Kai vampyrai paviešino savo egzistenciją, šifteriai nusprendė likti tamsoje, mat juos nuo eilinių žmonių atskirti visgi kur kas sunkiau. Ir, pasirodo, tai nėra pirmas kartas, kai vampyrai žengė į priekį, o šifteriai žiūrėjo tik, kaip apsaugoti savo pačių kailį. Dabar, kai ore tvyro karo kvapas, Merit klanas iš paskutiniųjų stengiasi užsitikrinti šifterių bendradarbiavimą, su viltimi, jog dar kartą jų ir visų vampyrų jie ant ledo nepaliks. Tai nėra tokia jau lengva užduotis, mat daugiausia naudos iš to žinoma turi vampyrai. Druskos į senas žaizdas dar įberia ir vidiniai nesutarimai, kurstomi kažko, kam nei ši sąjunga, nei pati šifterių valdžia - visiškai nepatinka.
Tuo tarpu Merit bando apsispręsti ar prisidėti prie slaptos vampyrų grupės, susibūrusios su idėja, jog ginti reikia visus vampyrus, šifterius, demonus ar ko ten dar tamsoj laksto, bet ir apsaugoti žmones, jei karas visgi kils. Jų supratimu - nėra teisinga, jog geriausi kariai turės stovėti ir saugoti savo klano galvas. Tad Merit gavo tylų pakvietimą prisidėti. Taip, tai reikštų - palikti savo valdovą likimo valiai, jei kils bėda, bet su šia organizuota grupe ji galėtų išgelbėti kur kas daugiau gyvybių, o tame tarpe turbūt pavyktų apsaugoti ir klanų galvas. Deja, sprendimas ne toks paprastas, tik jau ne su visais vampyrus paistančiais pančiais.
Knyga būtų buvusi gera, jei ne ta seilėtekių istorija, įsprausta galai žino kam. Labai akivaizdu kas vyksta, kodėl įvyko tai, kas įvyko, ir kas seks po to. Tokiais atvejais aš jau ne vieną knygą ilgam užmečiau, tad belieka tikėtis, jog taip nenutiks ir čia. Duodu 3-5, gaila duot mažiau tik už tokį vieną nepatogumą, kad ir kokia rakštim jis tapo. Kol kas knygų negaliu rekomenduoti, nebent tikrai mėgstat ne tik vampyrus, bet ir sąlyginai paprastus romanus.
