Rodomi pranešimai su žymėmis Vampire Chronicles. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Vampire Chronicles. Rodyti visus pranešimus

2019 m. sausio 1 d., antradienis

Anne Rice "Blood Communion" | Vampyrų Kronikos 13

Autorius: Anne Rice
Pavadinimas: Blood Communion
Serija: Vampyrų Kronikos 13
Žanras: Paranormalu, Vampyrai
Psl.: 288
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Man labai sunku mesti serijas, į kurias investuota tiek laiko. Plius, nemeluosiu ir neneigsiu, Vampyrų Kronikos man turi sentimentalios vertės. Šią gi skaičiau dar ir su viltim, jog joje vėl pasirodys Tarquin Blackwood iš Blackwood Farm knygos, kurį praeitoje knygoje Lestatas minėjo ir mintimis kvietė pasirodyti. Ką gi, nepasirodė.

Apie Knygą: Lestatas iš lėto, bet solidžiai formuoja vampyrų visuomenę, a court. Ir ši knyga skirta būtent jiems, jo nemirtingiems broliams ir sesėms. Istorija apie tai, kaip jis išvalė jų pasaulį nuo didžiausių priešų ir tapo jų meilės vertu princu, valdovu, čempionu.

Lestatas kviečia visus vampyrus, jaunus ir senus, ateiti ir prisijungti prie jo šeimos. Prisiekti jam ištikimybę ir džiaugtis jo siūloma draugyste, brolija, apsauga. Visi priimami, visais rūpinamas. Daug ir plačiai pabrėžiama, jog viskas jo rūmuose yra skirta jiems, nuo lovų, spintų, medžiagų, iki kraujo vergų, sukurtų būtent tam, kad tenkintų vampyrų norus. O mums, mirtingiesiems, istorija yra apie tai, kaip Lestatas pagaliau pasiekė savo didžiausių norų: jį pagaliau, pagaliau visi be galo myli, jų herojų, jų didvyrį.

Mano Nuomonė: Nežinau ar jaučias ten mano tonas. Blood Communion yra labai ilga pasaka su lapu po lapo architektūros bei dekoro aprašymų. Kaip ir koks vampyras buvo apsirengęs, ko prikrautos spintos iš kurių visi gali imti ką nori. Visi džiūgauja ir myli savo didvyrį, Lestatą, kuriam nėra lygių, kuris ragavo Kristaus kraujo, ir net patys baisiausi, visus vampyrus terorizavę blogiukai - viens du ir jo pergudraujami, ką ten, jie net nesigina, atrodo visi nori mirti nužudyti Lestato, jei jau negali jo mylėti. Knyga nepatiks tiems, kas dar nepripratę prie Lestato lepūnėliško poreikio būti visų mylimam ir dievinamam. Ji nepatiks ir tiem, kam jau nusibodo ilgi paveikslų aprašymai. Bet jei tarkime labai mylite Lestatą, ir mėgstate plačius architektūros aprašymus, tai knyga gal ir nepasirodys bloga. Tai tikrai labai tradicinė Lestato istorija.

Iš mano pusės: neturiu ką bepridurti, nėra nieko gero, ką galėčiau pasakyti apie šią knygą. Lestatas yra tarpinė grandis tarp Edvardo Kuleno ir Vlado Drakulos. Tai tikrai nėra blogai, bet tai tikrai nėra mano arbatos puodukas. Man nepatinka skaityti apie priežasties neturintį garbinimą, kai senesnis ir rimtesnis vampyrais krykštauja iš laimės galėdamas pabučiuoti Lestato žiedą, o tas per pusę lapo aprašinėja ką šis vilkėjo. 2/5, tikrai negaliu daugiau.

2017 m. kovo 28 d., antradienis

Anne Rice - Prince Lestat and the Realms of Atlantis [12]

Taip vat tad ir pasivijau pilnai Vampyrų Kronikas. Baigiau Anne Rice "Prince Lestat and the Realms of Atlantis" (Vampyrų Kronikos 12; ISBN 0385353790; 451p.; Goodreads), ir dabar galiu ramiai (arba nelabai ramiai) laukti kitos (gal bus, gal nebus). Ši knyga skaitėsi, kaip mokslinė fantastika, tiek daug joje buvo futuristikos ir... Na, dar šio bei to, būdingo sci-fi knygoms. O, ir Lestatas pagaliau prisiminė apie Quinn Blackwood, todėl aš čia ir laukiu, gal gi bus 13-a knyga.

