knygos apžvalga | X. Aratare "The Vampire's Club" | The Vampire's Club 1

Autorius: X. Aratare
Pavadinimas: The Vampire's Club
Serija: The Vampire's Club 1
Žanras: LGBT Literatūra; Vampyrai
Psl.: 96
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Labai laukiau, kada gi galėsiu paskaityti X. Aratare knygą "The Vampire's Club", bet kai pagaliau sulaukiau, tai šiek tiek nusivyliau.

Apie Knygą: Lukas paniškai ieško darbo. Bet kokio darbo. Kol jo motina telefonu tikina jį, jog gali grįžti namo ir dirbti patėviui. Vyriškiui, kurio Lukas kažkodėl be galo bijo ir nė negali išbūti viename kambaryje. Tad šiandien Lukas jau apėjo visas įmanomas įstaigas, kur kam nors reikėtų bet kokio darbuotojo. Išskyrus tarsi iš miglų priešais pasirodžiusį Dyavol Klubą. Pro langus matosi, jog jis pilnas ir, panašu, gan aukštos klasės. Tačiau paieška internete nedavė jokių rezultatų... Būtų buvę logiška tiesiog nueiti nuo tokios įtartinos vietos, bet Luką užplūdo nenusakomas jausmas, jog jam būtina užeiti vidun. Į Velnio Klubą.

Mano Nuomonė: Tad turbūt jau galit nuspėti, jog klubas, kuris "atsiranda tarsi iš niekur" yra saugomas visokiais kerais. Kuriuos mūsų vaikinukas praeina, nes yra įvaikintas našlaitis, kurio tėvai buvo nužudyti. O jis pats - ne toks jau ir niekas, kokiu save laikė. Tokia be galo paprasta ir jau daug kartų girdėta istorija. Iš esmės gal ir ne blogiausia tarp krūvos panašių, bet tikrai ir ne geriausia.

Antrą, kad jau turiu, irgi paskaitysiu. Bet ši tegauna 3/5 ir tai - labai silpnus.

knygos apžvalga | Guillermo del Toro "Nuopuolis" | Padermės Trilogija 2

Autorius: Guillermo del Toro
Pavadinimas: Nuopolis | The Fall
Serija: Padermės Trilogija | The Strain Trilogy
Žanras: Trileris, Vampyrai
Psl.: 308
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Mano rate daug žmonių, kuriems patiko šios trilogijos knygos ar serialas. Deja manęs nei vienas nei kitas per daug nekabina, bet noriu, įdomumo dėlei, perskaityti šią Guillermo del Toro bei Chuck Hogan trilogiją ir jau tada tikrai žinot, ar čia gera, ar nelabai.

Apie Knygą: Šeimininkas užėmė Niu Jorką, o nuo čia ir likęs pasaulis kris po jo kojomis. Bet jis stengiasi apie tai negalvoti, mat per gilūs susimąstymai daro jį matomą kitiems tokiems kaip jis, tiems kurie buvo čia pirmieji, kitiems pirminiams vampyrams. O juos būtina sunaikinti, tik taip bus galima tikėtis visiškos veiksmų bei minčių laivės... Tam jis pasitelkė galingiausius, turtingiausius, įtakingiausius žmones. Tačiau apsiskaičiavo žaidime su jų norais ir nemirtingumo troškimu.

Mano Nuomonė: Be vidinių monologų čia tiek mažai kas vyksta, jog negaliu net paaiškint apie ką knyga. Esmė, visi vaikosi seną knygą, kurioje lyg ir atskleidžiamas Šeimininko vardas, kas kažkaip padėtų jį sunaikinti. Visiems jos reikia, bet nieks jos nesugeba gaut, nors ji va čia pat guli. Visa kita tik pamąstymai ir prisiminimai, kam apie vaiką, kam apie genocidą, kam dar vos ne apie pasaulio sutvėrimą.

Knyga įdomi tik tokiais bendrais bruožais ir struktūra. Visa kita, po dviejų knygų, man kol kas labai neįdomu. Duodu silpną 3/5, nes daugiau neina. Didžiausias pliusas yra tam, kas yra vampyrai.

knygos apžvalga | Guillermo del Toro "Padermė" | Padermės Trilogija 1

Autorius: Guillermo del Toro, Chuck Hogan
Pavadinimas: Padermė
Serija: Padermės Trilogija 1
Žanras: Siaubo, Fantastika
Psl.: 560
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Ant viršelio rašo, kad tai nauja vampyrų klasika. Man labiau kvepia tom apokaliptinėm knygom, kur koks nors virusas, verčiantis žmones į besmegenius monstrus, pradeda viską niokoti, pradedant Niu Jorku. Neabejoju, patys prisiminsit kokią vieną dvi net nepamąstę.

Apie Knygą: Į oro uostą nusileido ir liko tyliai stovėti Boengo lėktuvas. Jokių šviesų, jokio judėjimo. Visi keleiviai - savo vietose, ramūs, tarsi miegotų. Jie - mirę. Jų kūnuose - nė lašo kraujo. Išgyveno tik keturi, bet, panašu, nieko pasakyti apie įvykius jie negalės, mat tai, kas pribaigė kitus - tebeėda ir juos.

Tai plinta it virusas. Liga apima kūną, mutuoja jį per dieną, dvi, atsikrato visko, ko nereikia savo gyvasčiai palaikyti. Vienas kraujo lašas ir jūs taip pat imsite girdėti Jo balsą. Jūs taip pat imsite persekioti savo mylimuosius, ieškodami lengvų aukų, kraujo, maisto...

Mano Nuomonė: Atsimenat, kaip Drakula į Angliją atkeliavo? Įplukdė, per audrą, tuščią laivą, tik su lavonu ar dviem, pats tūnodamas savo purvo pilnoje dėžėje, o tada dingo. Kartu su dėžėmis. Ta klasikinė siaubo dalis čia buvo pati geriausia, mat istorija, tai dievaži, ne kažką, ne kažką. Herojai gal ir būtų įdomūs, bet tokių - nors vežimu vežk, kaip ir istorijų, kur epidemija, ar zombių, ar vampyrų, ar kitaip pasiglemžianti žmogaus protą, ėda Niu Jorką, Manheteną, ir žmonės galvoja, kaip čia gal būtų galima tą ten esančią salą atkirsti nuo likusios Amerikos ir - pasaulio. Vampyrai, Strigos, vienu metu ir ėda ir šlapinasi, perkuria visą žmogaus kūną sau, net genitalijas jie pameta, bet vis tiek yra norinčių jais tapti. Žodžiu, mitas labai geras, klasikinio siaubo pusė - irgi. Bet visa kita, ai.

