yra, knyga labai stipriai demonstruoja literatūros galią. Viskas taip šauniai, sklandžiai ir lengvai papasakojama, kad susiskaitė per dieną, o, kad ką doro atpasakot prireikė beveik poros. Stiprus ir lengvas romanas, kurį tikrai rekomenduoju literatūros mylėtojams ir duodu 10/10.

"Aklas jo džiaugsmas išsiliejo per kraštus tada, kai Siuvėjėlė prisimatavo ką tik baigtą drabužį: griežtai vyriškas švarkas, nauja šukuosena, kuklų jos apavą pakeitę baltumu šviečiantys bateliai suteikė jai keisto geidulingumo, laikysena tapo elegantiška ir pranašavo gražios, bet šiek tiek nerangios valstietės eros pabaigą." 152p.

Anotacija: Atšiauri Kinijos kultūrinės revoliucijos aplinka, du mokyklą baigę jaunuoliai yra siunčiami perauklėti į atokų kaimelį Kinijos kalnuose. Grubi kasdienybė, įtarūs žvilgsniai ir viską atperkantis uždraustų knygų skaitymas. Nuostabu, kad klausydama garsiai skaitomų Balzako romanų ima keistis ir gražiausia apylinkės mergina Siuvėjėlė. Tai istorija apie dviejų draugų meilę merginai, skaitymui, knygoms apskritai.
"Balzakas ir kinė Siuvėlėjė" - didžiulio pripažinimo sulaukęs rašytojo ir režisieriaus Dai Sijie romanas, apdovanotas penkiomis literatūrinėmis premijomis ir išverstas net į 25 kalbas. 2002 metais autorius šį romaną ekranizavo.

O čia jau nuo manęs treileris to filmo. Dar nežiūrėjau, tai nieko ir nepasakysiu.



Na o dabar pasiėmiau skaityti "Nuotykių vėjas" serijos (kaip suprantu, tai leidimo serija, kaip "J.R.R. Tolkieno Mokiniai" ar "Drąsiųjų Keliai") Conn Iggulden knygą "Tyrų Vilkas" (romanas apie Čingischaną). Net nežinau ko taip labai jos užsimaniau. Turbūt eilinį kartą įvertinau pagal apimtis - knyga stora, tankiai prirašyta, o po jos ir dar yra tęsinių (ar bent vieno tai tikrai).

Magijos raida

Eh, kadangi grįžo sesuo iš Anglijos čia, aplankyti, tai šią mažulytę knygą skaičiau tiesiog pasiutusiai ilgai. Tai Alan Baker knyga "Burtininkas: Magija amžiams bėgant" (The Wizard; Alma Littera 2004; ISBN 9955-08-368-6; 248p.).
Šioje knygoje labai puikiai pavaizduoti gyvenimai spalvingų asmenybių, kurios vienaip ar kitaip paliko ženklą okultizmo istorijoje. Lengvai ir informatyviai esame supažindinami su įvairiomis okultizmo ir magijos atšakomis. Kiekvienas skyrius papasakoja apie sau skirtą temą įdomiai ir detaliau nei daugumoje tokio pobūdžio knygų.
Drąsiai teigiu, kad knyga labai įdomi ir lengvai skaitoma. Informacija tinkama ir suvokiama kiekvienam, viskas dėstoma labai aiškiai ir niekad neverčia nuobodžiauti.
Labai mėgstu, kai skaitant okultines ar ezoterines knygas randu paaiškinimus (ar platesnį, "moksliškesnį" pasakojimą) kokiems nors reiškiniams iš savo mylimiausių grožinės literatūros knygų. Šioje knygoje tokio džiaugsmo radau tikrai daug.
Tad bendrai imant: ezoterinio-okultinio pobūdžio knyga, kurioje aprašyti ne tik istoriniai veikėjai, bet ir jų atlikti ritualai, bandymai, kerai, burtai, iššaukimai ir kita panaši okultinė veikla (kas taip detaliai tikrai retokai aprašoma), duota šiek tiek jų biografijos ir tinkami gyvenimo epizodai. Bet visų geriausia mano nuomone yra tai, kad knyga labai nuosekli ir tolygiai veda mus per raidą tos magijos, apie kurią čia ir kalba. Puiki knyga. Drąsiai duodu 9/10 ir rekomenduoju tuo besidomintiems.
Iš vienos pusės man ši knyga priminė "Šešėlių Žmones", bet ten ieškota paaiškinimų viskam. Čia viskas pateikta iš ne tokios skeptiškos, bet paprasčiausiai protingos pusės - gal taip ir buvo, neneigsim, nes tiksliai juk nežinom, tačiau gali būti taip, taip ir dar taip... Jokio išankstinio nusistatymo.
Na o dabar imsiu skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė", parašyta šalia "Savaitgalio knyga", kaip suprantu tai dėl jos stambaus formato, mat knyga, jei ne didokas jos išplėtimas teksto atžvilgiu, turbūt sutilptų į kokius 100p. Kol kas perksaičiau gal tik 20psl ir... na, kol kas nesužavėjo. Įdomu, bet ne taip, kad kibtumei lyg į gimtadienio tortą. Bet kai kurios knygos tik prasideda prastai. Tikiuosi, taip bus ir čia - tik pradžia bus šiaip sau.

