Viktoras ir Elis iš pirmo žvilgsnio labai panašūs. Abu protingesni, nei vidutinis studentas. Abu ambicingi. Abu linkę imtis kažko vien tam, kad pažiūrėtų, kur tai juos nuves. Tad, kai profesorius liepė susirasti temą darbui, jie griebėsi tokios, kuri pirmiausia išspaustų aplinkinių reakciją: galios įgaunamos dėl pomirtinės patirties (taip verčia near-death, nežinau kaip near virto post...). Ir, kad jau teorinė šio darbo dalis ėjosi taip puikiai, jie nusprendė, jog metas išbandyti tai praktikoje. Čia panašumai tarp vaikinų ir baigiasi. Nes mirštant, tai kas stengiasi grįžti atgal į kūną atspindi visą asmens esmę, tą paskutinį, nieko netemdomą norą, troškimą. Ir vienas iš jų turi labai iškreiptą savęs suvokimą...
Žodžiu, taip. Istorija apie blogiukus, kurie turi pareigos jausmą. Ir hipokritiškus geriečius, kurie bijo būti pamiršti. Idėja tokia: du bene identiški objektai siekia ekstraordinarių sugebėjimų nusižudydami, bet nemirdami. Vietoje placebo ir vaistų vienam iš jų duodamas perdėtas susireikšminimas, religija, teisumo jausmas: man šias galias davė Dievas! Kitas paliekamas toks koks yra, suvokiantis, kad tai kas įvyko yra pasekmė to, ką darė. Jiems abiems primenama, jog dabar jie superherojai! Vienas iš jų tuo patikės. Kitas tiesiog tokiu taps.
Knyga labai įdomi. Sunku atpasakoti, nes nieko panašaus netekę versti, tad net nesuprantu, kaip near-death gali būti pomirtinė patirtis. Kur čia įeina "po"? Labai įdomios galios, skirtingos, nes kiekvienas, priklausomai nuo to, kaip, kokiose sąlygose mirė - norėjo kažko kito. Duodu 10-10, nes čia nėra ko smulkintis. Jei skaitot angliškai - rekomenduoju.