Duodu 3/5. Kažkada žiūrėjau serialą, nebaigiau ir neketinu, bet galiu pasakyti, kad bent pirma knyga ir pirmas sezonas - labai gerai vieni kitus atitinka, tai realiai net nesivarginčiau skaityti, jei pvz serialas nelabai patiko.

mokslinė fantastika | Kim Stanley Robinson "Red Moon"

Autorius: Kim Stanley Robinson
Pavadinimas: Red Moon
Serija: -
Žanras: Mokslinė Fantastika, Grožinė Literatūra
Psl.: 446
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Kartais galima padaryti labai didelių klaidų renkantis knygą. Ir, kartais, nėra laiko jos mesti. Yra žmonių, kurie tausoja laiką mesdami nemylimas knygas. Aš gi manau, jog gyvenimas per trumpas, kad mestum knygą.

Apie Knygą: Vieną minutę tu gali būti niekas. Tik darbuotojas, gal būt atvykęs svetur darbo reikalais. Kaip Fredas. Jis Mėnulyje pirmą kartą. Čia jo darbas bus įtaisyti kažkokią ten bendravimo sistemą. Ir štai, jam paspaudus kažkieno svarbaus ranką, muša kita minutė, kai jie abu krinta ant grindų. Jis - pasiligoja, o tas kitas - miršta. Nuo šios minutės Fredas - bėglys, kaltinamas žmogžudyste. Laimė, bėga jis ne vienas. Jam į porą tuoj pat pristatoma Chan Qi, Kinijos Revoliucijos simbolis, bene princesė. Mėnulyje vaikų lauktis - nevalia, mat niekas nežino, kaip tai gali pakeisti ar pakenkti kūdikiui. Bet štai ji, paskutinėse slėptinose dienose, su baisia skuba sprukti, mat nežinia, kas nutiks, jei kas nors sužinos apie jos nėštumą. Fredui situacija atrodo mažų mažiausiai košmariška. Jis nebegali susisiekti su šeima, pasakyti jiems, jog nieko blogo nepadarė ir yra gyvas. Jis privalo amžinai slėptis, tūnoti uždarame kambarėlyje, su bene nepažįstama, besilaukiančia moterimi, kuri kursto perversmą, revoliuciją. Ir, prireikus, turi per minutę šokti ir vėl skristi ar tai į Mėnulį ar iš jo.

Mano Nuomonė: Knyga labai politiškai sunki. Dvi super-valstybės, Kinija ir Amerika, kolonizavusios mėnulį, dabar gi bando išsaugoti savo galvas, mat žmonės, bilijonai, pradėjo imti valdžią ir įstatymus į savo rankas. Jiems nusibodo priespauda, jie nori pokyčių. Dėl žmonių, žmonėms. Ar teko girdėti posakį "balsuoji kas kart pirkdamas"? Tarkime, Vokietijoje, kiek žinau, būtų sunku jei ne neįmanoma, rasti prausiklių su plastikinėmis granulėmis. Mat žmonės "nubalsavo" prieš tokią skriaudą gamtai. Šioje knygoje vyksta kažkas tokio, tik didesniu masteliu, imant tiek kripto-valiutą, tiek protestus.

Didžiausia knygos bėda yra ta, kad pusę jos galima išmesti ir nieko neprarasti. Ištisą skyrių praleistum ir turbūt puikiai susigaudytum, kas vyksta, mat skyriuje neįvyko absoliučiai nieko. Ta porelė tiesiog sėdėjo užsislėpusi, vienas gamino, kitas valgė ir mąstė. Bet. Knyga labai nebloga, jei tokio masto revoliucijos jums įdomios. Herojai irgi labai įdomiai parašyti ir tiesiog prieš akis evoliucionavo, išlindo iš savo kiautų ir gavo išmokti gyventi kitaip.

Duodu knygai 3/5, daugiau negaliu, nes tikrai daug tuščios erdvės. Ir rekomenduoti negaliu, mat tiesiog nežinau, kam patiktų tokia veiksmo stokojanti knyga su labai daug Konfucijaus, bei eilėraštukų, kuriais kai kurie herojai analizavo savo situacijas ir jausmus.

grožinė | Urban Waite "Far Cry: Absolution"

Autorius: Urban Waite
Pavadinimas: Far Cry: Absolution
Serija: -
Žanras: Grožinė, Žaidimų knygos
Psl.: 256
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Far Cry 5 labai greitai tapo vienu mėgstamiausių mano žaidimų. Didžiulis atviras pasaulis, begalės veiklos, nuostabi Montanos gamta, visokie gyvūnai ir augmenija. Tai sumečiau, jog galiu ir tam žaidimui parašytą knygą paskaityti. Knyga, beje, nepasakoja žaidimo istorijos, čia šiaip, iš ten pat.

Apie Knygą: Kai nusigėręs Vilas netyčia patenka į avariją, kurioje žūsta jo žmona ir dukra, vienintelę paguodą jis randa Rojaus Vartų (Eden's Gate) kulte. Kultą valdo Džozefas Sydas (Joseph Seed), savo pasekėjų vadinamas Tėvu (the Father). Kultas moko, jog pasaulis - supuvęs, korumpuotas, ir jam tuoj teks apsivalyti. Tie, kas atsisakys savo nuodėmingo gyvenimo, bus išgelbėti. Tad štai jie, bendruomenė, gyvenanti kaip didelė šeima. Jie stato vieni kitiems namus, aukoja viską ką turi į bendrą katilą, o tada, kas nors paskirtas, padalina visiems tai, ko kam reikia. Vilui tai buvo palaima. Jo nuodėmė buvo atleista, jis buvo priimtas į naują šeimą. Bet kuo daugiau laiko jis praleidžia vienas, su savo mintimis, tuo labiau jis abejoja Brolių Sydų skelbiamomis tiesomis. Mat, net jei pasaulis tikrai tuoj sugrius, kažin ar teisinga žmones versti keisti gyvenimo būdą tokiais drastiškais būdais... Juoba, jog jau plinta gandai apie grubius, narkotikais atmieštus krikštus, grobimus ir net žmogžudystes.

Mano Nuomonė: Knygos mintis - gera. Ji, kaip ir žaidime, verčia viską gerai apgalvoti ir pergalvoti. Mat žaidime tu gauni kovoti prieš kultą. Bet kuo giliau lendi, tuo labiau gauni suabejoti savo veiksmais. Jie tau atleidžia, net už baisiausius tavo poelgius. Jie vis tau siūlo išeitis, galimybes. O galiausiai, tau laisvinant pagrobtus žmones, tu girdi juos nuoširdžiai bijant dėl tų žmonių gyvybių (kaip paaiškėja - labai pagrįsta baimė). Žodžiu, ir knygoje ir žaidime išlieka ta mintis, jog tave išgelbės nuo mirties, net jei reikės tau kojas sulaužyti, kad tik tu nebėgtum iš saugios vietos. Bet. Knygoje pilna neatitikmenų, kurių buvo galima išvengti tiesiog pasigooglinus vikipedijoj apie herojus. Istorijoj pilna logikos skylių. Kartais atrodė, jog autorius pamiršo ką rašė skyriaus pradžioje, ko pasekoj dabar galas visiškai nebedera su tuo, ką skaitei.

