Chloe Neill "Dark Debt" | Chicagoland Vampires 11

Autorius: Chloe Neill
Pavadinimas: Dark Debt
Serija: Chicagoland Vampires 11
Žanras: Vampyrai, Paranormalu
Psl.: 368
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Žodžiu, galimas daiktas būsiu truputį šališkas, nes šitoj knygoj buvo vampyrų mobsterių. Na... Gerai, gal ne visai, bet arti to. Ar bent jau mobsterių su pakankamai rimtais kiaušiniais, kad terorizuotų vampyrus. Likusi istorija buvo kiek geresnė nei vidutiniška, bet aš jau tikrai tenoriu pabaigt seriją ir palikt ją ramybėj.

Apie Knygą: Kuo daugiau atsiranda įrodymų, jog Sullivano kūrėjas, Baltazaras, gyvas, tuo labiau jis spyriojasi, jog taip tikrai nėra ir būti negali. Iki pat tos nakties, kai Baltazaras įžingsniuoja į Kadagano namus, lyg jie priklausytų jam. Jo galią jaučia visi, net apžavams atspari Merit. Ir jei to buvo negana, atrodo jog Baltazaras yra kažkaip susijęs su Nevaro namus šantažuojančiu sindikatu, kurių kišenėj tupi jau ne vienas antgamtinis asmuo, bei tokie galingi mirtingieji, kaip Merit tėvas. Nevaro buvusi šeimininkė jiems daug skolinga, tiek paslaugų, tiek ir pinigų. Gauja nori, kad už skolos pamiršimą, jie nužudytų tam tikrą asmenį, bet, žinoma, į viską įsivelia Merit...

Mano Nuomonė: Labai daug geekiškų nuorodų. Autorė turi labai gerą humoro jausmą. Žinoma, kaip visada, man smagiau buvo skaityti tą sub-istoriją, nei pirminę, apie Sullivano kūrėją. Žmonės, mobsteriai, kurie privertė šokti bent du vampyrų klanus, ir tai tik tiek, kiek apie tai žinome.

Aš visada tikiuos rast tuos anne-rice-iškus blyškiaveidžius gangsterius, bet jų kaip nėra, taip nėra. Vis tiek smagu, kai šiti du žanrai pabando veikt kartu, nes dažniausia tikrai labai juokingai neveikia. Tikiuosi, jog apie visas šitas organizuotes bus daugiau, kitoje knygoje, bet vilčių į tai per daug nedėsiu. Kol kas 4/5

Kim Newman - Johnny Alucard | Anno Dracula 4

Taip. Pagaliau. Kas jau senokai su manim, tai turbūt pamenat, dešinėj turėjau paveikslėlį knygos, kurią tuo kartu skaičiau. Nusprendžiau jį pakeisti goodreads sąrašu, mat retai skaitau tik vieną knygą vienu kartu ir nutiko taip, kad Kim Newman knygą "Johnny Alucard" (Anno Dracula 4; ISBN 0857680862; 400p.; Goodreads) užmečiau. Ilgam. Gal metam, gal dviem. Ir ji ten taip stovėjo ir stovėjo, gražiai atrodė, bet buvo nejudinama. Bet štai, pagaliau, prisėdau ir baigiau! Ir, na... Ne kažką.

