Hugh Howey - Dust [3]

Na ką, taip ir baigiau tad Šachtos trilogiją. Hugh Howey knyga "Dust" (Silo 3; ISBN 1490904387; 458p.; Goodreads) atrodo dar neišversta, bet aš jas visas perskaičiau angliškai, tai ką jau ten. Ne pati geriausia distopinė post-apokalipsės istorija, bet pabaigta gražiai, tvarkingai, ir jau vien dėl to nesigailiu, kad eikvojau laiką.

Visą šį laiką Šachtoms buvo penima informacija apie paviršių, ant kurio išeiti - mirtis. Paviršius - nuodingas, netinkamas gyvenimui. Ten kažkas įvyko, labai seniai, ir dėl to duris, vedančias ten reikia laikyti sandariai uždarytas. Bet Džiulei nusibodo klausytis pasakų, ypač žinant, jog tiek daug jų - melai. Ji nori pati išsiaiškinti, iš tiesų išsiaiškinti kas nuodija paviršių. Patikrinti dirvą. Ištirti orą. Gal būt rasti būdą tai pataisyti, ar bent pagerinti galimybes išgyventi kostiumuose. Ir, jei jau negali iki kitų šachtų nueiti, bent kol kas, tai kodėl tiesiog neprasikasus...

Šachtoje 1 irgi verda suirutė. Kažkas vyksta. Tai šen, tai ten kažkas dingsta, randamas nužudytas žmogus, trūksta asmens kriogenikos kambariuose. Kažkas pabudo. Kažkas su pakankamai kaltės jausmo už tai, kam pasmerkė visus tuos žmones, kad užteks visiems tiems viršuje. Metas pokyčiams.

Istorija tikrai nebloga, tiesiog, na, ne man. Viskas švaru ir šviesu. Žmonės žudomi paspaudus mygtuką ir paleidus dujas. Pasiilgau tos protą skystinančios tamsos iš Metro 2033. Matyt tiesiog tikėjausi kažko visai kito, tai ir neužkabino. Duodu 5/10, bet istorijos tikrai nepeikiu. Paskaityti verta.

Hugh Howey - Šachta [1]

Tokie geri reitingai, tokie geri atsiliepimai. O štai man Hugh Howey "Šachta" (Omnibus; Silo 1; ASIN B00873GRU4; 509p.; Goodreads) deja nelabai patiko. Istorija gera, bet prėska, besikartojanti. Tikėjausi, jei ne kažko tokio gero, kaip Metro 2033, tai bent jau ne tokio prasto, kaip (palyginus) Žarijos Miestas.

Visa žmonija užsidariusi šimto aukštų šachtoje po žeme. Pasaulis viršuje - mirtina dykvietė, kurią jie visi stebi per ekranus, į kuriuos vaizdas transliuojamas iš sensorių viršuje. Deja tik, tie sensoriai su laiku apsineša dulkėmis, ir galai žino kuo kitu, paversdami tą nemalonų paviršiaus vaizdą, tokį baisų dėl nežinios kodėl jis toks, dar ir išskydusiu. Čia ateina valytojai.

Valytojas yra mirties bausmę gavęs nusikaltėlis, arba savanoris. Bet kuriuo atveju - jau miręs žmogus, mat paviršius suėda visa, kas ten nepriklauso. Gavę skafandrus ir gabalėlį vilnos, jie eina ten atlikti paskutinės savo pareigos - nuvalyti lešius. Vienas toks mirtininkas ką tik buvo Džiulietos draugas. Nuvalęs sensorių jis bene euforiškai nuskubėjo tolyn. Aukščiau kalvos niekas nenueina, čia irgi nebuvo išimtis. Atmosfera praėdė jo kostiumą, ir galiausiai numarino jį patį. Toks vaizdas šachtoje gan dažnas, bet Džiulietos galvoje kirba blogos, mirtį nešančios mintys: ar jis tikrai išėjo, vien dėl žmonos, kuri prieš kelis metus klykė ir draskėsi prašydama būti išleista? Ar, gal būt, jo žmona žinojo kažką, kuo pasidalino ir su juo? Juk, ekranai, tai ne langai...

Paprastai tokios knygos man patinka. Bet čia istorija taip erzinančiai kartojosi. Jis randa grūdą, ir nusižudo. Ji įtaria, kad čia kažkaip savižudybe nekvepia, ima kuistis, randa tą grūdą, ir... miršta? Duodu 5/10, daugiau negaliu. Bet sekančią dar vis tiek paskaitysiu.