Knyga man patiko tik tiek, kad dabaigčiau skaityti ir duočiau 3/5. Tai nėra bloga istorija. Tiesiog, tai nėra ir gera istorija.

Davidson King "Snow Falling" | Haven Hart Universe 1

Autorius: Davidson King
Pavadinimas: Snow Falling
Serija: Haven Hart Universe 1
Žanras: Romanas, LGBT+
Psl.: 166
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Tikrai žinau, kad knygos apie nusikaltėlius neveikia, jei tai yra romanai. Vienas iš žanrų beveik be išimties sugadina kitą. Tai arba romano dalis būna baisi, arba gangsteriai būna juokingi. Bet štai ir vėl neklausau savo paties patarimo ir griebiu knygą dėl viršelio ir pažadų apie mobsterius. Turbūt jau galit atspėt, jog Davidson King knyga "Snow Falling" gera nebuvo.

Apie Knygą: Kai mirė jo motina, Julian tėvas, pareigūnas, ėmė skandintis butelyje. Jis prasiskolino ir tiesiog smuko, kaip žmogus. Tad, į duris pabeldus mafijai ir jiems pažadėjus, jog pamirš jį, jo skolas ir visa kitą, už jo talentų nestokojantį sūnų - tas nė nesusimąstęs atidavė savo vaiką jiems. Tą dieną Julian mirė. Anot šitų tipų, jis bene susiliejo su sniegu gatvėje. Tad nuo šiol Julian taip ir prisistato: Snow. Faktas jog iš anos gaujos jis pabėgo, bei liko gatvėje, vietoje to, kad grįžtų pas tėvą, kuriam nebuvo reikalingas, jam nesukliudė pasimaišyti po kojomis Rusijos Mafijos Tėvo sūnui. Tas atmata mėgino pagrobti gan turtingai apsirengusį vaiką, kažkodėl visiškai vieną čia. Deja, vaiko išgelbėjimas tik dar labiau pasunkino Snow dalią, ir tai ne Rusijos Mafijos dėka. Vaikas gi, pabijojęs jam net vardą pasakyti, pasirodė esąs kur kas didesnio ir rimtesnio boso sūnėnas.

Mano Nuomonė: Visas veiksmas knygoje sukasi apie žmonių grobimus iš šeimų. Jūs iš mūsų, mes iš jūsų ir pakartot. Gangsteriai čia, kaip ir vampyrai Chicagoland Vampires knygose: tik maisto apsėsti žmonės, kurie kartais žudo kitus žmones. Kai kurie dėl to dar ir užmigt negali. Visi šalutiniai herojai tebuvo kelio ženklais: ten stovėjo tam, kad laiku pasakytų tai, ką reikia, kad herojus galėtų kalbėti toliau ir pasirodyti, kaip labai garbingas ir fainas žmogus. Ir istorija buvo be galo silpna. Tarpuose tarp pagrobimų Snow vis šoko pagal Lady Gaga dainas ir tų šokių mokė gangsterio sūnėną, susigėsdamas kas kart, kai kas nors užeidavo į tokią privačią vietą, kaip viso namo virtuvė.

Na, gerai, nepatiko man, ir pats kaltas, kam nepasidomėjęs pasigriebiau. Nežinau, net ką dabar dėl to. Duodu 3/5, nes tikrai tekę skaityti blogiau, bet... Eh.

Cristina Henry - Red Queen | The Chronicles of Alice 2

Nelabai norėjau skaityti ką nors iš stebuklų šalies, bet reikėjo kažko trumpo ir lengvo, tai pasiėmiau antrą Christina Henry The Chronicles of Alice knygą "Red Queen" (Raudonoji Karalienė; The Chronicles of Alice 2; ISBN 042526680X; 291p.; Goodreads). Knyga nebloga, bet, vėlgi, ne pati geriausia tarp Alisos perpasakojimų, ir gal netgi kiek prastesnė, nei pirmoji.

Žemės už Senojo Miesto - išdegintos, nusėtos kaulais, ir patruliuojamos keistų asmenų keistuose aparatuose. Bet tai kelias, kurį Alisa ir Hačeris turi praeiti, jei nori rasti jo dukrą, Dženę. Tad jie tiesiog juda pirmyn, stengdamiesi išgyventi šioje nedėkingoje žemėje, kurioje pilna ne tik pavojingų žvėrių, spąstų, bei labai trūksta bent jau švaraus vandens atsigerti, bet dar ir siautėja Baltosios Karalienės klastingi burtai, bei Juodojo Karaliaus visa deginanti neapykanta.

Juodasis Karalius kažkada buvo paprastas jaunuolis. Jaunuolis, kuris retai kada girdėdavo jam atsakomą "ne". Jis buvo pratęs gauti tai ko nori, tada kai to nori, įskaitant ir magiją. Tos kuri tekėjo jo šeimos krauju jam neužteko, tad kai vienos medžioklės metu jam po kojomis pasimaišė burtininkas, nebuvo nė ko spręsti, jam ir taip buvo aišku, kas dabar turi įvykti. Ir tai ne dėl to, kad jis labai jau norėjo tos magijos, tiek labai, jog ryžosi pražudyti burtininką, vien tam, kad atsigertų jo magiško kraujo. Tai buvo greičiau jau dėl to, jog to norėjo Baltoji Karalienė. Bet net po tokios Juodojo Karaliaus aukos jiems rasti laimės nebuvo lemta. Vieno iš jų širdis tiesiog nenorėjo priklausyti kitam. Ir šią širdgėlą jie abu pila ant kažkada žalių ir viltingų laukų už Senojo Miesto.

Labiausia čia man patiko sužinoti, kas buvo Baltoji Karalienė ir kodėl ji taip pasikeitė. Pati knyga labai priminė Haulo istorijas, panašiai ir magija veikė, ir Alisai užtenka panorėti, kaip Sofi, kad išgautų kažkokį efektą. Ir nors knyga buvo nebloga, galiu jai duoti tik 5/10, bet jei bus daugiau, tai skaitysiu Kronikas toliau.

Joe Hill - Nos4a2 | Nosferatu

Jau senokai skaičiau Joe Hill knygą "Širdies Formos Dėžutė", deja ji man tikrai nelabai patiko, tad ir apie autorių užmiršau. Iki po kojom pasimaišė jo "Nos4a2" (Nos Four A Two; ISBN 0062200577; 704p.; Goodreads). Ir nors ši knyga irgi į mano mėgiamiausius nepateks, bet ji tikrai geresnė. Nors gal geresnė, nes ne vertimą skaičiau, kas ten dabar žino.

Charles Manx, daugiau nei viena prasme, yra nosferatas. Jis maitinasi kitų žmonių džiaugsmu ir jaunyste, taip pats išlikdamas jaunas, sveikas, ir atrodytų - nemirtingas. Žinoma, tam gerti kraujo jam nereikia, o jis ir nenorėtų. Vietoje to jam tereikia išgelbėti vaikus pasiimant juos į Kalėdų Šalį. Vaikus, kuriuos tėvai būtų pražudę, užauginę blogais žmonėmis. Su juo jie amžinai bus laimingi, Kalėdų Šalyje visada smagu, o būti liūdnam - nusikaltimas! Charles Manx šventai tiki, jog tai ką daro yra teisinga. Ir niekas jo nesustabdys, nuo surūgėlių suaugusių jis išgelbės tiek vaikų, kiek tik pajėgs!