Įsivaizduokite laiką tarp 60-ūjų ir 80-ųjų Amerikoje - pilną vampyrų. Žinote Andy Warhol? Vampyras. Ir dar daug kitų, bet šis deja buvo daugiausia akcentuojamas. Ar žiūrėjote serialą Mad Men? Irgi, vampyrai. Knygoje to nėra, bet patikėkit, jei matėt serialą, tai skaitydami šią knygą tikrai jausit tą panašumą. Mat vampyrai čia visur ir visaip, kaip ir žmonės: nori išgarsėti, tapti legendomis, tapti nemirtingais tikrąja to žodžio prasme. Bėda ta - kai kurių net kadruose nesimato, tad jiems belieka žaisti specialiuosius efektus: nešioti aktorius, kurie matysis kadre be jų, plėšyti jų drabužius, filmuotis keistuose filmuose suaugusiems. Drakulos vardas - mėtomas ir vėtomas. Čia žiūrėk, tuos suaugusiems skirtus filmus kuria kažkas, su pseudonimu "Stokeris". Ten jau žiūrėk sukamas "Drakula" filmas, pagal tikrus faktus, o ne Stokerio knygą, o ana ten jau daromas ir tas pats filmas suaugusiems "Drakula tikrai čiulpia". Bėda ta, kad dauguma talentingų asmenų tapę vampyrais tą talentą, kažin kodėl, praranda. O juk taip įdomu būtų tapti beveik nemirtingu padaru, vampyru, tamsos vaiku. Ir kaip gerai būtų tokiu tapti dėka ko nors, ką sukurė, tarkime, tas pats Drakula. Čia į pagalbą ateina naujas, gatvėmis paplūdęs narkotikas, žinomas, kaip Drakas. Tapk vampyru valandai. Gal šešioms. O po to - rask dar, mat geras Drakas - labai brangus ir pasiūla nėra tokia jau labai stabili. Jei nerandi kur, na... Kai kuriose valstijose vampyrai - techniškai jau mirę, tad, jei jau vieną netyčia nusausinai per daug, tai net nėra nusikaltimas. Tokiu būdu, kažkas ten, Johnny Alucard vardu, išlygino vampyrus ir žmones, mat dabar abi šios, atsiprašant, gentys, trokšta vieni kitų kraujo.

Johnny Alucard, tada dar Ion (Jonas, taip) vardu, buvo paskutinis Drakulos sukurtas vaikas. Karo metu, Rumunijoje, jį numetė Tamsos Princui po kojomis, kaip duoklę, kaip užkandį. Pagiežos dėl to Ion nejautė, mat iš tiesų tai - iš vis nelabai ką jautė. Ion, toks tuščias, bebaimis, bejausmis vaikas idealiai tiko Drakulos paskutiniems planams. Galų gale, juk pasaulį užkariauti galima įvairiai, ginklai tam visai nebūtini...

Šiaip jau knyga labai įdomi. Ion'as - labai keistas herojus. Jis tarsi vis imituodavo kitus, ką pateisino jo savitas sugebėjimas pasisavinti dalelę žmogaus, dalelę sielos, kurią prarydavo su krauju. Jo evoliucija ir Drakulos paskutinis planas buvo malonūs skaityti. Kas iš šios knygos tikrai atėmė taškus, tai Kim Newman nuolatinis pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kiekviena scena aprašyta taip bereikalingai detaliai, su tiek vardų ir nuorodų, jog audio knygos net negalėjau klausyt. Tiesiog netyčia imi filtruot tas nesąmones ir jau žiūrėk - praleidai, kažką svarbaus. Duodu tad 3/5, daugiau nei per kur. Yra dar ir penkta knyga, kurią jau tuoj pradėsiu. Kadangi jos veiksmas - Japonijoje, gal nebus taip sunku skaityti, a?

Anne Rice - Prince Lestat and the Realms of Atlantis [12]

Taip vat tad ir pasivijau pilnai Vampyrų Kronikas. Baigiau Anne Rice "Prince Lestat and the Realms of Atlantis" (Vampyrų Kronikos 12; ISBN 0385353790; 451p.; Goodreads), ir dabar galiu ramiai (arba nelabai ramiai) laukti kitos (gal bus, gal nebus). Ši knyga skaitėsi, kaip mokslinė fantastika, tiek daug joje buvo futuristikos ir... Na, dar šio bei to, būdingo sci-fi knygoms. O, ir Lestatas pagaliau prisiminė apie Quinn Blackwood, todėl aš čia ir laukiu, gal gi bus 13-a knyga.

Amelis, vampyrų "esmė", gyvena Lestato kūne ir atrodo yra tuo patenkintas. Abu ten mentaliai pasipeša, kas vėlgi džiugina Lestatą, ir gyvena toliau. Tik tiek, kad ne visiem taip labai patinka, kad jų gyvybės dabar guli Lestato rankose. Jei degs jis - degs ir jie. Ne visiem patinka ir faktas, jog jis - vampyrų Princas. Juk per jį kilo didžiausios bėdos, kaip galima jam patikėti tokią atsakomybę?