Susan Cooper "Išrinktasis: Blogio Imperijos Iškilimas"

Baigiau skaityti (na... baigiau prieš keletą dienų, bet tai nesvarbu) "Tamsa kyla; Išrinktasis: Blogio Imperijos Iškilimas" (The Dark is Rising; Obuolys 2007; ISBN 978-9955-700-33-3; 304p.) ir tenka pasakyti - tikrai tokia visai nebloga fantasy knyga. Šiek tiek dark fantasy, šiek tiek juokingų situacijų. Ne itin gera, bet tikrai nėr bloga ir nuobodi. Lyginant su Alchemiku (neskaitant "Kerėtojos") - knyga geresnė. Lyginant su Bartimėjaus Trilogija - prastesnė.

"Sek Ženklus... Apsaugok Šviesą. Keliauk Laiku."

Knyga taip lengvai, kiek temptai, bet neįkyriai pasakoja apie vaiką, berniuką konkrečiai, kuris yra septinto sūnaus septintas sūnus ir todėl yra kažkuo kitoks nei visi. Per vienuoliktą savo gimtadienį staiga sužino, kad nėra toks kaip visi, gal yra... Na, geresnis, magiškesnis, nežinau net kaip pasakyti. Aišku prasideda jovalas, bet nėra visiškai kvailų situacijų, ar bandymų apsimest, kad "nieko aš jums ten nepasakiau" kaip, kad bandė daryti Alchemiko autorius. Manyčiau tinka ir visai jauniems vaikams, nors kažko labai gero neturi, tinka ir kiek vyresniems, tokiems kaip aš, skaitytojams, kurie jau prisiskaitė Poterių ir Beginsų, todėl myli fantasy ir per daug neputoja, kad pagrindiniui veikėjui dar tik vienuolika.
Taigi, berniukas vardu Vilis ieško tam tikrų ženklų. Jį persekioja toki gan kieti tipeliai. Yra ir neutralių, kurie paskui verčia savo odas. Yra ir tokių, kurie niekam netarnauja, nes patys yra labai keisti ir labai pavojingi. Puikiai pasinaudota mitologija ir net šiek tiek istorijos. Gan smagu skaityti apie šeimyną, kuri manau daugeliui primins Vyzlių raudongalvį būrį.
Knyga nėra HariPoteriška. Tai nėra ir Alchemiška knyga. Nuo ŽiedųValdoviškos iš vis labai toli. Kūrinys gan unikalus, bet... na, dviračio iš naujo neišradinėjo, bet manau tai galima laikyti ir pliusu, mat kaip jau minėjau - nebuvo įkyriai užtęstų scenų, neaiškaus tempimo ir pan. Veiksmas keitė veiksmą, nebuvo to "mečiau į orą, nukrito į šulinį, iš ten į upę, iš upės į jūrą, o ten jį prarijo žuvis, tą žuvį kitą... o man rast reikėjo būtinai". Viskas žingsnis po žingsnio buvo pasiekta, be PonoBeaniško išsidirbinėjimų.

Žodžiu privėliau čia kaip reikalas, tad eikim prie esmės - fantasy su lašeliu dark fantasy ir šiek tiek humoro, istorija nebloga, nėr nauja, bet parašyta gerai, todėl visai maloni. Duosiu 8/10 ir ieškosiu tęsinių. Ir filmą pažiūrėsiu, nes man atrodo toks tikrai buvo... tuoj užmesiu akį į YouTube.

Iš ties, radau... Palyginus su knyga - LABAI keistai atrodo... Jau iš kart matau, kad nemažai, labai nemažai keista. Vis tiek pažiūrėsiu, gal bus neblogas.
O kol kas tiek.
Dabar aišku skaitau ten tą Burtininką. Kol kas tikrai neblogas.