Victoria McQueen buvo bene vienintelė auka, kuri paspruko, ir tai tik dėka jos sugebėjimo atverti Trumpesnį Kelią. Tas sugebėjimas - toks pats, kokį turi ir Charles Manx, skirtumas tik tas, jog jos gebėjimas kelius atveria čia, vietoje, o ne jos galvoje, ir žmonių per tą kelią ji nevedžioja. Jos susidūrimas su Kalėdų Šalimi buvo nurašytas, kaip protinis sutrikimas sukeltas traumos susidūrus su iškrypėliu Charles Manx. Ją visą gyvenimą nuo to sutrikimo gydė, tad nenuostabu, jog iš morgo dingus Charles Manx kūnui - jai taip labai norisi apie tai nieko nežinoti ir negirdėti. Nepaisant net to, jog ji greičiausia vienintelis žmogus, galintis sustabdyti Manx'ą.

Nors knyga už Širdies Formos Dėžutę geresnė, bet, kaip ir minėjau, į mėgstamiausius ji tikrai nepaklius. Jau vien tas užtęstumas - neįtikėtinas, nors knyga tikrai gerai parašyta ir lengvai skaitoma. Duodu 5/10, nei mažiau, nei daugiau. 

Dmitry Glukhovsky - Metro 2035 [3]

Iš kart sakau, jog labai pykstu. Paskutinė Dmitry Glukhovsky Metro knyga "Metro 2035" (ISBN 1539930726; 497p.; Goodreads), kurios mums, nors žadėjo, bet dar neišvertė, sugriovė viską, kas tose knygose buvo nuostabu. Dabar tai eilinė Šachtos istorija, pilna skylių idėjose, ir paneigtų prieš tai teigtų tiesų.

Artiomas, galai žino kokių idėjų skatinamas, vis prašosi laukan. Ten ropščiasi į aukščiausius pastatus, beje, netrukdomas jokių pabaisų, ir radiju bando kontaktuoti su pasauliu, su viltimi, jog Maskvos Metro, kuriame jis - herojus, išgelbėjęs juos nuo Tamsiųjų, nėra vienintelė likusi žmonija. Tik jo paties stotis žino tiesą, ir laiko jį silpnapročiu, kuriam Tamsieji praskystino smegenis, o nuolatinė radiacijos dozė - efekto negerina. Pamažu jie vis labiau pyksta, ko jis ten eina, mat eidamas - ko parneša? Negali būti sveika, taip dažnai atidarinėti liukus į paviršių, kur radiacija, ir dar galai žino kas. Ir dar tas grybų maras, grybų, kuriais jų stotis garsėja, ir kuriais minta bene visas Metro... Ar tai tik nebus jo darbas?

Į Artiomo stotį atvyksta ir Homeras, trokšdamas išgirsti herojaus istoriją iš jo paties lūpų, ir parašyti knygą. Galų gale, juk jį minėjo ne tik Mileris (Melnikas), bet ir pats Hanteris. Jis turi pamatyti šį legendinį vaikiną, ir gal būt sužinoti, kodėl jis, vienintelis jis, Tamsiuosius sunaikinęs Artiomas, mano, jog padarė baisią klaidą...

Mylėjau pirmą knygą, mat ten tamsoje nieko nebuvo tikro. Negalėjai pasikliauti savo juslėmis. Negalėjai žinoti, ar tai ką girdi yra tikra, ar tik tamsa skverbiasi pro ausis. Ir Tamsieji, kokia įdomi idėja - žmonių, ir radiacijoje gyvenančių padarų galima simbiozė. Mylėjau ir antrą knygą. Hanterio kova prieš savo tamsiąją pusę, Tamsiujų sužalotas protas ir siela. Jie bandė kalbėti, bet buvo pernelyg skirtingi, ir to pasekoje - silpnesnis, žmogus, perdegė. Ir tada šitas mėšlas, šita knyga. Nieko nebuvo, nieks neįvyko, viskas - melai, nesąmonės, išsigalvojimai, baisus susireikšminimas, ir dūmų šou. Net parašyta vidutiniškai, veiksmas kartojasi, kelios intensyvesnės scenos - nebegelbėjo. Duodu 5/10, iš gerų norų, ir nuo šiol apsimesiu, jog Metro turėjo tik dvi knygas, ir du jas papildančius žaidimus. Šita knyga buvo apie Metro auginamus grybus.

Stephanie Garber - Caraval

Kur nepasisukdavau, ten vis šita knyga. Socialiniai tinklalapiai visi pilni šios knygos nuotraukų. Kad ir kas užsiėmė šios knygos marketingu - atsiųskit savo metodų nuorašus Lietuvon, nes dievaži, esat šaunuoliai. Tokio hype'o jau seniai nemačiau, ypač turint galvoje, kad daug tų bookstagram'os skaitytojų nuoširdžiai pasisakė knygos dar neskaitę, bet nekantraujantys... Taigi, griebiau ir aš tą Stephanie Garber "Caraval" (Karavalas; ISBN 1250095255; 407p.; Goodreads), jau vien tam, kad sužinočiau, ko čia visi tokie susijaudinę. Ir, kaip? Nelabai.

Dragna seserys gyvena viltimi. Viltimi pabėgti nuo savo žiauraus, pikto, baisaus tėvo, iš tos salos, kurioje jaučiasi įkalintos. Skarlet suplanuotos vedybos gali būti būtent tas raktas, kurio merginoms reikia. Ji ištekės, pasiims savo sesutę, ir abi pabėgs gyventi pas jos nuostabų vyrą, kurio, šiuo metu, ji nė vardo nežino. Ir tik jaunėlė negali nustoti galvojusi, ar tas raktas tikrai ves į laisvę, ar, greičiau jau, į naują kalėjimą. Mat koks gi garbingas žmogus turėtų tokių svarbių reikalų su jų tėvu?...

Skarlet turėjo tik vieną svajonę: pamatyti meistro Legendos Karavalo pasirodymą, pilną magijos, iliuzijų, ir stebūklų. Nuo mažens vis siuntė jam laiškus, maldaudama atvykti tai dėl vienos, tai dėl kitos priežasties. Bet vestuvėms jau čia pat, Skarlet susitaikė su likimu ir parašė paskutinį laišką, atsisveikindama su vaikiška svajone. Ir būtent dabar, dabar kai jų tėvas toks įsiutęs, kai artėja vestuvių ir galimo pabėgimo, laisvės diena, šį kartą meistras Karavalas jai atrašo. Ir prideda tris kvietimus į žaidynes, kurios prasideda vos po dienos ar dviejų, kitoje saloje...

