Žemės už Senojo Miesto - išdegintos, nusėtos kaulais, ir patruliuojamos keistų asmenų keistuose aparatuose. Bet tai kelias, kurį Alisa ir Hačeris turi praeiti, jei nori rasti jo dukrą, Dženę. Tad jie tiesiog juda pirmyn, stengdamiesi išgyventi šioje nedėkingoje žemėje, kurioje pilna ne tik pavojingų žvėrių, spąstų, bei labai trūksta bent jau švaraus vandens atsigerti, bet dar ir siautėja Baltosios Karalienės klastingi burtai, bei Juodojo Karaliaus visa deginanti neapykanta.
Juodasis Karalius kažkada buvo paprastas jaunuolis. Jaunuolis, kuris retai kada girdėdavo jam atsakomą "ne". Jis buvo pratęs gauti tai ko nori, tada kai to nori, įskaitant ir magiją. Tos kuri tekėjo jo šeimos krauju jam neužteko, tad kai vienos medžioklės metu jam po kojomis pasimaišė burtininkas, nebuvo nė ko spręsti, jam ir taip buvo aišku, kas dabar turi įvykti. Ir tai ne dėl to, kad jis labai jau norėjo tos magijos, tiek labai, jog ryžosi pražudyti burtininką, vien tam, kad atsigertų jo magiško kraujo. Tai buvo greičiau jau dėl to, jog to norėjo Baltoji Karalienė. Bet net po tokios Juodojo Karaliaus aukos jiems rasti laimės nebuvo lemta. Vieno iš jų širdis tiesiog nenorėjo priklausyti kitam. Ir šią širdgėlą jie abu pila ant kažkada žalių ir viltingų laukų už Senojo Miesto.
Labiausia čia man patiko sužinoti, kas buvo Baltoji Karalienė ir kodėl ji taip pasikeitė. Pati knyga labai priminė Haulo istorijas, panašiai ir magija veikė, ir Alisai užtenka panorėti, kaip Sofi, kad išgautų kažkokį efektą. Ir nors knyga buvo nebloga, galiu jai duoti tik 5/10, bet jei bus daugiau, tai skaitysiu Kronikas toliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.