Tuo tarpu, kažkur ten tamsiame vampyro rūsyje kenčia būtybė, atrodanti visiškai, kaip žmogus, bet ne žmogus. Jį marino badu ir jis nemirė. Išgėrė visą jo kraują, ir jis tik prarado sąmonę. Akivaizdu kokios naudos gali rasti vampyrai, turėdami tokią būtybę, ar, na, pilną jų kambarį. Nekaltas kraujas, kuris atsistato, net išsausimus auką... Vienos tokios sesijos metu būtybė netyčia paleidžia savo paslaptis, ir vampyras išvysta miestą iš stiklo, pilną nuostabių žmonių, saulės šviesos ir bokštų. Kas šios būtybės? Iš kur jos? Ir kodėl jos kartoja Amelio vardą?

Knyga, kai kuriais aspektais, daug geresnė nei visos buvusios prieš tai. Kitose vietose gi taip užtempta, su tokiais nieko nepridedančiais dialogais ir monologais, kad nežinojau nė kur dėtis su visu tuo bagažu. Visgi knygai duosiu stiprų 9/10, tikrai nusipelnė. Džiaugiuosi, kad ją parašė, kad ji yra, ir kad ją pabaigiau.

Anne Rice - Vittorio, The Vampire [2]

Tęsiu tad savo nuotykius su Anne Rice, šį kartą antrąja, ir jau paskutine Naujų Istorijų apie Vampyrus knyga - "Vittorio, the Vampire" (New Tales of Vampires 2; ISBN 0099271095; 339p.; Goodreads). Vittorio vardas man negirdėtas, tad greičiausia kronikose jis nebuvo minėtas, nebent, na, užmiršau. Gal dėl to pati istorija pasirodė tokia šviežia. Dabar pagalvojau... Gal todėl Blackwood Farm mano mylimiausia? Mat po tų dvejų knygų kuriuose Quinn pasirodė - daugiau jo niekur nebepaminėjo (gal, o gal ir ne, jau perskaičiau Prince Lestat ir jis ten nebuvo net paminėtas, nors visi kiti iš galai žino kur atkapstyti...), tai taip ir liko - nenuvalkioti veikėjai. Ši istorija savo prastesnes dalis pataisė Romeo ir Džiulietos trupinėliais, kurie mane labai prajuokino, apačioje parašysiu kodėl (ten - spoileris, tad neskaitykit pasvirusių raidžių).

Vittorio - jaunas Italas, savo istoriją parašęs pats, neskatinamas Deivido Talboto, kas man irgi buvo priimtina. Kodėl gi visus reikia traukti už liežuvio?

Gūdžią naktį prie Vittorio tėvo namų durų pasirodė tamsi figūra, reikalaujanti duoklės. Jo tėvas, nors ir bjauriai turtingas, atsisakė su pykčiais, ir tuoj visi namai sujudo - patruliuoti paleisti sargai, užbarikaduoti kambariai, išsislapstę žmonės. Mat tamsioji figūra grįš pasiimti duoklės, ir joks auksas ar maldavimai jo nesustabdys. Jis ateina kraujo.

Istorija sukasi apie Vittorio, kaip apie vienintelį išgyvenusį savo šeimos asmenį. Ištroškęs keršto ir vampyrų kraujo, vien su kardu rankose prieš tamsiausias jėgas, kokias sugebėjo išspjauti pats pragaras, jis man priminė kokį nors ten Jaunimo Knygos (Young Adult, nepamenu, kaip mes Lietuviškai vadinam) veikėją. Ir tas faktas, kad tuoj pat tą kalaviją nuleido, kai prieš jį stojo vampyrė, moteris kurią jis įsivaizdavo, kaip musės tyčia nuskriausti negalinčios, buvo tiesiog juokinga. Bet taip gerai juokinga, nes man Kronikos jau sunkiai ėjos, visos tarsi štampuotos, o čia štai. Duosiu 8/10, tikrai patiko.

Ji jį tyčia ar netyčia apgavo, ėmė gerti jo kraują, sakydama, kad taip jame bus daugiau vietos jos kraujui, kurį jis paskui išvems, ir ji atvirs žmogumi, o ne, na, jis virs vampyru.