Nieko nėra tikro, bet viskas atrodo net labai realu. Išmėtytos užuominos, atlikėjų ir aktorių pilnos gatvės, keistos taisyklės, naktimis dingstantys žmonės, kurie nespėjo pasiekti užeigos ar kitokios saugios vietos. Skamba puikiai, ar ne? Deja, taip nėra. Knyga labai lėkšta, pilna pūstų žodžių, kurie slepia tuščius sakinius. Herojės labai menkos, ir viskas perdėtai tvarkingai surežisuota: norėjom, kad tu įsimylėtum, bet ne pilnai, kad dar turėtum pasirinkimo laisvę, pirmą kartą savo gyvenime - bet oi, ji vis tiek įsimylėjo, bet jis nebuvo tas, kuo dėjosi. Čia prieiname tą nemalonią fazę "daugiau jokių melų, ir iš vis, kas ta tiesa?", kur jau akių pavartyti nebeužtenka. Ir jau tikrai ketinau duoti labai mažą balą, bet tada... Tada paklausiau autorės interviu garsinės knygos gale. Ir nusprendžiau, kad pastangos turi bent kažko būti vertos. Knygai, tad, duodu 5/10, ir linkiu autorei visokeriopos sėkmės. Be to, neabejoju, kad knyga ras daug ją mylinčių skaitytojų.

Hugh Howey - Dust [3]

Na ką, taip ir baigiau tad Šachtos trilogiją. Hugh Howey knyga "Dust" (Silo 3; ISBN 1490904387; 458p.; Goodreads) atrodo dar neišversta, bet aš jas visas perskaičiau angliškai, tai ką jau ten. Ne pati geriausia distopinė post-apokalipsės istorija, bet pabaigta gražiai, tvarkingai, ir jau vien dėl to nesigailiu, kad eikvojau laiką.

Visą šį laiką Šachtoms buvo penima informacija apie paviršių, ant kurio išeiti - mirtis. Paviršius - nuodingas, netinkamas gyvenimui. Ten kažkas įvyko, labai seniai, ir dėl to duris, vedančias ten reikia laikyti sandariai uždarytas. Bet Džiulei nusibodo klausytis pasakų, ypač žinant, jog tiek daug jų - melai. Ji nori pati išsiaiškinti, iš tiesų išsiaiškinti kas nuodija paviršių. Patikrinti dirvą. Ištirti orą. Gal būt rasti būdą tai pataisyti, ar bent pagerinti galimybes išgyventi kostiumuose. Ir, jei jau negali iki kitų šachtų nueiti, bent kol kas, tai kodėl tiesiog neprasikasus...

Šachtoje 1 irgi verda suirutė. Kažkas vyksta. Tai šen, tai ten kažkas dingsta, randamas nužudytas žmogus, trūksta asmens kriogenikos kambariuose. Kažkas pabudo. Kažkas su pakankamai kaltės jausmo už tai, kam pasmerkė visus tuos žmones, kad užteks visiems tiems viršuje. Metas pokyčiams.

Istorija tikrai nebloga, tiesiog, na, ne man. Viskas švaru ir šviesu. Žmonės žudomi paspaudus mygtuką ir paleidus dujas. Pasiilgau tos protą skystinančios tamsos iš Metro 2033. Matyt tiesiog tikėjausi kažko visai kito, tai ir neužkabino. Duodu 5/10, bet istorijos tikrai nepeikiu. Paskaityti verta.

Hugh Howey - Pamaina [2]

Kaip rimtai mus vis įspėja: nekaskite, neieškokite tiesos. Tada papasakoja istoriją pradėdami ne nuo to galo, ir man belieka atsidusti. Hugh Howey "Pamaina" (Shift; Silo 2; Omnibus; ASIN B00B6Z6HI2; 520p.; Goodreads) sunkiai skaitėsi. Atmintis mano gan prasta, tad mieliau seku įvykius, nei bandau juos prisiminti, kad sujungčiau tai kas buvo prieš tai, ir prieš tai, ir tada prieš tai, ir po to...

Knygoje savo istorijas pasakoja keli veikėjai. Vieni prisidėjo prie Šachtų statybų. Kiti gyveno tose, kurios krito pirmos. Treti tą nuopolį išgyveno. Dar kiti atkasė tiesas, ir liko gyvi. Kiekvienas turi po saują tos "tiesos" ar informacijos, kuri galėtų sunaikinti visas Šachtas, visas jas pakelti ant kojų, kovai prieš bet kokią valdžią, ir gal net save. Jie žino, kokia Žemė buvo prieš tai. Kaip ir kam buvo pastatytos Šachtos, ir ką joms planavo vėliau. Jie žino, kaip veikia Šachtų sistema, kaip ir kodėl žmonės išsiųsti valymui miršta nepasiekę kalvos viršūnės, ir kodėl iš viso ten esama kalvos. Ir jie visi pasiruošę prasimušti pro sienas, ir pažiūrėti į ką tie tiesos grūdai išaugtų.

Knyga tikrai galėtų vadintis priešistore, su dabartinių įvykių atnaujinimais. Paties įvykio aprašymai man įspūdžio nepaliko, bet veikėjai buvo įdomūs. Kaip kiekvienas iš jų bandė tuos naujus vandenis, naujas žinias, ir, kaip bandė tomis žiniomis dalintis, bei ką tai atnešė.

Nemėgstu knygų, kur pernelyg dramatizuojamas tas "you can't handle the truth" - tiesa tave pražudys, tu nenori žinoti, žinoti yra baisiau nei nežinoti. Nesuprantu kodėl vaikinas, kurio pro pro pro prosenelis gal būt prisidėjo prie nanotechnologijų, kurios dabar siaučia paviršiuje, gamybos dėl to turėtų rautis plaukus. Bandyti atgauti tai, kas prarasta - taip, bet verkt, dėl to ką "padarė" - na gal ne. Duodu 5/10, ir paskaitysiu paskutinę vien tam, kad užbaigčiau trilogiją. Istorija tikrai turi potencialo, daug naujų dalykų, galų gale net pasaulis žlugo ne nuo atominio sprogimo. Bet viena yra jo turėti, kita - juo pasinaudoti.

Hugh Howey - Šachta [1]

Tokie geri reitingai, tokie geri atsiliepimai. O štai man Hugh Howey "Šachta" (Omnibus; Silo 1; ASIN B00873GRU4; 509p.; Goodreads) deja nelabai patiko. Istorija gera, bet prėska, besikartojanti. Tikėjausi, jei ne kažko tokio gero, kaip Metro 2033, tai bent jau ne tokio prasto, kaip (palyginus) Žarijos Miestas.

Visa žmonija užsidariusi šimto aukštų šachtoje po žeme. Pasaulis viršuje - mirtina dykvietė, kurią jie visi stebi per ekranus, į kuriuos vaizdas transliuojamas iš sensorių viršuje. Deja tik, tie sensoriai su laiku apsineša dulkėmis, ir galai žino kuo kitu, paversdami tą nemalonų paviršiaus vaizdą, tokį baisų dėl nežinios kodėl jis toks, dar ir išskydusiu. Čia ateina valytojai.

