Visa žmonija užsidariusi šimto aukštų šachtoje po žeme. Pasaulis viršuje - mirtina dykvietė, kurią jie visi stebi per ekranus, į kuriuos vaizdas transliuojamas iš sensorių viršuje. Deja tik, tie sensoriai su laiku apsineša dulkėmis, ir galai žino kuo kitu, paversdami tą nemalonų paviršiaus vaizdą, tokį baisų dėl nežinios kodėl jis toks, dar ir išskydusiu. Čia ateina valytojai.
Valytojas yra mirties bausmę gavęs nusikaltėlis, arba savanoris. Bet kuriuo atveju - jau miręs žmogus, mat paviršius suėda visa, kas ten nepriklauso. Gavę skafandrus ir gabalėlį vilnos, jie eina ten atlikti paskutinės savo pareigos - nuvalyti lešius. Vienas toks mirtininkas ką tik buvo Džiulietos draugas. Nuvalęs sensorių jis bene euforiškai nuskubėjo tolyn. Aukščiau kalvos niekas nenueina, čia irgi nebuvo išimtis. Atmosfera praėdė jo kostiumą, ir galiausiai numarino jį patį. Toks vaizdas šachtoje gan dažnas, bet Džiulietos galvoje kirba blogos, mirtį nešančios mintys: ar jis tikrai išėjo, vien dėl žmonos, kuri prieš kelis metus klykė ir draskėsi prašydama būti išleista? Ar, gal būt, jo žmona žinojo kažką, kuo pasidalino ir su juo? Juk, ekranai, tai ne langai...
Paprastai tokios knygos man patinka. Bet čia istorija taip erzinančiai kartojosi. Jis randa grūdą, ir nusižudo. Ji įtaria, kad čia kažkaip savižudybe nekvepia, ima kuistis, randa tą grūdą, ir... miršta? Duodu 5/10, daugiau negaliu. Bet sekančią dar vis tiek paskaitysiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.