Knygoje savo istorijas pasakoja keli veikėjai. Vieni prisidėjo prie Šachtų statybų. Kiti gyveno tose, kurios krito pirmos. Treti tą nuopolį išgyveno. Dar kiti atkasė tiesas, ir liko gyvi. Kiekvienas turi po saują tos "tiesos" ar informacijos, kuri galėtų sunaikinti visas Šachtas, visas jas pakelti ant kojų, kovai prieš bet kokią valdžią, ir gal net save. Jie žino, kokia Žemė buvo prieš tai. Kaip ir kam buvo pastatytos Šachtos, ir ką joms planavo vėliau. Jie žino, kaip veikia Šachtų sistema, kaip ir kodėl žmonės išsiųsti valymui miršta nepasiekę kalvos viršūnės, ir kodėl iš viso ten esama kalvos. Ir jie visi pasiruošę prasimušti pro sienas, ir pažiūrėti į ką tie tiesos grūdai išaugtų.
Knyga tikrai galėtų vadintis priešistore, su dabartinių įvykių atnaujinimais. Paties įvykio aprašymai man įspūdžio nepaliko, bet veikėjai buvo įdomūs. Kaip kiekvienas iš jų bandė tuos naujus vandenis, naujas žinias, ir, kaip bandė tomis žiniomis dalintis, bei ką tai atnešė.
Nemėgstu knygų, kur pernelyg dramatizuojamas tas "you can't handle the truth" - tiesa tave pražudys, tu nenori žinoti, žinoti yra baisiau nei nežinoti. Nesuprantu kodėl vaikinas, kurio pro pro pro prosenelis gal būt prisidėjo prie nanotechnologijų, kurios dabar siaučia paviršiuje, gamybos dėl to turėtų rautis plaukus. Bandyti atgauti tai, kas prarasta - taip, bet verkt, dėl to ką "padarė" - na gal ne. Duodu 5/10, ir paskaitysiu paskutinę vien tam, kad užbaigčiau trilogiją. Istorija tikrai turi potencialo, daug naujų dalykų, galų gale net pasaulis žlugo ne nuo atominio sprogimo. Bet viena yra jo turėti, kita - juo pasinaudoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.