Valytojas yra mirties bausmę gavęs nusikaltėlis, arba savanoris. Bet kuriuo atveju - jau miręs žmogus, mat paviršius suėda visa, kas ten nepriklauso. Gavę skafandrus ir gabalėlį vilnos, jie eina ten atlikti paskutinės savo pareigos - nuvalyti lešius. Vienas toks mirtininkas ką tik buvo Džiulietos draugas. Nuvalęs sensorių jis bene euforiškai nuskubėjo tolyn. Aukščiau kalvos niekas nenueina, čia irgi nebuvo išimtis. Atmosfera praėdė jo kostiumą, ir galiausiai numarino jį patį. Toks vaizdas šachtoje gan dažnas, bet Džiulietos galvoje kirba blogos, mirtį nešančios mintys: ar jis tikrai išėjo, vien dėl žmonos, kuri prieš kelis metus klykė ir draskėsi prašydama būti išleista? Ar, gal būt, jo žmona žinojo kažką, kuo pasidalino ir su juo? Juk, ekranai, tai ne langai...

Paprastai tokios knygos man patinka. Bet čia istorija taip erzinančiai kartojosi. Jis randa grūdą, ir nusižudo. Ji įtaria, kad čia kažkaip savižudybe nekvepia, ima kuistis, randa tą grūdą, ir... miršta? Duodu 5/10, daugiau negaliu. Bet sekančią dar vis tiek paskaitysiu.

Frank Herbert - Dune Messiah [2]

Ką gi, Frank Herbert "Dune Messiah" (Kopos Mesijas; Dune 2; ISBN 0441172695; 331p.; Goodreads) pasirodė ilgesnė, nei iš tiesų buvo. Kažkaip keista, atrodo, jog istorija savo viršūnę pasiekė praeitos knygos pabaigoje, o šioje ėmė gan sparčiai ristis žemyn. Jei trečioji nepateiks ko nors geresnio, turbūt toliau nebeskaitysiu, ir džiaugsiuosi tik, kad perskaičiau pirmąją.

Muad'dib galią sunku ir aprėpti. Jis valdo prieskonio išgavimą ir tiekimą, o šio reikia ir norisi visiems. Skęsdamas to prieskonio persunktame ore jį persekiojančiose vizijose, Muad'dib svajoja apie paprastesnes dienas. Be intrigų, politikos, ir tų baisių likimo gijų, kurias dabar regi taip aiškiai. Veidus keičiantys žudikai, mirusios motinos sekta, kuriai terūpi jo idealūs genai, pavogtas kirminas, išgabentas kažkur, kur kiti bandys imituoti prieskonio gamybą, miręs ir prikeltas patikimiausias draugas. Tik vienas klaidingas žingsnis, ir likimo gijos susipins, viskas kris, žlugs, mylimiausi žmonės - mirs...

Kopa keičiasi. Vandens ten dabar gana visiems, ko pasekoje kirminai nutolo giliau į dykumą, jo bijodami. Ne visi šioje laimėje - laimingi. Pokyčiai, net ir patys geriausi, ne visada - į gerą.

Žodžiu, kaip jau turbūt jaučiasi ir iš sunkaus aprašymo, nepatiko man ši. Duodu 5/10, daugiau negaliu. Gerų dalykų čia tikrai buvo, bet jie, kaip gijos marmure, seki, o jos trūkinėja, blaškosi, sukasi. Visa kita užpildyta tuo amžinuoju galingiausiųjų noru būti paprastais žmonėmis. Pasiutusiai nuobodu skaityti, kaip žmogus, kuris regi savo genetinę atmintį, ir prisimena net tai, ką regėjo pro-pro-pro-prosenelė, svajoja "tik būti mylima".

Elizabeth May - The Falconer [1]

Ech. Būna knygų, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jos TOKIOS geros. Ir būna tokių, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jau žinai, kas bus kitam puslapyje, tai koks gi skirtumas. Tokia deja ir Elizabeth May "The Falconer" (The Falconer 1; ISBN 1452114234; 378p.; Goodreads) knyga. Jei skaitot daugiau tokio tipo jaunimo fantastikos, tai šitos imti tikrai neverta.

Ji - vienintelė tokia, ir tikrai, paskutinė savo rūšies atstovė. Tokia šiek tiek nerangi škotė, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Dienomis ji bando palaikyti, ar pataisyti savo reputaciją, bei pasigaminti dar kokį įdomų daiktą (čia - steampunk tema), skraidančią mašiną, pistoletą. Naktimis malšina savo nepatenkinamą žudikės kraujo troškulį medžiodama labai piktas fėjas. Jos, beje, baisios, pilnos dantų, nagų, ir taip toliau. Fėjos minta žmonių energija, ir kai kurios, tos kurios atrodo bent šiek tiek daugiau, kaip žmonės, gali taip apžavėti, kad savo gerą reputaciją 1844-ųjų Edingburge mesi pro langą ten pat.

Laiko žaidimas prasideda. Ji, kaip vienintelė tokia, išrinktoji, ar tiesiog paskutinė, privalo uždaryti atsidarinėjančius fėjų kalėjimo vartus, kitaip jie visi iš ten plūstelės, ir viską sunaikins. Plūstelės jie bet kokiu atveju, nes vartai jau veriasi, o uždaryti gali būti tik tam tikru mėnulio padėties laiku (savaime suprantama). Tad nieko nelaukus ji sėda į savo gamybos skraidantį aparatą vien su ten esančio mechanizmo brėžiniu, kurį turėjo pasidaryti iš atminties, ir ne pačiu draugiškiausiu fėjų pasaulio atstovu, kuriam žinoma jau auga įvairūs jausmai, ir skuba į vietą, kurią rasti, irgi, gali tik ji viena: prie kalėjimo spynos, kad išgelbėtų draugus, tėvą, miestą, pasaulį, nuo tų labai piktų fėjų.

Esama čia ir gerų dalykų. Tarkim, nėra meilės trikampio. Jos sužadėtinis, kaip ir ji pati, visai nenori tuoktis, tiesiog taip abiems patogu. Galų gale, jie abu draugai, tad nieko čia tokio, kai pagalvoji. Vis įterpiami arbatos epizodai irgi buvo labai geri. Tas pats sužadėtinis išgėrė savo, ir jos, nes jos liokajus nespėjo pripildyti jo puoduko. Visa kita - matyta, girdėta, skaityta, oi kiek daug kartų... Duodu 5/10, daugiau negaliu.

Nick Dunn - Dark Matters

Nepamenu ar kada prieš tai teko skaityti manifestą. Ir dabar, po Nick Dunn "Dark Matters" (ISBN 1782797483; 120p.; Goodreads) nežinau ar jie man patinka, ar ne.

