Frank Herbert - Dune Messiah [2]

Ką gi, Frank Herbert "Dune Messiah" (Kopos Mesijas; Dune 2; ISBN 0441172695; 331p.; Goodreads) pasirodė ilgesnė, nei iš tiesų buvo. Kažkaip keista, atrodo, jog istorija savo viršūnę pasiekė praeitos knygos pabaigoje, o šioje ėmė gan sparčiai ristis žemyn. Jei trečioji nepateiks ko nors geresnio, turbūt toliau nebeskaitysiu, ir džiaugsiuosi tik, kad perskaičiau pirmąją.

Muad'dib galią sunku ir aprėpti. Jis valdo prieskonio išgavimą ir tiekimą, o šio reikia ir norisi visiems. Skęsdamas to prieskonio persunktame ore jį persekiojančiose vizijose, Muad'dib svajoja apie paprastesnes dienas. Be intrigų, politikos, ir tų baisių likimo gijų, kurias dabar regi taip aiškiai. Veidus keičiantys žudikai, mirusios motinos sekta, kuriai terūpi jo idealūs genai, pavogtas kirminas, išgabentas kažkur, kur kiti bandys imituoti prieskonio gamybą, miręs ir prikeltas patikimiausias draugas. Tik vienas klaidingas žingsnis, ir likimo gijos susipins, viskas kris, žlugs, mylimiausi žmonės - mirs...

Kopa keičiasi. Vandens ten dabar gana visiems, ko pasekoje kirminai nutolo giliau į dykumą, jo bijodami. Ne visi šioje laimėje - laimingi. Pokyčiai, net ir patys geriausi, ne visada - į gerą.

Žodžiu, kaip jau turbūt jaučiasi ir iš sunkaus aprašymo, nepatiko man ši. Duodu 5/10, daugiau negaliu. Gerų dalykų čia tikrai buvo, bet jie, kaip gijos marmure, seki, o jos trūkinėja, blaškosi, sukasi. Visa kita užpildyta tuo amžinuoju galingiausiųjų noru būti paprastais žmonėmis. Pasiutusiai nuobodu skaityti, kaip žmogus, kuris regi savo genetinę atmintį, ir prisimena net tai, ką regėjo pro-pro-pro-prosenelė, svajoja "tik būti mylima".

Frank Herbert - Kopa

Nelabai mėgstu itin ilgas knygas. Tada net tokias nuostabias, kaip Frank Herbert "Kopa" (Dune 1; ISBN 03400839937; 604p.; Goodreads) tampa sunku aprašyti. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio tiek daug įvykių, kad nėra, kaip juos aprėpti. Gal ir gerai, kad mūsų Eridanas savo vertimą padalino. Angliška versija irgi padalinta, bet viskas vienoje knygoje, tai taip jau man gavosi.

Prieskonis, Melanžas, turbūt labiausiai trokštama substancija kosmose, ir išgaunamas tik vienoje planetoje: Arakyje, Kopoje. Sakoma, kad jo skonis niekada nėra toks pats, kaip ragauto paskutinį kartą. Sakoma, kad jis prisitaiko prie asmens troškimų, ir juos atspindi. Ir taip sukelia priklausomybę. Tačiau, be šio prieskonio navigatoriai - akli, mat jis suteikia beveik antgamtišką regėjimą, ir leidžia jiems nuspėti jų laivui kilusius pavojus, dar prieš jiems tampant realiais.

Prieskonio kaina priklauso ne tik nuo milžiniškos paklausos, bet ir nuo pasiutusiai sudėtingų sąlygų Kopoje. Drėgmės stoka kelia nepatogumų, poreikį taupyti kūno drėgmę skafandruose, gerti filtruotą bjaurų kūno vandenį. Atviroje dykumoje tūno pavojų, nuo kurių negalima gintis net skydais, mat šių vibracija gali privilioti Kirminus. O šie, kartais užauga tokio dydžio, kad gali praryti visą prieskonio fabriką, su visu prieskoniu bei žmonėmis ten. Ir žudyti jų neišeina, mat jie kažkaip susiję su tuo brangiuoju Melanžu, o kaip iš tiesų žino gal būt tik fremenai, Kopos laukiniai vietiniai...

Galaktikų dydžių imperijos, pinta ir perpinta politika, išdavystės, regėjimai, spėjimai, ir nenuspėjami įvykiai, pavojinga dykuma, baisūs kirminai, ir taip toliau, ir toliau. Jaučiuosi, lyg perskaitęs epą, Kalevalą ar kažką tokio. Įspūdingas veikalas. 10-10, nėra čia ko smulkint.