Amelis, vampyrų "esmė", gyvena Lestato kūne ir atrodo yra tuo patenkintas. Abu ten mentaliai pasipeša, kas vėlgi džiugina Lestatą, ir gyvena toliau. Tik tiek, kad ne visiem taip labai patinka, kad jų gyvybės dabar guli Lestato rankose. Jei degs jis - degs ir jie. Ne visiem patinka ir faktas, jog jis - vampyrų Princas. Juk per jį kilo didžiausios bėdos, kaip galima jam patikėti tokią atsakomybę?

Tuo tarpu, kažkur ten tamsiame vampyro rūsyje kenčia būtybė, atrodanti visiškai, kaip žmogus, bet ne žmogus. Jį marino badu ir jis nemirė. Išgėrė visą jo kraują, ir jis tik prarado sąmonę. Akivaizdu kokios naudos gali rasti vampyrai, turėdami tokią būtybę, ar, na, pilną jų kambarį. Nekaltas kraujas, kuris atsistato, net išsausimus auką... Vienos tokios sesijos metu būtybė netyčia paleidžia savo paslaptis, ir vampyras išvysta miestą iš stiklo, pilną nuostabių žmonių, saulės šviesos ir bokštų. Kas šios būtybės? Iš kur jos? Ir kodėl jos kartoja Amelio vardą?

Knyga, kai kuriais aspektais, daug geresnė nei visos buvusios prieš tai. Kitose vietose gi taip užtempta, su tokiais nieko nepridedančiais dialogais ir monologais, kad nežinojau nė kur dėtis su visu tuo bagažu. Visgi knygai duosiu stiprų 9/10, tikrai nusipelnė. Džiaugiuosi, kad ją parašė, kad ji yra, ir kad ją pabaigiau.

2017 m. kovo 25 d., šeštadienis

Anne Rice - Prince Lestat [11]

Atsimenu tą jaudulį, kai Anne pranešė, jog tuoj mus pasieks dar viena Vampyrų Kronikų knyga, po tokios ilgos pertraukos, po tiek daug knygų. Ir, kaip keista buvo į rankas paimti tą Anne Rice "Prince Lestat" (Vampire Chronicles 11; ISBN 0307962520; 458p.; Goodreads), žinant, jog tai - praktiškai stebuklas, jog jos galėjo nebūti. Ir, kaip labai suirzau, kai knygos gale supratau, jog kronikos kažkada baigėsi su Lestatu ir Quinn, o ši knyga užsibaiginėja su visais, net ir mažiausiai žinomais, ar labiausiai nusibodusiais vampyrais, o Quinn nebuvo net paminėtas...

Balsas be kūno, fizinio ar eterinio, šnabžda į vampyrų ausis, įtakoja jų mintis, ir įkalbinėja juos, visų jų, ir labiausiai - jų pačių labui - eiti sudeginti tuos kitus nevykėlius, jaunus, silpnus, nerangius, kvailus vampyrus. Juk jie neverti šios dovanos. Ir tik klausantysis vertas tokios galios. Klausantysis, tad, turėtų apmažinti jų populiaciją. Kam dalintis tomis medžioklės teritorijomis? Kam dalintis žmonėmis, ar rizikuoti, kad tie jaunikliai - išsiduos? Kokia visų šių vampyrų prasmė?...

Per pasaulį ritasi deginimų banga, naikinanti vampyrus, jaunus ir senus vienodai. Ištikti tokio pavojaus, ir nežinodami, ką ten, vos įtardami, galimą šio balso šaltinį, visi atsisuka į Lestatą. Tai, atrodo, natūralu. Juk jis parašė Kronikų knygas. Jis gėrė iš pačios karalienės Akašos. Jis buvo išplėštas iš savo kūno, keliavo pragare, gėrė dievų kraują, ir paspruko nuo paties velnio. Galų gale, gal jau metas, kad vampyrai taptų pilnaverte visuomene, su valdžia, taisyklėmis, ir įstatymais. Tik ar tikrai juos vesti gali Lestatas, tas Brat Prince?