Manifestas, bent šis, tai tarsi minčių sprogimas, lyg geizeris, kokia nors viena tema. Šiuo atveju, autorius su manija ir aistra kalba apie naktinius pasivaikščiojimus mieste. Gražūs, perdėti, išdailinti sakiniai, informacijos suteikiantys nedaug, bet prikabinantys kokius penkis epitetus nakčiai. To pasekoje skaityti šiek tiek sunku, mat tekstas lyg kokiom lianom apraizgytas. Kol prasispraudi link "šviesos", tai sužinai, kad naktis ir tokia, ir anokia.

Idėja įdomi, temos irgi labai geros: kaip vartojimo kultas mus išleido į naktį; kodėl naktis mieste vietomis tabu; kaip kitaip pradedam naudoti savo jusles, kas paaštrėja, kas lieka beverčiais; kaip paprasti dalykai dieną gali likti nepastebėti šviesoje, tarp žmonių, ir tapti matomais naktyje; ir t.t.

Šią knygą tikrai reikėjo skaityti vienu prisėdimu, per porą valandų. Manifestai, kiek žinau, paprastai taip ir rašomi, tarsi vienu atodūsiu. Taip juos reikėtų ir skaityti, kad po kojom neliktų pagrindo, o atsistojus būtų galima nueit. O aš va, sėdinėjau, ir to pasekoje autoriaus bandymas įkvėpti - nepavyko. Galiu duoti tik 5/10, nei daugiau, nei mažiau. Bet laiko neiššvaistė.

George R.R. Martin - Fevre Dream

Man visada buvo įdomu, kaip ir ką rašė žinomi autoriai iki tapo tokiais žinomais. Taip pat visada mėgau ir istorijas apie vampyrus. To pasekoje George R.R. Martin "Fevre Dream" (Karštinės Sapnas, ISBN 0553383051; 334p.; Goodreads) buvo natūralus pasirinkimas. Iš kart įspėsiu, jog ši knyga skirta tik tiems, kas tikrai turi laiko knygai.

Ant Misisipės upės verda garlaivių gyvenimas. Ne vien pelnas įtakoja jų dydį ir greitį, toli gražu. Ant upės, geriems pilotams ir kapitonams, kur kas svarbiau yra pralenkti varžovą. Kapitonas Abneris Maršas visa tai su kartėliu stebi nuo kranto, mat jo garlaivius nusinešė gamtos stichijos. O, kaip jis norėtų nurungti Eklipsę... Nenuostabu tad, kad kai į jo kabinetą (na, ne visai) įžengia aukštas išblyškęs vyriškis, siūlydamas jam pasistatyti svajonių garlaivį, Maršas įtikina save susitaikyti su visomis sąlygomis. Juk iš tiesų, jam tereikės pakęsti kiek ekscentrišką antrą laivo kapitoną.

Jošua Jorkas miega dienomis, geria šlykštų vyną, į laivą gyventi vedas keistas personas, ir kartais priverčia laivą stovėti vietoje kelias dienas iš eilės. Dar gi, jis uždraudė Maršui klausinėti, pasakęs jog jei jaus spaudimą - meluos. Bet, gal būt garbingas kapitonas nė nenori žinoti jo paslapčių, bent jau ne po incidento, kai pažadino Jorką vieną gražią saulėtą dieną...

Vampyrai knygoje saviti ir įdomūs, pati istorija tikrai gera. Bėda ta, kad jos nedaug. Jei maniau, kad Ledo ir Ugnies Dainoje galima praleisti bent pusę skyrių ir nieko neprarasti, tai Fevre Dream skina laurus. Čia turbūt ir tris ketvirčius išmesti pavyktų. Tad, kaip ir sakiau, knyga skirta tiems, kas turi laiko irtis jos lėta tėkme. Paskaityti ji verta dėmesio, bet duoti tegaliu 5/10, mat viskas baigėsi per tris paskutinius puslapius, iš kurių vienas buvo epilogo.

Roald Dahl - Dėdulė Osvaldas

Dar viena knygų klubo knyga. Neseniai skaičiau šio autoriaus Čarlį ir Šokolado Fabriką, ko pasekoje, ar dėl žinomo autoriaus, ar kažkokio kito veiksnio, draugė prisiminė kažkada skaičiusi labai juokingą knygą. Po trumpų paieškų ta knyga paaiškėjo esanti Roald Dahl kūrinys suaugusiems "Dėdulė Osvaldas" (My Uncle Oswald; ISBN 0241955769; 205p.; Goodreads),

Istorija istorijoje. Kartais su istorija šalia. Kažkas mums pasakoja apie savo dėdę Osvaldą per jo paties memuarus. Šį kartą, mat, kaip supratau, esama ir kitų šios serijos knygų, jis mums nori papasakoti apie tai, kaip tapo multimilijonieriumi per malonumus, dėl malonumų.

Tai trumpoka knyga apie tai, kaip seksas ir jo produktai gali sukrauti kalnus pinigų. Kartą išgirdęs apie kažkokį ten Sudano Vabalą (skaičiau angliškai, ten jis vadintas "Blister Beetle" - pūslių vabalu), jis surizikuoja viskuo, kad jį surastų. Anot tų, iš kurių jis to sutrinto vabalo gavo, to, ką galima pasemti adatos galvute - užtenka vienai dozei, kuri žmogų užvarys siena nuo užsiliepsnojusio geismo. Greit susukęs istoriją apie neegzistuojantį mokslininką, kuris net būdamas fikcinis turi daugiau autoriteto nei septyniolikametis bernužėlis, jis tą dozę pardavinėja kapsulėmis tūkstančiais ir už tūkstančius. Ir čia dar ne pabaiga. Grįžęs namo į Angliją Osvaldas susitinka su senu savo profesoriumi, ir, atrodo geru draugu, kuris papasakoja jam apie naujausią savo atradimą. Jis sumąstė, kaip užšaldyti spermą taip, jog net po daugybės metų ja būtų galima apvaisinti, tarkime, karves, kokiu nors įspūdingu buliumi. Osvaldo galvoje tuo tarpu jau sukasi planas. Suradęs dailią merginą ją apginkluoja ano vabalo miltais ir abu patraukia po Europą, dovanokit už išsireiškimą, melžti didžiausių to laiko vyrų. Mat kas nenorėtų kokio nors karaliaus, ar Einšteino vaiko? Žinoma, pakeliui laukia visokie nuotykiai, perdozavimai, homoseksualūs vyrai, pavojingi tipai, ir per daug sąžiningi vyriškiai.

Suprantu, jog tai tik satyra, bet jos būna geresnės. Ir, kad jau skaičiau geresnės, tai daugiau 5/10 duoti negaliu. Tiesą pasakius, balą pridėjau vien dėl komiškos idėjos: kiek daug autorius praleido laiko galvodamas apie tai, koks tas ar anas didis vyriškis lovoje. Vienur paaiškinimų ar aprašymų trūko, ir turėjom visokių "tas toks" ekvivalentų, tuo tarpu vynas ir maistas aprašyti taip plačiai, jog ėmiau praleidinėti, ko paprastai niekada nedarau, ir manau, to pasekoje, praleidau kokį ketvirtį knygos. Tad po visko, manau liksiu prie jo vaikiškų knygų.

