Hemloko giraitės miestelyje - žiauriai žudomos merginos. Jos - sudraskomos, ir jų gabalai paliekami žmonėms surasti. Į vilkus lyg ir nepanašu. Į lokius irgi. Bet tokiems darbeliams jėgos galėtų užtekti tai milžinei Godfrėjų dukrai, Šelei, su keistomis šviesomis po oda. Žinoma, norint ją apklausti, pirmiausia tektų perlipti per jos brolį, nors išoriškai normalų, bet šiaip jau šiurpų jaunuolį. Kita vertus, tai galėtų būti tas šviežiai į Hemloką atsikraustęs čigonas, Peteris. Sklando gandai, jog jis - vilkolakis. Galų gale, kas ten žino, ar ne? Gal vilkolakių ir būna. Ypač žinant kas dedasi Baltajame Bokšte: Godfrėjų bioinžinerijos laboratorijoje, amžinai šviečiančioje, tarsi nelemtas daiktas būtų pati Hemloko Giraitės širdis, su savo baisiais, prieš bet kokią dievo valią einančiais eksperimentais...
Peteris tikrai nesitikėjo pakliūti į tokią makalynę. Čia jį apkaltina esant vilkolakiu, čia jau žiūrėk, jis netyčia susidraugavo su upyru, kažką vapaliojančiu apie Drakono Ordiną. Ir tie lavonai keisti. Jei jie palikti vilkolakio, tai tas žvėris - išprotėjęs, o tada - jiems visiems gresia labai rimtas pavojus. Taisyklė, jog vilkolakiai savo žvėries kailį užsitempia tik per pilnatį juk ne veltui minima visose knygose. Pasiverčiant ne per tą mėnulį - pasekmės - baisios tiek vilkolakiui, tiek ir aplinkiniams.
Knyga parašyta promaišiu, čia pasakojama iš trečio asmens pozicijos, čia jau skaitom dienoraštį, ar kažkieno laišką. Įdomiausia dalis joje yra mitologija. Vilkolakių mitas, vampyrų mitas, nors pastarojo ten mažoka. Antra dalis tikrai nepamaišytų, bet, deja. Serialas? Žiūrėti galima, tikrai. Šiuo kartu duodu 9/10, nes tikrai įdomiai laikytasi mitų. Bet nuo rekomendacijų susilaikysiu.