Čia turime tikrai gerą idėją, su tuo balsu ten tikrai gerai viskas pateikta. Bet įsivaizduokit, kaip keista matyti formuojantis valdžiai tarp vampyrų, kurie iki tol jos neturėjo. Aš žmogus užaugęs ant Vampyrų Maskarado, kur taisyklės lemia tavo išgyvenimą, o čia... Iš vienos pusės atrodė, jog skaitau tą Simpsonų seriją, kur jie rodė ar kūrė dar vieną Žvaigždžių Karų seriją, ir po poros valandų jie dar nebuvo baigę kalbėtis apie ekonomiką ir importą / eksportą. Iš kitos pusės - man visada patiko geros vampyrų hierarchijos ir valdymo sistemos. Ne taip chaotiška, lengviau suvokiama, geriau apibrėžta. Manau duosiu 9/10, ir įspėsiu, kad čia tikrai laukia daug vidinių monologų, bet to Balso istorija - labai gera.

P.S. jei kam įdomu, kodėl nuo 8 knygos šokau prie 11 - 9-10 perskaičiau jau labai seniai, jos man buvo pirmosios Vampyrų Kronikų knygos, skaičiau anglų kalba, ir turbūt niekad nepajėgsiu atsidėkoti [Gyvenimas su Iltimis] už Blackwood Farm dovaną. Tai buvo būtent tai ko man reikėjo, tada, ir dabar jau visada.

2017 m. kovo 21 d., antradienis

Anne Rice - Vittorio, The Vampire [2]

Tęsiu tad savo nuotykius su Anne Rice, šį kartą antrąja, ir jau paskutine Naujų Istorijų apie Vampyrus knyga - "Vittorio, the Vampire" (New Tales of Vampires 2; ISBN 0099271095; 339p.; Goodreads). Vittorio vardas man negirdėtas, tad greičiausia kronikose jis nebuvo minėtas, nebent, na, užmiršau. Gal dėl to pati istorija pasirodė tokia šviežia. Dabar pagalvojau... Gal todėl Blackwood Farm mano mylimiausia? Mat po tų dvejų knygų kuriuose Quinn pasirodė - daugiau jo niekur nebepaminėjo (gal, o gal ir ne, jau perskaičiau Prince Lestat ir jis ten nebuvo net paminėtas, nors visi kiti iš galai žino kur atkapstyti...), tai taip ir liko - nenuvalkioti veikėjai. Ši istorija savo prastesnes dalis pataisė Romeo ir Džiulietos trupinėliais, kurie mane labai prajuokino, apačioje parašysiu kodėl (ten - spoileris, tad neskaitykit pasvirusių raidžių).

Vittorio - jaunas Italas, savo istoriją parašęs pats, neskatinamas Deivido Talboto, kas man irgi buvo priimtina. Kodėl gi visus reikia traukti už liežuvio?

Gūdžią naktį prie Vittorio tėvo namų durų pasirodė tamsi figūra, reikalaujanti duoklės. Jo tėvas, nors ir bjauriai turtingas, atsisakė su pykčiais, ir tuoj visi namai sujudo - patruliuoti paleisti sargai, užbarikaduoti kambariai, išsislapstę žmonės. Mat tamsioji figūra grįš pasiimti duoklės, ir joks auksas ar maldavimai jo nesustabdys. Jis ateina kraujo.

Istorija sukasi apie Vittorio, kaip apie vienintelį išgyvenusį savo šeimos asmenį. Ištroškęs keršto ir vampyrų kraujo, vien su kardu rankose prieš tamsiausias jėgas, kokias sugebėjo išspjauti pats pragaras, jis man priminė kokį nors ten Jaunimo Knygos (Young Adult, nepamenu, kaip mes Lietuviškai vadinam) veikėją. Ir tas faktas, kad tuoj pat tą kalaviją nuleido, kai prieš jį stojo vampyrė, moteris kurią jis įsivaizdavo, kaip musės tyčia nuskriausti negalinčios, buvo tiesiog juokinga. Bet taip gerai juokinga, nes man Kronikos jau sunkiai ėjos, visos tarsi štampuotos, o čia štai. Duosiu 8/10, tikrai patiko.



Ji jį tyčia ar netyčia apgavo, ėmė gerti jo kraują, sakydama, kad taip jame bus daugiau vietos jos kraujui, kurį jis paskui išvems, ir ji atvirs žmogumi, o ne, na, jis virs vampyru.