Džeinė gyvena baisiame sename name, su savo mirštančia motina. Ji - asociali, bet ne dėl savo pačios norų. Ji - vampyrė, net jei didžiumą savo gyvenimo to nežinojo. Natūralu, jog jos instinktyviai nekenčia ir vengia. Net jos pačios motina, su tiek nedaug jai likusių jėgų, nėra nusiteikusi bendrauti. Tad šitaip, nemylima, nekenčiama ir be jokių draugų, Džeinė bando išgyventi iki pagaliau galės kur nors išvykti. Kur nors. Bet kur. Tik, štai, vieną dieną į jos mokyklą įžengia naujokė, Sabrina. Ji - gotė ir mėgsta visokius gotiškus dalykus, tad ilgai neužtrunka, iki apsilanko ir Džeinės šiurpiame name. Sabrina yra vienintelis žmogus, kuriam oda neina pagaugais šalia Džeinės, o Džeinei be galo reikia artumo. To pasekoje, Sabrina nugirdoma ir prieš jos pačios valią, įsitempiama į lovą, kur Džeinė ją dar ir intensyviai apkandžioja. Jei dar nesupratote, tai Džeinės motina miršta būtent nuo Džeinės proto aptemimo epizodų, kai ji per miegus ateina į jos kambarį ir geria paskutinius motinos syvus.
Sabrina, dėl savo geros širdies, kvailumo ir vampyrės Džeinės įtakos, atleidžia jai ir su entuziazmu imasi kvesto: surask Džeinės tikrą tėvą, Hugą Makgaretą, iš kurio šioji ir gavo vampyrizmo dovaną (vampyru galima tik gimti). Džeinė tikisi, jog jis gal būt žinos apie kokį nors vaistą, ar kraujo pakaitalą. Ar bent jau išmokys ją, kaip valdytis. Ir iš tiesų, Hugas, kuris norėjo, kad Džeinės motina pasidarytų abortą, turi sočiai pamokų savo pasimetusiai dukrelei. Ne mažiausia iš jų yra apie tai, kaip jie veikia žmones ir kaip lengva išnaudoti tuos, kurie jų nebijo. Tokius, kaip Sabrina.
Džeinė yra šlykštus mažas monstras. Knygoje ji vis pabrėžia, kaip ji nėra tokia savanaudė, kaip jos tėvas, kuris nuolatos tik ima. Kaip ji turi ir motinos savybių, tos pačios, kuri visada tik duoda. Tuo tarpu pati nedaro nieko, tik joja ant Sabrinos kupros. Draugė kuri vairuoja ir gali pasiimti mamos mašiną. Draugė, kuri turi draugų mieste, kuriame gyvena jos tėvas. Draugė, kuri gali ten nuvežti, rasti kur apsistoti, ir ei, dar ir pamaitinti Džeinę iš savo venų. Atsidėkos jai, Džeinė, žinoma seksu, leisdama Sabrinai manyti, jog ji pati to nori. Pati save ji apibūdina, kaip viliokę (seducer), kai tėra tik prievartautoja. O knygos gale pateikia paskutinį perliuką, su "aš pati save išgelbėjau", visa tai guldant į patalus kūną žmogaus, kuris ją išgelbėjo. Žodžiu, iš manęs daug pykčio. Bet tada pasėdėjau ir pagalvojau. Ar nebūtų ir ten koks nors Drakula, jei Stokerio knyga būtų buvusi parašyta iš jo perspektyvos, pasakojęs mums, koks jis geras ir dosnus? Žodžiu, viską apmąsčiau ir supratau, jog nė nežinau ką manyti. Labai klasiškas vampyro pateikimas. Toks klasiškas, kad mes prie jo jau nebepratę, nes gaunam visokius šaunuolius ir gražuoles, kuriem širdis plyšta gerti kraują. Tad, su viltim, jog autorė visgi - geniali, o ne tiesiog nuprotėjus, duodu 3/5.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.