Weina Dai Randel - The Moon in the Palace

Kartais perskaitai knygą ir nežinai, kaip ją vertinti. Lėta, bet greit skaitosi. Įdomi, bet pilna neįdomių dalykų. Vietomis neaiški, kitose vietose gi net pernelyg detali. Tokia ir Weina Dai Randel "The Moon in the Palace" (Mėnulis Rūmuose; Empress of Bright Moon - Šviesiojo Mėnulio Imperatorė; ISBN 1492613568; 400p.; Goodreads) knyga.

Mei, antra dukra, daili, miela, bet - tik dukra. Kiekvienas tėvas nori sūnaus, kuris pratęstų tą gerą vardą, šlovę, garbę, saugotų namus. Dukra nieko negali paveldėti, ir viskas ką ji turi - jos veide. Tad mirus jos tėvui, visos trys namų moterys atsiduria gatvėje, o visas jų turtas atitenka jos tėvo vietą pareigose užėmusiam asmeniui.

Senovės Kinijoje būta tik vieno būdo geros kilmės, gražiai ir jaunai dukrai būti vertingesnei už sūnų: tapti imperatore. Tai - vienintelė Mei viltis atgauti tai, ką jos tėvas taip norėjo jai atiduoti. Bet rūmų intrigos - siaubingos, ir net aukščiausiai pakilusi mergina gali pulti žemiau, nei pati mirtis. Durys į žemuosius kambarius - visada atviros. O imperatoriaus miegamasis atsiveria tik kartą per metus, per jo gimtadienį, kai bet kas gali palikti įspūdi gera dovana. Tik, ką daryti, jei absoliučiai nieko neturi? Nieko, išskyrus galvą ant pečių, ir visas žinias, kurių šiaip jau moterys nebuvo mokomos.

Mei, apsiginklavusi Karo Meno žiniomis pasiryžta kovai. Svarbiausia dabar atpažinti ir atskirti priešus nuo draugų.

Istorija gera. Tik, kad ne pakankamai. Tai - pirmas autorės blynas, tad aš jau nusiteikiau skaityti toliau. Knyga skaitosi greitai, bet kartais išmuša iš vėžių paaiškinimų stoka (tarkim, jei tave pakviečia, o tu apsisuki ir nueidinėji - kodėl tavęs nesiveja, net jei jiems tavęs tikrai žūt-būt reikėjo?), arba pernelyg detaliais aprašymais (savižudybė, detalus sutraiškytos kaukolės, garsų, spalvų, ir pan., aprašas). Apie šilkus ir dažus irgi nepagailėta, nors mano supratimu - ne tiek daug kiek Sukės Stekhaus, tai ir kentėt galima. Ir visa tai sudėjus į katilą - nežinau, kaip knygą vertinti. Duodu 5/10, nes nežinau, kas ten tas "debesuotas šinjonas", arba kodėl tos merginos plaukai buvo balti, bet niekas nesugebėjo tokios prisiminti. Skaitysiu antrą knygą, bet laimei - dar ne dabar.

Steve Bein - Disciple of the Wind [3]

Taip turbūt tik aš ir sugebu. Imt ir perskaityt trečią knygą iš knygų serijos. Bet skaitytojų kvailumas veda prie liaupsių autoriams. Steve Bein knyga "Disciple of the Wind" (Fated Blades #3; ISBN 0451470206; 528p.; Goodreads) knyga buvo aiški ir klausimų nesukėlė. Nušlifuota knyga, jei gali perskaityti trečią ir nepasimesti.

Istorija susideda iš dviejų, skyriais pasakojamų pramaišiui. Abi jas jungia metalinė Demono Kaukė, įgalinanti nešiotoją matyti metalą, ir ypač šviesiai - Lemtinguosius kardus. Bei, žinoma, tie patys lemtingieji kardai.

Senesnė istorija pasakoja apie Daigoro, pažemintą samurajų, priverstą tapti roninu, besislapstančiu nuo Shichio. Shichio - tik valstiečių sūnus, aukštai pakilęs vos ne per atsitiktinumą, daug užsispyrimo, bei tam tikrus polinkius. Bet stovėdamas vienam galingiausių vyrų Japonijoje po ranka jis sugebėjo sunaikinti Okuma namus ir paskutinį jų karį parversti bėgliu. Vienintelė Daigoro (Okuma) viltis yra kažkaip išvilioti Shichio iš už armijos samdinių ir pribaigti jį garbingoje dvikovoje. Bet čia ir prasideda problemos. Daigoro turi kartą pavadintą Nuostabi Neieškoma Pergalė. Raktažodis: neieškoma. Kardas atneša pergalę tik tada, kai jo turėtojas priverčiamas kovoti. Tad kaip pribaigti jį pažeminusį samurajų kardu, kuris atneštų sėkmę tik tuo atveju, jei jis jos nenorėtų?

Kita istorija pasakojama mūsų laikais, apie Amerikoje augusią japonę Mariko. Tiesa, nežinau, kada ji vėl grįžo į Japoniją, bet visa istorija tęsiasi būtent ten. Ji - policininkė-detektyvė, šventai tikinti savo pareigomis. Nors yra pakankamai lanksti, kad sugebėtų turėti ryšių ir teisingumo, ir nusikaltėlių pusėje, ji tiki teisybe už grotų, o ne mirtimi tamsioje gatvėje. Tad Nuostabi Neieškoma Pergalė atrodo kardas kaip tik jai! Tik, kaip tarkime sulaikyti tokį šalies masto teroristą, kaip Apvalanti Šventojo Vėjo Ugnis? Neblogas, vardas, ar ne?

Čia pabrėšiu tokius smulkius dalykus: abu blogiukai - apsėsti Demono Kaukės. Abu geriečiai - turi Nuostabią Neieškomą Pergalę.

O dabar blogoji dalis. Autorius labai jau persistengė su knygos japonizavimu. Kitaip nepavadinsi. To pasekoje atrodė, jog skaitai knygą apie Japonus Japonijoje, kurie kalbasi Angliškai. Ir kai jau persisotini "neh?", pastebi, kad dar ir nuoseklumo tame Japoniškų žodžių vartojime nėra. Kodėl tarkim reikėjo pabraukti "sake", bet nereikėjo "soba"? Prie to dar prisideda ir tiesiog skausmingai nuspėjama istorija ir turime tai ką turime. Likimas čia priimamas labai rimtai, tad net jei esama kokio mažučio įbrukto istorijos posūkio - viskas einasi, kaip per sviestą ir visos jėgos dirba tik tam, kad padėtų visiems tą savo Likimą įvykdyti. Knygai duoti daugiau nei 5/10 negaliu, bet ir mažiau duoti nenoriu. Gal kada net kitas knygas paskaitysiu. Palikime tai ant "gal".